Sveiki, skaitytojai!
Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir
vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G.
Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje,
tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o
sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014),
„Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo
aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai
pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie
filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis,
man regis, nė kiek nepaseno.
Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet
tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo
įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano
MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas
Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21
gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite,
kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios
teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina
Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio
organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio
religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio
įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai
vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo
skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro
širdį...
Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad
siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks
puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir
morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo
įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad
mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už
mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu
Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia
ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo
likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai
filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito
žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas
depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus,
demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau,
nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar
man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą