Dienos citata: poetas Franz Wright ir jo eilėraštis "Išaiškinimas" (2009)

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Koks gražus eilėraštis, pagalvojau, perskaitęs „Šiaurės Atėnuose“. Noriu ir su Jumis pasidalyti amerikiečio poeto F. Wright eilutėmis.

 

Išaiškinimas

 

Kokia yra gerumo prasmė?

Nuo šiolei kalbėk ir klausykis kitų taip,

tarsi jie būtų neseniai mirę.

Regimasis ir neregimasis pasauliai iš esmės yra viena.

 

 [2009]

(Vertė Andrius Patiomkinas) 

Franzas Wrightas (1953–2015) buvo vienas ryškiausių ir savičiausių šiuolaikinių Amerikos poetų, kurio gyvenimas ir kūryba tapo nuolatine kova tarp tamsos ir šviesos paieškų. Gimęs Vienoje, Austrijoje, jis augo kito garsaus poeto, Pulitzerio premijos laureato Jameso Wrighto šešėlyje. Ši kilmė jam tapo ir dovana, ir prakeiksmu: iš tėvo jis paveldėjo ne tik neįtikėtiną literatūrinį talentą, bet ir polinkį į dvasines kančias bei priklausomybes. Franzas ir Jamesas Wrightai iki šiol išlieka vieninteliais tėvu ir sūnumi JAV istorijoje, kurie abu pelnė prestižinę Pulitzerio premiją už poeziją, taip įtvirtindami savo šeimos vardą literatūros viršūnėje.

 

Didžiąją gyvenimo dalį poetas praleido grumdamasis su vidiniais demonais – bipoliniu sutrikimu, alkoholizmu bei narkotikais, kas atsispindėjo jo itin asmeniškoje ir skaudžioje lyriškoje kalboje. Jo kūrybinis kelias nebuvo lengvas, o tėvo žodžiai, kuriais jis pasveikino sūnų įžengus į poezijos pasaulį kaip į „pragarą“, tapo pranašiški. Visgi, Wrighto gyvenime būta ir esminių lūžių link vidinės ramybės: devyniasdešimtųjų pabaigoje priimtas katalikų tikėjimas ir santuoka su Elizabeth Oehlkers suteikė jam stabilumo, o vėlyvieji kūrybos metai tapo vaisingiausiu ir brandžiausiu periodu, atnešusiu jam didžiausią pripažinimą.

 

Wrighto kūryba pasižymi preciziška, skaidria, bet kartu negailestingai atvira kalba, kurioje kasdienybės vaizdiniai persipina su metafizinėmis įžvalgomis. Jis sukūrė daugybę poezijos rinkinių, tarp kurių svarbiausi yra „Pėsčiomis į Martos vynuogyną“ (už kurį 2004 m. gavo Pulitzerio premiją), „Dievo tyla“ bei „Riedantis motelis“. Nors jo eilėraščiuose gausu vienatvės, desperacijos ir fizinio silpnumo temų, juose visada rusena atgailos bei susitaikymo viltis. Autorius mirė 2015 metais nuo plaučių vėžio, palikdamas po savęs kūrybinį palikimą, kuris moko į pasaulį žvelgti su begaliniu švelnumu, tarsi kiekviena akimirka būtų paskutinė.

 

Maištinga Siela