Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaidimas" / "The Game"

Sveiki,

Daug kas man rekomendavo pažiūrėti David Fincher režisuotą mistinę dramą „Žaidimas“ (angl. The Game) (1997). Režisierius, liaudiškai tariant, tikras profas, nes susidorojo su tokiais filmais kaip „Septyni“ (1995), „Kovos klubas“ (1999), „Dingusi“ (2014), „Socialinis tinklapis“ (2010) ir kt.

Filmas apie nuobodžiaujantį vidutinio amžiaus multimilijonierių, kuris prasiblaškymo ieškosi keistose iš pradžių kone į sektą panašioje organizacijoje, kuri neva atlikusi daugybę analitinių testų, pasiūlo keistą realybės šou primenantį žaidimą. Tiesą sakant, viskas mane erzino, nes taip toli nuo vidutinio žiūrovo pasaulio – multimilijonierius, prabanga, nuobodulys ir t. t. Pradžia tikrai reikalauja kantrybės, bet netrukus prasidedantis trileriniai įvykiai prablaško ir beregint įtraukia į filmą.

Didžiausias šio filmo pliusas – įtaigingai sukurta abejonių apgaulė, kad net žiūrovas su pagrindiniu veikėju ima abejoti viskuo, kas vaikšto šia žeme, nes viskas perteikta taip, lyg jį norėtų neįbauginti, bet sunaikinti. Makabriška filmo pabaiga leidžia pagalvoti, ar šis filmas nėra iš fantastinės nišos, nes ką tik patyręs didžiausią šoką – pajutęs mirties alsavimą sėdasi prie stalo lyg niekur nieko ir gurkšnoja prabangų šampaną, susitaikęs, kad toks tas nuostabus milijonieriaus gyvenimas. Kažkaip reveransas istorijos linijoje gal ir labai vykęs, tačiau psichiniu požiūriu, ypač tie, kurie išgyveno visą „šaudymą-gaudymą“ kartu, lyg ir pajuntamas netikras atsileidimas po patirto šoko.

Šiaip filmas geras, nes geras siužetas, išmoningai ir profesionaliai perteikta atmosfera ir apgaulingumas, kuris pateisina gero filmo vardą ir patį filmo pavadinimą. Jei žiūrėsite, nusiteikite būti kantrūs ir tiesiog atsipalaidavę pasiduokite šiam beprotiškam žaidimui, kuris truputį priminė „Amerikos psichopato“ ir „Trumano šou“ miksą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - "True blue" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Vėl grįžtu prie Madonnos. Kad ir kokia ji bebūtų vadinama bebalse ir t. t., ji iš esmės pakeitė populiariosios muzikos istoriją. Štai jos albumas „True Blue“, pasirodęs 1986 m., buvo parduotas daugiau nei 25 milijonų kopijų. Ir kolekcionieriai vis dar perką šį albumą! Vienas sėkmingiausių pasaulyje pop albumų iškėlė galutinai Madonną kaip ikoną, o albumo daina „True Blue“ tapo trečiuoju singlu 1986 metais rugsėjo mėnesį. Tuokart ši daina reiškė tvirtus saitus su buvusiu Madonnos vyru, garsiu aktoriumi Sean Penn.

Įdomu tai, kad 1987 metais atlikusi šią dainą gyvai Madonna jos niekur neatliko iki pat 2015 metų, kai leidosi į pasaulinį Rebelheart turą, kuriome nuskambėjo nauja akustinė šios dainos versija. Singlas auksiniu tapo Amerikoje ir Britanijoje, platininiu Australijoje, sidabriniu Prancūzijoje. Daugelyje šalių daina iškopė į pirmąsias klausymosi pozicijas arba buvo labai aukštoje vietoje. Daina pagal anų laikų madą buvo priskirta šokių pop muzikai, kuri atitiko anos kartos populiariąją muziką. Kaip ši daina atsirado pas mane? Tiesiog peržiūrėdamas paskutinį Madonnos koncertą išgirdau akustinę šios dainos versiją ir pradėjau niūniuoti. Tiesiog taip ir veikia melodingos paprastos dainos – užkabina ir nebegali jų atsikratyti. Paklausome abiejų versijų.

Originalioji 1986 metų versija ir vaizdo klipas:

True Blue Reabelheart Tour 2015:

Žodžiai / Lyrics

 

"True Blue"

I've had other guys
I've looked into their eyes
But I never knew love before
'Til you walked through my door
I've had other lips
I've sailed a thousand ships
But no matter where I go
You're the one for me baby this I know, 'cause it's

[Chorus:]

True love
You're the one I'm dreaming of
Your heart fits me like a glove
And I'm gonna be true blue baby I love you

I've heard all the lines
I've cried oh so many times
Those tear drops they won't fall again
I'm so excited 'cause you're my best friend
So if you should ever doubt
Wonder what love is all about
Just think back and remember dear
Those words whispered in your ear, I said

[chorus twice]

[Intermediate:]

No more sadness, I kiss it good-bye
The sun is bursting right out of the sky
I searched the whole world for someone like you
Don't you know, don't you know that it's

True love, oh baby, true love, oh baby
True love, oh baby, true love it's
[repeat]

True, so if you should ever doubt
Wonder what love is all about
Just think back and remember dear
Those words whispered in your ear, I said

[intermediate]
[chorus]

'Cause it's

True love, oh baby, true love, oh baby
True love, oh baby, true love it's
[repeat]

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktieji paukščiai. Filmas" / "Angry Birds"

Sveiki,

Po suomių išleisto itin sėkmingo žaidimo „Piktieji paukščiai“ buvo galima tikėtis, kad piešti personažai anksčiau ar vėliau „ateis“ ir į didžiuosius kino ekranus. Debiutinis filmas „Piktieji paukščiai. Filmas“ (angl. „Angry Birds“) (2016) beregint tapo laukiamu filmu ir, kaip jau galime numanyti, toli gražu ne paskutiniu didžioje ekrano reginiu. 

Ar filmas šmaukštus ir juokingas? Taip. Ar jį smagu žiūrėti? Taip. Ar tinka visai šeimai? Taip. Tačiau neapsirikite, „Piktieji paukščiai“ gali pasiūlyti visus puikius amerikietiško animacinio filmo elementus, tačiau visgi žvelgiant į siužeto liniją, galima pasigesti įdomesnių siužetinių vingių ir įdomesnės istorijos. 

Kas vyksta šiame filme? Iš esmės paukščiai ramiai gyvena savo saloje, panašioje į mūsų politinėje santvarkoje, tačiau į salą atkeliauja kiaulės ir įvyksta apiplėšimas. Vienareikšmiškai aiškus ir šiek tiek skurdus siužetas, kurį galima nusakyti kaip kažkur jau matytą, regėtą, nugvelbtą. Nesakau, kad filmas kažką kopijavo – tikrai ne, tačiau siužetiškai filmas laikosi ant vieno pagrindinio įvykio, kaip ir, beje, daugelis animacinių filmų. Filmas iš esmės patiko tiek, kiek jame buvo juokingų epizodų, o jų gana nemažai, todėl galima visai neblogai pažiūrėti šį filmą su draugaus, bet vėlgi – kažin ko didingo animacijos rinkoje tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela