Filmas: "Boratas 2"/ "Boratas. Sekantis filmas" / "Borat Subsequent Moviefilm"

 Sveiki skaitytojai,

Niekada nebuvau „Borato“ gerbėjas, tiesą sakant, tą filmą ištvėriau anuomet, prieš daugiau nei 10 metų, iki pusės. Neanalizavau nei komedijos elementų, nei istorinio konteksto, nei paties Borato, kuris man pasirodė tiesiog nevykęs klounas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti po 14 metų pristatomą antrąją filmo dalį ir jau pasižiūrėti į patį Boratą šiek tiek filosofiškiau. Jason Woliner režisuotas filmas „Boratas 2“ (kai kur verčiama su sąmoninga kalbos kultūros klaida „Boratas. Sekantis filmas“) (angl. Borat Subsequent Moviefilm) (2020) daugeliui tapo dar viena karantininė komedija.

Ar įmanoma vėl sublizgėti su tomis pačiomis idėjomis? Kvanktelėjęs stačiokas Boratas iš Kazachstano tampa naujausio karantininio sąmokslo teorijos esmine dalimi. Daugybę laiko praleidęs šalies sunkiųjų darbų lageryje, jis iškviečiamas vyriausybės slaptai misijai į JAV, kad pasaulio galingieji, ilgą laiką ignoravę Kazachstaną, pagaliau skirtų derą dėmesį. Netrukus Boratas susipažįsta su aptvare gyvenančia savo penkiolikmete dukra, kuri ilgėsi tėviško ryšio, tačiau Boratui jos būvimas pasitarnauja tik misijai... Žodžiu, Boratas su dukra atsiduria Amerikoje ir ten bando visomis išgalėmis prasibrauti kaip slapti agentai į elitą, kad dukra galėtų ištekėti už turtingo senio ir iš esmės įkūnytų Melanijos Trump svajonę.

Iš tikrųjų filmas labai man patiko. Seniai tiek besijuokiau iš visų tų amerikietiškų ir rytietiškų kultūrų nesuderinamumų. Kiekviename žingsnyje tyko kokia nors visuomenės elgesio stigmos parodija, pavyzdžiui, rytų moterų beteisiškumas puikiai koreliuoja su #metoo ir radikalaus feminizmo judėjimu, arba rytietiška vaikų knygelė apie masturbacijos žalą, jog vagina su dantimis, su juodaodės moters dėstymu apie tai, kad „nieko čia blogo“, arba stereotipinės kazachės transformacija į amerikietišką blondinę, o kur dar prarytas kūdikėlis nuo pyragaičio ir krūtų didinimo operacija... Žodžiu, šiame tirštame juoko Molotovo kokteilyje, manding, dega viskas, ką kasdienybėje esame linkę sureikšminti, šiauštis, baisėtis arba priimti besąlygiškai kaip tradicinę vertybę, kuri šio filmo kontekste pasirodo tik bukų avinų įsitikinimai.

Aišku, holivudiškai čia sužaidžiama dukters ir tėvo ryšio atsiradimu, uždailinama tais pačiais banaliais struktūriniais didaktiniais štrichais – be jų niekaip neapsieita, tačiau visumoje vis tiek šis filmas turi socialinio, visuomeninio, globalaus ir kartu tarpkultūrinio bendravimo kritikavimo. Kazachas, kuris savo dukrą augina narve ir sapalioja kaip XIX amžiaus „mokslininkas“, jog moterų smegenys nepritaikytos vairuoti automobilį, visgi mums suponuoja, kad tam tikrose kultūrose (ir nebūtinai Rytuose, o toje pačioje Amerikoje) gyvuoja požiūris, kad geriau tegu vadovauja vyras be kompetencijų, nei išsilavinusi moteris. Tas labai ryškiai matosi ir Lietuvoje, kai reikėjo rinktis tarp Nausėdos ir Šimonytės, o žmonės nubalsavo už „šlipsuotą“ aukštą bankininką, kuris neblogai surezga abstraktų populistinį sakinį apie „šalies gerovę kiekvienam“ , bet ne už netekėjusią, bet analitiniu mąstymu ir strateginiu mąstymu pasižyminčią Šimonytę. Ir žinoma, kad tiems žmonėms nepatiks šioji karti tiesa nei Lietuvos tikrovėje, nei Borato filme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alisa Veidrodžių karalystėje" / "Alice Through the Looking Glass"

Sveiki, skaitytojai,

Po šešerių metų pertraukos sulaukėme filmo „Alisa stebuklų šalyje“ tęsinio pavadinimu „Alisa veidrodžių karalystėje“ (angl. Alice Through the Looking Glass) (2016). Po Tim Burton filmo tikriausiai jau nelabai kas tikėjo, kad kas imsis šio projekto tęsinio, bet galiausiai sulaukėme. Kino kritikai naujausią Alisos dalį tiesiogine to žodžio prasme sumalė į miltus, todėl ne labai entuziastingai su draugais ėmiausi šio filmo seanso, bet paskutiniuoju metu nutinka taip, kad komercinis kinas taip smarkiai nebenuvilia, kad ir kaip blogai pasiruošiu, įspūdis būna kur kas geresnis.

Taip šįkart nutiko ir su šiuo filmu. Pirmiausia akivaizdžiai trūko realumo ir estetikos niuansų, bent jau filmo pradžioje, kai Alisa darbuojasi jūroje, atrodo, kad būtų ne realiame gyvenime, o jau Veidrodžių karalystėje. Žinoma, net devynioliktojo amžiaus Londoną kūrėjams tenka iliustruoti kompiuterine grafika. Pradžia bauginančiai nuobodi ir, kol neišaiškėja tikroji siužetinė problema bei konfliktas, praktiškai filmas atrodo pernelyg ištęstas. O ir pats siužetas – ko iš jo norėti, juk filmas galiausiai kaip pasaka, skirtas šeimai. Nepasakyčiau, kad istorija kažkuo itin įdomi ir originali, tačiau ne tokia jau ir prasta, kad šeima negalėtų pažiūrėti šio filmo. Netgi nebūtinai šeima, galiausiai ir suaugę žmonės gali visai neblogai praleisti laiką žiūrėdami šį, sakyčiau, gana vidutinišką filmą, kurio siužeto pagrindas – konkurencija ir žaidimas laiko valdymo galiomis gana sustyguotos pagal akivaizdų pasakos pasakojimo struktūrą. 

Filme po penkerių metų sugrįžta tie patys aktoriai: Mia Wasikowska, Anne Hathaway, Johnny Depp ir kiti, kurie jau kuria tuos pačius puikiai T. Burtono spalvotai sukurptus personažus. Filmas pakankamai patrauklus, kažin ko nesitikėkite, tačiau pastangos išlaikyti masinės minios susidomėjimą prabangiomis detalėmis ir žinomais aktoriais visgi pavyko, nors ir toje pačioje masinėje minioje būta nemažai nusivylusių. Galiu pasakyti, kad tikėdamasis paties prasčiausio rezultato, nusivylęs nelikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Diktatorius" / "The Dictator"

Sveiki visi,

Šiandien mano žvilgsnis krypsta į komercinį kiną ir mano akiratyje filmas „Diktatorius“ (The Dictator) (2012 m.). Naujas režisieriaus Larry Charles darbas su žymiuoju aštraus humoro aktoriumi Sacha Baron Cohen – šie du žmonės kartu dirbo prie tokių filmų kaip „Boratas“ ir „Bruno“. Na, aštraus ir šiurkštaus, hiperbolizuoto humoro režisierius labai mėgsta pašiepti mūsų socialines ydas, suskaldžiusį pasaulį ir apsitvėrusius pasenusiomis patriotinėmis vertybėmis žmones. Šįkart jis smogia galingai ir taikliai – Vakarų ir Rytų politinių santykių išjuokimas, naftos telkinių sutarčių demaskavimo peripetijos, Rytų žmonių priespauda po politine saule. Naujas personažas išgalvotos valstybės diktatorius Aladinas patenka į Vakarų pasaulį ir nusirita nuo diktatoriaus kėdės iki žemiausio luomo – amerikiečio valkatos. Įdomiausia tai, kad filme, kaip ir visuose darbuose, nėra galutinės finalinės klišės – personažas perbridęs jovalą, vis tiek lieka toks pat, neatsisakęs savo kvailumo, ydų ir bukumo.  

Na, iš tikrųjų nuo pat pirmųjų kadrų atpažįstamas režisieriaus braižas neleidžia nuobodžiauti. Žiūrint šį filmą, turi nusiteikti šiurkštaus humoro dozei, o jei tau patinka tik subtilūs juokai, šio filmo nerekomenduoju. Tenka iškart užbėgti už akių, kad kai kurie juokeliai išties labai jau nelogiški, netašyti ir verti tik atskirų anekdotinių logotipų. Kai kada scenos, nors ir atrodo, kad smarkiai pafinansuotos, atrodo tokios „debiliškos“ ir pritrenkiančiai bukos, kad gali nustėrti vietoje, kaip ir ankstesniuose šio režisieriaus filmuose, tačiau žiūrėdami, mes suprantame kartu ir filmo unikalumą, kadangi niekas daugiau pasaulyje neturi tokio išskirtinio komedijinio braižo su ryškiais savotiškais parodijavimo elementais ne tik kino klišių, bet ir socialinėmis žmonių elgsenomis ir stereotipais.

Malu filme išvysti ir Anna Faris, „Pats baisiausias filmas“ parodijų maratonų žvaigždę, kuri vis neatsikrato savo pomėgio filmuotis tokio tipažo kine. 

Man asmeniškai filmas visai smagiai susižiūrėjo. Kai kurie taiklūs „bajeriai“ vertė kvatotis, tad nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela