Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Avinėliškumas"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Avinėliškumas“ – Vilnius: Odilė, 2026. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Pastaruoju metu mažai skaičiau lietuvių literatūros, tad norėjosi grįžti prie jos ir patyrinėti, kokie tekstai šiuo metu skaitomi ir plačiau aptarinėjami šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Štai Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) man labai puikiai pažįstama dar nuo mokyklinių laikų (jau 20 metų!), o jos kūrybą galėčiau gana neblogai klasifikuoti, aptarti tiek temiškai, tiek stilistiškai, nors paskutiniųjų jos knygų ir neskaičiau. Naujausios rašytojos knyga labiau panaši į knygutę, primenančią kone apimtimi ir minimalistiniu viršeliu katekizmą, pavadinimu Avinėliškumas, pastarąją išleido leidykla Odilė. Atrodo, kad autorė nusigręžė galutinai nuo stambiųjų prozos žanrų, susitraukė amžėdama tiek rašytojos ambicijos, tiek knygų apimtys, tiek žanrai. Atsivėrė kažin koks infantiliškumas, kurį įsteigia deminutyvų perteklius, ne aviniškumas, bet avinėliškumas, o esė tekstai pavadinti esukais (pirmąkart aptinku tokį!). Dėl aviniškumo absoliučiai juokauju, Avinėliškumas – tiesus simbolis į krikščioniško mąstymo, gyvensenos ir pajautos lauką, kurio vienas iš pamatinių simbolinių prasmių yra tyrumas, tyrumo pajautimas, dvasinė būsena.

 

Avinėliškumas – tai 11 tekstų rinkinys, parašytas per pastaruosius trejus metus ir yra savotiška ankstesnės knygos Džiaugsmynas tąsa, bet vėlgi kitaip. Autorė atvirauja, kad rašydama ankstesnę knygą nelabai žinojo, ką iš tikrųjų rašo, o rašydama šią knygą – jau žino. Pirmasis eseistinis tekstas Avinėliškumas atveria autorės naujus gyvenimo prasmės suvokimus po motinos mirties, o netekties, savo egzistencijos įprasminimas (nusiraminimas?), dvasinio ryšio ieškojimas ateina per Bažnyčią, t. y. bendruomeniškumą, kuris galiausiai tampa ir asmenine, sunkiai verbališkai perteikiama dvasine patirtimi, kurią autorė bando išreikšti avinėlio simboliu: Jonas Krikštytojas pamatęs Jėzų ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). „Ne mintis, bet patyrimas visa apimančios Tyrumo Dvasios, kuri dvelkia į mūsų pasaulį per Kristų. Ji perliejo mane lyg nuginkluojanti banga, išvystė širdį ir paliko ją visiškai nuogą, alpstančią nuo ją užgriuvusio artumo (p. 12).“  Autorė yra praktikuojanti katalikė, tad nenuostabu, kad dvasiniai potyriai išreiškiami itin hiperbolizuotais krikščioniškais įvaizdžiais: „Pats Avinėlis yra nepalyginamai tyresnis už visus kartu sudėtus žemės vaikus. Bet šito neįmanoma įsivaizduoti, todėl tai mums beveik nieko nesako. Jo tyrumo, kaip daugelio kitų dieviškų savybių, mes, šios žemės jonvabaliai, tiesiog nepažįstame, todėl, likdamas už mūsų patirties ribų, jis mūsų ir nepaliečia (p. 13).“

 

Krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiai paveikė ir L. S. Černiauskaitės kalbėjimą. Jau ir ankstesniuose savo tekstuose ji buvo atidi smulkmenoms, detalėms, gamtos motyvams, o ieškodama išraiškos per gausius palyginimus, tampa nepaprastai juslinga ir kūniška. Avinilėškume jaučiamas bažnytinis kalbėjimas, įsiterpia Biblijos šventraščių minties sugestija, būdingi retoriniai niuansai kunigams per pamokslus. Autorė yra smarkiai veikiama savo religinio tikėjimo praktikos. Švytėjimas, baltas avinėlis, nekaltas vaikas, jonvabalis, sniegas, saulė ant bėgių... – vis šviesumą, skaistumą ir tyrumą lemiantys šviesos simboliai, persismelkę eseistiniuose tekstuose.

 

Esė Paslėptoji autorė gvildena moteriškumo temą. „Mano grožis pasireiškia per tai, kaip autentiškai esu šiame pasaulyje – su savimi ir su visais, kuriuos sutinku. Jis neišvengiamai atsiskleidžia per santykius, nes tik juose iš tiesų atsiveriu ir darausi pamatoma ir patiriama (p. 20-21).“ Kol didžioji dauguma lietuviškų tekstų apie moters tapatybę bando sugriauti moteriškumo stereotipus ir pasižymi gana feministiškomis deklaracijomis, panašiomis į politines paraiškas, L. S. Černiauskaitė moteriškumo paslapties ieško Marijos įvaizdyje, taigi per Bažnyčios įvaizdžius: „Taigi būti moterimi man labiausiai reiškia būti netoli Marijos, gyventi klausantis jos drabužio šnarėjimo, justi jo dvelksmą savo kasdienybėje. <...> Tokia Ieva be Adomo, nes „tobulybė“ yra savipakankama, jai nereikia kito (p. 31).“

 

Rinkinyje esama ir absoliučiai poetizuotų abstrakčių tekstų, panašių į mantras ar maldas, pvz., tekstas Subtiliausia kalba, kuriame pasižymi autorės novelistinis-eseistinis jautrumas, t. y. per daiktus ir santykius su pasaulio elementais išgautas juslingumas: „Grožis yra subtiliausia meilės kalba, ji nesibaigia, kol jos klausaisi (p. 41).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Tekstas Jonvabalė man tapo vienas įsimintiniausių. Autorė beveik novelistiškai perteikia keistos draugystės su visiškai tyru, didelių ambicijų nekeliančiu, nesmerkiančiu žmogumi. Ji sutinka suaugusią moterį, kuri tyra kaip avinėlis, grožisi ir mėgaujasi pasauliu tarsi dzenbudistė buvimu čia ir dabar. Autorė neslepia, kad ji buvo apstulbinta, jog žmogus gali nuolatos būti dabartyje, atvirai džiaugtis viskuo čia ir dabar. Įtariu, kad tas žmogus turėjo šiokį tokį socialinio elgesio sutrikimą, tokie nepritampa prie sociumo, tačiau besąlygiškai vertina dabarties akimirką ir nori draugystės. Deja, pasakojimas nuveda prie to, kad autorė nebegalėdama pakelti to tiesmukaus paprastumo, pripažįsta, kad tyrumas su laiku intelektualesniam žmogui tampa erzinančiu primityvizmu. Tačiau ką skaitytojams sako šis tekstas? Galbūt užgimęs tyras pranašas nė nebūtų per mūsų ambicijas, protą, tikslus ir kitus gyvenimo variklius atpažintas ir pripažintas, mes jį tiesiog paliktume pakelėje kaip tą, kuris negali eiti išvien su mumis. Šiai draugei rašytoja suteikė jonvabalės pseudonimą, švytinčios ir greitai kaip viena vasara užgęstančios gyvybės simbolį.

 

Patiko ir įtikino novelė apie Elmę Karvutės, kurios pasikartojančius motyvus (pirtis, pasivaikščiojimai po gimtuosius miškus ir t. t.) lengvai atsekami kaip leitmotyvai ir eseistiniuose autorės tekstuose. „Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas – o iš tiesų dar ir kaip gyvas. <...> Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tebėra akmuo (p. 75-76).“ Už dvasinius krikščioniškuosius patyrimus mane kur kas labiau jaudino atminties ir laiko temos Černiauskaitės kūryboje. Kaip amžėjanti autorė nuolat tarsi bando susigrąžinti vaikystės vaizdinius, tačiau suvokia, jog pasaulis pasikeitęs, nes pasikeitė ji pati. Argi ne taip dažnai būna mums visiems? Vaikystės nežabotas krykštavimas, tyrumas susiteršia, kai užgriūva atsakomybė, taisyklės, įsipareigojimai, kurie sudrumsčia, atima tą lengvumą ir prigimtinį tyrumą, kurio ilgimės grįždami į savo vaikystės žaidimų aikšteles. „Visur ir visada išmokstu būti namie, nes visur ir visada esu Viešpaties rankoje. Taip prasideda laimė (p. 109).“ Tikėjimas įgalina kitokią savo būties suvokimą konstantą.

 

Man nepatiko apsakymas Pilkoji musinukė, kuri parašyta pasitelkiant Marijos Magdalietės įvaizdžius. Tekstas jautrus, puošnus, tačiau drauge man buvo panašus į Vidmantės Jasukaitytės romaną Marija Egiptietė. Moters artumas pranašui tampa ir liguistas, ir drauge jos išsigelbėjimas, o paraleliai pasakojama kita moters atsiskyrėlės istorija, kuriai pasirodo kaip lapė, besitransformuojanti į merginą. Šių paralelinių istorijų sugretinimas primintų Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus techniką, nors akcentai, žinoma, pas Černiauskaitę sudėti visiškai kitokie.

 

Manęs nenustebino Avinėliškumas. Autorė išlieka nuoširdi savo asmeninėms patirtims, kurios tampa trumpojo prozos žanro tekstais, bylojančiais apie išsiilgą ir patirtą tyrumą bei tikrumą, jog po laikinu jonvabališku švytėjimu yra amžinoji dieviškumo kibirkštis – siela, skriejanti į amžinybę, besimokanti per savo žemiškąsias patirtis. Tekstuose pasakotoja nuolat veržiasi į gamtos pasaulį, ji vaikšto takeliais, stebi metų kaitą, sutinka judėdama tai stotelėse, tai miške įvairius žmones, kurie dažniausiai liudija krikščioniškąsias pamokas. Didaktika vos švyti tekstuose, ji nėra primetama ar įkyri, veikiau tai savo išmoktų pamokų žymos, rekolekcijų išvestinės, tampančios tekstiniu įsižeminimu apie pačią bendriausią gyvenimo pajautimą.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Kodėl leidyklos nenori perleisti Jaroslavo Melniko distopijų "Tolima erdvė" ir "Maša, arba postfašizmas"?

 Sveiki, skaitytojai!

 

Pamačiau rašytojo Jaroslavo Melniko, Lietuvos distopijų karaliaus, įrašą, kad leidyklos, išleidusius anuomet kultinius ir, sakyčiau, geriausius jo distopinius romanas „Maša, arba postfašizmas“ (Alma littera) ir „Tolima erdvė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nenori jų perleisti, nes baiminasi, kad bus maži pardavimai. Negi Lietuvoje reikia numirti, kad tavo knygą perleistų tik kaip padėką už gyvenimo darbus (įprasta Lietuvoje praktika, deja)... Visgi, paskutiniuoju distopijos suklestėjo dėl politinės įtampos dar labiau, nes tai puikus žanras, perspėjantis mus, kas nutinka vienokiais ar kitokiais atvejais, kai neprižiūrima sistema suryja žmogų.

 

12 klasės literatūros programoje dvyliktokams viena svarbiausių ir įdomiausių, aktualiausių pavasaryje temų lieka distopija. Skaitomas Orwelas, Atwood ir kiti užsienio autoriai, bet pamirštami savi rašytojai. Jaroslavas Melnikas, manau, puikiai paskaitomas 19-mečiams, tačiau iš kur gauti knygų? Ak, tiesa... Baiminamasi, kad niekas nepirks. Kaip kažkada LGBTQ tematikos knygų, kurios pasipylė urmu ir stirtomis – ir nieko! Daugelis ir perka, ir skaito. Gal šiek tiek Lietuvos leidykloms reiktų ir stuburiuką prilaikyti, ne vien bėgti paskui Vakarų rinkos diktuojamas madas.

 

Maištinga Siela

Rašytoja Violeta Palčinskaitė (1943-2026): gyvenimas, kūryba, knygos

 

Violeta Palčinskaitė gimė 1943 m. lapkričio 20 dieną Kaune, Žaliakalnyje. Mokėsi J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. 1960–1964 m. studijavo Vilniaus universitete. Savo kūrybą spaudoje pradėjo publikuoti 1958 m., pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ išleido 1961 m., būdama vos septyniolikos. 1964 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Violeta Palčinskaitė parašė netoli penkiasdešimt knygų. Nors maždaug pusė jų skirta suaugusiesiems, bet ji pirmiausia buvo žinoma kaip vaikų poetė. Kelios Lietuvos vaikų kartos užaugo su Violetos Palčinskaitės eilėraščiais, pasakomis ir pjesėmis, jos kūrybą skaito ir dabartiniai moksleiviai. Būdama išskirtinio talento, Violeta Palčinskaitė sugebėjo išlikti populiari ir aktuali. Jos kūryba reto pagaulumo: kupina humoro, geros nuotaikos ir netikėtų nuotykių. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus, ji yra sakiusi: „Kartais ir dabar jaučiu, kad manyje tebegyvena vaikas, svajojantis apie nepatirtus nuotykius ir tikintis, jog visos istorijos turi baigtis laimingai“.

Violeta Palčinskaitė ne tik rašė pati, bet ir išvertė gausybę garsių pasaulio rašytojų, pvz., Roaldo Dahlio, Donaldo Bisseto, Kate Di Camillo, Jacqueline Wilson, kūrinių, taip pat britų tautosakos rinktinę „Motulės Žąsies eilėraščiai“.

Už kūrybą vaikams buvo ne kartą apdovanota: 1988 m. pelnė IBBY tarptautinį vaikų meno asociacijos diplomą už eilėraščių knygą vaikams „Senamiesčio lėlės“, 2008 m. – festivalio „Poezijos pavasaris“ rengėjų prizą už geriausią eilėraščių knygą mažiesiems „Karalius pamiršo raidyną“, 2009 m. – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalį už išskirtinius pasiekimus literatūros ir poezijos vaikams srityje. 2011 m. jos knyga „Muzika troliui“ nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose, 2012 m. jai paskirta Vaikų literatūros premija.

Violeta Palčinskaitė sukūrė scenarijų kino filmams „Andrius“ (už šį scenarijų 1982 m. pelnė aukso medalį tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje Italijoje), „Traukinys į Bulzibarą“, „Geležinė princesė“, žodžius Eduardo Balsio oratorijai „Nelieskite mėlyno gaublio“.

Suaugusiuosius Violeta Palčinskaitė netikėtai nudžiugino prozos kūriniais: 2015 m. ji išleido autoironišką atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, 2019 m. pasirodė šios knygos tęsinys „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“, o 2024 m. – „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“. Šioje trilogijoje autorė praskleidė ilgų kūrybos metų užkulisius, nupiešė fragmentiškus, bet nepamirštamus savo artimųjų bei garsių kultūros žmonių portretus.

Violetos Palčinskaitės kūrybos išversta į anglų, rusų ir kitas kalbas.

2004 m. Violeta Palčinskaitė buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, 2023 m. jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose.

Maištinga Siela

Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Bitė Vilimaitė novelė "Dvi žvakės" ir rašinio pavyzdys pagal probleminį klausimą

 

Bitė Vilimaitė

Dvi žvakės

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

Bitė Vilimaitė. "Papartynų saulė" – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kas trukdo žmonėms išgirsti ir suprasti vienas kito kančią?
 
Šiuolaikinis pasaulis, nors ir deklaruojantis empatiją bei emocinį intelektą, paradoksaliai tampa vis didesne susvetimėjimo erdve. Mes gyvename nuolatinio triukšmo ir skubėjimo sąlygomis, kur kito žmogaus skausmas dažnai suvokiamas ne kaip kvietimas bendrystei, o kaip trikdys mūsų asmeniniam komfortui. Gebėjimas atjauti reikalauja pauzės, tylos ir, svarbiausia, drąsos susidurti su savo paties mirtingumu bei pažeidžiamumu. Tačiau kodėl net ir giliausios humanistinės tradicijos akivaizdoje mes dažnai pasirenkame dvasinį kurtumą? Panašu, kad suprasti kito kančią mums trukdo ne tik laiko stygius, bet ir giliai įsišaknijusi egzistencinė baimė prarasti savo dvasinę pusiausvyrą bei nesugebėjimas pripažinti, jog kito tragedija yra ir mūsų pačių trapumo atspindys.
 
Vienas didžiausių trukdžių suprasti kito skausmą yra mūsų polinkis į dvasinį egoizmą, kuris paradoksaliai suaktyvėja būtent tada, kai patys esame pažeidžiami. Kai žmogus išgyvena netektį ar dvasinį nuosmukį, jo vidinis pasaulis susitraukia iki vieno taško – savo paties žaizdos. Tokioje būsenoje kito žmogaus kančia tampa nebe užuojautos objektu, o papildoma, nepakeliama našta. Šią būseną meistriškai aktualizuoja Bitė Vilimaitė novelėje „Dvi žvakės“. Nors kūrinyje vaizduojami du vyrai, kuriuos suvienijo ta pati lemtis, jų susitikimas netampa dvasine atrama. Petras, bandydamas materializuoti savo gedulą per brangius portretus ar ritualinį žvakių deginimą, užsidaro savo paties sukurtoje šaltoje erdvėje. Tuo tarpu Povilas, jausdamas svetimo skausmo svorį, patiria ne artumą, o norą bėgti, „viską užmiršti“. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę problemą: mes dažnai vengiame kenčiančiųjų, nes jų buvimas šalia reikalauja iš mūsų dvasinių išteklių, kurių patys jaučiamės stokojantys. Rūkstanti mėlynoji žvakė Povilo rankose tampa simboliu nesėkmingos komunikacijos, kai du skausmai ne susilieja, o atsimuša vienas į kitą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog suprasti kitą mums trukdo baimė, kad kito nelaimė mus „užkrės“ ar dar labiau padidins mūsų pačių vidinį chaosą. Mes renkamės atsiribojimą, nes jis atrodo saugesnis už tikrą, apnuogintą pokalbį.
 
Be asmeninių psichologinių barjerų, kito kančią išgirsti trukdo ir visuomeninis spaudimas išlikti „produktyviam“, „pozityviam“ ir nuolat orientuotam į sėkmę. Šiuolaikinė kultūra kančią traktuoja kaip klaidą sistemoje, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti arba paslėpti po optimizmo kauke. Todėl kenčiantis žmogus dažnai tampa nepatogus – jis tarsi sustabdo laiką, kai visi kiti privalo bėgti. Tokį visuomenės abejingumą ir „moralinį aklumą“ aktualizuoja Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“. Nors kūrinys pasakoja apie istorinę tragediją, Juozapotos „stiklo akys“ yra amžinas priekaištas tiems, kurie pasirenka nematyti. Žmonės vengia Juozapotos ne todėl, kad būtų iš prigimties blogi, o todėl, kad jos tragedija verčia juos abejoti savo pačių saugumu ir pasaulio teisingumu. Pripažinti kito žmogaus nepakeliamą naštą reiškia pripažinti, kad sėkmė ir laimė yra trapūs dalykai. Kaip ir Vilimaitės zakristijoje, kur kunigas skuba prie savo „storiausios knygos“, ignoruodamas žmonių dvasinį alkį, taip ir mes šiandien dažnai pasislepiame už darbų, technologijų ar skubotų frazių („viskas bus gerai“), kad tik nereikėtų įsižiūrėti į kito žmogaus skausmą. Biliūno humanizmas mums primena, kad kito kančią blokuoja mūsų dvasinis tingumas ir noras išlaikyti patogią iliuziją, jog nelaimė nutinka tik „kitiems“. Tikrasis supratimas reikalauja ne gailesčio iš aukšto, o drąsos pripažinti, kad mes visi esame tos pačios „liūdnos pasakos“ veikėjai.
 
Taigi, suprasti kito kančią mums trukdo ne gebėjimų stoka, o sąmoningas ar pasąmoningas atsiribojimas, siekiant apsaugoti savo dvasinį komfortą. Bitės Vilimaitės ir Jono Biliūno kūryba mums tarnauja kaip veidrodis, parodantis, jog bėgimas nuo svetimo skausmo galiausiai veda į dar didesnę asmeninę izoliaciją. Tik pripažinę, kad kito „nudeginti pirštai“ yra ir mūsų bendros būties ženklas, galime tikėtis rasti kelią vienas į kitą.
 
Vadinasi, išgirsti kito kančią mums trukdo tiek asmeninis pažeidžiamumas, verčiantis mus užsisklęsti savyje, tiek socialinis spaudimas vengti „negatyvių“ patirčių. Literatūra mums primena, kad tikrasis žmogiškumas prasideda ten, kur baigiasi savisaugos instinktas ir prasideda kantrybė ištverti kito skausmą. Tad kyla esminis klausimas: ar mes esame pasirengę pripažinti kito nelaimę kaip galimybę augti, ar ir toliau rinksimės saugią, bet gūdžią vienatvę už uždarų durų?
 
Maištinga Siela