Filmas: "Gagarinas" / "Gagarine"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tikriausiai mažiausiai iš šio „Kino pavasario“ sezono tikėjausi debiutuojančių prancūzų režisierių Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh filmo „Gagarinas“ (pranc. Gagarine) (2020), kuris lietuvių žiūrovų vertinamas gana prieštaringai: vieniems filmas labai patiko, kitiems pasirodė pernelyg pretenzingas ir snobiškas. Aš tikriausiai šįkart priklausysiu tiems, kuriems filmas tapo netikėtu atradimu.

 

Filmas pasakoja istoriją apie Prancūzijos didmiesčio kvartalą, kurį vadina Gagarinu. Šis kvartalas buvo pastatytas septintajame dešimtmetyje, kai legendinis kosmonautas Gagarinas pakilo į kosmosą. Filmo pradžioje pateikti archyviniai kadrai iš tikrųjų labai optimistiški, ten krykštauja vaikai, kiekvienas jaunuolis svajoja būti kosmonautu, žmonijai atrodo, kad jie labai greitai galės skraidyti į kosmosą, vyrauja masinės optimistinės nuotaikos, socialinė euforija, pasididžiavimas žmonija, kad nebėra ribų tarp dangiškos palaimos ir žemiškos kančios. Ta proga pastatomas Gagarino kvartalas, kuris praėjus penkiasdešimčiai-šešiasdešimčiai metų jau nebeatitinka gyvenimo sąlygų. Vienas didžiulis pastatų kompleksas pamažu ima griūti. Čia gyvenantys čigonai, Afrikos pabėgėliai, imigrantai iš Balkanų ir kitur, kurie praleido didžiąją savo gyvenimo šioje vietoje, dabar turi išsikraustyti, nes čia nebeveikia liftai, vamzdžiai skyla, dingsta elektra, o pastatas bet kada gali sugriūti. Visi priverstinai iškraustomi, lieka tik jaunuolis vardu (simboliška!) Juris. Jis įsirengia šio didžiulio pastato gelmėse žaidybinę kosminę stotį, svajoja apie planetas ir žvaigždes, šiltnamiuose pats augina pomidorus ir kitas daržoves... Pasitelkęs mokslą ir vaizduotę jis sukuria savo pasaulį, atskirtą nuo niokojimo, griūties ir atskirties.

 

Visgi per tuos penkiasdešimt metų žlugo ne tik Gagarino kvartalas, savotiškas pabėgėlių ir nuskriaustųjų rojus, bet ir žmonijos viltys. Su Gagarino pakilimu į kosmosą niekas taip ir nepasikeitė, berniukai nustojo svajoti būti kosmonautais, jie suaugę emigruoja į Ameriką ir ieško žemiškoje civilizacijoje laimės. Tai filmas, kuris atrodo tik iš pirmo žvilgsnio labai infantilus ir kiek nekaltas. Na kam tas jaunuolis lieka tame pastate? Kodėl jis neieškosi pagalbos? Kodėl jis užsispyrusiai svajoja apie neįmanomus dalykus? Tačiau visumoje pasakojama apie žmonijos laiką, apie augančias ir žlungančias viltis bei lūkesčius. Filmo kūrėjai išmoningai, metaforiškai ir simboliškai randa būdų perteikti laiko konjunktūras, išryškinti prieštaringai besikeičiančių žmonių kartų, griūvančių ir ant viršaus augančių miestų nostalgišką ir retsykiais skausmingą virsmą. Tam tikra prasme pagrindinis veikėjas Juris įkūnija mirštančias ir pamirštas žmonijos svajones gerinti savo gyvenimo kokybę, patirti nuostabių technologijų proveržį, gyventi kosmoso stotyse. Filmo pabaigoje visas Gagarino pastato getas tampa erdvėlaivio simboliu, o Jurijui lemta patirti tai, kas jau žemiškoje plotmėje nebepatiriama t. y. svajonės ir troškimai pakeičia tikrovę ir Juris išskrieja į kosmosą... Po filmo ilgai galvojau, kokia graži ir paveiki filmo metaforų ir simbolių tekstūra, kaip paprastomis priemonėmis perteikta geniali besikeičiančio laiko filosofija. Jeigu visgi nuspręsite žiūrėti šį filmą, labai tikiuosi, kad jį pamatysite ne vien siužetinį, o vėliau kaip išmoningą architektiškai kosminių judesių prisodrintą socialinę europietišką vilties pasaką.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela