Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Bitė Vilimaitė novelė "Dvi žvakės" ir rašinio pavyzdys pagal probleminį klausimą

 

Bitė Vilimaitė

Dvi žvakės

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

Bitė Vilimaitė. "Papartynų saulė" – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kas trukdo žmonėms išgirsti ir suprasti vienas kito kančią?
 
Šiuolaikinis pasaulis, nors ir deklaruojantis empatiją bei emocinį intelektą, paradoksaliai tampa vis didesne susvetimėjimo erdve. Mes gyvename nuolatinio triukšmo ir skubėjimo sąlygomis, kur kito žmogaus skausmas dažnai suvokiamas ne kaip kvietimas bendrystei, o kaip trikdys mūsų asmeniniam komfortui. Gebėjimas atjauti reikalauja pauzės, tylos ir, svarbiausia, drąsos susidurti su savo paties mirtingumu bei pažeidžiamumu. Tačiau kodėl net ir giliausios humanistinės tradicijos akivaizdoje mes dažnai pasirenkame dvasinį kurtumą? Panašu, kad suprasti kito kančią mums trukdo ne tik laiko stygius, bet ir giliai įsišaknijusi egzistencinė baimė prarasti savo dvasinę pusiausvyrą bei nesugebėjimas pripažinti, jog kito tragedija yra ir mūsų pačių trapumo atspindys.
 
Vienas didžiausių trukdžių suprasti kito skausmą yra mūsų polinkis į dvasinį egoizmą, kuris paradoksaliai suaktyvėja būtent tada, kai patys esame pažeidžiami. Kai žmogus išgyvena netektį ar dvasinį nuosmukį, jo vidinis pasaulis susitraukia iki vieno taško – savo paties žaizdos. Tokioje būsenoje kito žmogaus kančia tampa nebe užuojautos objektu, o papildoma, nepakeliama našta. Šią būseną meistriškai aktualizuoja Bitė Vilimaitė novelėje „Dvi žvakės“. Nors kūrinyje vaizduojami du vyrai, kuriuos suvienijo ta pati lemtis, jų susitikimas netampa dvasine atrama. Petras, bandydamas materializuoti savo gedulą per brangius portretus ar ritualinį žvakių deginimą, užsidaro savo paties sukurtoje šaltoje erdvėje. Tuo tarpu Povilas, jausdamas svetimo skausmo svorį, patiria ne artumą, o norą bėgti, „viską užmiršti“. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę problemą: mes dažnai vengiame kenčiančiųjų, nes jų buvimas šalia reikalauja iš mūsų dvasinių išteklių, kurių patys jaučiamės stokojantys. Rūkstanti mėlynoji žvakė Povilo rankose tampa simboliu nesėkmingos komunikacijos, kai du skausmai ne susilieja, o atsimuša vienas į kitą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog suprasti kitą mums trukdo baimė, kad kito nelaimė mus „užkrės“ ar dar labiau padidins mūsų pačių vidinį chaosą. Mes renkamės atsiribojimą, nes jis atrodo saugesnis už tikrą, apnuogintą pokalbį.
 
Be asmeninių psichologinių barjerų, kito kančią išgirsti trukdo ir visuomeninis spaudimas išlikti „produktyviam“, „pozityviam“ ir nuolat orientuotam į sėkmę. Šiuolaikinė kultūra kančią traktuoja kaip klaidą sistemoje, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti arba paslėpti po optimizmo kauke. Todėl kenčiantis žmogus dažnai tampa nepatogus – jis tarsi sustabdo laiką, kai visi kiti privalo bėgti. Tokį visuomenės abejingumą ir „moralinį aklumą“ aktualizuoja Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“. Nors kūrinys pasakoja apie istorinę tragediją, Juozapotos „stiklo akys“ yra amžinas priekaištas tiems, kurie pasirenka nematyti. Žmonės vengia Juozapotos ne todėl, kad būtų iš prigimties blogi, o todėl, kad jos tragedija verčia juos abejoti savo pačių saugumu ir pasaulio teisingumu. Pripažinti kito žmogaus nepakeliamą naštą reiškia pripažinti, kad sėkmė ir laimė yra trapūs dalykai. Kaip ir Vilimaitės zakristijoje, kur kunigas skuba prie savo „storiausios knygos“, ignoruodamas žmonių dvasinį alkį, taip ir mes šiandien dažnai pasislepiame už darbų, technologijų ar skubotų frazių („viskas bus gerai“), kad tik nereikėtų įsižiūrėti į kito žmogaus skausmą. Biliūno humanizmas mums primena, kad kito kančią blokuoja mūsų dvasinis tingumas ir noras išlaikyti patogią iliuziją, jog nelaimė nutinka tik „kitiems“. Tikrasis supratimas reikalauja ne gailesčio iš aukšto, o drąsos pripažinti, kad mes visi esame tos pačios „liūdnos pasakos“ veikėjai.
 
Taigi, suprasti kito kančią mums trukdo ne gebėjimų stoka, o sąmoningas ar pasąmoningas atsiribojimas, siekiant apsaugoti savo dvasinį komfortą. Bitės Vilimaitės ir Jono Biliūno kūryba mums tarnauja kaip veidrodis, parodantis, jog bėgimas nuo svetimo skausmo galiausiai veda į dar didesnę asmeninę izoliaciją. Tik pripažinę, kad kito „nudeginti pirštai“ yra ir mūsų bendros būties ženklas, galime tikėtis rasti kelią vienas į kitą.
 
Vadinasi, išgirsti kito kančią mums trukdo tiek asmeninis pažeidžiamumas, verčiantis mus užsisklęsti savyje, tiek socialinis spaudimas vengti „negatyvių“ patirčių. Literatūra mums primena, kad tikrasis žmogiškumas prasideda ten, kur baigiasi savisaugos instinktas ir prasideda kantrybė ištverti kito skausmą. Tad kyla esminis klausimas: ar mes esame pasirengę pripažinti kito nelaimę kaip galimybę augti, ar ir toliau rinksimės saugią, bet gūdžią vienatvę už uždarų durų?
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Antanas Strazdas apie savo dvasios džiaugsmą ir apsisprendimą būti laimingam

 

Sveiki,

Šis įrašas skirtas Antanui Strazdui, kuris gimė 1760-ųjų balandžio 9 dieną. Taigi šiandien jo 266 gimimo metai.

Antanas Strazdas (1760–1833) – viena iš spalvingiausių ir sykiu tragiškiausių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Šis kunigas ir poetas, liaudies meiliai vadintas Strazdeliu, buvo tikras dvasinis maištautojas, kurio gyvenimas visiškai netilpo į griežtus luominius ar bažnytinius rėmus. Gimęs baudžiauninkų šeimoje, jis sugebėjo baigti mokslus ir gauti šventimus, tačiau visą gyvenimą liko artimesnis kaimo artojui nei bažnyčios hierarchams. Jo asmenybė buvo kupina prieštaravimų: jis galėjo būti ir pamaldus giesmininkas, ir aštraus liežuvio satyrikas, nevengęs veltis į konfliktus su ponais ar dvasine vyresnybe, todėl ne kartą buvo baustas ir net uždarytas į vienuolyno kalėjimą.

Netipinis Strazdo gyvenimo būdas kėlė nuostabą amžininkams ir žadino legendas. Pasakojama, kad jis dėvėjo paprastus drabužius, ūkininkavo kartu su valstiečiais, o pamokslus sakydavo gyva, sultinga liaudies kalba, kurią kiti to meto šviesuoliai laikė „prasta“. Jis neturėjo pastovios parapijos, klajojo iš vietos į vietą, o savo poeziją dažnai kūrė tiesiog gamtoje, sėdėdamas po medžiu. Strazdas buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris savo lėšomis išleido eilėraščių rinkinį („Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814 m.), taip padėdamas pamatus pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo gyvenimas baigėsi skurde ir vienatvėje Kamajuose, tačiau jo palikimas tapo nemirtingas per dainas, kurios skambėjo kaimo sodžiuose dar ilgai po jo mirties.

Paminėta citata „Dūšios mano linksmybė nepranyks niekada, / Kol po saulę vaikščiosiu, giesmė bus jauna“ yra tarsi asmeninis Strazdo manifestas. Šiose eilutėse slypi ne naivus optimizmas, o gilus, egzistencinis pasiryžimas išlaikyti vidinę laisvę. „Dūšios linksmybė“ čia reiškia ne paviršutinišką džiaugsmą, o dvasinę giedrą, kurios negali atimti nei skurdas, nei bažnytinės nuobaudos, nei senatvė. Tai dvasios stiprybė, kylanti iš ryšio su gamta ir Kūrėju. Mintis, kad „giesmė bus jauna“, rodo poeto tikėjimą, jog kūryba atnaujina žmogų. Kol žmogus geba kurti, stebėtis pasauliu ir dainuoti, tol jis išlieka gyvybingas. Fraze „kol po saulę vaikščiosiu“ Strazdas pabrėžia žemiškojo gyvenimo vertę. Jis neskuba į pomirtinį pasaulį, bet brangina kiekvieną akimirką po saule, matydamas joje Dievo dovaną.

Šie žodžiai puikiai paaiškina, kodėl Strazdelis, net būdamas pjudomas ir nesuprastas, sugebėjo išlikti šviesiausia savo laikmečio figūra – jo „giesmė“ iš tiesų liko jauna ir pasiekė mus per du šimtmečius.

Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis "Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės" eilėraščio analizė

 

***

– Vaikeli, paukščio širdy

yra labai maži žmonės.

 

Toli, giedančio paukščio širdy,

tie žmonės gyvena kaip mes:

 

jie plaukia per mažus vandenynus,

žiūri į atspindį gęstančios žemės

giliai vandeny.

 

Kartais jie verkia,

bet verksmas toksai negarsus,

kad mes net negirdim.

 

O kartais jie skrenda iš paukščio

mažais sidabriniais lėktuvais –

pas mus.

Bet ne visi jie sugrįžta

atgal į dainuojantį paukštį.

 

Vaikeli,

tie žmonės labai jau maži:

jei dar nors kiek sumažėtų,

tai jų visiškai ir nebūtų.

 

Greičiausiai, vaikeli,

kad jų ir nėra –

tų žmonių

giedančio paukščio širdy.

 

Greičiausiai, kad jie

yra tiktai mes,

kuriuos matė – tik šiaip sau –

pro šalį praskrisdamas paukštis.

 

Eilėraštis atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į žmogaus egzistencijos trapumą ir jo vietą begaliniame gyvybės cikle. Kūrinio prasmė telkiasi aplink paukščio širdies metaforą, kuri tampa simboline erdve, talpinančia visą pasaulį ir pabrėžiančia žmogaus mažumą visatos masteliu. Pradžioje pateikiamas kaip pasaka ar legenda vaikui, eilėraštis pamažu transformuojasi į įžvalgą apie tai, kad tie „maži žmonės“ paukščio širdyje iš tiesų esame mes patys, matomi iš šalies kaip laikini ir trapūs praeiviai. Pagrindinė idėja teigia, jog mūsų gyvenimo dramos, verksmai ir pasiekimai tėra trumpas, beveik nepastebimas blykstelėjimas didingame gamtos skrydyje.

 

Meninės priemonės eilėraštyje naudojamos itin subtiliai, siekiant sukurti intymią ir kartu mistišką atmosferą. Autorius pasitelkia vaizdingas metaforas, pavyzdžiui, „atspindį gęstančios žemės giliai vandeny“, kuris perteikia pasaulio laikinumą ir liūdesį. Giedančio bei dainuojančio paukščio epitetai suteikia kūriniui šviesos ir gyvybingumo, o deminutyvas „vaikeli“ suformuoja globojantį, paslaptingą ryšį tarp kalbančiojo ir klausytojo. Personifikacija leidžia paukščio širdį suvokti kaip gyvenamą erdvę, kurioje vykstantys procesai – kelionės mažais sidabriniais lėktuvais ar negarsus verksmas – veikia kaip veidrodis mūsų pačių kasdienybei.

 

Struktūriškai eilėraštis juda nuo paslaptingo kito pasaulio aprašymo link sukrečiančios atomazgos, kuri priverčia pervertinti savo svarbą. Kontrastas tarp tylaus, negirdimo verksmo ir išorinio paukščio giesmės grožio išryškina idėją, kad žmogus nėra visatos centras, o tik mažas keliauninkas, priklausomas nuo didesnės gyvybės jėgos. Kūrinys moko nuolankumo ir primena, kad mūsų būtis yra tokia trapi, jog dar šiek tiek sumažėjus, mūsų „visiškai ir nebūtų“, todėl kiekviena akimirka šioje „giedančioje širdyje“ yra neįkainojama.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Brigita Speičytė apie Mairinio poezijos reikšmę lietuviams, Lietuvos kultūrai

 

Sveiki, skaitytojai!

„Maironio laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginamai daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą, mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti taip pat nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį, patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir svarbiausia – mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio potencialo tai padaryti.“ Brigita Speičytė

Brigita Speičytė yra garsi lietuvių literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė ir Lietuvių literatūros katedros vedėja, kurios mokslinių interesų centre dominuoja XIX amžiaus literatūra bei ryškiausių epochų kūrėjų palikimas. Jos nuodugnius tyrimus ir monografiją „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“ tiesiogiai atliepia mintis, jog Maironis savo laiku sugebėjo paversti lietuvišką savastį, kalbą bei kultūrą neginčijama vertybe, nors tuometinių priežasčių savęs menkinimui būta kur kas daugiau. Literatūrologė pabrėžia, kad poeto kūryba ne tik moko nesigėdyti savo šaknų, bet ir įkvepia pasitikėjimo tautos vidiniu potencialu patiems kurti savo šalį bei savarankiškai ieškoti išeičių. Taip B. Speičytės mokslinė veikla ir cituojamos įžvalgos susijungia į vientisą raginimą šiandienos visuomenei perimti maironiškąją nuostatą – vertinti savo kultūrinį išskirtinumą kaip stiprybę, o ne kliūtį.

Maištinga Siela

Knyga: Darius Žiūra "Diseris"

Darius Žiūra. „Diseris“ – Vilnius, Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024. – p. 180.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šiuolaikinio lietuvio menininko Dariaus Žiūros (g. 1968) knygą, pasirodžiusią prieš kelerius metus Diseris (disertacijos sutrumpinimas), buvau tiek daug girdėjęs, bet vis atidėliojau skaityti. Tai buvo mano asmeninis lietuvių prozos neskaitymo laikotarpis, todėl knyga kurį laiką nevartoma pragulėjo mano namų bibliotekoje. Prieš pačius Naujuosius norėjosi nedidelės apimties kūrinio, kuris įtrauktų, nebūtų iš mano pretenzingo sąrašo, tad leidau išsitraukti Diserį, kuriam didelių lūkesčių nekėliau, nors iš to, kaip viešojoje erdvėje ši knyga pasitikta, turėjau tą daryti.

 

Diseris – tai autobiografinė proza, kurioje kuriamas autofikcinis pasakojimas, primenantis žurnalistinį eseistinį stilių, persipynusį su grožinės literatūros elementais. Autorius turi potencialo rašyti absoliučiai grožinius kūrinius, tą pastebėti galima iš to, kaip komponuoja savo pasakojimo fragmentus. Tik iš pradžių sukuriama netvarkos tekstinė iliuzija, iš tikrųjų tai apgalvotai organizuota kūrinio sąranga, kuri apima autoriaus asmeninį gyvenimą, menininko darbo užkulisius ir filosofinį į gyvenimą bei meną matmenį.

 

Net nieko nežinant apie rašytoją, iš šios knygos galima susidėlioti asmenybės paveikslą. Galimas daiktas, kai kas nutylėta, kai kas apgaubta sukurta legenda – tą žinos tikriausiai tik pats autorius. Žiūra knygoje įsteigęs pirmąjį savo asmens vardo asmenį, tad autobiografinė proza dvelkia autoterapiniu rašymu. Kūrėjas turi nemažai įsitikinimų ir apie patį rašymą: „Ant baltų grindų šalia mano čiužinio – butelis degtinės ir pusė geltono arbūzo. Studijoje netvarka. Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. <...> Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar (p. 158).“

 

Menininko Žiūros autoportretas nenustebino. Jis atitinka daugelį kitokio žmogaus mąstymą, tokį įvaizdį, kokį dažnai mokiniai mokykloje aptarinėja, pavyzdžiui, nagrinėdami Jurgio Kunčino romano Tūla pagrindinį veikėją. Autorius pasakoja apie išnykusį laikmetį, kada iš tikrųjų menininkai gyveno apleistuose Vilniaus Užupio kvartalo griuvenose, gyveno bendruomenišką subkultūrinį menininkų gyvenimą, slampinėjo gatvėmis, vartojo alkoholį ir narkotikus, turėjo daugybę meninių idėjų, tačiau nebuvo pinigų. Kitaip sakant, Diseris sutvirtina postsovietinio menininko laikysenos romantizuotą maištininko ir neprisitaikėlio įvaizdį, kurio man ir dar jaunesniems jau nebeteko patirti, nes po stojimo į Europos Sąjungą ir dar anksčiau viskas pasikeitė.

 

Nemažai knygoje nuorodų į vaikystės ir armijos, kuriai autoriui teko atitarnauti esmingais Sąjūdžio metais, prisiminimų. Atėjęs iš dalies iš kaimiškos aplinkos, kurią autorius idealizuoja, nes visada, kaip minima tekste, norėjo ten grįžti, kur nuskendo jo vaikystės draugas Kazys, kur jį globojo Baba ir Kazio motina. Vaikystės fragmentuotus prisiminimus užkloja menininko dirbtuvių užkulisiai. Autorius dalijasi savo garsiausių darbų sumanymais, kaip kilo mintis juos įgyvendinti – tai nemažiau įdomu, nes per tuos darbus atsiveria ir kūrėjo filosofija, požiūris į šiuolaikinio meno sampratą, autoriaus apsiskaitymas, išsilavinimas, laisvojo menininko mąstymo perspektyva. Visgi knygoje pajutau nutylėtus žmonos ir vaikų santykius, kurie pasirodo epizodiškai kaip aplinkos svarbūs subjektai, tačiau veikiau kaip pasyvūs stebėtojai ir dalyviai, pasilikę asmeninio gyvenimo paraštėje. Skaitydamas tas istorijas nuolat galvojau, o kaip su tuo Dariumi Žiūra reikia gyventi jo žmonai ir vaikams, ar santuokinis gyvenimas ir pašėlęs menininko gyvenimo būdas nekelia šeiminės įtampos?

Darius Žiūra

 

„Iš tikrųjų kiekviena medija, priėmus ją rimtai, virsta savotiška religija. Aš visose medijose jaučiuosi eretiku (p. 74).“ Autorius lengvai išreiškia savo kaip menininko pažiūros. Įdomūs pamąstymai buvo apie priartėjimą prie kūrybos ribos, kai viskas sekasi ir buvo gerai, tačiau paimi kūrybos priemones ir jauti, kad nebegali toliau žengti, nes viskas, ką sukuri yra įrėminta jau nusistovėjusių įsitikinimų, ribų ir energijos. Knyga sukėlė minčių apie nuolatinę menininko dramą, sunkius ir juodus asmeninius išgyvenimus, krizes, kurie neaplenkia ir knygoje vaizduojamo menininko. Kol kas nepažįstu nė vieno absoliučiai nuolat patenkinto menininko, visi jie susiduria su savo demonais ir tamsiomis valandomis grimzta į depresiją.

 

Patiko knygos metaforiška pabaiga, kai autorius itin literatūriškai vaizduoja kelias skęstančiojo plaukiko perspektyvas (valties ieškančio Žiūros, Žiūros, kuris grįžta iš jūros pas žmoną į krantą ir vaikystėje nuskendusio sietuvoje Kazio). Toks tas menininko gyvenimas, tai panašu į Ernesto Hamingway Senis ir jūra ištarmes, tik toji žuvis tampa pats autorius, jo paties gyvenimas, apgaubtas meniškų idėjų, ambicijų ir asmeninių patirčių. Išplaukti, kaskart grįžti į šeimą, į krantą, susitvarkyti gyvenimą... Tai byloja apie pastangas, nuolat gyventi griaunant save ir vėl iš naujo save sukuriant, neprisirišti prie nuveiktų darbų, priešingai – ieškoti vis naujų idėjų ir kurti. Autoriui mene, man regis, svarbi mirties ir išnykimo tema, kai žmogus yra pasidavęs likimui, nebekovoja pvz., jo bandymai fotografuoti Vilniaus stoties gatvės prostitutes suponuoja apie norą per meną humanizuoti tai, kas visuomenėje laikoma stigma, tačiau, man regis, autorių jaudina ir sukrečia asmeninė tų moterų tragedija, t. y. būdas priartėti prie mirties, išnykimo. Daugelis prostitučių, kaip autorius ir rašė, mirė nuo narkotikų.

 

Tekstas poetiškas, daug tokių netikėtų palyginimų, metaforų. Labai lengvai ir pagaviai skaitosi. Buvau pamiršęs, kad man patinka autobiografinės ir eseistinės knygos, tad ir su Diseriu labai lengva susitapatinti. „Kuriant vaizdą, jis tarsi atsiskiria nuo turinio. Lyg eterinio aliejaus lašas, išgautas iš viso maišo gyvų augalų. Žiūrovas vaizdą suvokia kaip mįslę, bet nesugeba jos įminti, ir čia slypi neįvardijama vaizdo galia. Vaizdą santykinai lengva įvilkti į patrauklų estetinį rūbą ir juo suvedžioti vaizduotę. Žinoma, anksčiau ar vėliau susiduri su raiškos ribomis, kurios ilgainiui kūrėjo sąmonėje pritrina pūsles. Ima atrodyti, kad niekaip negali atlikti pilno judesio. Lyg rėktum sapne. Rėki, bet supranti, kad neišeina joks garsas. Kad ir kaip sapne bandai artikuliuoti riksmą, girdisi vien neaiškus gargaliavimas (p. 71).“

 

Knyga Diseris yra patraukli dėl keletą priežasčių. Nes tai nėra prisiminimų knyga apie reivo laikus ar pirmąjį posovietinį laukinį dešimtmetį, nors tas laikotarpis ir atsispindi visoje knygoje. Veikiau tai asmeninė žmogaus kaip menininko tekstinė laboratorija, kuri fragmentiškai nardo tarp prisiminimų, tarp praeities ir dabarties, ir bando suvokti menininko kūrybos procesus ir apskritai menininko prigimtį. Kaip apskritai gimsta menas ir kokia to asmeninė kaina? Akivaizdu, kad autorius šiuo kūriniu maištauja prie reglamentuotus akademinio meno kanonus, o tai rodo, kad ir iš disertacijos eliminuotas akademiškumas, o tekstas tampa hipsteriams ir bohemiškos prieinamomis patraukliomis formomis, marginalų ir intelektualų, kurie galėtų ieškoti prarasto laiko, laisvai tapatintis – geras knygos sąrangos strateginis sprendimas. Autoriui svarbus meninis autentiškumas, ateinantis iš individualiosios patirties, tad ir pats savo darbuose stengiasi būti netipinis, pvz., sukurdamas dokumentinį filmą Gustoniai Gustoniuose (2020), kuriame filmuojami kalbinami provincijos žmonės. Kitaip sakant, Diseris – tai intelektualus ir kartu brutalus pasakojimas apie tai, kaip gyvenimo nuolaužos tampa paminklais, o asmeninė istorija – nacionalinės kultūros dalimi. Šiandien net tokie dalykai kaip pažeidžiamumas, skurdas, išsikapanojimas iš narkotikų, kas iš esmės anksčiau buvo nedidvyriška ir stigmatizuojama, tampa išpažįstama galia konvertuoti gyvenimą į meną, pvz., Diserį. Bet kas gi menininkui yra menas, jeigu ne jo paties kuriamas gyvenimas?

 

Maištinga Siela

 

Knyga: Indrė Motiejūnaitė "Mūsų miestelis"

 

Indrė Motiejūnaitė. „Mūsų miestelis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – p. 216.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie naują vardą – Indrę Motiejūnaitę – buvau girdėjęs nebent tiek , kad 2022 metais ji laimėjo Pirmosios knygos konkursą ir išleido knygą Vieną gražią dieną, kurią kai kas palygino su Kafkos kūryba. Naujausia Indrės Motiejūnaitės apsakymų knyga Mūsų miestelis jau sulaukė teigiamų tiek kritikų, tiek skaitytojų vertinų, o aš, nenorėdamas atsilikti nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros, norėjau perskaityti Mūsų miestelį dar ir dėl to, kad iš naujo ne per seniausiai vėlei atradau apsakymų žanrą.  

 

Iš knygos tikėjausi gerų ir kokybiškų pasakojimų, tačiau net neįsivaizdavau, kaip rašo autorė, tad po šios knygos, galima sakyti, jau susidariau šiokią tokią nuomonę. Knygą sudaro dešimt apsakymų, kurie siužetiškai vienas su kitu neturi sąsajų, tačiau teminiu ir probleminiu lygmeniu – netgi labai. Galima sakyti, kad tai konceptualūs grožiniai tekstai, paskaitomi lengvai, pagaviai ir įtraukiai. Indrei Motiejūnaitei būdingas glaustas, lakoniškas prozinis sakinys, o pats tekstas neapsunkina įmantriais fantasmagoriškais aprašymais, nors aprašymų autorė ir nevengia, tačiau jie daugiau buitinio lygmens, minimalūs, t. y. tiek, kiek reikia atskleisti veikėjų aplinkybes. Autorės proziniam stiliui taip pat būdingas apgaulingas optimizmas, kuris eliminuoja šiaip jau dramatišką veikėjų likimo tragiškumą – iš čia, sakyčiau, veriasi subtili ironija smurtui, subordinacijai, nelaisvei, pavergimui ir sistemų absurdiškumui, kuriame dažnai individas yra paliekamas kamuotis vienas. Autorė nevertina, autorė nesistengia apeliuoti ir tiesiogiai svarstyti sisteminių aplinkybių, ji iš esmės renkasi aplinkybių vaizdavimą situacijas, o jau pačiam skaitytojui leidžiama nuspręsti, kas iš tikrųjų slypi už teksto. Deminutyvų gausa ir malonus tekstų pasakotojų kalbėjimas neatsitiktinis, tai strategiškai pasirinktas prozos tonas, išreiškiantis veikėjų pastangas laikytis oriai gniuždančiame pasaulyje. Kitaip sakant, tai vilko, paplonintu balseliu, kalbėjimas ožiukams, kuris savitai slopinančiai veikia, sukurdamas distopinio pasaulio aksominį tariamą (ne)pažeidžiamumą.  

 

Štai ilgiausiame apsakyme Vergas pasakojama vieno veikėjo vergo, siunčiamo iš vienų namų į kitus, istorija, jo bandymus kaskart įtikti namų šeimininkams, ar tai būti paukštelius prižiūrintis vergas, ar seksualines paslaugas teikiantis sekso vergas. Apie žmogaus pavergimą, robotiškumą kalbama mįslingai, skaitytojas iki galo nėra tikras, ar čia kalbama apie dirbtinio intelekto antihumaniško elgesio ateities pasaulį, ar tam tikros kastos žmones, kuriuos kažkas uzurpavo ir pavertė iš žmonių žemesnės klasės aptarnaujančiais vergais. Galų gale, tai nėra itin ir svarbu, nes pagrindinis dalykas, ką Indrė Motiejūnaitė vaizduoja savo apsakymuose yra pažeidžiamo ir išnaudojamo individo susidūrimas su dominuojančios ir diktatoriškos galios prisitaikėliška visuomene. Pastarasis susidūrimas pasireiškia komplikuotai, nes dažnu atveju veikėjai yra neįgalūs pasipriešinti masei, panašiai kaip veikėjas Merso A. Camus romane Svetimas. Iš to kyla absurdiškumas. „Turime veikti išvien, tapti viena būtybe su bendra sąmone, aiškina Dvyniai. Ne visuomet suprantu, ką jie sako. Bet jie protingi. Manau, jie žino, ką daro. Juk visi jiems paklūsta, visi juos gerbia (p. 36),“ – sako veikėjas iš apsakymo Svajonių šalis. Dažnai veikėjai net nėra maištininkai, jie pasikliauja daugumos galia ir autoritetu, kitaip sakant, savanoriškai veikėjai patiria smurtą tarsi patys to nesuvokdami.

 

Panašiai ir apsakyme Autobiografija, kuriame bevardis veikėjas nugyvena nuo 1970-ųjų iki 2099-ųjų ir niekaip negali numirti. Veikėjas išėjęs iš sistemos, jis neturi asmens tapatybę liudijančių dokumentų, todėl jis funkcionuoja sistemoje kaip koks vaiduoklis, dirba pavojingus pavienius darbus, tačiau jokie sisteminiai skaičiai jo nevaldo, tik asmeninė atmintis, kuri leidžia aplenkti įprastas gyvenimo normas. Sudėtingas individo susidūrimas pavaizduotas ir apsakyme Bendradarbis, kuriame rožinę kuprinę nešiojantis vyras gyvena po egle, kiemelyje, neturi jokių įgūdžių dirbti atominėje jėgainėje, o aplinkiniai nesupranta nei jo asmenybės, nei valgymo įpročių, todėl tarp bendradarbių auga engimas, agresija nenorminiam asmeniui, kurį vis žeminančiai dresuoja elgtis, atrodyti ir maitintis pagal nusistovėjusias civilizuotas normas. Iš to kyla kančia, nes akivaizdu, kad sunormintoje visuomenėje sudėtinga būti kitokiems, nes jie griauna sistemą, todėl tokius individus pagal apsakymų pasaulio logiką reikia varžyti ir išstumti iš normatyvios tikrovės į socialines periferijas, izoliuoti, uždaryti į psichiatrines ligonines. „Žinok ir tai, kad kitą savaitę mus aplankys svečiai, tarptautinė ekspertų grupė – arba paisysi visų taisyklių ir tapsi padoriu žmogumi, arba užrakinsime tave serverinėje. Tupėsi ten tris paras, kol viešnagė pasibaigs (p. 183).“ Įstatymai, taisyklės, normos ir apibrėžties standartai I. Motiejūnaitės kūrybos pasaulyje dažnu atveju reiškia ne saugumą, kompromisą, saugų tašką susitikti skirtybėms, bet kaip instrumentai bausti, engti, smurtauti, subordinuoti ir palaužti.

Indrė Motiejūnaitė

 

Pasakojimų vaizduojamas pasaulis gana įvairus: nuo kosmines erdvė vaizduojančio apsakymo Stotis iki paprasto provincinio miesteliuko Mūsų miestelis, kuris, beje, man vienas iš labiausiai patikusių knygos tekstų. Dėmesio centre – daug gyvenime mačiusi paštininkė, serganti tikėtina atminties praradimo liga, todėl nuolat palieka piniginę, rankinę, bet malonūs miestelio žmonės, ne kokie profesoriai, bet tokie patys ligoti, sutrikę, prasikaltę (ekshibicionistas – miestelio iškrypėlis, beprotis – miestelio pranašas, kalbantis pats su savimi ir t. t.). Miestelio paštininkė visus juos pažįsta, jie visi yra savi, hermetiški, priklausomi vieni nuo kitų miestelio pasauliui, savaip nepavojingi. Tai unikali utopinė bendruomenė, kurios, sakyčiau, dar panašiai kur nors rajonuose gali egzistuoti, tačiau pasakojime svarbi paštininkės meilė miesteliui, jo netobuliems žmonėms, aplinkai, kur žmonės gyvuoja kaip kokioje komunoje, vieni apie kitus žino ir supranta. Tai pasakojimas apie jau išnykusį utopinio bendruomeniškumo viziją, kada žmonės nėra smerkiami už tai, kokie jie yra, tad ir kiekvienas, net ir iškrypėlis, randa savo problemos sprendimo būdą, o policininkai parveža iš areštinės iki pat namų ir gauna pieno su duona ir medumi.

 

Esama ir kitų prievartos vaizdavimo būdų, pavyzdžiui, paskutiniame apsakyme Prakeikimas veikėjas įsitikinęs, kad vėlyvoje paauglystėje išvengęs įkritimo su bendraklasiais į upelį, užsitraukė nelaimių prakeiksmą, todėl jam kasdien įvyksta nelaimė: pameta piniginę, dūžta lempos ir kėdės, nuolat susitrenkia į baldus, persiduria, įsipjauna... Nelaimes medikai bando gydyti absurdiškomis kraujo voniomis, gyvačių nuodais ir gulbės krauju, t. y. parodija, nes akivaizdu, kad žmogaus įsitikinimai gali tapti jo paties smurto įrankiu prieš save patį, tad ir gydymo metodai nuo demoninio pasaulio tokie netikroviški, atėję iš pasakų ir folklorinių motyvų, nes pats žmogus užsiprogramavo šitas nelaimes.

 

Nors atgaliniame Mūsų miestelis knygos viršelyje vengiama distopijos apibrėžimo, manau, kad kiekvienas pasakojimas turi vienokią ar kitokią distopinio teksto bruožą: valdymo ir socialinės kontrolės sistema, individo sunaikinimas ir konformizmas, gamtos ir technologijų priešprieša, ateities pasaulio vaizdavimas bei fantastiniai motyvai. Pasakojimai nėra tokie dramatiškai sutirštinti, autorė daug ką subtiliai ironizuoja. Tekstai leidžia permąstyti ir mūsų tikrovės kiautą, dabarties grėsmes ir triukšmą, kuriame niurkomės kaip kokiame vandenyne, negalėdami nieko pakeisti, tik piktintis arba ciniškai susitaikyti menkindami viską, kas aplinkui. Pasakojimai laviruoja tarp realizmo ir fantastinių distopinio pasaulio sąlygiškumo, tad Mūsų miestelis tampa iš esmės mūsų pasaulio kritikos veidrodžiu, kuriame kolektyvinė bendroji jėga dažnu atveju yra pernelyg sureikšminama, o individo unikalumas sumenkinamas ir nuvertinamas. Geri ir aktualūs pasakojimai!

 

Maištinga Siela