Filmas: "Karalių naktis" / "La nuit des rois" / "Night of the Kings"

Sveiki,

Šių metų „Kino pavasario“ sezone norėjau pamatyti bent vieną Afrikos šalių filmą. Teko rinktis tarp „Oro kondicionieriai“ ir Philippe Lacôte režisuoto filmo „Karalių naktis“ (pranc. La nuit des rois) (2020). Pasirinkau šį Dramblio Kaulo Kranto šalies filmą dėl geresnių vertinimų ir iškart per pirmąsias 5-10 filmo minučių supratau, kad nebūsiu suklydęs šiuo pasirinkimu.

Filmo idėja išties originali. Istorijoje pasakojama apie Dramblio Kaulo Krante giliai miškuose įkurdintą kalėjimą, kuriam vadovauja kalinių renkamas karalius. Jeigu karalius suserga ir jis nebegali valdyti, turi nusižudyti ir užleisti vietą įpėdiniui. Filmas prasideda tuo, kad į kalėjimą atvyksta jaunuolis naujokas, o to kalėjimo Juodabarzdžiu pramintas karalius jau sunkiai serga. Karalius naujoką paskiria galimu įpėdiniu, tik jam per raudonosios pilnaties naktį teks papasakoti istoriją, kuri pavergtų kalinių širdis, išlaikytų, prikaustytų jų dėmesį ir pratęstų šio kalėjimo tradicijas, apie kurias naujokas, vietinių pramintas Romanu, nieko nenutuokia. Už akių kalėjime jau rengiamas sukilimas, tad Romanui nieko nebelieka, kaip pasitelkti pasakotojo talentą ir visus įtraukti į istoriją iki pirmųjų gaidžių, kad ir pats išliktų gyvas, ir išlaikytų kalėjime pusiausvyrą, nepraliejant kraujo...

Filmas toks keistas, kad iš tolo neprimena tų slogių prievarta, smurtu ir išnaudojimu pradvisusių trečiųjų šalių pasakojimų apie vyrų kalėjimus. Čia magiškai suausta Afrikos kultūra su kalėjimo nusikaltėlių realybe, tai tarsi etninė religija, kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji kalėjimo dalis. Filmas žavi afrikietiškomis spalvomis, tačiau pasakoja iš tos, deja, liūdnosios nusikalstamosios ir skurdžiosios perspektyvos. Režisierius, sakyčiau, kaip ir pagrindinis veikėjas, ieško pusiausvyros, kaip išlaikyti proporcijas tarp tikrovės žiaurumo ir dvasios ramybės. Čia autorius pasitelkia etninius pasakojimus ir juos „kryžmina“. Romanas pasakoja apie dviejų kilmingų karalių kovą tarp genčių, atliepiant tikriausiai bendrą Dramblio Kaulo Kranto šalies istoriją, mitus, padavimus ir sakmes. Nesu Afrikos kultūros žinovas, tačiau įtariu, kad tuose simboliuose, pasakojimų pertransformavimuose ir adaptacijose ir slypi visa šioji magiška filmo šaltinio energija.

Kitą vertus, manęs nestebino pasirinkimas, kad būtent pasakorius gali tapti karaliumi. Nuo seno Afrikoje, kur rašto kultūros tradicijos nebūta, kino ir fotografijos bei dailės irgi, gajausia ir seniausia būta žodinė pasakojamoji tautosaka. Afrikoje pasakotojai prilygo žyniams, tai filme „Karalių naktis“ savotiškai perkeliama į kalėjimo getą, kur, atrodo, viskas jau seniai turėtų būti pamiršta ir jau seniai persipynę su vakarietiška kultūra, tačiau išvystame tam tikrą kolektyvinės hipnozės transo būseną. Romanas pirmąkart gyvenime kovodamas už savo gyvybę pajunta, kad žodžiu sužadinta vaizduotė gali valdyti mases. Tai kažkiek man primena etniškai irgi hiperbolizuotą kolektyvinės sąmonės veikimo principus pernai Scanoramoje rodytame indų netikėtai dinamiškame filme „Jallikattu“, bet „Karalių naktis“ man patiko labiau, nes jis intymesnis, labiau susitelkta į tautos tradicijas, bet kartu viskas perteikta per suasmenintą veikėjo istoriją.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela