Asmenybė. Franz Kafka (Francas Kafka): biografija, kūryba, gyvenimas, istoriniai-kultūriniai kontekstai ir įdomybės

Sveiki, skaitytojai!
 
Tęsiu pažintį su garsiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart Jums tikrai ne vieną kartą girdėtas (ir tikėtina, kad skaitytas) Francas Kafka ir jo gyvenimas, kūryba bei įdomybės. Į straipsnį sudėjau viską, ką radau įdomaus, bet, žinoma, norint sužinoti daugiau, reiktų skaityti biografijas ir monografijas ar pasižiūrėti kokius nors apie šį įtakingą rašytoją dokumentinius filmus.
 
FRANCO KAFKOS GYVENIMO IR KŪRYBOS SĄSAJOS
 
Francas Kafka (vok. Franz Kafka) gimė 1883 metų liepos 3 d. Prahoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, pasiturinčioje žydų šeimoje. Jo kilmė buvo komplikuota: jis buvo vokiškai kalbantis žydas čekų dominuojamoje Prahoje, o ši kultūrinė bei kalbinė izoliacija tapo pamatine jo kūrybos ašimi. Franco tėvas Hermanas Kafka buvo sėkmingas, bet itin despotiškas prekybininkas, o motina Julija – išsilavinusi, tačiau nuolanki vyro valiai moteris. Augdamas tokioje aplinkoje, Francas nuo mažens jautėsi svetimas tiek savo šeimoje, tiek visuomenėje, o šis ankstyvas vienatvės ir netikrumo jausmas vėliau virto egzistenciniu siaubu jo literatūros puslapiuose.
 
Santykiai su tėvu Hermanu Kafka tapo pagrindine rašytojo gyvenimo trauma ir svarbiausiu kūrybiniu impulsu. Tėvas buvo fiziškai didelis, triukšmingas ir autoritariškas žmogus, kuris nevertino sūnaus jautrumo ir literatūrinių siekių, laikydamas juos silpnumo požymiu. Šis konfliktas geriausiai dokumentuotas 1919 metais parašytame, bet niekada neišsiųstame „Laiške tėvui“, kuriame Francas atvirai analizuoja savo baimę ir tėvo šešėlyje patirtą dvasinį paralyžių. Grožinėje kūryboje ši tema atsispindėjo per nepasiekiamų, baudžiančių autoritetų figūras, kurios slegia mažąjį žmogų, pavyzdžiui, novelėje „Nuosprendis“ arba „Metamorfozė“.
 
Franco išsilavinimas ir karjera taip pat buvo nulemti tėvo valios – jis studijavo teisę Prahos Karolio universitete, nors šios studijos jam neteikė jokio džiaugsmo. 1906 metais gavęs teisės daktaro laipsnį, jis pradėjo dirbti draudimo bendrovėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo. Ši patirtis jam suteikė unikalią įžvalgą į biurokratijos mechanizmus: jis matė, kaip sudėtingos sistemos, skirtos padėti žmonėms, virsta nelogiškais labirintais, gniuždančiais asmenybę. Dienomis jis buvo pavyzdingas valdininkas, o naktimis rašė tekstus, kuriuose biurokratija virto metafiziniu košmaru, ryškiausiai aprašytu romane „Procesas“.
 
Literatūrinis proveržis įvyko 1912 metais, kai Francas per vieną naktį parašė apsakymą „Nuosprendis“. Tais pačiais metais buvo sukurta ir garsioji „Metamorfozė“, pasakojanti apie Gregorą Zamzą, vieną rytą prabudusį baisiu vabzdžiu, nors publikuota tik 1915 metais. Tai buvo laikas, kai Francas pradėjo formuoti savo unikalų stilių, vėliau pavadintą „kafkišku“ – tai situacija, kurioje žmogus susiduria su absurdiška, negailestinga jėga, kurios negali suprasti ar suvaldyti. Nors Francas rašė daug, jis buvo itin savikritiškas ir didžiąją dalį savo kūrinių laikė nepabaigtais ar nevertais spausdinti, tad gyvam esant pasirodė tik nedidelė jo kūrybos dalis.
 
Rašytojo charakteris buvo sudėtingas: nors dienoraščiuose jis atsiskleidžia kaip nuolatos dvejojantis, hipochondrijos kamuojamas ir dvasinių krizių draskomas asmuo, amžininkai jį prisiminė kaip žavingą, švelnų, puikų humoro jausmą turintį pašnekovą. Jis buvo vegetaras, domėjosi natūralia medicina ir fiziniu lavinimu, tačiau visą gyvenimą kovojo su nemiga ir baimėmis. Šis vidinis susiskaidymas neleido jam sukurti šeimos, nors jis kelis kartus buvo susižadėjęs. Žymiausia jo meilės istorija susijusi su Felice Bauer, kuriai jis per penkerius metus parašė šimtus laiškų, dukart siūlė tekėti, bet abu kartus sužadėtuves nutraukė, bijodamas, kad vedybos sugriaus jo galimybę rašyti.
 
Vėlesniuose etapuose Franco gyvenime atsirado kitos svarbios moterys – čekų vertėja Milena Jesenská ir paskutinė jo gyvenimo palydovė Dora Diamant. Laiškai Milenai yra laikomi vienais gražiausių ir skausmingiausių meilės laiškų pasaulio literatūroje, atskleidžiančių begalinį dvasinį artumą ir kartu neįmanomybę būti kartu. Pagal šiuos laiškus Klaipėdos dramos teatre režisierė Laura Kutkaitė 2025 metais pastatė spektaklį „Milena“. Gyvendamas su Dora Diamant Berlyne paskutiniaisiais metais Francas pagaliau pajuto trumpą ramybę ir atsiskyrimą nuo tėvo įtakos, tačiau tuo metu jo sveikata jau buvo negrįžtamai pašlijusi.
 
Politinė situacija Franco gyvenimo metu buvo itin nestabili – jis stebėjo Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimą, Pirmojo pasaulinio karo baisumus ir naujos Čekoslovakijos valstybės sukūrimą. Nors Francas nebuvo politinis aktyvistas, jis jautė augantį antisemitizmą ir nacionalizmą, kurie gniuždė daugiakultūrę Prahos dvasią. Jo kūryboje jaučiama nuojauta apie artėjančias katastrofas ir totalitarines sistemas, nors jis pats nebuvo tiesioginis politinis pranašas. Jo kūriniai, tokie kaip „Pataisos darbų kolonijoje“, šiandien skaitomi kaip šiurpi prognozė apie XX amžiaus smurtą.
 
Francas mirė 1924 metų birželio 3 d. Kierlingo sanatorijoje netoli Vienos nuo gerklų tuberkuliozės. Ligos pabaiga buvo itin kankinanti – dėl gerklų pažeidimų jis negalėjo nei kalbėti, nei praryti maisto, todėl mirė praktiškai iš bado. Prieš mirtį Francas paprašė savo artimiausio draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo rankraščius, dienoraščius ir laiškus. Laimei, Brodas šio prašymo neįvykdė, suvokdamas genialią savo draugo palikimo vertę. Po rašytojo mirties jis išleido romanus „Procesas“, „Pilis“ ir „Amerika“, kurie pavertė Francą vienu svarbiausių XX amžiaus pasaulio literatūros klasikų.
 
Mažiau žinomi faktai apie Francą atskleidžia jį kaip spalvingesnę asmenybę nei įprasta manyti. Pavyzdžiui, jis labai mėgo kino teatrą, nors skundėsi, kad vaizdai jį per daug jaudina, ir buvo aistringas plaukikas bei baidarininkas Vltavos upėje. Be to, Francas turėjo keistą įprotį kiekvieną kąsnį kramtyti dešimtis kartų (fletčerizmas), tikėdamas, kad tai pagerins jo sveikatą. Nors jis dažnai vaizduojamas kaip asocialus atsiskyrėlis, studijų metais jis aktyviai lankėsi viešnamiuose ir kavinėse, kur vykdavo audringos literatūrinės diskusijos.
 
Franco palikimas yra ne tik literatūrinis, bet ir filosofinis – jis suformulavo klausimą apie asmens atsakomybę sistemoje, kurioje nėra aiškių taisyklių. Jo gyvenamosios vietos Prahoje, ypač mažas namelis Auksinėje gatvelėje, šiandien yra tapę kulto vietomis. Nors jis mirė būdamas tik 40-ies metų ir manė, kad jo kūryba bus pamiršta, šiandien Franco vardas tapo bendriniu žodžiu apibūdinti žmogaus būties sudėtingumą, absurdą ir nepalaužiamą viltį, net kai visos durys yra užrakintos.
 
KAFKOS SEKSUALINIS GYVENIMAS

Franco Kafkos seksualinis gyvenimas buvo paženklintas gilaus vidinio konflikto tarp biologinių instinktų ir dvasinio pasibjaurėjimo kūniškumu. Jis lytinį aktą suvokė ne kaip malonumą, o kaip „bausmę už meilės buvimą kartu“, kuri teršia jo dvasinę švarą ir atima kūrybinę energiją. Šis paradoksalus požiūris vertė jį skaldyti intymumą į dvi nesuderinamas dalis: jaunystėje jis buvo nuolatinis viešnamių lankytojas, kur ieškojo gryno, beasmenio fiziškumo, tačiau po kiekvieno tokio apsilankymo jį grauždavo milžiniška kaltė ir savigrauža.
 
Emociniuose santykiuose su moterimis Kafka dažniausiai rinkosi „meilę per atstumą“, kuri jam buvo saugesnė už realų artumą. Su tokiomis mylimosiomis kaip Felice Bauer ar Milena Jesenská jis bendravo tūkstančiais laiškų, kuriuose aistra virsdavo intelektualiniu ir dvasiniu ryšiu, tačiau priartėjus prie vedybų ar fizinio suartėjimo, rašytoją apimdavo paniška baimė. Milena Jesenská yra taikliai pastebėjusi, kad Franco baimė kyla iš jo ypatingo „skaistumo“ – jis tiesiog fiziškai negalėjo pakelti kūno svorio, kuris jam atrodė gąsdinantis ir svetimas.
 
Šis nesugebėjimas suderinti meilės ir sekso tapo viena iš pagrindinių jo kūrybos ašių, kurioje dažnai sutinkami nepasiekiami autoritetai, bausmės ir egzistencinis gėdos jausmas. Tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, būdamas su Dora Diamant, Kafka, regis, bent trumpam surado ramybę ir sugebėjo priimti paprastą žmogišką artumą be ankstesnio siaubo. Vis dėlto, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido jausdamasis esąs už normalaus žmonių gyvenimo ribų, o jo intymumo baimė liko viena iš didžiausių jo asmeninės bei literatūrinės kančios versmių.
 
KAFKOS KŪRYBOS VERTINIMAS IR BRUOŽAI
 
Francas Kafka į savo rašymą žiūrėjo ne kaip į laisvalaikio užsiėmimą, o kaip į vienintelę įmanomą egzistencijos formą, kurią pats vadino „maldos forma“ arba „atsivėrimu dvasinei gelmei“. Savo dienoraščiuose jis ne kartą pabrėžė, kad rašymas jam yra dvasinis išsivalymas, tačiau kartu ir kankinantis procesas, sukeliantis milžiniškas abejones. Kaip jau minėjau, jis buvo negailestingas savo tekstų kritikas, daugelį jų laikydamas nepavykusiais, nepakankamai tiksliais ar tiesiog „šiukšlėmis“.
 
Nors šiandien Kafka laikomas genijumi, jo gyvenimo metu publikuoti kūriniai sulaukė palyginti nedidelio atgarsio, nors intelektualų ir literatų sluoksniuose jis buvo pastebėtas. Tokie amžininkai kaip Robertas Musilis ar Hermannas Hesse jautė jo prozos svorį ir neįprastą galią, tačiau platesnei visuomenei jo novelės, pavyzdžiui, „Metamorfozė“ ar „Nuosprendis“, atrodė pernelyg keistos, slegiančios ir sunkiai suprantamos. Tuometinė kritika dažnai nežinojo, kaip klasifikuoti jo darbus, nes jie drastiškai skyrėsi nuo tuo metu vyravusio realizmo. Tik po mirties, kai Brodas nepaisė autoriaus valios ir išleido stambiuosius romanus, pasaulis suprato, kad Kafka užfiksavo kažką esminio apie modernaus žmogaus būklę.

 
Literatūros istorijoje Kafka dažniausiai priskiriamas modernizmui, o konkrečiau – jo kūryba stipriai siejama su vokiečių ekspresionizmu ir egzistencializmo užuomazgomis. Ekspresionizmui būdingas subjektyvių išgyvenimų iškėlimas virš išorinės realybės, groteskas ir dvasinis rėksmas Kafkos tekstuose įgauna specifinį pavidalą: vidinis košmaras čia pasakojamas itin šaltu, dalykišku, beveik teisiniu stiliumi. Tai sukuria šiurpų kontrastą tarp neįtikėtinų, absurdiškų įvykių (pavyzdžiui, virtimo vabzdžiu) ir absoliutaus jų priėmimo kaip kasdienybės, kas vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo stiliaus bruožų.
 
Svarbiausias Kafkos kūrybos bruožas yra „kafkiškas“ absurdas, pasižymintis logikos trūkumu situacijose, kurios reikalauja maksimalios tvarkos. Jo veikėjai dažnai patenka į begalinius biurokratinius labirintus, kuriuose taisyklės nepaaiškinamos, o bausmė skiriama už nežinomą kaltę. Šiose sistemose nėra aiškaus blogio personifikacijos – pati sistema yra blogis, veikiantis anonimiškai ir nepermaldaujamai. Veikėjas niekada negali pasiekti tikslo, nesvarbu, ar tai būtų įėjimas į įstatymo rūmus, ar patekimas į pilį, tad begalinis atidėliojimas ir beviltiškas procesas tampa pagrindine pasakojimo dinamika.
 
Kitas ryškus bruožas yra kūniškumo ir bausmės estetika, glaudžiai susijusi su autoriaus jaučiamu svetimumu savo paties kūnui. Kafkos kūryboje gausu fizinės kančios, transformacijų ir detalių mechanizmų aprašymų, kurie tarnauja kaip dvasinės būsenos projekcijos. Visą šį literatūrinį pasaulį jungia gilus egzistencinis vienatvės jausmas ir tėvo, kaip visagalio teisėjo, autoriteto šešėlis, kuris transformuojasi į metafizines aukštesnes jėgas. Kafka nerašė atsakymų – jo kūryba yra nuolatinis, nebaigtas klausimas apie žmogaus galimybę išlikti savimi pasaulyje, kuris savo esme jam yra svetimas ir nesuprantamas.
 
KAFKOS ĮTAKA XX-XXI a. RAŠYTOJAMS
 
Francas Kafka paliko tokį gilų pėdsaką pasaulio literatūroje, kad jo pavardė tapo bendriniu žodžiu, o jo kūrybos šešėlis pasiekė pačius įvairiausius autorius, pradedant egzistencialistais ir baigiant magiškojo realizmo meistrais. Vienas ryškiausių jo sekėjų buvo Albert Camus, kuris savo esė „Sizifo mitas“ analizavo Kafkos kūrybą kaip esminį absurdo pavyzdį. Camus perėmė kafkišką idėją apie žmogų, besigrumiantį su nelogiška, jam svetima ir slegiančia sistema, o tai tapo pamatu jo paties kūriniams, tokiems kaip „Svetimas“, kuriuose individas stovi prieš nepermaldaujamą teisingumo mechanizmą.
 
Panašią įtaką pajuto ir argentiniečių genijus Jorge Luis Borges, kuris ne tik vertė Kafkos darbus į ispanų kalbą, bet ir savo trumpose istorijose plėtojo begalinių labirintų, bibliotekų ir biurokratinių galvosūkių motyvus. Borgesą žavėjo Kafkos gebėjimas sukurti košmarišką logiką ten, kur jos neturėtų būti, ir ši intelektualinė įtampa tapo neatsiejama paties Borgeso metafizinės prozos dalimi. Taip pat Gabriel García Márquez prisipažino, kad būtent perskaitęs „Metamorfozę“ jis suprato, jog literatūroje galima rašyti apie neįtikėtinus dalykus taip, tarsi jie būtų visiškai natūrali kasdienybė, o tai paskatino jį sukurti magiškojo realizmo pamatą.
 
Japonų rašytojas Haruki Murakami taip pat atvirai pripažįsta savo dvasinę giminystę su Prahos autoriumi, ką tiesiogiai deklaravo romane „Kafka pakrantėje“. Murakami perėmė kafkišką siurrealizmą ir jausmą, kai veikėjas pasiklysta tarp realybės ir sapno, susidurdamas su keistomis, simbolinėmis figūromis, kurios nepaklūsta įprastoms taisyklėms. Britų rašytojas Kazuo Ishiguro savo romane „Nepaguodžiamieji“ taip pat meistriškai naudoja kafkišką atmosferą, kurioje pagrindinis veikėjas klaidžioja po neatpažįstamą miestą, bandydamas įvykdyti neaiškias užduotis, o laiko ir erdvės logika nuolat slysta jam iš rankų.
 
Salman Rushdie savo kūryboje dažnai naudoja Kafkos pamėgtas transformacijų ir alegorijų technikas, siekdamas atskleisti politinį ir socialinį absurdą. Jo kūriniuose, kaip ir Kafkos, asmeninė tapatybė dažnai tampa sistemos ar istorijos įkaite, o groteskiškos situacijos pasitelkiamos kaip priemonė apnuoginti valdžios prigimtį. Visi šie autoriai, nors ir būdami labai skirtingi, suvienyti tos pačios „kafkiškos“ genetinės linijos, kuri moko matyti pasaulį kaip paslaptingą, dažnai negailestingą, bet nepaprastai turtingą simbolių labirintą.
 
Iš lietuvių ir žydų literatūros konteksto verta paminėti Icchoką Merą, kuris savo kūryboje nagrinėjo tragiškas Holokausto ir geto patirtis. Jo romane „Lygiosios trunka akimirką“ pasirenkama griežta, beveik matematinė struktūra, primenanti Kafkos loginę šaltakraujystę vaizduojant žiaurumą. Mero herojai atsiduria kraštutinėse situacijose, kur mirtis ir gyvybė priklauso nuo absurdiškų taisyklių ar žaidimo partijos, o tai tiesiogiai siejasi su Kafkos nagrinėta bausmės be aiškios kaltės tema.
 
Galiausiai, šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Kafkos pėdsakų galima rasti Sigito Parulskio kūryboje. Jo prozoje dažnai sutinkamas ironiškas, savęs nekenčiantis herojus, susiduriantis su kūniškumo bjaurastimi, tėvo figūros autoritetu ir religiniu absurdu. Parulskis, kaip ir Kafka, naudoja groteską ir paradoksą, kad apnuogintų dvasinę tuštumą, o jo personažų bandymai susitarti su Dievu ar likimu dažnai baigiasi kafkiška aklaviete, kurioje vienintelė tiesa yra pati kančia.
 
Maištinga Siela