2021 m. birželio 14 d., pirmadienis

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 


Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. birželio 13 d., sekmadienis

Filmas: "Kvyn ir Slimas" / "Queen & Slim"

Sveiki,

Kiek netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019), kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.

Iš tikrųjų istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to, kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą. Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams visose valstijose.

Visgi kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas, tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams? Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?

Filmas pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją – savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti. Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių Daniel Kaluuya!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1



Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. birželio 12 d., šeštadienis

Filmas: "Amonitas" / "Ammonite"

Sveiki,

Britų režisierius Francis Lee man pažįstamas kaip filmo „Dievo kraštas“ (2017) – nebanali ir įdomiai atmosferiška LGBTQ tema sukurta kino juosta, įtraukta į įvairius kino prestižinius festivalius. Regis, režisieriui toliau įdomios seksualinės tapatybės ir socialiniai kontekstai, todėl jis ėmė statyti romantinė biografinę dramą apie realiai egzistavusią Mary Anning, mokslininkę ir fosilijų rinkėją. Būdama vos 11 metų Mary atrado naują suakmenėjusių liekanų rūšį, kuri iki šių dienų yra saugoma Britų nacionaliniame muziejuje...

Pačios Mary Anning gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas. Mirus galybei brolių ir seserų, galiausiai ir tėvui, jai tenka rūpintis motina ir maža eksponatų krautuvėle. Pastarasis vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Mery labai uždara, reikli, netgi šiurkštoka moteris, kuri mieliau už pobūvius renkasi būti perpūsta atšiaurių jūros vėjų. Vieną dieną ji susipažįsta su depresija sergančia jaunute Šarlote, su kuria pamažu užmezga aistringą romaną...

Filmas mus nukelia maždaug į 1840-uosius, kai moters statusas visuomenėje vis dar labai suvaržytas, o moteris-mokslininkė itin retas reiškinys. Mes ir vėl turime socialinį moterų narvą, kuriame moterys ne tik turi būti besąlygiškai paklusnios vyrams, bet ir, neduok Dieve, negalima išsiduoti apie homoseksualius potraukius. Iš tikrųjų filmas jautrus, dėmesys atšiaurioms fosilijų rinkėjos rankoms, šiaurietiškoms spalvoms ir tai trapiai seksualinei traukai iš tikrųjų primena prieš metus matytą prancūzų dramą „Liepsnojančios damos portretas“: panašūs socialiniai pančiai, marinistinė atmosfera, kostiumai ir netgi tam tikri mizanscenų sprendimai būdai.

Pagrindinius vaidmenis sukuria mano mėgstamos aktorės Kate Winslet ir Saoirse Ronan. Nors šis filmas laikosi iš dalies ant itin ekspresyviai perteiktų vaidmenų dueto, manding, Kate Winslet sudėtingesnis veikėjos pasaulis leido kur kas dažniau griežti pirmuoju smuiku ir prikaustyti dėmesį, o ko ir čia slėpti – vaidmuo jai tarsi specialiai parašytas. Filmas sodrus, kostiumuotas, atšiaurus lygiai tiek pat, kiek ir romantizuotas. Sakyčiau aukštu pilotažu „išvairuota“ pasakojimo tapatybių ir laikmečio suvaržymų dermė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

 


Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Floridos projektas" / "The Florida Project"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti daugelio išgirtą Sean Baker režisuotą filmą „Floridos projektas“ (angl. The Florida Projeckt) (2017) ir pagaliau „prisikasiau“ per visus tuos laukiančius eilėje filmus. Nebuvau nusiteikęs itin rimtam kinui, tačiau užteko 25 minučių, kad suprasčiau, jog jau gyvenu atskirame pasaulyje, sekiodamas vaikučius ir regėdamas tą keistą purpurinės spalvos hostelio getą, kur sunkiai besiverčiantys gyventojai savaip randa būdų kaip išgyventi...

Filmo centre – vieniša motina Heilė, auginanti dukrytę. Pastarosioms gresia išmetimas iš nuomojamo kambario, tačiau Heilė stengiasi iš paskutiniųjų, kad to nenutiktų. Šio pastatų komplekso prižiūrėtojas Benas stebi Heilę ir savotiškai „prigloboja“ dažnai apleistus vaikus, kol jų tėvai dirba, atleidžia tų vaikų išdaigas ir šunybes. Šiame pasaulyje, kuris atskirtas vos už kelių kilometrų nuo Disnėjaus pasakų šalies, galioja visai kitos taisyklės ir vaikystės išdaigos spjaudant ant automobilio langų arba dar blogiau – padeginėjant apleistus pastatus tampa vieninteliai tikriausiai įdomūs vaikystės išgyvenimai. Istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, daug kas atrodo infantilu, bet tuo pačiu ir grubu, atrodo, kad tiems vaikams nuolat gresia kažin koks pavojus, bet labiausiai tai, kad jie užaugs labai panašūs į Heilę, kalbės ta pačia kalba, bandys sudurti galą su galu ir čia belieka vienas žingsnis iki kriminalinio pasaulio...

Dinamiškai ir realistine maniera nufilmuota juosta iš tikrųjų perteikia socialinio skurstančio pasaulio pusę. Motinos meilė retsykiais atrodo atsaini ir nekantri, o vaikų elgesys ir kalbos maniera nepateisinami prieš suaugusiuosius, tačiau ko norėti iš skurstančių žmonių kultūros, kurie neturi gerų pavyzdžių? Pagrindinį ir įsimintiną vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvaitė Bria Vinaitė, filme išvystame ir kino veteraną Willem Dafoe.

Tai atmosferinis filmas, kurio temos lyg ir nebe naujos, tačiau daug ką atperka natūralistinė vaikų vaidyba, kuri man priminė iš dalies Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014). Stipri režisūra, gebėjimas nebanaliai ir be moralizavimo perteikti pasaulio vaizdinį, kurį dažniausiai mes patys esame linkę pasmerkti su visais ten esančiais skurdo iškamuotais žmonėmis. Labai rekomenduočiau ne tik kinomanams, bet ir vidutinių filmų žiūrėtojams, nes šiaip ar taip, manau, jiems kitoks kinas taip pat nepakenktų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.6

 


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Filmas: "Paveldėtojos" / "Las Herederas" / "The Heiresses"

 Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ repertuaro filmas ir šįkart Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi gerai kino kritikų įvertinta istorija „Paveldėtojos“ (ispan. Las herederas) (2018). Istorija pasakoja apie 30 metų drauge gyvenančią lesbiečių porą Paragvajaus sostinėje. Pora iki tol gyveno pasiturinčiai, tačiau, ištikus šeiminei finansų krizei, dėl machinacijų viena iš draugių nusprendžia atlikti kelių mėnesių kalinimo bausmę, todėl senyva Čela, likusi su nauja tarnaite, kaskart po aukciono tuštėjančiuose namuose ima dar labiau liūdėti, todėl imasi nelegaliai vežioti moteris ir uždarbiauti.

Iš tikrųjų istorija itin paprasta, didžiąją filmo dalį atrodo, kad nieko nevyksta, bet labai daug vyksta pagrindinės veikėjos gyvenime. Čela visada gyveno tarsi savo linksmos ir charizmatiškos draugės šešėlyje, retai reikšdavo nuomonę, būdavo santūri ir atrodo, kad ji be Čikitos neišgyventų nė dienos, bet atsidūrus draugei už grotų, Čelos gyvenimas kaip tik pradeda intensyvėti, pagaliau ji ima keisti gyvenimą smarkiai rizikuodama savo gerove.

Man patiko šis natūralistinio pobūdžio filmas, be teatralizavimo, be charakterio hiperbolizavimo. Ana Brun, atlikusi Čelos vaidmenį, sulaukė tarptautinio pripažinimo: šitaip nepauzuojančiai, nehiperbolizuojančiai per vidinę jėgą perteikė sutrikusios, pasimetusios moters portretą. Juslingas ir gilus vaidmuo, einantis iš gelmės. Taip pat patiko, kad dažnai Lotynų Amerikos mane pasiekiantys filmai, kurie iš dalies turi ir LGBTQ indeksą, priešingai nei daugelis amerikietiškų ar europietiškų filmų pavyzdžių, visuomeniškai neieško tarp lytinės orientacijos ir likusios visuomenės priešpriešų. Moterys ramiai gyvena savo bendruomenėje, aišku, meluoja, policijos nuovadoje, (kaip įprasta ir Lietuvoje), jog yra giminaitės, bet jų asmeniniame gyvenime egzistuoja savas lesbiečių getas, kuris atrodo nekonfliktuoja su likusiomis socialinėmis grupėmis. Štai gerai įvertinti amerikiečių filmų pavyzdžiai dažniausiai būna labai socialiai susitelkę į tapatybių pripažinimo kovos lauką.

Iš tikrųjų šis filmas jaukus, truputį melancholiškas, nes nesvarbu, kokia tavo orientacija, po šitiek gyvenimo metų drauge, (kaip šiame filme vaizduojamos moterys), mūsų asmeninis pasaulis staiga susvyruoja. Kartais atrodę savaime suprantami dalykai ir vaidmenys šeimoje ilgus metus galbūt užgula ir atima galimybę patirti gyvenimo avantiūrą ir trokšti atsinaujinimo, savo naujo aspekto pažinimo ir pripažinimo. Iš tikrųjų iš pažiūros nuobodokame filme atsiskleidžia gyvenimo saulėlydžio pirmosios spalvos ir jos perteikia tą nostalgiją, kuri ir graudi, ir graži po lygiai.

P. S. Filmą kol kas dar galite lietuviškai išvysti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.7

 


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. birželio 9 d., trečiadienis

Filmas: "Katarakta" / "Zaćma" / "Blindness"

 Sveiki,

Tegyvuoja lenkų kinas! LRT televizija pradėjo lenkų kino retrospektyvą ir viena iš juostų tapo režisieriaus Ryszard Bugajski paskutinysis gyvenimo darbas „Katarakta“ (lenk. Zacma) (2016). Labai mėgstu lenkišką kiną, manau, jis itin populiarus mūsų kino festivaliuose, kaip Izolda Keidošiūtė teigė, dar nuo sovietinių laikų. „Kataraktoje“ pasakojama biografinė Julios Brystiger istorija, pastaroji persona Lenkijoje žinoma kaip sovietinės valdžios tarnautoja, tardytoja, sadistė, pravardžiuojama „Kruvinąja mėnesiena“. Ilgą laiką kankinusi žmones įvairiuose kalėjimuose, gyvenimo pabaigoje ji ieško dvasinės ramybės ir Dievo. Jausdama, kad laikai pasikeitė, o praeities nuodėmes ir sunkumus jai primeta visi ją atpažįstantys lenkai, ji atvyksta į susitikimą su lenkų arkivyskupu...

Iš pažiūros paprasta istorija apie arogantišką senyvą moterį, kurią parapijos miestelyje persekioja vietiniai ir šnairuoja į ją kaip į nusikaltėlę. Iš tikrųjų ji tokia ir buvo, tačiau teismo išvengė. Ieškodama dvasinės ramybės ji kelias dienas praleidžia katalikų prieglobstyje, kurioje vos nenusižudo ne dėl to, kad ji praeityje buvo žiauri, bet dėl to, kad pasaulis, viskam pasibaigus, jos nebepriima. Iš tikrųjų filmas kelia ne vieną moralinį klausimą. Ar įmanoma po visko pasikeisti? Ar galima pripažinti ir į savo gyvenimą įsileisti Dievą, kai juo netiki, bet trokšti jo būties ženklų įrodymų? Filmas persunktas sapnų ir praeities fragmentų, kai Julia buvo tardytoja, viskas ima panašėti į moterį Mariją Magdalietę, kuri pamažu pradeda patirti tikrojo tikėjimo atsivertimą. Jai vis sapnuojasi vienas iš praeities kankinių, kuris sapne ir savotiškai vizijose tampa išganytoju, o ji jo budeliu. Religiniais pasažais mistifikuota biografinė istorija, kuri įtraukia nuo pirmųjų kadrų dėl puikios Marios Mamonos atliekamo vaidmens.

Filme lydi įdomūs filosofiniai dialogai, per kuriuos veriasi ateistinės ir religinės tiesų grumtynės, savotiški debatai, bet nė vienas nenori įtikinti kitos pusės. Žinoma, filmas truputį teatralizuotas, dialogai sustyguoti kaip teatro scenoje, mizanscenos ekspresyvios, su išlaikytomis žiūroviško kino pauzėmis, aštriais žvilgsniais, bet tas dirbtinumas šiame filme labai veikia, nes medžiaga stipri, vaizduojama asmenybė pilna keblių prieštaravimų, o dialogai nebanalūs. Čia kaip savotiškame kitame populiariame lenkų kine „Kristaus kūnas“, vaizduojami nuodėmingo gyvenimo maišatis su moralės, dorovės pasirinkimais, viską užliejant religiniu kontekstu, bet stebuklingai išvengiama moralizavimo. Nežinau, man tokie filmai taip patinka!

P. S. Filmą šiuo metu, kol dar neišėmė, galite pamatyti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 5.7

 


Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. birželio 8 d., antradienis

Knyga: Leonora Carrington "Klausymo ragelis"

 Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.

Sveiki skaitytojai,

Keistas mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011) romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.

Knygos įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L. Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti, galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.

Kas toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų, kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę. Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas, o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei merkia akį...

Iš tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką pasaulio vaizdinį.

Kad romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką, švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.

Pasakojimas lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija, kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas, faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą (p. 133).“


Leonora Carrington

Daktaras Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų, tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.

Nesistengsiu aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas. Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra, sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės, po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.

„Visos jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti, kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“

Finalinėse pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Balčiausi yra pelenai" / "Ash Is The Purest White" / "Jiang hu er nv"

Sveiki skaitytojai,

LRT televizija sudarė sąlygas pasižiūrėti garsaus ir pasaulyje pripažinto kinų režisieriaus Jia Zhang-ke retrospektyvą. Daugelį filmų galite pasižiūrėti kol kas talpinamų LRT mediatekoje.

Aš kažkaip būsiu „Kino pavasaryje“ pražiopsojęs šį režisierių, tačiau mane domina Azijos kinas ir juostos būtent iš Kinijos, pastarosios būna itin retas atvejis mano akiratyje (labiau dominuoja korėjiečių ir japonų). Ir visai nenuostabu, nes bet kokį kinišką meną šiandien riboja ir valdo kiniška cenzūra: apie Kiniją arba gerai, arba nieko. Keisčiausia, kad režisieriui Jia Zhang-ke pavyksta sukurti personalizuotą istoriją „Balčiausi yra pelenai“ (angl. Ash Is The Purest White) (2018) apie nusikalstomos kinų gaujos gyvenimo dramas ir per ją papasakoti šį bei tą apie pačią Kiniją ne iš fasadinės pusės.

„Balčiausi yra pelenai“ (koks nuostabus filmo pavadinimas!) pasakoja apie turtingo gangsterių porelę, kuri patenka į gatvės muštynes ir čia veiksmo imasi pagrindinė veikėja – gangsterio mylimoji Čiao, kuri iššauna nelegaliu ginklu tiesiog gatvėje. Kinijoje itin griežta ginklų kontrolė, galiausiai regime, kad mylimoji Čiao yra nuteista penkeriems metams. Istorija tęsiasi po penkerių metų, kai ji plaukdama didžiule Kinijos upe Jangdze bando grįžti pas savo mylimąjį, kurio anuomet neišdavė teisme ir atpirko abiejų kaltes, bet netrukus ji sužino, kad mylimasis ją ne tik išdavė, bet ir nedrįsta jai pranešti tiesos...

Visgi ilgą laiką maniau, kad stebiu filmą apie socialinėje tirštoje kinų apsuptyje gerai besitvarkančią vuderkindę moterį, kuri bet kokiomis sąlygomis gali išgyventi. Toji filmo atkarpa, kai moteris praranda pinigus bei dokumentus ir kaip ji apmulkina turčius, skaniai pavalgo ir susigrąžina viską, ką prarado, atrodė išties įspūdingai. Bet režisierius netrukus atsisako holivudinio sukčiaus vikruolio standartų ir panardina moterį į melancholiją, bandymą susitaikyti su tuo, kad ja buvo tiesiog pasinaudota, skambant fone kiniškoms meilės dainoms... Tai subtiliai romus filmas, kad ir kriminalinio pobūdžio, bet iš tikrųjų apie tuos pačius žmogiškuosius meilės principus. Išdavystė ir santykių, kad ir itin destruktyvių ir skaudinančių, priklausomybę. Per visą filmą „bėga“ įspūdingi Kinijos urbanistiniai vaizdiniai, Jangdzės upė, spalvos, atmosfera, o ją savitai dera su sutrikusios moters tvirtumu ir trapumu, o tai sukuria keistą jausmų metaforiškai poetišką atmosferą. Filmas tarsi azijietiškas nelaimingos meilės eilėraštis be laimingos pabaigos, bet kartu su socialinio realizmo užtaisu.

Man patiko šis filmas, kad nusprendžiau netolimoje ateityje, kol LRT mediatekoje vis dar yra šie filmai, pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus. Beje, pagrindinį ir įsimenantį vaidmenį atliko paties režisieriaus antroji žmona (paskutiniųjų jo filmų mūza) Tao Zhao.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela  


2021 m. birželio 6 d., sekmadienis

Knyga: Vladimir Nabokov "Pninas"

 Vladimir Naboko. „Pninas“ – Vilnius: Rara, 2020. – p. 180.

Sveiki,

Šių metų vasaros skaitymus pradėjau su leidyklos Rara dar pernai išleista pirmąją serijos knyga. Rusų rašytojas Vladimir Nabokov (1899-1977) lietuviams tikriausiai labiausiai žinomas dėl romano Lolita, kurį, kaip pasakojama, iš ugnies ištraukė rašytojo žmona. Dėl neįprastos pagyvenusio profesoriaus potraukio paauglei Lolitai knyga buvo ir skandalinga, ir geidžiama. Romanas Pninas (angl. Pinin), laikomas vienu geriausiu V. Nabokovo kūrinių, iki šiol nebuvo išverstas lietuviškai, tai padarė daugeliui puikiai žinomas ir vertinamas vertėjas Laimantas Jonušys.

Lyginant su kadaise skaityta mąslia ir klampia Lolita, Pninas atrodo kur kas taupesnis, platesnis, įdomesnis ne tik dėl temų, bet ir kintančios pasakojimo perspektyvos. Pninas kur kas dinamiškesnis ir gilesnio teminio spektro kūrinys. Romane pasakojama apie pagyvenusį literatūros profesorių Timofejų Pniną, kuris vyksta traukiniu skaityti pranešimo į konferenciją, tačiau dar nežino, kad atsidūrė ne tame traukinyje ir jam teks netrukus išlipti visiškai nežinomoje vietoje ir laukti kito traukinio. Pasakotojas nuolat pirmajame skyriuje nupasakoja Pnino išvaizdą ir per detales „nukeliauja“ į tam tikrus Pnino biografinius štrichus. Ką mes sužinome apie Pniną? Kad jis emigrantas, kuris negali sugrįžti (kaip ir daugelis to meto XX amžiaus vidurio rusų intelektualų) į geležine uždanga atsitvėrusią Rusiją.

Pninas gyvena Amerikoje, kurį laiką dirbo Europoje, jo biografiniai faktai tekste pralekia kaip greitasis traukinys – vėliau jie kitokiu lygmeniu plėtojami kituose skyriuose ir taip per visą knygą susilipdome tai, kas iš tikrųjų yra Pninas ir kodėl jis toks pniniškas. Terminas pniniškumas tikriausiai tinka ne vien tik intelektualiam emigrantui, bet ir visiems, kurie tranzuoja iš konservatyvios rusiškos kultūros į atsainią ir liberalią vakarietišką. Jau vien tas faktas, kad Pninas sėdi ne tame traukinyje, o vėliau turi problemų su savo lagaminu, kuriame yra svarbi medžiaga konferencijai, ir taip, kaip atsainiai amerikiečiai be atsakomybės naštos paima jo lagaminą, trikdo patį skaitytoją: negi iš tikrųjų pradėjome skaityti knygą apie patiktų profesorių, kuris negali perprasti amerikiečių? Pninas visa savo esybe yra rusas, jo tautinė tapatybė reiškiasi tiek kalbiniu akcentu, tiek bendravimo kultūra, tiek vertybėmis. Veikėjas nuolatos atsiduria dviprasmiškose situacijose, jaučiamas prisitaikėliškumas, kuris yra būtinas, norint įsilieti į intelektualų būrį. Kaip vėliau sužinome, Pninas turi ir nemažai žmonių, kurie jo nemėgsta arba tyčiojasi iš jo kalbėsenos ir manierų.

„Pninas į „Pušyną“ vyko pirmą kartą, bet aš ten buvau ir anksčiau. Emigrantų rusų – liberalų ir intelektualų, išvykusių iš Rusijos apie 1920 metus, – ten knibždėte knibždėdavo. Juos matydavai visuose dėmėtos paunksmės vietelėse: sėdinčius ant kaimiškų suoliukų, aptarinėjančių emigracijos rašytojų – Buniną, Aldanovą, Siriną; gulinčius pakibusius hamakuose su rusakalbio laikraščio sekmadienio numeriu... (p. 108). Viena svarbiausių Pnino temų – rusų emigrantų gyvenimas Amerikoje, bandymai išlaikyti savo kultūrinę savastį ir prisitaikyti prie kitos kultūros. Romane išryškėjo rusų emigrantų bendruomenės pastangos: pirmoji Pnino emigrantų karta, kuriai vis dar reikia susitikti su kitais rusais, į kuriuos galėtų vis dar kreiptis tėvavardžiais, gestikuliuoti kaip rusai ir mąstyti kaip rusai. Tai trapiai ir nykstančiai bendruomenei yra skirtas visas skyrius, kuriame išryškėja ir jau antrosios kartos, jau niekada negyvenusios Rusijoje kultūrinis nesitapatinimas: „Atrodė, kad „Pušyne“ jie gyvena visai kitoje fizinėje ir psichologinėje plotmėje negu jų tėvai: kartkarčiais iš savosios plotmės pereina į mūsiškę per kažkokius tarpinio matmens raibulius – ką nors atšauna į geranorišką rusišką pokštą ar patarimu išreikštą susirūpinimą, laikosi visada apatiškai (tad tėvam atrodo, kad pagimdė kažkokią elfų padermę)... (p. 109).“


Vladimir Nabokov

Timofejus Pninas – sudėtingo likimo žmogus, kuris dėl kultūros prisitaikymo ir imitavimo atrodo retsykiais komiškas, pavyzdžiui, bando nusipirkti Džeko Londono knygą, kurią anuomet skaitė Rusijoje, tačiau Amerikoje jos negali rasti. Taip pat jo graudi pirmoji meilė, kuri papuolė į koncentracijos stovyklą ir tapo medicininio eksperimento auka, kelia širdgėlą ir tuo pačiu drastiškus pasirinkimus tarp skirtingo temperamentų moterų. Galiausiai jis įsimyli rusų emigrantę ir prastą poetę Lizą, su kuria užmezga santykius ir beatodairiškai trokšta jai laimės, bet ji pasirenka kitą vyrą. Galiausiai Pninas po daugel metų ima rūpintis jau užaugusiu Lizos sūnumi Viktoru ir savaip realizuoja tėviškus instinktus, tačiau nepažinodamas Viktoro, vėlgi patenka į komiškas situacijas...

Galiausiai Pninas atleidžiamas iš dėstytojo darbo. Šią žinią jis sužino per savo rengtą vakarėlį amerikietiškiems intelektualams draugams ir pažįstamiems. V. Nabokovas itin skausmingai per punšo dubenį ir taures, trapius su stiklu susijusias metaforas atskleidžia Pnino gyvenimo tragediją. Galiausiai finalinėje scenoje sužinome, kas šios istorijos pasakotojas. Jis – Lizos poezijos vertintojas ir Pnino pažįstamas dar iš Rusijos laikų, tačiau Pninas neigia, kad jis kada nors Rusijoje jį pažinojo. Apskritai per šio pasakotojo perspektyvą atsiveria neigiančio, slapukaujančio Pnino charakteristika, todėl, kad ir kaip mums atrodytų, kad pasakotojas viską žino apie Pniną, iš tikrųjų jis tik įtaigiai svarsto ir daro tam tikras prielaidas iš gana skurdžių Pnino biografinių faktų. Koks tas Pninas iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, galime tik interpretuoti ir įsivaizduoti jį esantį vienokį ar kitokį.

Viena svarbiausių šios puikios istorijos sąrangos dalių – teksto stilius. Jis itin jautriai „išgaląstas“, poetiškas ir labai puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Ilgi, sudėtingi sakiniai liejasi kaip muzika ir čia reiktų padėkoti L. Jonušio vertėjo meistriškumui. Autorius šiame kūrinyje randa itin gerą tragikomedijos balansą, kai Pnino gyvenimas bei jo komiškos situacijos atsiskleidžia esant jį neapdairų ir patiklų žmogelį, tačiau už viso to atsiskleidžia ir emigranto traumos. Autoriui be jokių hiperbolizuotų emigranto likimo įvykių per kasdienes situacijas pavyksta išausti taikliai poetišką pasakojimą, skambantį už paties teksto. Iš tikrųjų esu labai sužavėtas tokiu turtingų sakinių sklandumu ir autoriaus jautrumu ir dėmesingumu savo veikėjui.

Nors tekstas vien tik apie intelektualą Pniną, bet iš dalies šioji knyga apie „atskilusius“ nuo motinos Rusijos XX amžiaus pirmosios pusės rusų intelektualus, emigrantų sunkią dalią, visų pirma psichologinę traumą. Mes vis girdime, kokius sunkius fizinius darbus Amerikoje dirbo mūsų lietuvių inteligentija, prisiminkime angliakasius, skerdyklas ar tą patį Antaną Škėmą, lietuvių besikuriančias Čikagoje bendruomenes, lygiai panašiai tą išgyveno ir rusų pabėgėliai ir emigrantai. Skaitant Pniną tampa aišku, kad V. Nabokovas savo kailiu patyrė šį kultūrinį tranzitą, jis gerai žino, ką reiškia universitetinė intelektualų aplinka (pats Veleslio universitete 7 metus dėstė), ką reiškia dėstyti svetimoje kultūrinėje aplinkoje, todėl nuolat man šiame pasakojime aidi ir tam tikri autoriaus biografiniai motyvai.

Bet kokiu atveju, šioji istorija turtinga istoriniais kontekstais, rusų klasikų literatūros intertekstualumu bei sockultūriniais klodais. Ką reiškia būti rusu ne tarp rusų, manau, labiausiai gali tą pasakyti pats savu kailiu patyręs savotišką dalią, bet be tapatybės išsaugojimo šiame romane taip pat svarbi ir atminties bei prisiminimų tema. Kiek žmogui reikia atsiminti savo gyvenimą Rusijoje, į kurią negali grįžti, kiek galima (reikia?) prisiminti ten pasilikusius žmones – gyvus ir jau mirusius, – kad išlaikytum savastį, bet kartu nebūtum sunaikintas tų prisiminimų keliamų nostalgijos ir sielvarto? Tik bandant surasti aukso vidurį, bandant nuolat būti dvasiniame balanse tarp to, kas yra čia ir dabar, ir kas nutiko praeityje.

Jūsų Maištinga Siela     

2021 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Filmas: "Superišmanieji" / "The Mitchells vs the Machines"

Sveiki,

Seniai nemačiau visai šeimai skirto kokio nors linksmo animacinio filmo, todėl nusprendžiau pažiūrėti „Superišmanieji“ (angl. The Mitchells vs the Machines) (2021). Pastarasis filmas kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir pačių žiūrovų. Istorija pasakoja apie eilinę amerikiečių šeimą, kuri turi bendravimo problemų dėl išmaniųjų įrenginių. Kai pandemija mus dar labiau „pririšo“ prie interneto ir prietaisų, tikriausiai net neabejojame, kad kur kas paprasčiau brūkštelėti chatu svarbią informaciją, o ne planuoti gyvą pokalbį. Filmas apie tai, kaip trūksta paprasto emocinio bendravimo ir šeiminio bendradarbiavimo.

Mičelų šeimyna gyvena netolimoje ateityje, kai vietoj išmaniųjų pateikiami išmanieji robotai. Galiausiai patys robotai netrukus sukyla prieš žmones (šita idėja jau sena klišė!) ir žmonėms tenka įrodinėti, kad turėdami žmogiškųjų faktorių yra vertesni egzistuoti ir pranašesni už dirbtinio intelekto robotus. Žinoma, filmas šmaikštus, šeimyna, kuri iš pažiūros apklijuota pačiomis prasčiausiomis santykių etiketėmis, tampa visos planetos gelbėtojais ir iš dalies primena kaukėtuosius „Nerealiuosius“.

Filmas, kaip jau supratote, prisodrintas išmaniųjų technologijų. Čia bandoma lyg ir projektuoti tą jau seniai girdimą gaidelę iš pedagogų, kad vaikams trūksta gyvo kontakto ir ryšio, supratimo, tikrų pojūčių. Net neabejoju, kad filmas taps tikru hitu, nes jo probleminis laukas šiuolaikiškas, atspindintis iš dalies tikrovę, bet išlaiko tą tradicinę pagrindinės minties sugestiją, kad joks prietaisas neatstos tikro bendravimo ir gyvai patirtų nuotykių. Iš tikrųjų filmas vykęs, subalansuotas po pandeminiam žiūrovui, kuris jaučia vis didesnę atskirtį ne tik nuo šeimos, bet ir tikrovės. Daug linksmų nuotykių, veiksmo, o ir klišinių momentų, kaip žinia, irgi neišvengta, bet visumoje tai pramoginis filmas su aiškia ir primityvia mintimi, kurią žiūrint vis dar galima pasikartoti kaip daugybos lentelę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8



Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Kruela" / "Cruella"

Sveiki,

Po antrosios karantino bangos daugelis kinomano tikriausiai jau svajoja ar bent jau suspėjo sugrįžti į kino sales ir pasižiūrėti ką nors nuotaikingo, kas leistų nupūsti per žiemą ir šaltą pavasarį dulkes nuo apkerpėjusios rutina kasdienybės. Vienas iš šių vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios kino hitų, be jokios abejonės, bus Craig Gillespie režisuotas filmas „Kruela“ (angl. Cruella) (2021), kuris pasakoja priešistorę apie siaubūnę mados imperatorienę Kruelą, geriau žinoma kaip maniakę šunų medžiotoją kailiams iš juostos „101 dalmatinas“.

Holivudas jau kuris laikas atrodė truputį išsisėmęs. Vis sulaukdavome naujų modernesnių filmų versijų kaip antai „Gražuolė ir pabaisa“, „Pelenė“, „Raganos“. Arba bandymų visiškai iš šalies naujų interpretacijų ir moderniu stiliumi papasakoti, kad ir „Jonuko ir Grytutės“ istoriją, tačiau medžiaga, su kuria dirbo režisieriai buvo nebe nauja. Ką mes žinome apie Kruelą? Apie jos istoriją? Ogi beveik nieko, todėl filmo kūrėjams teko sukurti įtikinamą Kruelos praeities istoriją ir ji, sakyčiau, gana vykusiai pavyko.

Visgi filmo kūrėjai pasakodami apie Kruelą nestokoja ir žmogiškųjų faktorių. Kruela nėra apsėsta vien tik šunų kailių manija, šioje istorijoje ji ir našlaitė, o jos atsisakiusi motina tikra tironė. Valkataudama su savo draugais per dešimt metų ji įvaldo ne vieną apsukrumą, todėl yra ne tik vikri ir sumani, bet ir turi polinkį skoningai kurti rūbus.

Visgi, nepaisant viso to spalvingo įspūdžio ir likimo draskomo žmogaus, filmas labai literatūriškai pagal pasakos motyvus sudaigstytas. Čia turime itin paprastą, kone primityviais šabloniniais likimo pjūviais perteiktą keršto, meilės, nuskriaustos mergaitės tampomą gyvenimą, o tam perteikti pasirinkti visi tvarkingi istorijos pasakojimo segmentai, kulminacija ir atperkanti teisingumu atomazga, todėl nerasite čia kokių nors pamąstymų, ar už kadrų likusių interpretacijų. Visgi „Kruela“ atitiktų pasakos su „Savižudžių būrys“ elementais ir grimu miksą.

Žinoma, filmas „veža“ dėl pompastikos. O jau kokie rūbai! Spalvos! Tai pasigėrėjimo verti vaizdiniai, kuriuos paakstina dvi superinės aktorės – Emma Stone ir Emma Thompson. Jeigu Kruelą būtų galima lyginti su „Savižudžių būrio“ Harle Kvin, tai E. Thompson vaidmenį lyginčiau su Maryl Streep pasirodymu „Ir velnias dėvi Pradą“. Jų atlikti personažai charizmatiški, įsimenami, hiperbolizuoti, teatrališki ir šiam filmui, sakyčiau, labai tinkantys, nes visgi tai karikatūrinis žanras, kurio tikslas ekspresija ir visiems puikiai žinomi istorijos elementai. Lyg ir nieko naujo, lyg ir nieko išmoningo, tačiau kaip gerai žiūrisi!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

 


Jūsų Maištinga Siela

International Booker Prize 2021 atiteko David Diop už romaną At Night All Blood Is Black (Naktį visų kraujas juodas)

 Sveiki,

Vakar, birželio 3 dienos vakare, pagaliau iš trumpojo nominuotų 6 kūrinių trumpojo The 2021 International Booker Prize sąrašo buvo paskelbtas nugalėtojas. Juo tapo prancūzų rašytojas David Dip (g. 1966) su romanu At Night All Blood Is Black (liet. Naktį visų kraujas raudonas). Romaną iš prancūzų kalbos į anglų išvertė  Anna Moschovakis. Romanas pasirodęs originalo kalba 2018 metais iškart savo šalyje pelnė vieną prestižiškiausių literatūrinių apdovanojimų Prix Goncourt des Lyceens.

Romane pasakojama Pirmojo pasaulinio karo kontekste atsiradusių senegaliečių kareivių istorija. „Šokoladiniu kareiviu“ pravardžiuojamas svetimšalis, kovojantis prancūzų pusėje, galiausiai turi nužudyti sunkiai sužeistą draugą, bet jis to nepadaro, nes neleidžia sąžinė. Netrukus į veikėjo sąmonė įsismelkia noras keršyti ir ritualais atpirkti mirusio kančiose draugo gyvybę, todėl kasnakt naktį iš apkasų jis šliaužioja į vokiečių pusę ir grįžta nepastebėtas. Jo tikslas – draugą nužudžiusio vokiečio ranka. Beprotybė, kraujas, kulkos ir... juodoji magija. Štai kas mūsų laukia šioje knygoje. Gal jau yra žinančių, ar ši knyga pasirodys lietuviškai?


Jūsų Maištinga Siela

2021 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Šios dienos citata: Kęstutis Meškys apie informacijos manipuliacija medijose

 Sveiki,

Į internetinį lauką vis plūsta daugiau melagienų, vadinamųjų fake news žinių, kurios pateikiamos kaip alternatyva plačiajai žiniasklaidai. Ir ne tik portalai, bet kuriamos ištisos „alternatyvios“ TV laidos, uzurpuojami YouTube kanalai, kur stačiai išsakomos idėjos, kad didieji žinių portalai yra Sorosas „nupirkta tikrovė“. Nesunku besiklausant „alternatyvių“ žinių imti ir patikėti, jog visa mūsų viešoji žiniasklaida yra melagiena, o toji kylantys savamoksliai iš pogrindžio kažkokia bundančioji tiesa. Tai apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Kaip pagrindinį alternatyviosios „tiesos“ šalininkų argumentą pateikiama graudūs jų naujienų blokavimai, atseit, jų bijoma.

Iš tikrųjų jau sunku susigaudyti žinių visuomenėje, kas yra melagiena, o kas nebe. Besiaiškinantys prasmenga abejonėse, ima viskuo abejoti, o galvoje užverda obuolių košė. Interneto platformoje jau galima rinktis tam tikrą tikrovės modelį ir tai nebūtinai gali būti tiesa, nes tiesa tampa nebe faktai, o tai, kuria alternatyva tu patiki, pavyzdžiui, kad žemė yra plokščia, o Šimonytė priklauso išskirtiniam satanistų klubui (tokią tikrovę priimančių jau yra tūkstančiai vien Lietuvoje!) ir šie „tiesos vartotojai“ sąmoningai (bet ar tikrai?) renkasi tikėti esant tik tokią tikrovę.

Štai Kęstutis Meškys Kultūros baruose (Nr. 5, 2021) publikavo straipsnį Laikmečio metaforų paieškos fake news apsuptyje, kuriame svarstoma apie metaforinį mąstymą kaip vieną iš išsigelbėjimo (ir tuo pačiu manipuliavimo priemonių) nuo dezinformacijos galimybių, tačiau tame straipsnyje išskleidžiamos ir kitos idėjos. Štai, kad pasaulis per medijas ir medijose iš tikrųjų nėra jokia komunikacija, tai yra tiesiog... manipuliacija. Jau dabar nesunku pastebėti, kokius straipsnius kompiuteris parenka, kai po jais pakomentuoji vieną ar kitą mintį. Kompiuteris tau siūlo, o tu vis lipi ir lipi į jo asortimentą ir tau atrodo, kad kita informacija nelabai ir egzistuoja. Mes jau dabar klaidinami tam tikro dirbtinio intelekto, o pandemijos metu dar labiau žmonijai sulindus į internetą, atsirado galimybė pajungti dar daugiau sąmonių ir jomis manipuliuoti, kurti melagienas kaip tiesą, kalbėti apie vertybes, nors iš tikrųjų tai tik tų vertybių, perfrazuojant straipsnį, tėra tik deklaruojamos karikatūros, pavyzdžiui, Šeimų maršas, Stambulo konvencijos atmetimas ir pan.

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. gegužės 30 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Ava Max "My Head & My Heart" [žodžiai / lyrics]

 Sveiki,

Ava Max paskutiniuoju metu galima laikyti 2000-ųjų švaraus ir pozityvaus pop muzikos testamento vykdytoja. Pernai pasirodęs jos debiutinis albumas yra tai, kas jau praktiškai Amerikoje ir pasaulyje sparčiai nyksta. Dar prieš 20-15 metų daugelis rėkė, kad „popsas užkniso juodai“ ir šiandien matome, kad JAV muzikos rinką perėmė šiurkščios afroamerikietės, kurių tekstai nebecenzūruojami, o dainose išryškinami ne per smagiausi niuansai, o žodis „kalė“ yra privalomas raktinis, nes kitaip daina netaps hitu, tai šiuo atžvilgiu Ava Max galima laikyti Britney Spears linijos pop muzikos tęsėja.

Avos Max daina My Head & My Heart pirmąkart pasirodė 2020 m. lapkričio mėnesį ir greitu metu tapo hitu. Šiai dainai Britanijoje jau suteiktas sidabro sertifikatas, Australijoje – platininis, Italijoje ir Austrijoje – auksinis. Lietuvoje 36 klausomų dainų pozicijoje.

Šioji lengvai įsimenama daina kuo puikiausiai tinka klubams ir vakarėliams. Pagrindinis garso takelis panaudotas 2000 metais grupės ATC hito „Aplink pasaulį (La La La La La)“, o šioji licenciją buvo perpirkusi iš anuomet populiarios rusų muzikos grupės Ruki Vverh, pastaroji šią lengvai įsimenamą muzikinę kompoziciją sukūrė 1998 metais.

Pasiklausykite:


Žodžiai / lyrics

"My Head & My Heart"

Baby, now and then

I think about me now and who I could have been

And then I picture all the perfect that we lived

'Til I cut the strings on your tiny violin, oh woah

 

My mind's got a m-m-mind of its own right now

And it makes me hate me

I'll explode like a dynamite if I can't decide, baby

 

My head and my heart are torturing me, yeah

Lost my mind in your arms, I go to extremes, yeah

When angels tell me run, and monsters call it love, oh

My head and my heart are caught in-between, yeah

 

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

 

Tell me yes or no

Asking the heavens, "Should I stay or should I go?"

You held my hand when I had nothing left to hold

And now I'm on a roll, oh

Oh woah

 

My mind's got a m-m-mind of its own right now

And it makes me hate me

I'll explode like a dynamite if I can't decide, baby

 

My head and my heart are torturing me, yeah

Lost my mind in your arms, I go to extremes, yeah

When angels tell me run, and monsters call it love, oh

My head and my heart are caught in-between, yeah

 

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

 

I'm standin' at the crossroads

I cross my heart with X and O's

Which way leads to forever?

Woah-oh-oh-oh-oh

God only knows

 

My head and my heart are torturing me, yeah

Lost my mind in your arms, I go to extremes, yeah

When angels tell me run, and monsters call it love, oh

My head (My head) and my heart (My heart)

Are caught in-between, yeah

 

La-la-la-la-la (Oh)

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la (Oh)

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la (La, la-la-la, la-la-la, la-la-la, oh)

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la (Oh yeah)

La-la-la-la-la-la-la-la