Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimės iškyšulys" / "Cape Fear"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pasidalyti vienu senu trileriu, kurį režisavo daugybės mums žinomų filmų režisierius Martin Scorsese. Šįkart jo kino juosta „Baimės iškyšulys“ (angl. Cape Fear) (1991). Na, tai antroji romano ekranizacija, pirmoji buvo pastatyta 1962 ir yra laiko net dar geresniu filmu už šį. Bet manęs nestebina, pirmieji pastatymai dažniausiai laikomi klasika ir turi praeiti nemaža laiko, kol antrieji pastatymai irgi tampa klasika.

Nežinau, kaip ten su 1962 metų versija, bet šioji man tiko ir labai patiko. Ir vėl trileris, ir vėl mane įtraukė ir užbūrė. Regis, senieji trileriai išties turi nepaprasto šarmo. Po S. Kingo ekranizacijos „Mizerė“, kurią mačiau aną savaitę, maniau, kad labai ilgai nematysiu įtempto trilerio. Klydau, senasis kinas sugrįžta į mano ekranus ir nebepaleidžia.

Tikroji „Baimės iškyšulio“ seanso priežastis tapo Jessica Lange, su kuria pradėjau žiūrėti praktiškai visus kino filmus. Na, nepakartojama aktorė, kuri per ne vieną karjeros dešimtmetį paliko puikių vaidmenų, o kiek dar jų man laukia prieš akis. Jessica Lange drąsiai galima statyti lygiaverte aktore šalia Meryl Streep! Nors šis jos vaidmuo filme nebuvo kažkuo itin ryškus bei išskirtinis, bet tikrai man tiko ir patiko, užteko žinoti, kad tai ji. Patiko ir Robert de Niro, nors jis nėra mano mėgstamų aktorių sąrašuose – turiu jam kažkokią metafizinę antipatiją, bet tenka pripažinti, kad tai puikus ir talentingas aktorius, nors ir ne mano tipažo. Filme pasirodo ir Nick Nolte bei jaunoji Juliette Lewis, kuri gavo „Oskaro“ nominaciją už šį vaidmenį, kaip ir Robert de Niro.

 Kadras iš filmo "Baimės iškyšulys".

Žodžiu, puikus aktorių derinys, dar iki šios dienos neišmirusių ir aistringai besifilmuojančių visokiuose filmuose. „Baimės iškyšulys“ turi kažkokio prieskonio, blogo nujautimo, persekiojimo, manipuliacijos ir daug puikiu siužetinių niuansų, kurie leidžia filmu mėgautis tarsi skaniais ledais. Kai kada filmas, ypač finalinės scenos laive, man priminė amerikietiškus komiksus, tačiau tai nesutrukdė žiūrėti ir mėgautis. Manau, kad senas geras kinas išliks dar ilgai žiūrimas. Vien dėl tokių filmų kaip „Baimės iškyšulys“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų įvertinimas: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela