Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prakeikta meilė" / "Meilė kalė" / "Amores perros"

Sveiki,

Tęsiu savo jau tikriausiai niekada nesibaigiantį kino filmų žiūrėjimo maratoną. Šįkart į rankas papuolė jau seniai sąrašuose besimėtantis meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu, kuris, tarp kitko, yra ir vienas mano mėgstamiausių režisierių šiuolaikinio filmo pasaulyje. „Prakeikta meilė“ arba kiti šio filmo vertimo variantai – „Meilė kalė“, „Meilė – tai kalė“ (Amores perros) (2000 m.). Niekam per daug nežinomas Inarritu debiutuoja sudėtingame pilnametražiniame filme ir sudrebina kino pasaulį. Po šio filmo sekė panašaus braižo juostos, kurių taip pat negalima pamiršti – „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“, kaskart vis įdomus, intriguojantis, savitas, atpažįstamas. Iš tikrųjų „Prakeiktą meilę“ buvau matęs labai seniai ir tik iš keistai atpažįstamų nuotrupų atpažinau, jog šis filmas matytas vaikystėje.

IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, visada mane stebina, nes Inarritu pirmasis filmas turi aukščiausią balą, o kaskart ateinant vis naujam filmui, jo įvertinimas vis mažėja. Nežinau, tačiau būtent šis filmas man padarė mažiausią įspūdį iš visų jo filmų, gal kad senstelėjęs, gal todėl, kad mažesnio biudžeto, užmojai taip pat platūs, bet ne tokie dideli kaip „21 grame“ ar „Babelyje“. Iš esmės Inarritu čia išlieka toks, koks jis yra, jo filmas daugiasiužetis, persipinantys herojų likimai, atskiri gyvenimai, prasilenkiantys ties aštriausiais gyvenimo momentais, dažniausiai nelaimingais atsitikimais. Pasakojimo modelis, pasakotojas, subtilumas, paprastumas, savita melancholija visada „puošia“, gilina ir plečia šio režisieriaus filmus. Puikus meksikiečių aktorių būrys įrodė, kad nereikia visai bastytis po Ameriką, norit filmuotis ne tik telenovelėse arba vaidinti garsiuose Meksikos teatruose, bet užtenka kažko naujo, originalaus, netikėto, kad perspjautų šviesmečiais visą nusiperdusį Holivudą ir sukrėstų pasaulį. Kalbu galbūt bendrai apie šio režisieriaus darbus, nes jie man tokie vienetiniai, kartu labai skirtingi ir labai panašūs.

Žinoma „Prakeikta meilė“ stiprus filmas, manau, daugelį tikrai palies, kai kas ras daug simbolikos, kaip pvz. visos trys siužetinės linijos yra susijusios su šunimis – šunys pjautynėse, valkata su šunimis ir šuo palindęs po grindimis – kur žmogus ir jo pasitikėjimas draugais, savimi ir gyvenimu? Nepaviršutiniškai alsuojantys Meksikos kvartalai, sunkus gyvenimas, korupcija, grubumas ir noras prisiglausti, pabėgti, susikurti geresnį rytojų ir prieglobstį, išlipti iš mėšlo – tai ne tik „Prakeiktos meilės“ koloritas, tai apskritai būdinga visiems Inarritu filmams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb:  8.1

Jūsų Maištinga Siela