Bitė Vilimaitė novelė "Dvi žvakės" ir rašinio pavyzdys pagal probleminį klausimą

 

Bitė Vilimaitė

Dvi žvakės

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

Bitė Vilimaitė. "Papartynų saulė" – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kas trukdo žmonėms išgirsti ir suprasti vienas kito kančią?
 
Šiuolaikinis pasaulis, nors ir deklaruojantis empatiją bei emocinį intelektą, paradoksaliai tampa vis didesne susvetimėjimo erdve. Mes gyvename nuolatinio triukšmo ir skubėjimo sąlygomis, kur kito žmogaus skausmas dažnai suvokiamas ne kaip kvietimas bendrystei, o kaip trikdys mūsų asmeniniam komfortui. Gebėjimas atjauti reikalauja pauzės, tylos ir, svarbiausia, drąsos susidurti su savo paties mirtingumu bei pažeidžiamumu. Tačiau kodėl net ir giliausios humanistinės tradicijos akivaizdoje mes dažnai pasirenkame dvasinį kurtumą? Panašu, kad suprasti kito kančią mums trukdo ne tik laiko stygius, bet ir giliai įsišaknijusi egzistencinė baimė prarasti savo dvasinę pusiausvyrą bei nesugebėjimas pripažinti, jog kito tragedija yra ir mūsų pačių trapumo atspindys.
 
Vienas didžiausių trukdžių suprasti kito skausmą yra mūsų polinkis į dvasinį egoizmą, kuris paradoksaliai suaktyvėja būtent tada, kai patys esame pažeidžiami. Kai žmogus išgyvena netektį ar dvasinį nuosmukį, jo vidinis pasaulis susitraukia iki vieno taško – savo paties žaizdos. Tokioje būsenoje kito žmogaus kančia tampa nebe užuojautos objektu, o papildoma, nepakeliama našta. Šią būseną meistriškai aktualizuoja Bitė Vilimaitė novelėje „Dvi žvakės“. Nors kūrinyje vaizduojami du vyrai, kuriuos suvienijo ta pati lemtis, jų susitikimas netampa dvasine atrama. Petras, bandydamas materializuoti savo gedulą per brangius portretus ar ritualinį žvakių deginimą, užsidaro savo paties sukurtoje šaltoje erdvėje. Tuo tarpu Povilas, jausdamas svetimo skausmo svorį, patiria ne artumą, o norą bėgti, „viską užmiršti“. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę problemą: mes dažnai vengiame kenčiančiųjų, nes jų buvimas šalia reikalauja iš mūsų dvasinių išteklių, kurių patys jaučiamės stokojantys. Rūkstanti mėlynoji žvakė Povilo rankose tampa simboliu nesėkmingos komunikacijos, kai du skausmai ne susilieja, o atsimuša vienas į kitą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog suprasti kitą mums trukdo baimė, kad kito nelaimė mus „užkrės“ ar dar labiau padidins mūsų pačių vidinį chaosą. Mes renkamės atsiribojimą, nes jis atrodo saugesnis už tikrą, apnuogintą pokalbį.
 
Be asmeninių psichologinių barjerų, kito kančią išgirsti trukdo ir visuomeninis spaudimas išlikti „produktyviam“, „pozityviam“ ir nuolat orientuotam į sėkmę. Šiuolaikinė kultūra kančią traktuoja kaip klaidą sistemoje, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti arba paslėpti po optimizmo kauke. Todėl kenčiantis žmogus dažnai tampa nepatogus – jis tarsi sustabdo laiką, kai visi kiti privalo bėgti. Tokį visuomenės abejingumą ir „moralinį aklumą“ aktualizuoja Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“. Nors kūrinys pasakoja apie istorinę tragediją, Juozapotos „stiklo akys“ yra amžinas priekaištas tiems, kurie pasirenka nematyti. Žmonės vengia Juozapotos ne todėl, kad būtų iš prigimties blogi, o todėl, kad jos tragedija verčia juos abejoti savo pačių saugumu ir pasaulio teisingumu. Pripažinti kito žmogaus nepakeliamą naštą reiškia pripažinti, kad sėkmė ir laimė yra trapūs dalykai. Kaip ir Vilimaitės zakristijoje, kur kunigas skuba prie savo „storiausios knygos“, ignoruodamas žmonių dvasinį alkį, taip ir mes šiandien dažnai pasislepiame už darbų, technologijų ar skubotų frazių („viskas bus gerai“), kad tik nereikėtų įsižiūrėti į kito žmogaus skausmą. Biliūno humanizmas mums primena, kad kito kančią blokuoja mūsų dvasinis tingumas ir noras išlaikyti patogią iliuziją, jog nelaimė nutinka tik „kitiems“. Tikrasis supratimas reikalauja ne gailesčio iš aukšto, o drąsos pripažinti, kad mes visi esame tos pačios „liūdnos pasakos“ veikėjai.
 
Taigi, suprasti kito kančią mums trukdo ne gebėjimų stoka, o sąmoningas ar pasąmoningas atsiribojimas, siekiant apsaugoti savo dvasinį komfortą. Bitės Vilimaitės ir Jono Biliūno kūryba mums tarnauja kaip veidrodis, parodantis, jog bėgimas nuo svetimo skausmo galiausiai veda į dar didesnę asmeninę izoliaciją. Tik pripažinę, kad kito „nudeginti pirštai“ yra ir mūsų bendros būties ženklas, galime tikėtis rasti kelią vienas į kitą.
 
Vadinasi, išgirsti kito kančią mums trukdo tiek asmeninis pažeidžiamumas, verčiantis mus užsisklęsti savyje, tiek socialinis spaudimas vengti „negatyvių“ patirčių. Literatūra mums primena, kad tikrasis žmogiškumas prasideda ten, kur baigiasi savisaugos instinktas ir prasideda kantrybė ištverti kito skausmą. Tad kyla esminis klausimas: ar mes esame pasirengę pripažinti kito nelaimę kaip galimybę augti, ar ir toliau rinksimės saugią, bet gūdžią vienatvę už uždarų durų?
 
Maištinga Siela

Rašinys. Probleminio klausimo rašinys, remiantis J. W. Goethės drama "Faustas": kodėl žmogui svarbu pažinti? (pavyzdys, struktūra, turinys)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien siūlau tokio rašinio pavyzdį, kuriame remiamasi J. W. Goethės drama „Faustu“, o probleminis klausimas: kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Žmogaus prigimtis nuo pat civilizacijos aušros yra persmelkta pažinimo troškimo. Šis variklis skatina mus klausti, abejoti ir peržengti žinomybės ribas, siekiant gilesnio pasaulio ir savęs supratimo. Tačiau pažinimas – tai ne tik mokslo ar filosofijos sritis; tai esminis asmenybės augimo, kultūros raidos ir net moralinio pasirinkimo mechanizmas. Taigi, daugeliui svarbu suvokti, kodėl pažinimo svarba žmogui yra neginčijama, remiantis dviem esminiais aspektais: aistringu absoliutaus žinojimo siekiu ir jo moralinėmis pasekmėmis, kaip tai atskleidžiama J. W. Goethės dramoje „Faustas“, ir kaip šis troškimas transformuojasi bei pasireiškia šiuolaikinėje visuomenėje, ypač technologijų ir etinių dilemų kontekste.

 

Vienas įspūdingiausių pažinimo troškimo pavyzdžių pasaulinėje literatūroje yra Johanno Wolfgango von Goethės drama „Faustas“. Pagrindinis veikėjas, daktaras Faustas, simbolizuoja Vakarų civilizacijos intelektualinį nerimą ir nepasitenkinimą, būdingą Apšvietos epochos sandūrai su Romantizmu. Jis yra archetipinis mokslininkas, įvaldęs visus to meto mokslo ir filosofijos laukus, tačiau jaučiasi beviltiškai tuščias: „Vis tiek nelaimingas kvailys!“ Fausto pažinimo troškimas peržengia akademinius rėmus; jis siekia ne tik žinių, bet ir absoliutaus patyrimo, emocijų pilnatvės ir visos gamtos esmės supratimo – „Kad išmokčiau kas laiko esmė / Ir kas visatos šerdis širdyje“. Būtent šis neribotas siekis paskatina jį sudaryti sandorį su Mefistofeliu, mainais į trumpalaikę, bet intensyvią žemiškosios palaimos akimirką, kurioje jis norėtų sustabdyti laiką. Šis pavyzdys iliustruoja, kad pažinimas yra svarbus ne tik kaip žinios, bet ir kaip galingas egzistencinis variklis, reikalaujantis aukos ir pasižymintis didele moraline rizika. Goethė per Fausto tragediją parodo, kad pažinimas, atskirtas nuo moralės ir atsakomybės (Fausto veiksmai su Margarita), veda prie destruktyvių ir tragiškų pasekmių. Pažinimas yra svarbus, bet jo esmė glūdi ne pačiuose pasiekimuose, o žmogaus moralinėje transformacijoje.

 

Jei Fausto pažinimas buvo pagrįstas magija, alchemija ir filosofija, šiuolaikinis pažinimo troškimas koncentruojasi į technologijų ir mokslo progresą. Šiandien pažinimas yra svarbus ne tik dėl asmeninio pasitenkinimo, bet ir kaip evoliucijos, konkurencingumo ir išgyvenimo garantas globalizuotame pasaulyje. Puikus aktualus pavyzdys yra dirbtinio intelekto (DI) vystymas, ypač kuriant didžiuosius kalbos modelius (LLM) ir bendrąjį DI (AGI). Mokslininkai ir inžinieriai siekia ne tik sukurti protingas mašinas, bet ir perprasti patį žmogaus smegenų veikimo principą, atkartoti sudėtingą sąmonės mechanizmą. Pažinimas šiuo atveju yra kritiškai svarbus, nes jis leidžia mums spręsti kompleksines pasaulines problemas (nuo naujų energijos šaltinių iki personalizuotos medicinos) ir radikaliai transformuoti darbo bei gyvenimo būdus. Vis dėlto, kaip ir Fausto atveju, šiuolaikinis pažinimas taip pat kelia gilias etines dilemas. Klausimai, ar mes turime moralinę teisę sukurti DI, galintį viršyti žmogaus intelektą, arba kaip užtikrinti, kad pažinimas nebūtų naudojamas manipuliacijai ar socialinei kontrolei, yra gyvybiškai svarbūs. Šis pavyzdys rodo, kad pažinimo procesas, nors ir reikalingas progresui, privalo būti nuolat valdomas išminties, skaidrumo ir etikos principų.

Pažinimas svarbus ne tik dėl išorinio pasaulio (mokslo ir technologijų) perpratimo, bet ir dėl vidinio pasaulio atradimo. Kultūriniu lygmeniu, pažinimas yra kultūrinės tapatybės formavimo ir kritinio mąstymo pagrindas. Šiandien, informacijos pertekliaus, dezinformacijos ir alternatyvių tiesų eroje, pažinimas per edukaciją, meną ir humanitarinius mokslus tampa kritiškai svarbus. Pavyzdžiui, istorijos ar socialinių mokslų studijos leidžia žmonėms pažinti praeities klaidas, suprasti sudėtingas socialines struktūras ir ugdyti skepticizmą bei gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Estetinis pažinimas per literatūrą, kiną ar vaizduojamąjį meną ugdo empatiją, leidžia mums išgyventi kitų patirtis ir geriau suprasti žmogaus emocinę ir psichologinę įvairovę. Šis kultūrinis pažinimas yra svarbus kuriant atvirą, tolerantišką ir mąstančią visuomenę, gebančią atsispirti populizmo, fanatizmo ir primityvaus mąstymo grėsmėms. Jis leidžia mums priimti geresnius asmeninius ir kolektyvinius sprendimus, grįstus ne emocijomis, o giliu konteksto ir priežasčių supratimu.

 

Taigi, pažinimo svarba žmogui yra neatsiejama nuo jo egzistencijos prasmės. Tai yra ir varomoji jėga, siekianti absoliutaus pasaulio esmės atskleidimo, kaip matėme Fausto atveju, ir būtina priemonė išgyventi, tobulėti bei priimti etinius sprendimus šiuolaikinėje sparčiai kintančioje visuomenėje, ypač technologijų vystymo kontekste. Pažinimo troškimas kelia moralines dilemas, reikalauja atsakomybės, bet kartu suteikia asmeniui laisvę ir galimybę nuolat peržengti savo fizines ir mentalines ribas. Tik per nuolatinį, sąmoningą ir etika grįstą pažinimą žmogus gali pasiekti visiškesnį, harmoningesnį ir prasmingesnį gyvenimą, neleidžiant, kad žinių troškimas peraugtų į destruktyvų Mefistofelio pagundų šėlsmas.

 

Maištinga Siela

Rašinys. Interpretacija. Salomėja Nėris ir eilėraštis "Maironiui" (interpretacijos pavyzdys): kryptis – žmogaus atgaila

 

Sveiki,

 

Siūlau tokio rašinio interpretaciją, remiantis lietuvių poetės Salomėjos Nėries eilėraščiu „Maironiui“.

 

Maironiui

 

Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:

Juk tave mylėjau ir gerbiau.

 

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?

Gena, gena pikto dievo rykštė, –

Atgalion ir atsigręžt neleis.

 

Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu. mylimus vardus.

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus.

 

Ir nenoriu sau geresnio nieko,

Tik prie žemės prisiglaust brangios,

Būti tėviškės arimų slieku,

Mėlyna rugiagėle rugiuos.

 

Ufa, 1942.I.15.

 

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994

 

Salomėjos Nėries eilėraščio „Maironiui“ interpretacija. Interpretacijos kryptis – žmogaus atgailavimo svarba

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“, parašytas Ufoje 1942 m. sausio 15 d., – tai jaudinantis atgailos, kaltės ir prarastos tėvynės ilgesio monologas, adresuotas didžiausiam lietuvių tautos dainiui, Maironiui. Šis tekstas buvo parašytas kritiniu poetės S. Nėries gyvenimo momentu – Antrojo pasaulinio karo metu, po jos skandalingosios „poemos apie Staliną“ ir kolaboravimo su sovietų valdžia, dėl kurio ji buvo morališkai atmesta didelės dalies Lietuvos inteligentijos ir visuomenės. Eilėraštis atskleidžia tragišką lyrinės subjektės (kuri neatsiejama nuo pačios poetės) būseną: atskyrimą, praradimą ir desperatišką bandymą susitaikyti su savo praeities pasirinkimais. Eilėraščio centre – žmogaus atgaila, išreikšta per dvasios kankinimą ir suvokimą, kad už klaidas teks sumokėti skurdžiausiu atpildu.

 

Eilėraštis prasideda tiesioginiu kreipimusi, kurio tonas yra skausmingas ir nuolankus: „Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau.“ Maironis čia tampa moraliniu teisėju ir Lietuvos dvasinės šventovės simboliu, kurį Nėris išdavė. Lyrinė subjektė bando apginti save, nesuvokdama, kaip meilė virto atstūmimu: „Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Tai rodo gilų vidinį konfliktą tarp idealizmo (Maironio, kaip tautos įkūnijimo, gerbimo) ir tragiškos realybės (politinės išdavystės). Šioje strofoje atsispindi S. Nėries biografinis kontekstas: pabėgusi į Sovietų Sąjungą po 1941 m. birželio įvykių, ji patyrė kaltės, tremties ir atskyrimo nuo tėvynės agoniją. Antroje strofoje atgailos tema sustiprinama fatališka būtinybe – pasirinktas kelias nebepataisomas: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ Fragmente ryškėja lemtis, kuriai neįmanoma pasipriešinti, ji išreiškiama pikto dievo rykštės metafora, kuri „Gena, gena“ atgalion ir neleidžia atsigręžt. Ši rykštė simbolizuoja ne tik ideologinę prievartą, bet ir paties subjekto sąžinės graužatį bei neišvengiamas pasekmes, atribojančias nuo brangiausių dalykų.

 

Trečioji ir ketvirtoji strofos narplioja atpildo ir atpirkimo temą. Lyrinė subjektė, apibūdindama savo kančios kelią, naudoja hiperbolę: „Aplink žemę skridusi su vėtrom“, – nurodančią dvasinę klajonę, nerimą ir atskirtį. Galiausiai, vienintelis laukiantis atpildas už viską – skurdus ir atšiaurus: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ Ši biblinė aliuzija (duona – gyvenimas, akmuo – mirtis, atstūmimas) yra viena stipriausių meninės raiškos priemonių eilėraštyje, simbolizuojanti visišką dvasinį nuskurdimą ir pripažinimą, kad teisingumas jai bus negailestingas. Tačiau vietoj prašymo atleisti, lyrinė subjektė išreiškia nuolankų norą tapti dalimi to, ką išdavė ir prarado: „Ir nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios“. Tai viršūnė atgailos, kuri virsta nuolankiu tapimu niekuo, egzistenciniu susiliejimu su Tėvyne. Eilutės „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos“ pasitelkia simbolius, vaizduojančius paskutinę, visiško nuolankumo atgailą: sliekas yra žemiausias gyvybės laiptelis, o rugiagėlė – trapi, bet neatsiejama Lietuvos lauko dalis.

 

Poeto Maironio (Jono Mačiulio) pasirinkimas atgailos adresatu nėra atsitiktinis, o glaudžiai susijęs su istoriniais-kultūriniais kontekstais ir S. Nėries vidine drama. Maironis, miręs dar 1932 m., eilėraščio parašymo metu (1942 m.) jau buvo virtęs mitiniu lietuvių tautos dainiaus ir moralinio autoriteto simboliu. Jis buvo tautos moralinės sąžinės įsikūnijimas, neabejotinas patriotizmo ir tikėjimo lietuvybe šaltinis, kurio idealizmas kontrastavo su Nėries politiniu pasirinkimu. Maironis, kuris pats buvo kunigas, geriausiai tiko teisėjo ir dvasinės atgailos subjekto vaidmeniui, nes jo poezija buvo laikoma šventa. Kreipimasis į jį, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, reiškė kreipimąsi ne į konkretų žmogų, o į laiko nepaliestą lietuviškumo esmę, kurią S. Nėris jau buvo praradusi, prisidėjusi prie okupacijos epochos (1940–1941 m.) legitimizavimo ir palikusi Lietuvą bolševikų užnugaryje. Maironis poetei simbolizavo prarastą idealą – tyros ir dvasinės Tėvynės, iš kurios ji buvo ištremta, o jo rūstybė eilėraštyje – tai visos tautos pasmerkimas, kurį S. Nėris jautė savyje ir kurio negalėjo paneigti. Tokiu būdu, atgaila per Maironio figūrą tapo visuotine ir negrįžtama.

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“ – tai nuoširdžiausias ir skausmingiausias žmogaus atgailos aktas Nėries kūryboje. Eilėraštis, parašytas 1942 m. tremtyje, atspindi ne tik poetės biografinę tragediją, bet ir universalų kaltės, atstūmimo ir atpirkimo išgyvenimą. Per Maironio figūrą, tėvynės simbolius (arimai, rugiagėlė) ir biblinius aliuzijas (akmuo vietoj duonos) poetė išreiškė neviltį, kai nebeįmanoma grįžti, ir priėmė skurdžiausią, bet garbingiausią atpildą – tapti žemiausia, nuolankia tėvynės dalimi. Šis eilėraštis yra ne prašymas atleisti, o tylus egzistencinis prisipažinimas ir pasmerktos sielos ilgesys dvasinio grįžimo į prarastą, šventąją Lietuvą.

 

Maištinga Siela

Esė. Ką daryti, kai nėra su kuo kariauti? Kokių reikia pastangų įdomiai gyventi?

Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards

Sveiki, skaitytojai,

Slogios nuotaikos! Pamenu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite, o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.

Visgi jau kažkiek žinau save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto, kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau, tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau, ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo, nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų) nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“. Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu, dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos moka tą daryti.

Kita vertus, šiandien gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji, nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.

Žinote, kad aš nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą. Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai skinti krokų?

Bandau suvokti, kokio šio teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas, jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.

Maištinga Siela

Esė rašinys: šiuolaikinės lietuvio skaitymo problemos - daug turinio ir pasiūlos, bet mažai laiko? Ar gali knyga konkuruoti su kitomis intelektualiomis patirtimis?

Phot. Dimitris Vlaikos, 2019

Prisipažįstu, aš nespėju perskaityti visų man patinkančių knygų. Nespėju ir padovanotų, ir nusipirktų. Man patinka galvoti, kad vieną dieną suspėsiu. Dar lengviau pasidaro, kai priimu faktą, kad nesuspėsiu ir kad nereikia suspėti. 

Aš nespėju peržiūrėti Lietuvoje visų man patinkančių periodinių leidinių. Neperskaitau viso nei „Literatūros ir meno“, nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“. Dažniausiai vieną kitą straipsnį. Bet būna, kad atrandu numerį po pusmečių darbo kabineto stalčiuje ir atsidūstu: „vėl užkišau ir neperskaičiau nieko“.

 

Kasdien Lietuvoje kas nors išleidžiama. Kiek metuose dienų, kada mano šalyje neišleidžiama nė viena knyga? Gal sekmadieniais? Aušinami spaustuvių aparatai, vėdinamos patalpos, mamos eina mamdienių, tėčiai geria alų, vienišiai maigo tinderį ir, jeigu tai vasara, leiskite gerai įsivaizduoti, spaustuvėje skraido viena kita musė, apsvaigusi nuo dažų ir popieriaus aromato. Gal tokia apgirtus pirmadieniais įkliūva į stakles ir kur nors viena iš milijonų puslapių ji priterškiama į O arba A raidę. Bet tikriausiai ne, nes knygos raides dabar spausdina lazeriniais spausdintuvais ir daugelis lapų šiemet dar nebus suskaityta, nes dažnai nėra laiko viskam, kas įdomu suskaityti, netgi jeigu skaitymas ir būtų tik vienintelė veikla.

 

Nebent per „Knygų mugę“, nebent per nukainuotas akcijas, kada vėlei drebanti ranka įsidės, o protas klaus: „bet ar reikia, ar skaitysi, ar suspėsi?“ Japonai turi tam terminą tsundoku. Su šiuo žodžiu vienas lietuvių poetas savo facebooke sukūrė šmaikštų ketureilį apie savo knygų pirkimo ritualą. Kurį laiką tą eilėraštį mokėjau tobulai mintinai, nes jis kartu ir apie mane.

 

Kazlauskaitė yra sakiusi, kad jai ne knygų per daug, ne leidinių, o maisto ir daiktų parduotuvėse, kuriuos irgi perkam, ir dažnai, tikriausiai, užkemšam savo namų erdves. Tam tikriausiai yra kiti terminai (čia prisiminiau anuomet man patikusią komediją „Parduotuvių maniakės išpažintis“, kurią neseniai bandžiau pakartoti, tačiau vos išspaudžiau šypseną, nes suvokiu, jog tai tikriausiai jau metaforiškai apie mane).

 

Nebeskauda, kad negaliu visko suskaityti. Amerikietė Lauren Groff, kuri parašė „Moiras ir Furijas“ (Baltos lankos, 2015), pasakė, kad vaikystė vien tik skaitė, nes anas pasaulis buvo ne toks baisus kaip šis. Norėčiau šokti parašiutu. Visada norėjau. Šiandien jau nebe. Tam tikra prasme skaitymas, nors ir labai turtingas, jaučiu, jog jis iš dalies atbukina kasdien savaip, savu kailiu patirti ką nors beprotiško, kvailioti, eksperimentuoti. Knygos daro žmones protingais, o protas atpratina nuo spontaniškumo ir žaismės. Anądien pasiūliau žaibuojant per liūtį prieš vidurnaktį draugui išeiti pasivaikščioti, sušlapti, kaip esu tai daręs vėlyvoj paauglystėje, bet po to pamaniau: „ai, gręžti, sausinti, daug vargti, tad geriau per balkoną, pro liepų lapus pažiūrėti ir paklausyti.“ Iš kur atėjo tas vangumas? Ar nebus knygos sugadinusios pasaulio patyrimo aistros?

 

Aš daug ko nebeperskaitau. O ar buvo kada nors DAUG, ar tik maniau, kad DAUG, nes stengiausi suspėti reaguoti į naujienas? Skaitymo blokai, išlepimas, persisotinimas, nieko naujo neberadimas... Keista toji skaitymo senėjimo dalis. Manau, ją esu prieš kelerius metus pradėjęs patirti skaitymo senatvę. Pagrindinis simptomas – mano perskaitytų knygų kiekis proporcingai kasmet mažėja. Vietoj storo romano renkuosi vidutinį arba ploną. Ieškau patvirtinimo internete. Ieškau, kaip knygą suvesti su pasauliu, kad abiem būtų vietos prasmingai po lygiai, kad nereikėtų rinktis, kad gyvenimas ir knyga būtų malonūs ir jaukūs.

 

Padeda kelionės! Kasmet tradiciškai – į kelias keliones. Būtinai pažintines, kultūrines, atitinkamai kruta lagamine ir tos šalies literatūra. Ačiū Kristinai Tamulevičiūtei už pernykštę ese knygelę „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2013), kuris kitaip atvėrė ir nuspalvino Sarajevą. Paskutiniu metu jaučiu, kad norisi patyrimo už knygos, kad pasaulis susijungtų su kūno potyriais, vienas kitą išgrynintų ir papildytų. Tai jau ne tik pas mane, visos tos „Knygų mugės“, šou elementai, performansai, atsiradusios degustacijos, žaidimai ir patyrimai per knygų pristatymus veda į pojūčius, dirginančias instaliacijas, keliones. Kol kas sau sakau, kad tai didžiausia mano išeitis, kai skaitau ir negaliu viską suskaityti, kai turiu atsirinkti ir kas vyks su ta knyga aplinkui mane ir po jos, kad ji nepaskęstu kartu su mano užkerpėjimu, kad nebūtų vien tik suvartota dėl vartojimo. Ar aš kalbu apie skaitymo potyrių nykimą, kurio klasikinės literatūros radikalai taip bijo? Manau, taip. Kai neužtenka arbatos puodelio, pledo ar kondicionieriaus ir tik skaitymo. Ritualai keičiasi, santykis su literatūra irgi. Šiandien apie tai rašydamas suvokiu, jog  tai nuostabu, kai skaitymo alkį galima patenkinti ne dideliais suvožtiniais, o atpjautu agurkėliu ar pomidoru, bet tokiu skaniu ir traškiu, kaip tas viršelis ką tik atkeliavęs iš spaustuvės. Juk žinote, kai atsiverčiate ir surišimas trakšteli kaip imbierinis sausainis ir pakvimpa popieriumi, tarsi pražydusiu baltuoju lotosu.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: ar kovotum ir numirtum už Lietuvą šiandien?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai nebus nei pozityvus, nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant tai, kas vyksta.

 

Šiandien – Sausio 13-oji ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių. Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.

 

Taip, suprantu protu tų dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums, lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją, galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja, kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.

 

Bandau suprasti anuometinę situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą, aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu, neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais, nes didžiausi priešai esame mes patys.

 

Aš nieko neprisimenu apie Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju. Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio 13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.

 

Ką tik pradėjau skaityti Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako, kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka. Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra? Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti, nes ji bus prilyginama išdavystei.

 

Jūsų Maištinga Siela