Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Bitė Vilimaitė novelė "Dvi žvakės" ir rašinio pavyzdys pagal probleminį klausimą

 

Bitė Vilimaitė

Dvi žvakės

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

Bitė Vilimaitė. "Papartynų saulė" – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kas trukdo žmonėms išgirsti ir suprasti vienas kito kančią?
 
Šiuolaikinis pasaulis, nors ir deklaruojantis empatiją bei emocinį intelektą, paradoksaliai tampa vis didesne susvetimėjimo erdve. Mes gyvename nuolatinio triukšmo ir skubėjimo sąlygomis, kur kito žmogaus skausmas dažnai suvokiamas ne kaip kvietimas bendrystei, o kaip trikdys mūsų asmeniniam komfortui. Gebėjimas atjauti reikalauja pauzės, tylos ir, svarbiausia, drąsos susidurti su savo paties mirtingumu bei pažeidžiamumu. Tačiau kodėl net ir giliausios humanistinės tradicijos akivaizdoje mes dažnai pasirenkame dvasinį kurtumą? Panašu, kad suprasti kito kančią mums trukdo ne tik laiko stygius, bet ir giliai įsišaknijusi egzistencinė baimė prarasti savo dvasinę pusiausvyrą bei nesugebėjimas pripažinti, jog kito tragedija yra ir mūsų pačių trapumo atspindys.
 
Vienas didžiausių trukdžių suprasti kito skausmą yra mūsų polinkis į dvasinį egoizmą, kuris paradoksaliai suaktyvėja būtent tada, kai patys esame pažeidžiami. Kai žmogus išgyvena netektį ar dvasinį nuosmukį, jo vidinis pasaulis susitraukia iki vieno taško – savo paties žaizdos. Tokioje būsenoje kito žmogaus kančia tampa nebe užuojautos objektu, o papildoma, nepakeliama našta. Šią būseną meistriškai aktualizuoja Bitė Vilimaitė novelėje „Dvi žvakės“. Nors kūrinyje vaizduojami du vyrai, kuriuos suvienijo ta pati lemtis, jų susitikimas netampa dvasine atrama. Petras, bandydamas materializuoti savo gedulą per brangius portretus ar ritualinį žvakių deginimą, užsidaro savo paties sukurtoje šaltoje erdvėje. Tuo tarpu Povilas, jausdamas svetimo skausmo svorį, patiria ne artumą, o norą bėgti, „viską užmiršti“. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę problemą: mes dažnai vengiame kenčiančiųjų, nes jų buvimas šalia reikalauja iš mūsų dvasinių išteklių, kurių patys jaučiamės stokojantys. Rūkstanti mėlynoji žvakė Povilo rankose tampa simboliu nesėkmingos komunikacijos, kai du skausmai ne susilieja, o atsimuša vienas į kitą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog suprasti kitą mums trukdo baimė, kad kito nelaimė mus „užkrės“ ar dar labiau padidins mūsų pačių vidinį chaosą. Mes renkamės atsiribojimą, nes jis atrodo saugesnis už tikrą, apnuogintą pokalbį.
 
Be asmeninių psichologinių barjerų, kito kančią išgirsti trukdo ir visuomeninis spaudimas išlikti „produktyviam“, „pozityviam“ ir nuolat orientuotam į sėkmę. Šiuolaikinė kultūra kančią traktuoja kaip klaidą sistemoje, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti arba paslėpti po optimizmo kauke. Todėl kenčiantis žmogus dažnai tampa nepatogus – jis tarsi sustabdo laiką, kai visi kiti privalo bėgti. Tokį visuomenės abejingumą ir „moralinį aklumą“ aktualizuoja Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“. Nors kūrinys pasakoja apie istorinę tragediją, Juozapotos „stiklo akys“ yra amžinas priekaištas tiems, kurie pasirenka nematyti. Žmonės vengia Juozapotos ne todėl, kad būtų iš prigimties blogi, o todėl, kad jos tragedija verčia juos abejoti savo pačių saugumu ir pasaulio teisingumu. Pripažinti kito žmogaus nepakeliamą naštą reiškia pripažinti, kad sėkmė ir laimė yra trapūs dalykai. Kaip ir Vilimaitės zakristijoje, kur kunigas skuba prie savo „storiausios knygos“, ignoruodamas žmonių dvasinį alkį, taip ir mes šiandien dažnai pasislepiame už darbų, technologijų ar skubotų frazių („viskas bus gerai“), kad tik nereikėtų įsižiūrėti į kito žmogaus skausmą. Biliūno humanizmas mums primena, kad kito kančią blokuoja mūsų dvasinis tingumas ir noras išlaikyti patogią iliuziją, jog nelaimė nutinka tik „kitiems“. Tikrasis supratimas reikalauja ne gailesčio iš aukšto, o drąsos pripažinti, kad mes visi esame tos pačios „liūdnos pasakos“ veikėjai.
 
Taigi, suprasti kito kančią mums trukdo ne gebėjimų stoka, o sąmoningas ar pasąmoningas atsiribojimas, siekiant apsaugoti savo dvasinį komfortą. Bitės Vilimaitės ir Jono Biliūno kūryba mums tarnauja kaip veidrodis, parodantis, jog bėgimas nuo svetimo skausmo galiausiai veda į dar didesnę asmeninę izoliaciją. Tik pripažinę, kad kito „nudeginti pirštai“ yra ir mūsų bendros būties ženklas, galime tikėtis rasti kelią vienas į kitą.
 
Vadinasi, išgirsti kito kančią mums trukdo tiek asmeninis pažeidžiamumas, verčiantis mus užsisklęsti savyje, tiek socialinis spaudimas vengti „negatyvių“ patirčių. Literatūra mums primena, kad tikrasis žmogiškumas prasideda ten, kur baigiasi savisaugos instinktas ir prasideda kantrybė ištverti kito skausmą. Tad kyla esminis klausimas: ar mes esame pasirengę pripažinti kito nelaimę kaip galimybę augti, ar ir toliau rinksimės saugią, bet gūdžią vienatvę už uždarų durų?
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Antanas Strazdas apie savo dvasios džiaugsmą ir apsisprendimą būti laimingam

 

Sveiki,

Šis įrašas skirtas Antanui Strazdui, kuris gimė 1760-ųjų balandžio 9 dieną. Taigi šiandien jo 266 gimimo metai.

Antanas Strazdas (1760–1833) – viena iš spalvingiausių ir sykiu tragiškiausių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Šis kunigas ir poetas, liaudies meiliai vadintas Strazdeliu, buvo tikras dvasinis maištautojas, kurio gyvenimas visiškai netilpo į griežtus luominius ar bažnytinius rėmus. Gimęs baudžiauninkų šeimoje, jis sugebėjo baigti mokslus ir gauti šventimus, tačiau visą gyvenimą liko artimesnis kaimo artojui nei bažnyčios hierarchams. Jo asmenybė buvo kupina prieštaravimų: jis galėjo būti ir pamaldus giesmininkas, ir aštraus liežuvio satyrikas, nevengęs veltis į konfliktus su ponais ar dvasine vyresnybe, todėl ne kartą buvo baustas ir net uždarytas į vienuolyno kalėjimą.

Netipinis Strazdo gyvenimo būdas kėlė nuostabą amžininkams ir žadino legendas. Pasakojama, kad jis dėvėjo paprastus drabužius, ūkininkavo kartu su valstiečiais, o pamokslus sakydavo gyva, sultinga liaudies kalba, kurią kiti to meto šviesuoliai laikė „prasta“. Jis neturėjo pastovios parapijos, klajojo iš vietos į vietą, o savo poeziją dažnai kūrė tiesiog gamtoje, sėdėdamas po medžiu. Strazdas buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris savo lėšomis išleido eilėraščių rinkinį („Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814 m.), taip padėdamas pamatus pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo gyvenimas baigėsi skurde ir vienatvėje Kamajuose, tačiau jo palikimas tapo nemirtingas per dainas, kurios skambėjo kaimo sodžiuose dar ilgai po jo mirties.

Paminėta citata „Dūšios mano linksmybė nepranyks niekada, / Kol po saulę vaikščiosiu, giesmė bus jauna“ yra tarsi asmeninis Strazdo manifestas. Šiose eilutėse slypi ne naivus optimizmas, o gilus, egzistencinis pasiryžimas išlaikyti vidinę laisvę. „Dūšios linksmybė“ čia reiškia ne paviršutinišką džiaugsmą, o dvasinę giedrą, kurios negali atimti nei skurdas, nei bažnytinės nuobaudos, nei senatvė. Tai dvasios stiprybė, kylanti iš ryšio su gamta ir Kūrėju. Mintis, kad „giesmė bus jauna“, rodo poeto tikėjimą, jog kūryba atnaujina žmogų. Kol žmogus geba kurti, stebėtis pasauliu ir dainuoti, tol jis išlieka gyvybingas. Fraze „kol po saulę vaikščiosiu“ Strazdas pabrėžia žemiškojo gyvenimo vertę. Jis neskuba į pomirtinį pasaulį, bet brangina kiekvieną akimirką po saule, matydamas joje Dievo dovaną.

Šie žodžiai puikiai paaiškina, kodėl Strazdelis, net būdamas pjudomas ir nesuprastas, sugebėjo išlikti šviesiausia savo laikmečio figūra – jo „giesmė“ iš tiesų liko jauna ir pasiekė mus per du šimtmečius.

Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis "Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės" eilėraščio analizė

 

***

– Vaikeli, paukščio širdy

yra labai maži žmonės.

 

Toli, giedančio paukščio širdy,

tie žmonės gyvena kaip mes:

 

jie plaukia per mažus vandenynus,

žiūri į atspindį gęstančios žemės

giliai vandeny.

 

Kartais jie verkia,

bet verksmas toksai negarsus,

kad mes net negirdim.

 

O kartais jie skrenda iš paukščio

mažais sidabriniais lėktuvais –

pas mus.

Bet ne visi jie sugrįžta

atgal į dainuojantį paukštį.

 

Vaikeli,

tie žmonės labai jau maži:

jei dar nors kiek sumažėtų,

tai jų visiškai ir nebūtų.

 

Greičiausiai, vaikeli,

kad jų ir nėra –

tų žmonių

giedančio paukščio širdy.

 

Greičiausiai, kad jie

yra tiktai mes,

kuriuos matė – tik šiaip sau –

pro šalį praskrisdamas paukštis.

 

Eilėraštis atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į žmogaus egzistencijos trapumą ir jo vietą begaliniame gyvybės cikle. Kūrinio prasmė telkiasi aplink paukščio širdies metaforą, kuri tampa simboline erdve, talpinančia visą pasaulį ir pabrėžiančia žmogaus mažumą visatos masteliu. Pradžioje pateikiamas kaip pasaka ar legenda vaikui, eilėraštis pamažu transformuojasi į įžvalgą apie tai, kad tie „maži žmonės“ paukščio širdyje iš tiesų esame mes patys, matomi iš šalies kaip laikini ir trapūs praeiviai. Pagrindinė idėja teigia, jog mūsų gyvenimo dramos, verksmai ir pasiekimai tėra trumpas, beveik nepastebimas blykstelėjimas didingame gamtos skrydyje.

 

Meninės priemonės eilėraštyje naudojamos itin subtiliai, siekiant sukurti intymią ir kartu mistišką atmosferą. Autorius pasitelkia vaizdingas metaforas, pavyzdžiui, „atspindį gęstančios žemės giliai vandeny“, kuris perteikia pasaulio laikinumą ir liūdesį. Giedančio bei dainuojančio paukščio epitetai suteikia kūriniui šviesos ir gyvybingumo, o deminutyvas „vaikeli“ suformuoja globojantį, paslaptingą ryšį tarp kalbančiojo ir klausytojo. Personifikacija leidžia paukščio širdį suvokti kaip gyvenamą erdvę, kurioje vykstantys procesai – kelionės mažais sidabriniais lėktuvais ar negarsus verksmas – veikia kaip veidrodis mūsų pačių kasdienybei.

 

Struktūriškai eilėraštis juda nuo paslaptingo kito pasaulio aprašymo link sukrečiančios atomazgos, kuri priverčia pervertinti savo svarbą. Kontrastas tarp tylaus, negirdimo verksmo ir išorinio paukščio giesmės grožio išryškina idėją, kad žmogus nėra visatos centras, o tik mažas keliauninkas, priklausomas nuo didesnės gyvybės jėgos. Kūrinys moko nuolankumo ir primena, kad mūsų būtis yra tokia trapi, jog dar šiek tiek sumažėjus, mūsų „visiškai ir nebūtų“, todėl kiekviena akimirka šioje „giedančioje širdyje“ yra neįkainojama.

 

Maištinga Siela