Filmas: "Nematomas siūlas" / "Phantom Thread"

Sveiki, skaitytojai,

Klasikinis variantas – moteris iš meilės arba tos pačios neapykantos nunuodija savo vyrą. Tokie iš pažiūros jau atgyvenę veikėjų sprendimai kine vargu ar ką besukrės, todėl visas panašios istorijos „sunkumas“ tenka nenumaldomam kino uždaviniui: kaip visa tai papasakoti, kad žiūrovas liktų vis dar nustebintas? Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson ryžosi papasakoti irgi tik iš pažiūros klasikinę meilės istoriją: moteris įsimyli egocentrišką suknelių siuvėją ir niekaip nuo jo neatlimpa, nes per daug ji myli. Filmas „Nematomas siūlas“ (angl. Phantom Thread) (2017) kaip niekad išėjo režisieriui rafinuotas ir šviesus. Tikriausiai nepralenks jo filmo „Bus kraujo“, o štai filmas „Mokytojas“ – absoliučiai man pasirodė neįkandamas, preciziškai manieringas ir nuobodus. „Nematomas siūlas“ yra visai kas kita.

Kitą vertus, tai vienas holivudiškiausių šio režisieriaus darbų – dvelkia prabanga, gerai apgalvotais ir atidirbtais kadrais, aplinkos detalėmis. Jeigu veikėjas sėdi ir gurkšnoja darbo kabinete martini, tai už jo nugaros tikrai nerasite nė vienos knygos lentynoje, kuri galėjo pasirodyti vėliau nei penktasis dešimtmetis. Tapetai, suknelės, apšvietimas, gėrimai ir, žinoma, muzika – viskas kruopštu, suplanuota. Aktoriai dirba išsijuosę, jie dėmesingi, netgi norisi sakyti, „lėti“ kaip teatre, todėl visame filme viskas atrodo daugiau ar mažiau sąlygiška, nenatūralu, užtęsta, norint perteikti akimirkos žavesį, netgi tuose pačiuose veikėjų pokalbiuose – didžiulės ir iš pažiūros nenatūralios pauzės. Filme atrodo natūralu, nes esame išmokyti žiūrėti holivudinį filmą, kuriame pauzė kaip nuodų dozė – reikalinga rafinuotai akimirkai perteikti. Ir tik toji scena, kurioje mylimoji suruošia vakarienę įnoringa dizaineriui ir jie susikivirčija prie stalo, iš tikro toji akimirka ir yra tai, kas tikra, gyva...

Nepaisant teatralizuotumo, matyt, nuo to kartais nereikia bėgti, filmas, kaip sakiau, rafinuotas, pilnas estetikos, kuria reikia mėgautis. Įdomūs ir veikėjų personažai, jų prieštaringi charakteriai iš pažiūros tokiam reikliam darbui netinkantys, bet kartu ir tobuli, nes preciziški savo amatui. Klausimas: ar žiūrovas gali patikėti tokia meilės istorija? Gal dėl to, kad žudoma iš lėto, gal ir gali, juk ir istorijoje didžiausios žmogžudystės buvo atliekamos iš meilės.

Deja, tai paskutinis puikiojo aktoriaus Daniel Dey-Lewis filmas išeinant į pensiją. Geros užbaigtuvės. To ir buvo galima tikėtis. Bet didžiausias atradimas man olandų kilmės aktorė Vicky Krieps – toks nesugadintas natūralus ir juslingas grožis. Aktorė, kuri tikriausiai niekada neįeis į seksualiausiųjų top šimtuką, tačiau turinti režisieriaus apšlifuotą vidinį spindėjimą. Manau, po šio filmo ji tikrai sulauks ne vieno gero pasiūlymo. Taigi. Filmas, kuris turi geriausias Holivudo klišes ir jomis pasinaudoja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tėvo vardu" / "Vardan tėvo" / "In the Name of The Father"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Apie istorinę šiaurės airių nesantaiką su britais sukurta begalės filmų ir kasmet jų vis pateikiama įvairesnių, įmantresnių su vis labiau šokiruojančiais biografiniais faktais. Vienas senesnių filmų šia tema – „Tėvo vardu“ kai kur verčiama kaip „Vardan tėvo“ (angl. In the Name of The Father) (1993) pasakoja apie neteisingai apkaltintus, sulaikytus ir vėliau nuteistus iki gyvos galvos jaunuolius, kurie neįvykdė išpuolio, tiesiog reikėjo, kad taptų atpirkimo ožiais. Filmas nominuotas septyniems „Oskarams“, manau, daugelį nepaliks abejingo ir sujaudins bei istoriškai galbūt praplės suvokimą apie kitus politinius kovos procesus pasaulyje.

Filmas prasideda kaip eilinis hipiškas vaizdelis apie vagiliaujančius jaunuolius, kurie nepaklūsta savo tėvams. Tiesą sakant, lyg ir nieko naujo nežadėtų iki to nelemto įvykio, kuris sugriauna šeimų gyvenimą. Žiūrint filmą, tiesiog sunku patikėti, kad toji britiška teisėsaugos sistema pavaizduota tiesmukai banaliai korumpuota, o ypač policija. Teismo procesai, parodymų davimai ir liudijimai labiau primena raganų teismą nei XX amžiaus antrosios pusės teismo eigą. Nors visiškai neabejoju, kad ir šiomis dienomis teisingumo kartais ne tik teisme nėra, bet ir „kai reikia“ taip pat surandami atpirkimo ožiai, turiu galvoje tuos teroristinius teismus... Iš esmės žiūrovas yra priverstas šia istorija piktintis, nepasitikėti teismų sistema ir tai, manau, yra gerai, kadangi netgi dienos šviesoje veisiasi kirmėlės ir teismas nėra šventovė, kuri neklysta. Pagrindinis herojus Džeris pasmerkiamas mažiausiai 30 metų kalėjimo ir ten praleidžia beveik 15 metų, kol galiausiai advokatė įrodo, jog visas tada buvęs teismas iš esmės buvo brutalių ir neteisėtų policijos veiksmų dangstymas.

Nors filmas smarkiai politizuotas ir jis lyg turėjo atkartoti realius faktus ir įvykius (kas iš dalies ir yra), bet akivaizdu, kad filmo kūrėjams buvo kur kas svarbiau atskleisti ne istorinį momentą, kiek žmogiškuosius šios situacijos faktorius, ypač neteisingumo gniuždomus tėvo ir sūnaus santykius. Emocionalus filmas su stipria istorine biografiška istorija ir puikiu Daniel Day-Lewis pasirodymu, kuris kine sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį, šiuo metu kiek atsitraukęs nuo kino ilsisi. Šiaip ar taip, manu, filmas vertas pagyrų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltybės amžius" / "The Age of Innocence"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti filmą „Nekaltybės amžius“ (angl. The Age of Innocence) (1993), kuris buvo sukurtas pagal garsų tuo pačiu pavadinimu Edith Wharton romaną, kurį ne kartą turime išverstą ir išleistą lietuviškai. Na, mėgstu kostiumines dramas, o dėl puikių aktorių, tokių kaip Daniel Day-Lewis, Michelle Pfeiffier ir Winona Ryder tiesiog privalėjau pamatyti. Filmas buvo nominuotas ne vienam „Oskarui“, tarp jų ir Winona Ryder kaip geriausia antro plano aktorė, tačiau filmas laimėjo tik geriausio kostiumo „Oskarą“. Nepaisant to, W. Ryder pelnė Auksinio gaublio apdovanojimą, o filmas buvo tiesiog nepaprastai išgirtas ir išliaupsintas kino kritikų...

„Nekaltybės amžius“ – tai išties geras filmas ir nė kiek neforsuosiu, pradėdamas tokiu sakiniu komentuoti šį filmą. Tiesa, jį šiek tiek buvo keblu žiūrėti anglų kalba, nes daug literatūrinio pasakojimo stilių, bet nepaisant šito, mėgavausi jaunai atrodančiais aktoriais ir režisūrine meistryste. Režisierius Martin Scorsese sukūrė tokius legendinius filmus kaip „Kuždesių sala“, „Infiltruoti“, „Geri vyrukai“, „Volstryto vilkas“, „Aviatorius“, „Hugo išradimas“, „Taksi vairuotojas“, „Niujorko gaujos“ ir daugelį kitų puikių kino juostų, kurie vienaip ar kitaip sulaukia tarptautinio pripažinimo. Tiesa, tai nėra pats mėgstamiausias mano režisierius, tačiau jo talentu tikrai neabejoju ir tik skonio reikalas. Žvelgdamas į jo matytus kino filmus, galiu pasakyti, kad „Nekaltybės amžius“ yra viena subtiliausių ir savotiškai spalvingiausių jo kino juostų.

 Kadras iš filmo "Nekaltybės amžius".

„Nekaltybės amžius“ tiesiog pakeri pasakojimo lengvumu ir rafinuotumu, kadrai tirpte tirpsta kaip grietininiai ledai, netikėti ir rafinuoti perėjimai iš vienos scenos į kitą. Aktorių jausmingumas, epochos sentimentalumas, žavumas tiesiog smagus, bet labiausia mane pakerėjo filmo atmosfera, kostiumai ir dekoracijos. Išties vertas „Oskaro“ – tiek daug Viktorijos laikų raštų, gėlėtų tapetų, skrybėlių, pamerktų gėlių su vazomis, lakstančių šunyčių tarp pūstų suknelių, skambančių arbatos puodelių, rafinuotumo... Ak, kam čia ir vardyti, vien dėl šito verta žiūrėti kino filmą! Aišku, siužetas gana tipiškas, kalbant apie to meto meilės istoriją, tačiau čia tikriausiai svarbiausias ne siužetas, o ta stebuklinga burto lazdelė, kuria režisieriui mostelėjus, susikuria ypatinga akimirka ir atmosfera. Man tikrai patiko, prisiminsiu kaip sodrų filmą, tačiau vargu ar galėsiu papasakoti siužetą...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Salemo raganos" / "The Crucible"

Sveiki, kino mylėtojai,

Filmas „Salemo raganos“ (The Crucible) (1996) tikriausiai turėtų verstis kaip „Tiglis“ (tai toks specialus katilas), bet tikriausiai gal ir gerai, jog verčiamas „Salemo raganos“, nes šis filmas pastatytas būtent pagal tokio pavadinimo pjesę. Mane nuolat domina tokio tipažo kinas, kur bandoma atskleisti paslaptis, susijusias su raganyste, persekiojimais. Salemo raganų legenda išties dažnas reiškinys kino filmuose, prisiminus kad ir tą patį filmą „Fokus Pokus“. 

Na, „Salemo raganos“ yra vykęs kino pavyzdys, tik gaila, kad taip didesnio paties žiūrovo dėmesio nesulaukęs filmas, kuris pasakoja apie Salemo miestelio raganas. Tai kiek kitoks žvilgsnis į šį mistinį reiškinį ir fanatišką persekiojimą. Filmas rodo, kaip lengva manipuliuoti dievobaimingais aspektais, prisidengiant Biblija, apsimesti Šėtono regėtojais ir pasmerkti kitų likimus. Įtaigus siužetas, ypatingai teismo salėje vykusios scenos, kurios gal ir teatrališkos, tačiau labai stipriai motyvuotos psichologiškai. Čia susigrumia gudrumas ir silpnumas, manipuliacijos galia ir patiklumas, gerumas ir veidmainystė, visais atžvilgiais šiame filme, kaip ir buvo galima numanyti, laimi tie, kurie perpranta dievobaimingumo galią ir sugeba iš to išpešti naudos. Spekuliavimo galia tais laikais gebėjo valdyti patikliuosius, neapsišvietusius žmonės, kurie bijodami šėtono drąsiai leidosi būti fanatikais.

Tamsūs laikai, tamsūs kostiumai ir senos tradicijos leidžia mėgautis savita atmosfera. Filme pasirodo puikusis Daniel Day-Lewis, kuris įtikinamai ir užtikrintai suvaidina mirtininką. Šalia jo puikuojasi klastingo personažo atlikėja Winona Ryder – viena talentingiausių ir labiausiai pripažintų XX amžiaus paskutinio dešimtmečio aktorių, kurią, dievaži, esu įsimylėjęs! Puikus ir įdomus siužetas, puiki vaidyba, nervus tampantys dialogai šį filmą paverčia ne vien meilės ir pasiaukojimo filmu, bet ir matomai kantrybės šou bei teisingumo testu. Žmonių kvailumas yra beribis ir jis yra žiaurus, peršasi tokia mintis po šio filmo, tačiau būti protingų ir apsimesti kvailiu vardan to, kad išgyventum yra viena, bet nepripažinti kvailio kaukės ir mirti iš idėjos yra kita. Kurį kelią Jūs pasirinktumėte? Melą ir išgyvenimą, ar sąžiningumą ir mirtį? Dailus kostiumuotas filmas apie pasirinkimą ir baimę valdančią mases. Dar vienas filmas apie religijos naudojimą valdymams, kitaip sakant, žemiškiems reikalams tvarkyti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devyni" / "Nine"

Sveiki, kinomanai,

Ir vėl draugauju su miuziklais. Šįkart su „Čikagos“, „Geišos išpažinties“ režisieriaus Rob Marshall filmu „Devyni „Nine“ (2009). „Devyni“ – tai antrasis režisieriaus miuziklas, bet tokios svaiginamos aukštumos, kokios buvo pasiekęs su „Čikaga“ jam jau nebepavyksta, atvirkščiai, jis dar ir gauna nemažai kritikos ir kandžių replikų.

Miuziklas „Devyni“ iš vienos pusės įdomus filmas, tai savigraužos ir kūrybinio išsekimo bei išsisėmimo tema. Vidutinio amžiaus vyras kamuojasi ir nori pabėgti nuo visų darbų, jį slegia visa atmosfera, kurioje jis dirba, todėl pamažu kraustosi iš proto visaip kaip įmanydamas trokšta pasislėpti po nepasislepiamu savo paties šešėliu. Savigrauža ir noras ištrūkti tokie dideli, kad jie jaučiami filme visomis prasmėmis. Bet visa ko šio filmo grožis ir gėris yra moterys, moterys, moterys! Moterų šiame filme tikrai nestinga ir šis filmas yra apie jas ir skirtas joms, žvelgiant iš vyro perspektyvų. Daug skirtingų moterų, bet svarbiausia, kad visos jos yra pačios svarbiausios ir artimiausios pagrindiniam personažui – motina, žmona, meilužė, sena mylimoji, draugė, paauglystės laikų kekšė... Tai visos moterys, kurios turėjo ir tebeturi kiekvieno vyro gyvenimui didžiulės įtakos ir su kiekvienas vis kitoks tonas, kitoks santykis. Čia tikriausiai visas įdomumas ir pasibaigia...

...nors nevisai. Įdomiausia yra tai, kad filme susitinka neregėtas pulkas žvaigždžių. Be talentingojo Daniel Day – Lewio, čia ištisas pulkas pačių ryškiausių Holivudo gražuolių – Penelope Cruz, Nicole Kidman, Marion Cotillard, Sophia Loren, Judi Dench, Kate Hudson bei labiau kaip dainininkė žinoma Fergie Duhamel. Na, išties labai skirtingos aktorės susitinka tokiame projekte, kuriame galime grožėtis ne tik jų sceniniu lankstumu ir balsais, bet ir pafantazuoti apie užkulisius, prisimenant, kad Penelope Cruz „paviliojo“ iš Nicolės Kidman buvusį sutuoktinį Tomą Cruzą. Kaip vyko darbas, šiek tiek galima pamatyti filmo pabaigoje pateikiamoje repeticijų vaizdų koliaže, ką labai mėgstu ir dievinu. 

Be visa ko, filmo nevertinu kaip labai įdomaus ir verto pamatyti. Žiūrėjau tik dėl aktorių, o ne dėl to, kad labai troškau pamatyti šią juostą. Filmas nepasirodė itin stiprus, savotiškai įdomus, jį žiūrėti ir juo mėgautis galima, tačiau jame pernelyg daug burleskiškų štampų, o ir dainų atžvilgiu nedaug kūrinių norėtųsi pasiklausyti ir vėl. Skirtingos ir temperamentingos moterys ir jų įtaka vyro gyvenime, karjeroje ir kūryboje. Štai apie ką filmas „Devyni“.

Mano įvertintinas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela