2021 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

Knyga: Valeria Luiselli "Prarastųjų vaikų archyvas"

 Valeria Luiselli. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 464 p.

 

Sveiki,

 

Pirmąkart apie meksikiečių kilmės rašytoją Valeria Luiselli (g.1983) sužinojau, kai dariau įrašą apie ilgąjį The Booker Prize knygų sąrašą. Būtent joje sušmėžavo ir netgi sudomino rašytojos romanas Prarastųjų vaikų archyvas (angl. Lost Children Archive), kuris pasakoja apie po Ameriką keliaujančią šeimyną, kuri įrašinėja gamtos garsus ir bando surasti dvi meksikiečių mergaites, kirtusias JAV ir Meksikos sieną. Neįprasto romano fabula, kompozicija ir pasirinktos perspektyvos autorė, kuri iki tol rašė tik ispaniškai, debiutuoja šiuo romanu kaip angliškai rašanti, o tai beregint atnešė tarptautinį pripažinimą. Nors romanas nepateko į trumpąjį Booker sąrašą, tačiau kituose prestižiniuose literatūros apdovanojimuose pelnė finalininkės apdovanojimą. Įdomus faktas, kurį sužinojau tik pabaigęs skaityti knygą, jog autorė buvusi garsaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue žmona. Būtent šio rašytojo knygą Staigi mirtis ką tik išleido leidykla Rara. Prarastųjų vaikų archyvas į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

 

Iš tikrųjų iš šio romano tikėjausi kontekstu kažko labai panašaus į pernai skaitytą Jeanine Cummins skandalingą romaną Amerikos purvas. Anas romanas taip pat nagrinėjo meksikiečių pabėgimą į JAV problemą tiek emociniame, tiek politiniame kontekstuose, tačiau Amerikos purvas parašytas įtraukiu pop trilerio literatūriniu stiliumi, o štai Valeria Luiselli  romanas kur kas literatūriškesnis, įmantresnis ir neslėpsiu, kur kas įdomesnis.

 

Istoriją, kurioje nėra vardų, pasakoja mama. Ji kartu su vyru ir dviem vaikais leidžiasi per visą Ameriką automobiliu archyvuodami įvairius dalykus. Vyras atlieka autentiškų garsų įrašymą, domisi indėnų apačių kultūra, o mama panirusi į meksikiečių pabėgėlių vaikų problemas. Ant galinių automobilių sėdynių jie vežasi du vaikus: dešimtmetis berniukas – vyro vaikas, o penkiametė mergaitė – moters iš ankstesnių santykių su kitu vyru. Jiems bekeliaujant, moteris nuolat užsimena, jog tai jų paskutinioji kelionė kaip šeima, nes po jos jiedu išsiskirs ir kartu su savo vaikais pasuks skirtingais gyvenimo keliais. Tai tarsi atsisveikinimo ritualas, o galgi net bandymas išlaikyti santykius – sunku suvokti, ko kiekvienas labiau trokšta, tačiau kelionėje išsiskiria jųdviejų nuomonės, skirtingi ir jų tyrinėjimo objektai.

 

Romano kompozicija labai įdomi – skyriai suskirstyti į tam tikras archyvuotas dėžes. Kelionėje aptariamos knygos, klausoma muzika, žiūrima į fotografijas ir t. t., kurie kiekviename knygos skyriuje vienaip ar kitaip intertekstualiai perteikiami. „Mano sesuo, kuri dėsto literatūrą Čikagoje, mėgsta sakyti, kad Keroucas yra kaip milžiniškas penis, sisiojantis ant visų valstijų. Jos manymu, savo sintakse jis žymisi teritoriją, pretenduoja į centimetrus, mėtydamas veiksmažodžius į sakinius, užgrūzdamas kiekvieną tylos akimirką (p. 106).“ Tokiu būdu sukuriama intelektualios ir apsikaičiusios šeimos kelionė, kurioje atsiskleidžia ir intelektualusis vaikų auklėjimas. Šeima klausosi V. Goldingo Musių valdovo įrašo, apie jį diskutuoja su vaikais. Autorė labai pagaviai perteikia penkiametės ir dešimtmečio vaikų psichologiją, jų minties raišką, todėl atrodo, kad jie auga, mokosi ir bręsta bastydamiesi be namų tiesiog ant galinės automobilio sėdynės. Būtent tie momentai, kai kalba vaikai ir bando suprasti šį pasaulį, sakyčiau, buvo vieni įdomiausių šioje knygoje, nes jie tokie tikri, jog atrodo, kad pati autorė juos išrašė iš paties gyvenimo.

 

Šalia šios istorijos mama skaito knygą apie vaikų bėgimą iš Meksikos į JAV, kurios vadinamos elegijomis. Pati autorė savo kūrinio modelį pertransformavo iš gausybės literatūros, pradedant antikos epais ir baigiant pačiu Keroucu. Pagaviai išgautas kelionės ritmas, mamos požiūris į vaikus ir vyrą, jos bandymus susivokti savo jausmuose, tačiau neretai ji paskendusi savo tikslo siekiame – žūtbūt surasti mergaites, kol jos nedeportuotos iš šalies. Netrukus berniukui, kuris visą kelionę dokumentuoja fotografijomis, susivokia, kad tėvai, sėdėdami automobilio priekyje, pernelyg mažai skiria jiems dėmesio, o ir atrodo, kad mamai kur kas svarbesni dingę vaikai, todėl jis pasiima savo netikrą sesutę ir pats ryžtasi jų ieškoti. Būtent antrojoje knygos pusėje staiga pasikeičia pasakojimo perspektyva ir viskas pasakojama iš berniuko pozicijos, (įterpiami magiško realizmo, haliucionacijų, sąmonės srauto pasakojimo fragmentai), kaip jis matė visą šią kelionę, kaip jautė besiskiriančios šeimos santykius, apie kuriuos suaugusieji prie jų nediskutuodavo.



Valeria Luiselli

 

Šeimos kelionė perteikta psichologizuotai, tačiau knyga stipriai suliteratūrinta ne tik savo išskirtina kompozicija, bet ir į ją sudėtos tam tikros vaikų ugdymo galimybės, ištisa kultūrinė terpė, diskusijos, atmosfera, intelektualūs pokalbiai ir šių dienų universalios aktualijos. Autorė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais ir ją įkvėpė, o tiksliau įskaudino žiaurios teisminės imigrantų situacijos – ji dirbo vertėja. Persisunkusi realių istorijų, ji pradėjo rašyti šį romaną, o po kelerių metų JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas ambicingai ėmėsi statyti sieną su Meksiką, už nesaugios barikados palikdamas dar daugiau nelaimėlių. Man labai įstrigo viena knygoje motinos išsakyta mintis apie pabėgėlių ir imigrantų dalią bei vietinių gyventojų požiūrį: mes linkę viešojoje erdvėje labai politizuoti šį reikalą, ieškoti grėsmių, išvengdami esminio humanistinio ir empatiško santykio su pabėgėliais. Ypač tai akivaizdu buvo šį vasarą ištikus emigrantų krizei per Baltarusiją, kai didžioji piketuojančių žmonių pasisakymai per TV žinias, akivaizdžiai buvo politizuoti įsitikinimai apie kitataučius.

 

„Pragmatiškas klausimas: ar neturėčiau tiesiog dokumentuoti, kaip rimta žurnalistė, kokia buvau, kai pradėjau dirbti prie radijo ir produkcijos? Realistinis klausimas: galbūt geriau vaikų istorijas saugoti nuo žiniasklaidos kiek tik įmanoma, nes kuo daugiau dėmesio galimai poleminis klausimas sulaukia žiniasklaidoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus politizuotas, o šiais laikais politizuota problema jau yra ne reikalas, kuriam reikia skubių debatų viešojoje erdvėje, o greičiau derybų įrankis, kuriuo partijos lengvabūdiškai naudojasi, norėdamos įgyvendinti savo programas (p. 109).“

 

Šiame epiniame pasakojime sodriai ir jautriai perteikiama šeimos kelionė į savęs kaip šeimos pažinimą. Ir jeigu lemta šiai kelionei baigtis išsiskyrimu, toji gyvenimo patirtis keliaujant per valstijas su skirtingais tikslais, su miegančiais ir prabundančiais vaikais ant galinės sėdynės, nuteikia skaitytoją kažin kokiam gyvenimo akimirkos įsiklausimui. Gale knygos pateikiamos unikalios berniuko per visą kelionę darytos nuotraukos – dar vienas archyvas! – kuris liudija, kad esame žmonės, kurie laikui bėgant praeities įvykius linkę pamiršti arba prisiminti kiek kitaip, o šis archyvavimas, šis nuotraukų dokumentavimas leidžia tiksliau rekonstruoti praeitį. Viename lygmenyje šeimos kelionės archyvai, o kitoje – tų pabėgėlių vaikų, kurie perkaitę nuo saulės ir išsekę nuo troškulio miršta dykvietėse, senose indėnų žemėse ir tampa tik taškeliais žemėlapiuose ir prarastųjų vaikų archyvų įrašuose. Galimas daiktas vienintelis įrašas, liudijantis apie jų buvusį egzistavimą šiame pasaulyje.

 

Knyga nesistengia analizuoti politinio konteksto, bėgančių vaikų priežastis, autorė kiek įmanoma išlieka apolitiška ir perteikia asmeninius susirūpinimus per knygoje vaizduojančius veikėjus. Manau, kad knyga labai pavykusi, išsiskirianti savo išmone, kompozicija, idėjomis. Jeigu kitiems rašytojams ir keliame pagrįstą klausimą, kokią jų literatūra atlieka misiją, tai V. Luisellei tikriausiai tokių klausimų nebelieka, nes knygos medžiaga kalba pati už save.

 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas / The 2021 Booker Prize Shortlist


Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien, rugsėjo 14 dieną, paskelbtas vienas labiausiai pasaulyje aptariamų knygų literatūros sąrašų The Booker Prize 2021. Daugiau kaip kelis mėnesius specialiai sudaryta rašytojų komisija skaitė ilgąjį sąrašą, iš kurio vėliau balsavimo būdu buvo išrinktas šis trumpasis sąrašas. Visas 13 ilgojo sąrašo knygas esu aptaręs ČIA. Džiugu, kad į šį sąrašą pateko toks veteranas kaip amerikiečių rašytojas Richard Power (Medžių istorija, Orfėjas). Dalijuosi trumpuoju sąrašu ir kaip visada Eric Karl Anderson, užkietėjusio knygų maniako, komentaru YouTube kanale.

 

Trumpasis The Boooker Prize 2021 sąrašas:

 

Anuk Arudpragasam - A Passage North

Damon Galgut - The Promise

Patricia Lockwood - No One Is Talking About This

Richard Powers – Bewilderment

Maggie Shipstead - Great Circle

Nadifa Mohamed - The Fortune Men



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Filmas: "Vogti arklius" / "Ut og stjæle hester" / " Out Stealing Horses"

Sveiki,

 

Apie skandinavišką literatūros perlą Per Petterson romaną „Vogti arklius“ lietuviškai sužinojau jau tada, kai knygos tiražas iš parduotuvių buvo išnykęs, o senų knygų knygynuose jau nebesurandama retenybė. Nepaisant visko, nusprendžiau nelaukti kokio nors stebuklingo naujo tiražo, o iš tikrųjų pasižiūrėti, kaip šioji knyga ekranizuota norvego Hans Petter Moland „Vogti arklius“ (2019) (angl. Out Stealing Horses). Pastarasis filmas rodytas Scanoramoje ir yra legaliai prieinamas mokomoje kino platformoje.

 

Šioje neeilinėje ir tikrai daug režisūrinio talento įdėtoje dramoje pasakojama apie vieno senuko sugrįžimą į vieną iš Norvegijos kaimų. Čia jis susitinka su vaikystės pažįstamu ir dažnai mintimis nuklysta į 1948 metų vasarą, kai jis dar tebuvo ūgtelėjęs vaikėzas ir gyveno su tėvu. Praeityje veriasi vienišumo, gamtos ir miestelio žmonių tragedijos, kurios sudaro atraminę šios kaltės, gėdos ir atpirkimo istorijos dalį. Apie smulkesnius siužeto vingius nutylėsiu, nes nebebus įdomu žiūrėti nemačiusiems, tačiau iškart sakau – kokio gražumo filmas! Norvegijos sezoniškumo grožis – žiema, vasara, ruduo ir pavasaris! – visa gamta gaivališkai kalba ir metaforiškai bei simboliškai papildo vaizduojamų žmonių gyvenimo sunkumus ir malonumus.

 

Įspūdis toks, kad režisierius stengiasi perteikti tylią ir subtilią lėto literatūrinio pasakojimo atmosferą. Net neskaičius knygos, akivaizdu, kad jam tai labai estetiškai ir plastiškai pavyko! Tarkovkiški stiliaus momentai, kone misterinė gamtos vėjų, augalų, tekančios upės garsų visuma perteikia žiūrovui troškimą pačiam būti ir prisiminti tuos gamtinius potyrius. Čia ir erotizmas, ir išdavystė, ir meilė, ir istorinis kontekstas, ir kultūriniai norvegų kaimo darbai sukuria atskiro ir sakralaus išgryninto pasaulio vaizdinį, kuriame gera būti, todėl šioji estetika nėra patetika, ji iš tikrųjų šiame kine veikia. Kartais paaštrėję dinamiški kadrai, kaip antai medžių kirtimas, man priminė ispanų režisieriaus Julio Medem „Karvės“ (1993) debiutinį filmą, kur pilna etninių niuansų lauko darbuose, o pastarieji kaip ir „Vogti arklius“ filme vėlgi subtiliai perteikia veikėjų užslaptintas aistras paauglio akimis.

 

Visų pirma, tai nuostabaus grožio filmas, spalvingas, momentalus, prisodrintas pranašiškų gamtos ritmo ir garsų, o šios priemonės tampa tarsi saldainio popierėlis, kuriuo įvyniotos sunkiai sveiku protu ir širdimi priimamos žmogaus tragedijos. Didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvos vienkiemyje, prie Nemuno. Sunku patikėti, kad lietuviška gamta taip tiko perteikti norvegų kaimo atmosferą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6



 

Jūsų Maištinga Siela  


2021 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

Filmas: "Sraigės lietuje" / "Snails in the Rain"

 Sveiki,

 

Dar vienas LGBT tematikos filmas „Sraigės lietuje“ (angl. Snails in the Rain) (2013), kurį režisavo Izraelio režisierius Yariv Mozer, o pastarasis atlieka savo filme antraeilį dėstytojo vaidmenį. „Sraigės lietuje“ mus nukelia į 1989 metų Izraelio didmiestį, kuriame stebime dailaus ir merginų geidžiamo Boazo gyvenimą. Boazas gyvena su drauge ir jie netrukus planuos vedybas, juos lanko Boazo motina, tad būsimoji marti, nors ir sulaukia atšiaurumo, tačiau stengiasi su uošviene būti mandagi. Boazas studijuoja, laisvalaikiu lanko baseiną ir uždarbiauja padėdamas krovinių skyriuje, tačiau jis jaučiasi keistai pažeidžiamas, jį persekioja vyrų žvilgsniai, kurie labai dažnai nukrypsta į šoną, vos tik šis juos pastebi. Galiausiai mes suvokiame, kad šie žvilgsniai neatsitiktiniai, nes pats Boazas jaučiasi permatomas...

 

Boazas gauna slaptus buvusio meilužio karinėje tarnyboje laiškus, kuriuos parsineša ir laiko savo stalčiuje (lyg niekur nieko!), o pastaruosius slapta perskaito jo draugė. Galiausiai vyrukas visur jaučiasi nesaugus, ypač vyrų persirengimo kambaryje. Mintimis dažnai pasineria į prisiminimus, o šalia paraleliai dar pasakojama antraeilė dėstytojo, kuris moka žigolo už seksualines paslaugas istorija...

 

Žiūrėjau aš šį filmą ir vis galvojau šios istorijos esminę ašį. 1989-ieji, pats AIDS plitimo pasaulyje pikas, o homoseksualumas demonizuojamas pačiais įvairiausiais būdais. Kokia tuokart buvo Izraelyje politinė santvarka taip pat sudėtinga pasakyti, tačiau iš pagrindinio veikėjo elgsenos matome tuos pačius neigimo, sudėtingus savęs priėmimo etapus, melą, užsisklendimą. Neretai tokiose situacijose žmonės pasirenka meluoti ir griauna šiaip jau artimiausių žmonių (žmonos ar vyro) gyvenimą dėl visuomenės spaudimo. Nors filmo pabaigoje lietuje matome vyrą, žmoną ir vaiką, sunku pasakyti, ar tai tikrovės reginys, ar troškimas būti kaip visi vizijoje ir apskritai sunku suvokti, ar tokia šeima gali būti laiminga. Žinoma, filmas iškelia šiuos probleminius socialinius klausimus, tačiau pats filmas nėra tas, kurį įsiminsite. Visgi jame pasigedau įdomesnių pasakojimo rakursų, meninių detalių ir kitų sudedamųjų. Perteikta trilerio braižu psichologinė tragedija tampa labiau tipiniu pasakojimu apie tas pačias problemas, kurias kinas jau seniai išnagrinėjo, todėl, bent man atrodo, kad tokiu atveju reikia itin geros režisūrinės akies, netikėtos pasakojimo perspektyvos, ko iš esmės šis filmas stokoja.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4



 

Jūsų Maištinga Siela 


Filmas: "Akimirka tarp nendrių" / "A Moment in the Reeds"

 

Sveiki,

 

Suomiai kuria kiną! Dar prieš visą karantino chaosą, kai gyvenome, atrodo, visai kitokioje realybėje, Vilniaus kino festivalis „Kreivės“, orientuotas į LGBTQ švietėjišką meno sklaidą, rodė    Mikko Makela sukurtą romantinę dramą „Akimirka tarp nendrių“ (angl. A Moment in the Reeds) (2017), kurioje pasakojama romantinė pažintis tarp suomio Leevi ir pabėgėlio iš Sirijos Tareq.

 

Atokioje Suomijos provincijoje, kur tyvuliuoja gilūs šiaurietiški ežerai, jaunas studentas Leevi kartu su tėvu tvarko vasarnamį. Į pagalbą agentūra atsiunčia angliškai kalbantį Tareq, kuris tėvui iškart labai nepatinka, nes nemoka suomiškai, yra pietietiško gymio ir atrodo visomis prasmėmis nepatikimas, tačiau tėvas kito pasirinkimo neturi. Jis išvyksta ir palieka poetą sūnų prižiūrėti vykdomus darbus, tačiau netrukus vyrukai susibičiuliauja, eina į pirtį, vakarą praleidžia ant liepto prie ežero, o naktį išmaukia nemažai alaus, kol galiausiai jie sugula į bendrą lovą...

 

Šioje šiaurietiškai tylioje ir kiek asketiškoje gamtoje užsimezga pokalbiai, skirtingų kultūrų atstovams lemta ne tik susikalbėti ir rasti bendras pokalbio temas, bet ir kalbėti kūno kalba. Siras dalijasi savo pabėgėlio istorija, o Leevi papasakoja apie savo motinos netektį, literatūros studijas. Jie kartu leidžia laiką, kol sugrįžta tėvas, kuris iš pažiūros nieko neįtaria apie sūnaus intymius santykius su nepatikliu pabėgėliu. Įtampa retkarčiais paaštrina tėvo ksenofobinė laikysena, jo akivaizdus nepasitikėjimas užsieniečiu, tačiau visa tai lieka tik įsitikinimais. Filme iš esmės apskritai nėra itin didelių konfliktų, priešpriešų ar analizės apie homofobinius bei ksenofobinius įsitikinimus. Didžioji filmo dalis estetiškai perteikia romantinius santykius, daugelis kadrų itin suomiški, perteikti linguojančių nendrių, ežero bangų, medžių ir lauko žodžių fone. Nežinau, paprastai toks estetinis gamtos hiperbolizavimas man atrodo tuštokas ir patetiškai pretenzingas, tačiau šiame filme kažin kaip atpažįsti ir dalį lietuviško peizažo, o tie romantiniai santykiai, kad ir kokie atrodytų prieraišūs ir tvarūs, jau dvelkia pirmaisiais rudeniniais saulės spinduliais ir išsiskyrimu. Manau, pagrindiniai veikėjai suvokia momento svarbą ir artėjančio išsiskyrimo niūrumą, todėl viskas atrodo taip trapu, kad nuostabaus grožio gamtos fone ir subtilių bei trapių santykių fone žiūrovui belieka laukti novelėms būdingos netikėtos atomazgos. Įsiaudrinęs tėvas dėl darbų nenuoseklumo ir sūnaus slapukavimo priverčia viskam iširti, o netikėtai sukilusius jaunų vyrų jausmus išblaško virš ežero lengvas vėjelis. Subtilu, gražu, dvasinga.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9


 

Jūsų Maištinga Siela  


Filmas: "Jonas" / "Jonas" / "I Am Jonas"

Sveiki,

 

Prancūzų TV filmas pavadinimu „Jonas“ (pranc. Jonas) (2018) tikriausiai daugelį niekuo pernelyg daug nenustebins. Filmą nusprendžiau pažiūrėti dėl „Kino pavasaryje“ matyto aktoriaus Félix Maritaud pasirodymo filme „Laukinis“. Pastarasis buvo LGBTQ tema ir gana graudžiai šokiruojantis, tad šalia pamatęs aktoriaus retrospektyvoje filmą „Jonas“ ir pažiūrėjęs anonsą, suvokiau, kad filmas turėtų būti kažkuo panašus į „Laukinį“.

 

Filme „Jonas“ pasakojama vieno homoseksualo vyruko išstorija dviem laiko linijomis. Viena iš jų – jis dar paauglys mokykloje užmezga intymius draugystės santykius su klasės naujoku ir jaučia klasės vaikinų patyčias. Kitoje – po daugel metų jis bando vėlei atgaivinti ir susirasti anuomet pažinotos vaikino šeimos narius. Paskui save tampydamas sentimentus keliantį „game boy“ žaidimo pultelį, jis leidžiasi į praeities apmąstymus ir savotiškos kaltės atpirkimą, nes galimai dėl jo kaltės praeityje įvyko nelaimingas incidentas...

 

Istorija gana paprasta ir jau, man atrodo, daug kur įvairiausiais rakursais matyta. Nors filmas ir su LGBTQ indeksu, visgi man joje pritrūko ir dinamikos, ir įdomesnių siužetinių vingių, o gal visgi vidinės istorijos įtampos. Su filmu lyg ir viskas gerai, tačiau veikėjai gana vienkrypčiai, charakterio sąsajos paauglio Jono ir suaugusiuoju Jonu gana nutolusios, atrodo, kad tai absoliučiai skirtingos asmenybės: vienas gyvena nepastovų seksualinį ir kaltės graužaties gyvenimą, neturi net namų, o kitas – perdėtai baikštus, drovus jaunuolis, kurio gyvenimas tuojau apvirs aukštyn kojom. Nufilmuota ir perteikta viskas lyg ganėtinai neblogai, tačiau filmas kaip iš vadovėlio, be įdomesnių provokacijų su pernelyg nuspėjama istorija ir kompozicija. Pasigedau aštrumo, kokį turėjo „Laukinis“. Jeigu atvirai, tai filmui tiesiog stinga aistros ir dvasios, tačiau europietiško kino kontekste visgi susižiūri gana vidutiniškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.0



Jūsų Maištinga Siela

 


2021 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

Literatūrinė premija Women's Prize for Fiction 2021 įteikta Susanna Clarke už "Piranesi"

 

Sveiki, 

2021 metų Women's Prize for Fiction literatūrinė premija įteikta 61 metų britų rašytojai Susannai Clarke už 2020 metais išleistą romaną „Piranesi“. Tai fantastinis ir kartu alegorinis pasakojimas apie keistoje vietoje gyvenantį Pironesį ir žmogų, kurį Pironesis vadina „kitu“. Jis nežino apie kitą išorinį pasaulį, todėl mano, kad pasaulis yra tik toks, kokį jis mato – kolonomis, statulomis ir daugybe kambarių labirintais sustatytą erdvė su kitomis mistinėmis būtybėmis. Savo dienas jis fiksuoja dienų žurnale, kol pradeda analizuoti „kito“ žodžius ir elgseną, tada jam kyla įtarimas, kad pasaulis ne toks, kokį mano suvokiąs... Tiek skaitytojai, tiek kritikai giria šią knygą, o jos goodreads.com reitingas 4.29, kurį sudarė beveik 75 tūkstančiai balsavusių.

 

Pernai šį apdovanojimą pelnė Maggie O‘Farrell už romaną „Hamnetas“.

 

Jūsų Maištinga Siela


Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons – Mercury – Act 1 [Vinyl, LP] (2021)

 
Informacija apie albumą:  Imagine Dragons – Mercury – Act 1 [Vinyl, LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: LP – Live In Moscow [Vinyl, 2LP] (2020)

 
Apie albumą:  LP – Live In Moscow [Vinyl, 2LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Cher – The Music's No Good Without You (single) [Vinyl, LP] (2001)

 Apie singlą: Cher – The Music's No Good Without You (single) [Vinyl, LP] (2001)

2021 m. rugpjūčio 31 d., antradienis

Filmas: "Mauritanietis" / "The Mauritanian"

 Sveiki,

 

Kai prieš daugel metų pamačiau dokumentinį filmą „Kelias į Guantanamą“ (2006), buvau išmaudytas šaltu dušu. Toji dokumentuota istorija, kaip vienas indų vaikinukas tiesiog iš gatvės pateko į baisiausią kalinių kankinimų kalėjimą, nes buvo apkaltintas neteisingai Rugsėjo 11-osios terorizmu, mane labai sukrėtė. JAV vyriausybei tuokart reikėjo įgyvendinti Džordžo Bušo šūkį „Už tai tikrais kas nors sumokės“. Ir sumokėjo daug nekaltų žmonų, didžioji dalis iš jų – islamistai, pagrobti ir paversti kaliniais be teisės prabilti. Pasirodo, kad tai ne vienintelė tokia istorija. Štai Mohamedou Ould Slahi taip pat buvo sulaikytas ir įkalintas liūdnai pagarsėjusiame Guantanamoje. Filmas „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian) (2021) pasakoja jo kraupią įkalinimo ir išsivadavimo istoriją, kuri tęsėsi daugiau nei 13 metų. Vyras į laisvę, nieko nepadaręs, išėjo tik 2016 metais. Iš jo laiškų išleista knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir padėjo atskleisti baisius JAV vyriausybės ir armijos politinius manevrus, kankinimų ir palaužimo sistemą.

 

Kaskart žiūrėdamas tokį filmą ar serialą, kuris smarkiai dokumentuotas, ieškau ryšio su matytomis istorijos, kurie paliudytų tiesą. Visai nesvarbu, kad tai vaidybinis filmas, jis išties sukrečia ir paliudija prieš tai matytą „Kelionę į Guantanamą“. Kad JAV teisinė sistema yra korumpuota, supuvusi ir neįtikėtinai įžūli, kad viduryje dienos „legaliai“ ir „teisėtai“ gali iš paprasto žmogelio, kuris ėjo nusipirkti ledų, padaryti monstrą, papirkus žiniasklaidą ir teismus, jau nebekyla abejonių. Tą daro tie, kurie valdo JAV teisinę sistemą ir... neslėpkime, apskritai visų šalių teisines sistemas. Tai ne konspiracinė teorija. Taip susidorojama su žmonėmis, sukuriama politika, patrauklumas. Vienas labiausiai šokiruojančių tokių teisėsaugos serialų yra „Apkaltintas žmogžudyste“. Dviejų sezonų serialas, kuris susišaukia, sakyčiau, su „Maritaniečiu“ ir paliudija, kaip veikia legalus smurtas JAV-ose.

 

Pagrindinius vaidmenis sukuria įsimintini aktoriai. Legendinė Judie Foster už šį vaidmenį pelnė Auksinį gaublį.  Įtikinamai pasirodė ir Tahar Rahim. Vis daugiau ir daugiau pasirodo tokių kino filmų iš Amerikos avilio, kurie labai gausiai finansuojami, kurie atskleidžia tam tikras iš pradžių tik konspiracijų teorijų lygmenyje sklandančius įsitikinimus. Visgi labai džiaugiuosi, kad filmas ne apie tuos didvyrius, kurie šaudė ir prievartavo Artimuosiuose Rytuose, o grįžę apkabina lyg didvyriai žmoną blondinę ir bučiuoja dukreles bei niurko šunį. Tai ne toji Amerika, šis filmas iš esmės atskleidžia Bušo ir iš dalies Obamos veiksmų neteisingumą. Kas keisčiausia? Kalinys buvo paleistas tada, kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas.

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie amerikiečių politiką ir jų veikėjų veidus, jeigu monstrą sukurti taip lengva turint armiją, pinigų ir galią? Po tokių filmų susimąstau: ar po angelų kaukėmis, laisvę, toleranciją bei demokratiją skleidžiančių politinių srovių nesislepia būtent tikrieji demonai, o tie, kas atrodo iš pažiūros stačiokiški, neskanūs, nedemokratiški yra kur kas geresni? Žiūrint tokius filmus ir žinant, kad viskas tikrovėje vyksta kur kas žiauriau, neapleidžia jausmas, kad verta suabejoti bet kokiu deklaruojamu teisingumu iš šalies. Pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai apie tikrąjį šio filmo veikėją mane labiausiai sujaudino. Tokio šviesaus ir tiek besišypsančio žmogaus nesu matęs. Ne kiekvienas tiek iškentęs geba atrasti tiek šviesos ir gėrio gyvenime, nes pripažinkime, kad dažnai tokios traumuojančios patirtys paprasčiausiai žmogų sunaikina iš vidaus. Geras filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 7.5



 

Jūsų Maištinga Siela


Knyga: Jose Eduardo Agualusa "Bendroji užmaršties teorija"

 Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė, kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“

 

Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti, nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu, arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip, nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies, paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės. Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa, perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.

 

Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru, kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis politinei situacijai.


Jose Eduardo Agualusa 

 

Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris, kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva? Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo, kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis, pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.

 

„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia – jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“

 

J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija, politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“ kelio.

 

Jūsų Maištinga Siela  

2021 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Laukiamiausios 2021 rudens knygų naujienos: Atminties policija, Austerlicas, Činos Airon kelionės, Staigi mirtis, Tilis Ulenšpygelis

 

Sveiki,

 

Rugsėjo mėnuo knygų gurmanams žada ilgus vakarus prie gerų knygų. Daugelį vakarų derinu: knyga ar filmas? Ne visada knyga nugali, tačiau šias įdomybes norėčiau suskaityti ir žinau, kad kai kurias tikrai suskaitysiu. Be galo laukiu vokiečių rašytojo W. G. Sabald „Austerlicas“, kurį man jau net žinutėmis rekomenduoja nepažįstami skaitytojai. Taip pat Booker International puikioji ataka iš vieno trumpojo sąrašo: Yoko Ogawa „Atminties policija“, argentinietės Gabriela Cabezon Camara „Činės Airon kelionės“ bei vokiečių rašytojo Daniel Kelhmann „Tilis Ulenšpygelis“. Sąrašą kaip visada vainikuoja jau tradiciškai išleidžiama Rara leidyklos naujiena, o šįkart tai Alvaro Enrigue „Staigi mirtis“.

 

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Nuostabi epocha" / "La Belle Époque"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierius Nicolas Bedos man iki šiol buvo žinomas kaip jaunosios kartos romantinių komedijų aktorius, todėl labai nustebau, kad jo režisuotas filmas „Nuostabi epocha“ (pranc. La Belle Époque) (2019) gana įdomi prancūziško stiliaus komedijos drama. Šiame filme pasirodo ryškios prancūzų kino žvaigždės: Fanny Ardant, Daniel Auteuil, Guillaume Canet ir Doria Tillier. Filmas pelnė du „Cezario“ Prancūzijos prestižiškiausio filmų apdovanojimus: už originaliausią scenarijų bei apdovanojimas antro plano aktorei Fanny Ardant.

 

Filmas pasakoja apie pagyvenusią prancūzų porą, kuri po vieno vakaro nusprendžia išsiskirti. Ji – ryški ir aktyvi moteris, pilna kūrybinių ambicijų, o jis – paniuręs ir jau seniai nebedirbantis karikatūristas. Abu netekę gyvenimo aistros, todėl jų gyvenimai išsiskiria. Vyras gauna iš sūnaus psichoterapinį vienos dienos suvaidintą epochos bilietą. Vyras pasirenka 1974-uosius ir aktoriai pagal jo sukurtą scenarijų stengiasi suvaidinti tas pirmojo su žmona pasimatymą akimirkas, kol netikėtai vyrukas pajunta kur kas jaunesnei aktorei simpatiją...

 

Iš tikrųjų šiame karkasiniame ir itin spalvingame filme kaip stebuklų pasaulyje atgimsta pačios įvairios epochos. Kol vieni savo jausmus bando suvokti ir priimti psichoterapeutų kabinetuose, kiti bando išgyventi tai, ko niekada nebegalės susigrąžinti. Tos dekoracijos ir pati idėja apie tokį keistą verstą iš tikrųjų leidžia pačiam žiūrovui pasvajoti apie galimybę sugrįžti į kokią nors epochą ir bent iš dalies išgyventi. Tai tarsi M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ drama su komedijos elementais. Iš tikrųjų vykęs režisieriaus N. Bedos parašytas ir adaptuotas scenarijus, kuris kelia ir šypsnį ir tam tikrą graudulį.

 

Manau, filmas šmaikštus, primena kai kuriuos F. Ozono ir W. Alleno komedijų elementus, todėl dvelkia prancūziško humoro tonais. Veikėjai tampa savo pačių ydų parodijomis, bet tai tik dar vienas psichoterapinis būdas susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Galiausiai visas šis filmas yra bandymas ne tiek grįžti ir gyventi praeityje, įstrigti mūsų įsivaizduojamuose prisiminimuose, bet būtent susigrąžinti dabarties gyvenimo džiaugsmą, o seniems ir gyvenimo monotonijos nuzulintiems sutuoktiniams atrasti vardan ko verta būti kartu. Įdomi pasakojimo forma ir žaismingas pasakojimas, ir pramoga, ir tam tikras gurmaniškas kolibrio gurkšnelis prancūziško romantinio kino mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.4




Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Kava Berlyne" / "A Coffee in Berlin" / "Oh boy"

 Sveiki,

 

Nedaug tenka per metus pamatyti vokiečių kino. Vienas įsimintiniausių pastarųjų filmų buvo režisieriaus Jan-Ole Gerster „Lara“. Pastarasis filmas pasakojo apie savo sūnaus pianisto talentu abejojančią ir meilės bei švelnumo stokojančią griežtą mamą. Filmas pasižymėjo unikaliai gerai perteiktu moters charakteriu, todėl nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisieriaus filmą pavadinimu „Kava Berlyne“ (angl. Coffe in Berlin) (2012), tikėdamasis labai panašaus ir sodraus charakteringo filmo, juolab kad daug kas gyrė aktoriaus Tom Schilling pasirodymą šiame filme.

 

Juodai baltoje kino juostoje pasakojama apie trisdešimtmetį vyruką, kuris neranda savo gyvenime tėkmės. Prisimelavęs tėvui apie tęsiamas studijas, jis dienų dienas šlaistosi už jo pinigus po Berlyną, kai jo bendraamžiai jau turi vaikų, yra ne tik baigę studijas, bet ir gerokai įsitvirtinę, žinantys ko nori iš gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Nikas nežino, ko nori, jis tiesiog diena iš dienos plaukia per Berlyną, dalyvauja bohemiškoje draugijoje ir tiesiog, sakant žargonu, chillina. Kokia tada gyvenimo prasmė? Ilgą laiką žiūrint į veikėją ir bandant suvokti jo visišką ambicijų ir troškimo neturėjimą, manding, atsiveria dvi šio vyruko gyvenimo perspektyvos. Viena iš jų klasikinė: turtingo tėvo sūnelis tikriausiai buvo išlepęs, todėl tapo tinginiu, tikru lepšiu, todėl neišsiugdęs tvirtumo, neturi ir gyvenime stuburo. Kita perspektyva: visas pasaulis spaudžia vyruką būti tokiu, kaip ir visi kiti – kalti pinigus, būti kažkuo, įgyti profesiją, vesti, turėti vaikų. Kodėl jam reikia būtinai gyventi tokį šablonišką ir primestą gyvenimą, jeigu galima mėgautis buvimu čia ir dabar. Dvi perspektyvos ir šis laisvas bei betikslis vyrukas vis mažiau ir mažiau mėgaujasi tariama savo laisve, nes savęs neberealizuoja...

 

Iš tikrųjų filmas labiau apie vertybių ir ambicijų nebuvimą, nei apie maištą prieš šablonišką sistemą. Kuo toliau analizavau veikėją, tuo jis man darėsi neįdomus ir necharakteringas. Galiausiai visam filmui pasibaigus jaučiausi tik išgėręs kavos ir plepėjęs tuščiai apie nieką. Nors filmas vizualus, dialogai sukalti gana gyvi, bandoma siužetą paaštrinti kerštaujančios smarkiai nuo mokyklos laikų suliesėjusios blondinės konfliktais ir isterijomis, visgi pagrindinis veikėjas niekur mūsų nenuveda, nepralinksmina, net nesujaudina. Statiškas ir atbukęs charakteris, kuris suponuoja XY kartos pasimetusius ir nežinančius ko iš gyvenimo nori žmones. Norėčiau sakyti, kad filmas nieko neanalizuoja, jo funkcija absoliučiai jausminė – perteikti įstrigusio žmogaus gyvenimo tėkmėje bejėgystę, kurion tikriausiai ne vienas esame atsidūrę, bet visgi šis filmas, kad ir gurmaniškas, žiūrėjosi be aistros.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.4




 

Jūsų Maištinga Siela