Sveiki skaitytojai,
Niekada
nebuvau „Borato“ gerbėjas, tiesą sakant, tą filmą ištvėriau anuomet, prieš
daugiau nei 10 metų, iki pusės. Neanalizavau nei komedijos elementų, nei
istorinio konteksto, nei paties Borato, kuris man pasirodė tiesiog nevykęs
klounas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti po 14 metų pristatomą antrąją filmo dalį
ir jau pasižiūrėti į patį Boratą šiek tiek filosofiškiau. Jason Woliner režisuotas
filmas „Boratas 2“ (kai kur verčiama su sąmoninga kalbos kultūros klaida
„Boratas. Sekantis filmas“) (angl. Borat Subsequent Moviefilm)
(2020) daugeliui tapo dar viena karantininė komedija.
Ar
įmanoma vėl sublizgėti su tomis pačiomis idėjomis? Kvanktelėjęs stačiokas Boratas
iš Kazachstano tampa naujausio karantininio sąmokslo teorijos esmine dalimi. Daugybę
laiko praleidęs šalies sunkiųjų darbų lageryje, jis iškviečiamas vyriausybės
slaptai misijai į JAV, kad pasaulio galingieji, ilgą laiką ignoravę Kazachstaną,
pagaliau skirtų derą dėmesį. Netrukus Boratas susipažįsta su aptvare gyvenančia
savo penkiolikmete dukra, kuri ilgėsi tėviško ryšio, tačiau Boratui jos būvimas
pasitarnauja tik misijai... Žodžiu, Boratas su dukra atsiduria Amerikoje ir ten
bando visomis išgalėmis prasibrauti kaip slapti agentai į elitą, kad dukra
galėtų ištekėti už turtingo senio ir iš esmės įkūnytų Melanijos Trump svajonę.
Iš
tikrųjų filmas labai man patiko. Seniai tiek besijuokiau iš visų tų
amerikietiškų ir rytietiškų kultūrų nesuderinamumų. Kiekviename žingsnyje tyko
kokia nors visuomenės elgesio stigmos parodija, pavyzdžiui, rytų moterų
beteisiškumas puikiai koreliuoja su #metoo ir radikalaus feminizmo judėjimu,
arba rytietiška vaikų knygelė apie masturbacijos žalą, jog vagina su dantimis,
su juodaodės moters dėstymu apie tai, kad „nieko čia blogo“, arba stereotipinės
kazachės transformacija į amerikietišką blondinę, o kur dar prarytas kūdikėlis
nuo pyragaičio ir krūtų didinimo operacija... Žodžiu, šiame tirštame juoko Molotovo
kokteilyje, manding, dega viskas, ką kasdienybėje esame linkę sureikšminti,
šiauštis, baisėtis arba priimti besąlygiškai kaip tradicinę vertybę, kuri šio
filmo kontekste pasirodo tik bukų avinų įsitikinimai.
Aišku,
holivudiškai čia sužaidžiama dukters ir tėvo ryšio atsiradimu, uždailinama tais
pačiais banaliais struktūriniais didaktiniais štrichais – be jų niekaip
neapsieita, tačiau visumoje vis tiek šis filmas turi socialinio, visuomeninio,
globalaus ir kartu tarpkultūrinio bendravimo kritikavimo. Kazachas, kuris savo
dukrą augina narve ir sapalioja kaip XIX amžiaus „mokslininkas“, jog moterų
smegenys nepritaikytos vairuoti automobilį, visgi mums suponuoja, kad tam
tikrose kultūrose (ir nebūtinai Rytuose, o toje pačioje Amerikoje) gyvuoja
požiūris, kad geriau tegu vadovauja vyras be kompetencijų, nei išsilavinusi
moteris. Tas labai ryškiai matosi ir Lietuvoje, kai reikėjo rinktis tarp
Nausėdos ir Šimonytės, o žmonės nubalsavo už „šlipsuotą“ aukštą bankininką, kuris
neblogai surezga abstraktų populistinį sakinį apie „šalies gerovę kiekvienam“ ,
bet ne už netekėjusią, bet analitiniu mąstymu ir strateginiu mąstymu
pasižyminčią Šimonytę. Ir žinoma, kad tiems žmonėms nepatiks šioji karti tiesa
nei Lietuvos tikrovėje, nei Borato filme.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 6.7
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą