Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios naktys" / "Boogie Nights"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Tomas Anderson pasižymi universalumu, jo kuriami filmai visada būna skirtingos tematikos, tačiau kruopščiai apgalvoti ir gerai nufilmuoti. Vienu metu jis gali būti itin elegantiškas ir ištikimas kino estetikai ir konservatyvumui kaip filme „Nematomas siūlas“, o kai kada gali būti nežaboto ir nepadoraus kino juostos kūrėjas kaip antai „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights) (1997).

Istorija mus nukelia į 1977 metus, į pačią seksualinės revoliucijos įkarštį, kai pornografinės juostos tiesiog filmuojamos galiniame kiemelyje ant vejos. Iš esmės tai ne nostalgiškas aštunto dešimtmečio uždarymo filmas, bet apie sekso pramonės užkulisius, kuriouse gyvena ambicingi ir pripažinimo bei meilės trokštantys veikėjai... Iš esmės filmas absoliučiai nepadorus, daug erotikos, pornografinių tipažų, bet smagiausia, kad visą tą dumblą drumsčia talentingas režisierius ir kultiniai Holivudo aktoriai kaip antai šiemet rugsėjį miręs Burt Reynolds ar unikalioji Julianne Moore.

Filmas pasižymi dinamika, nuolat judanti kamera, kuri tik retais momentais sustoja „pailsėti“ tarp tų pašėlusių seksu ir narkotikais atsiduodančių socialinių nišų. Nepaisant asmeninės porno karjeros, kurią pradeda septyniolikmetis su itin dideliu peniu, atrodo, kad filmas provokuoja lengva iliuzija, kad apsimoka spjauti į padorumą ir moralę, nes iš tikrųjų tikrasis gyvenimas, kuriame pildosi svajonės, pasiekiamas tik tokiu būdu, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, pamažu atskleidžiama ir negatyvioji šio gyvenimo pusė – sėkmės nusigręžimas, iškilusi konkurencija, alinantis narkotikų troškulys, tikrosios meilės stygius... Tarp žavingai karnavališkai atskleisto utopinio pasaulio, kad nėra absoliučiai ko gėdytis, atsiveria kiek kitokios tokio gyvenimo spalvos. Žiūrovas, kad ir koks laisvų pažiūrų bebūtų, yra priverstas visgi sutikti, kad toks gyvenimas yra nykus, tuščias ir netikras.

Iš tikrųjų „Pašėlusios naktys“ jau galima vadinti kino klasika, kuri neprailgsta, yra dinamiška, spalvinga, kiek nostalgiška, bet paveikiausia tikriausiai dėl tos kuriamo idilinio „išlaisvinto“ pasaulio iliuzijos, kurioje murgdosi visi tie iš esmės dvasiškai kenčiantys ir sociume atstumtieji porno pasaulio žmonės. Įdomu ir tai, kad ne viena reali porno žvaigždė sukūrė antraeilį vaidmenį šiame filme, o pagrindiniai aktoriai tapo nūdienos Holivudo kino legendomis, pelnę „Oskarus“ ir kitus svarbius kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas siūlas" / "Phantom Thread"

Sveiki, skaitytojai,

Klasikinis variantas – moteris iš meilės arba tos pačios neapykantos nunuodija savo vyrą. Tokie iš pažiūros jau atgyvenę veikėjų sprendimai kine vargu ar ką besukrės, todėl visas panašios istorijos „sunkumas“ tenka nenumaldomam kino uždaviniui: kaip visa tai papasakoti, kad žiūrovas liktų vis dar nustebintas? Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson ryžosi papasakoti irgi tik iš pažiūros klasikinę meilės istoriją: moteris įsimyli egocentrišką suknelių siuvėją ir niekaip nuo jo neatlimpa, nes per daug ji myli. Filmas „Nematomas siūlas“ (angl. Phantom Thread) (2017) kaip niekad išėjo režisieriui rafinuotas ir šviesus. Tikriausiai nepralenks jo filmo „Bus kraujo“, o štai filmas „Mokytojas“ – absoliučiai man pasirodė neįkandamas, preciziškai manieringas ir nuobodus. „Nematomas siūlas“ yra visai kas kita.

Kitą vertus, tai vienas holivudiškiausių šio režisieriaus darbų – dvelkia prabanga, gerai apgalvotais ir atidirbtais kadrais, aplinkos detalėmis. Jeigu veikėjas sėdi ir gurkšnoja darbo kabinete martini, tai už jo nugaros tikrai nerasite nė vienos knygos lentynoje, kuri galėjo pasirodyti vėliau nei penktasis dešimtmetis. Tapetai, suknelės, apšvietimas, gėrimai ir, žinoma, muzika – viskas kruopštu, suplanuota. Aktoriai dirba išsijuosę, jie dėmesingi, netgi norisi sakyti, „lėti“ kaip teatre, todėl visame filme viskas atrodo daugiau ar mažiau sąlygiška, nenatūralu, užtęsta, norint perteikti akimirkos žavesį, netgi tuose pačiuose veikėjų pokalbiuose – didžiulės ir iš pažiūros nenatūralios pauzės. Filme atrodo natūralu, nes esame išmokyti žiūrėti holivudinį filmą, kuriame pauzė kaip nuodų dozė – reikalinga rafinuotai akimirkai perteikti. Ir tik toji scena, kurioje mylimoji suruošia vakarienę įnoringa dizaineriui ir jie susikivirčija prie stalo, iš tikro toji akimirka ir yra tai, kas tikra, gyva...

Nepaisant teatralizuotumo, matyt, nuo to kartais nereikia bėgti, filmas, kaip sakiau, rafinuotas, pilnas estetikos, kuria reikia mėgautis. Įdomūs ir veikėjų personažai, jų prieštaringi charakteriai iš pažiūros tokiam reikliam darbui netinkantys, bet kartu ir tobuli, nes preciziški savo amatui. Klausimas: ar žiūrovas gali patikėti tokia meilės istorija? Gal dėl to, kad žudoma iš lėto, gal ir gali, juk ir istorijoje didžiausios žmogžudystės buvo atliekamos iš meilės.

Deja, tai paskutinis puikiojo aktoriaus Daniel Dey-Lewis filmas išeinant į pensiją. Geros užbaigtuvės. To ir buvo galima tikėtis. Bet didžiausias atradimas man olandų kilmės aktorė Vicky Krieps – toks nesugadintas natūralus ir juslingas grožis. Aktorė, kuri tikriausiai niekada neįeis į seksualiausiųjų top šimtuką, tačiau turinti režisieriaus apšlifuotą vidinį spindėjimą. Manau, po šio filmo ji tikrai sulauks ne vieno gero pasiūlymo. Taigi. Filmas, kuris turi geriausias Holivudo klišes ir jomis pasinaudoja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokytojas" / "The Master"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau pamatyti naujausią Paul Thomas Anderson darbą „Mokytojas“ (The Master) (2012 m.). Prieš tai matyti darbai „Magnolija“ (1999) ir „Bus kraujo“ (2007) padarė tikrai labai gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš naujausio Anderson darbo, bet, tiesą sakant, teko nusivilti...

Daug žadanti istorija ir scenarijus šįkart, manding, pasirodė silpnokas, netgi nuobodokas, nereikia net lyginti su ankstesniais režisieriaus darbais. Vietomis vos nepradėjau snūduriuoti, nors kontekstas atrodė įdomus ir turėjo psichologiškai įtraukti, tačiau to nebuvo. Tiesą sakant, nelabai įtikino ir pati istorija, pasirodė tokia be didesnės idėjos, palaida, o gal man trūko mano paties asmeninio įsigilinimo? Kas žino. Iš viso šio kūrinio išskirčiau tik vieną dalyką, kuris man patiko, tai aktoriai, kurie demonstravo aukštą pilotažą sudėtinguose vaidmenyse. Aktorių trio buvo nepakartojamas, o labiausiai mane sužavėjo Joaquin Phoenix. Daugelis iš jų gavo labai stambias nominacijas, netgi į „Oskarus“. 

Iš esmės taip kol kas ir nesupratau, ar buvo verta žiūrėti filmą vien tik dėl puikios vaidybos, ar nebuvo. Filmas man nepatiko, man visko ten trūko, norėjos išardyti ir perdaryti viską iš naujo. Truputį priminė seną gerą filmą su Rassellu Crowe „Nuostabus protas“, bet nė iš tolo jam neprilygo scenarijumi. Nežinau, nežinau... Jaučiuosi apviltas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7,1


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bus kraujo" / "There Will Be Blood"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bus kraujo“ (There will be blood) (2007 m.). Tai amerikiečių drama, kuri pasakoja apie pirmuosius besikuriančius naftininkus ir jų sunkų, bet kartu labai ambicingą gyvenimą. Filmas iš tikrųjų labai gerai sutiktas kritikų, įvertintas daugelio aukščiausiais balais ir tikrai, galiu pasakyti, kad filmas tikrai nėra lėkštas, bet toli gražu šedevru kažkokiu nepavadinčiau. Vienas ryškiausių apdovanojimų – auksinis gaublys ir ne viena nominacija „Oskarams“, o ir daugeliui kažkuo filmas siejasi su „Šioje šalyje nėra vietos senukams“... Jausena gal ir kažkiek panaši, tačiau šis filmas, mano galva, pastarajam nusileidžia.

Nieko neįpareigojanti istorija, pasakoja sunkų gyvenimą apie būsimus turtus, paaukojant savo žmogiškumą, šeimą ir viską, kas brangiausia. Čia įsipina ir religinis fanatizmas, kuris žiūrovui ir diktuoja, kad bus kraujo... Filmas man pasirodė toks banguotas, buvo tokių momentų, kad atsiplėšti negalėjai, atrodo, viskas įtempta – ypač tos žiaurios naftos gręžimo scenos, tačiau vietomis filmas „užsibuksuodavo“ ir reikia pripažinti, kad yra pernelyg ištęstas, todėl kartu kelia ir nuovargio bei monotoniškumo įspūdį. Nelengva prasėdėti beveik tris valandas prie šios juostos! Vietomis tikrai norėjosi, kad filmas liautųsi, per daug įvelta visokių pašalinių pasakojimų gijų, kaip antai atsiradęs netikras brolis... Bet gal kai kam taip ir įdomu, ir intriguoja.

Ne, filmas nėra lengvas, jis pareikalauja kantrybės, rimties, nusiraminimo... Bet tas lengvumas ar ne lengvumas taip pat sunkiai apibūdinamas – aukštas IMDb reitingas rodo, kad filmas visgi buvo įvertintas paprasto žiūrovo akies ir širdies. Galiu tik pasakyti, kad filmas pakankamai stiprus savame žanre, o stipriausia jo ašis – pasakojamoji istorija, kuri kartu yra kaip ir dokumentinė – didaktinė – enciklopedinė apie mūsų dabartinių naftos magnatų ištakas. Manau, filmas daugeliui patiks ir paliks šiokį tokį įspūdį. Aišku, jei ištversite tas valandas...

Įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Magnolija" / "Magnolia"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną gerą filmą „Magnolija“ (Magnolia) (1999 m.). Jau seniai ketinau šį filmą pažiūrėti, bet kažkaip vis atidėliodavau visų filmų sūkuryje, bet neseniai teko pamatyti ir ištverti visas tas tris valandas su trapiąją „Magnolija“. Iš tikrųjų filmas iš pradžių ir nustebino, vėliau erzino, vėliau nustebino, po to vėl erzino ir galiausiai vėl stebino. „Magnolija“ – tai filmas kaip banguojanti jūra, kuris turi ne vieną emocinę kulminacijos vietą, atsipalaidavimą, ramų tekėjimą ir vėl kilimą į skaudų emocijos kalną, neveltui filmo skyriai įvardyti permainingų orų prognozėmis. Neįprastai ilgas ir įdomus garso takelis, filme labai daug visokiausių įvykių, mažų gyvenimėlių, kurie vienas su kitu susiraizgę ir viskas išsakoma ir parodama gan priimtina maniera.

Iš tikrųjų filmą, bent jau mane, mažų mažiausiai jaudino atskirų žmonių gyvenimai, man buvo nė motais, kad senukai serga vėžiu, kad moterys kankinasi, nerasdamos sielos ramybės, kad vienas personažas tauškia, kaip išdulkinti ir sužavėti merginas – viskas buvo nė motais, nors aktorių darbas ir operatoriai buvo superiniai. Labiausiai jaudino visuma, idėja parodyti ne pagrindinį personažą, ne jo charakterio koloritą, bet mūsų žmonijos visumą, mūsų silpnybes, mūsų stiprybes, mūsų gyvenimo tėkmę, kokie mes esame menki, suluošinti, žaizdoti ir kaip vis dėlto esame stiprūs, kad toliau gyventume. Daug užsimenama apie atsitiktinumo nebuvimą, kad viskas šiame pasaulyje surišta tvirta priežasčių ir pasekmių grandine ir visi mes esame vieni nuo kitų priklausomi. Personažuose daug šiuolaikinės patetikos, lengvabūdiškumo, kuris turi didelę kainą – vienatvės kainą, kurią sumoka kone kiekvienas personažas. Režisieriui Paul Thomas Anderson‘ui pavyko aktoriams įkvėpti to dvasinio ir giluminio pasigailėjimo verto jausmo personažų likimams. Po filmo atsisėdi ir pagalvoji: aha, kokie mes vieni tarp kitų esame mažyčiai, tokie trapūs, žydintys kaip magnolijos, tokie pažeidžiami ir kartu gražūs, gajūs atsitiesti po audros.

Pabaigoje filmo ėmė lyti varlėmis, tačiau niekas neklausia ir neanalizuoja, kodėl tai nutiko, visi toliau gyvena savo gyvenimuose, nė nesistebėdami, kad taip pasaulyje nebūna, o berniukas, kuris dalyvauja TV viktorinos šou net pagalvoja priešingai: taip, būna ir šitaip gyvenime. Argi? Filmas keistas, nes jis parodo kitą realybės pusę, išparceliuotą, išnarstytą ir daugiasluoksnį likimų ir galimybių mozaiką, filmas kaip vitražo koliažas, stilingas, gražus, įmantrus ir kartu šiek tiek erzinantis, nes supranti, kad ne tik gyvenime reikia pastangų konstuktyvizmui t.y. sujungti ir suvokti visumą per daleles, bet to pareikalauja ir šis filmas meno plotmėje.

Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad filmas buvo nominuotas net trims „Oskarams“, filmas gavo „Auksinį gaublį“, jame vaidina devynios galybės garsenybių – Tom Cruise, Julianne Moore ir kt., kuriuos visada įdomu sutikti rimtame filme.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela