Fausto archetipas literatūroje: nuo Prometėjo iki Umberto Eco "Fuko švytuoklės"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Archetipas kaip kultūrinė ir psichologinė sąvoka pirmiausia siejama su Karlo Gustavo Jungo analitine psichologija, kurioje jis apibūdinamas kaip kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, paveldėtas iš protėvių patirties. Tai universalus modelis, simbolinė struktūra ar pirminis vaizdinys, kuris atsikartoja mituose, religijose, sapnuose ir literatūroje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ar istorinio laikotarpio. Literatūroje archetipas tampa fundamentaliu charakterio tipu ar siužeto vingiu, leidžiančiu skaitytojui atpažinti giliausius žmogaus sielos troškimus ir baimes. Būtent tokia nekintanti struktūra padeda paaiškinti, kodėl tam tikri kūriniai išlieka aktualūs šimtmečius, nes jie liečia universalias žmogaus egzistencijos stygas.

 

Vienas įtakingiausių ir galingiausių Vakarų civilizacijos vaizdinių yra Fausto archetipas, kurio šaknys glūdi viduramžių legendose apie burtininką Johaną Faustą, tačiau galutinę formą jis įgijo Johanno Wolfgango von Goethe's tragedijoje. Faustas įkūnija „faustiškąjį žmogų“ – intelektualinį maksimalistą, kurio pagrindinė charakterio savybė yra beribis pažinimo alkis ir egzistencinis nepasitenkinimas esama būtimi. Šis herojus atstovauja žmogaus prigimties siekį peržengti savo mirtingumo ir galimybių ribas, dėl aukščiausios patirties ar tiesos atskleidimo pasiryžusį sudaryti paktą su tamsiosiomis jėgomis. Jis yra skilusios asmenybės pavyzdys, draskomas tarp dvasinio tobulėjimo troškimo ir žemiškų, kūniškų malonumų traukos.

 

Charakterizuojant faustiškąjį herojų, būtina pabrėžti jo dinamiškumą ir nuolatinį veiksmą, kuris tampa jo vienintele išganymo galimybe. Faustas negali sustoti, nes statinis buvimas jam tolygus sielos praradimui, todėl jis tampa amžinojo keliautojo, mokslininko ir kūrėjo simboliu. Tai asmenybė, kuri nuolat kvestionuoja dieviškąją tvarką ir siekia įminti visatos paslaptis ne per nuolankią maldą, o per asmeninę patirtį, riziką ir klaidą. Archetipine prasme Faustas reprezentuoja žmogaus evoliuciją ir pavojingą ribą tarp genijaus ir pražūtingos puikybės, kurią graikai vadino hubris.

 

Literatūrologų ir semiotikų tyrinėjimuose Fausto archetipas dažnai naudojamas analizuoti modernaus žmogaus maniją kontroliuoti informaciją ir istoriją. Pavyzdžiui, Umberto Eco savo romane „Fuko švytuoklė“ meistriškai dekonstruoja šį archetipą per pagrindinių veikėjų – leidyklos darbuotojų – motyvus. Belbo, Kazobonas ir Diotalievis, vedini intelektualinio smalsumo ir žaidimo dvasios, pradeda kurti „Planą“ – visą pasaulio istoriją paaiškinančią sąmokslo teoriją. Jų faustiškoji nuodėmė yra įsitikinimas, kad jie gali manipuliuoti tiesa ir perprasti slaptą visatos mechanizmą vien savo protu, nesuvokdami, kad žaidimas su žiniomis gali tapti realia ir naikinančia jėga.

 

Umberto Eco kūrinyje veikėjų motyvai tiesiogiai koreliuoja su Fausto paktu: jie aukoja savo dvasinę ramybę ir realybės pojūtį dėl intelektualinio pasitenkinimo ir iliuzinės galios jausmo. Skirtingai nei Goethe's Faustas, kuris siekė patirti gyvenimo visumą, Eco herojai įsipainioja į tekstų ir interpretacijų labirintą, tapdami šiuolaikiniais intelektualiniais faustais, kurie „parduoda sielą“ ne velniui, o informaciniam chaosui. Tai parodo, kad faustiškasis archetipas evoliucionavo – nuo dvasinio pakto prie informacinio ir mokslinio fanatizmo, kur didžiausia kaina yra prarastas gebėjimas atskirti tikrovę nuo fikcijos.

 

Šiuolaikiniai mokslininkai, analizuodami šį archetipą, pabrėžia, kad Faustas tapo mokslo ir technologijų progreso metafora. Kiekvienas naujas atradimas, nuo genų inžinerijos iki dirbtinio intelekto, sukelia faustišką baimę: ar pasiekę dievišką galią, mes nepražudysime savo žmogiškumo? Fausto archetipas primena, kad žmogus yra vienintelė būtybė, gebanti laisva valia pasirinkti savo pražūtį vardan trumpo, žavingo žinojimo blyksnio. Būtent todėl šis įvaizdis išlieka centrine ašimi bet kokioje diskusijoje apie žmogaus atsakomybę prieš savo paties kūrinius ir ambicijas.

 

Galiausiai Fausto archetipas moko, kad žmogaus vertė matuojama ne jo neklystamumu, o jo nuolatinėmis pastangomis ieškoti prasmės. Goethe's tragedijos pabaigoje angelai išgelbsti Faustą, nes jis „visada veržėsi aukštyn“, o tai rodo, kad faustiškasis nerimas, nors ir pavojingas, yra būtina žmogaus dvasios augimo sąlyga. Literatūroje ir gyvenime Faustas išlieka kaip priminimas apie pavojingą pažinimo kainą, tačiau kartu ir kaip himnas žmogaus protui, kuris niekada nenustoja klausti, tyrinėti ir svajoti apie nepasiekiamus tolius.

 

Maištinga Siela

Rašinys. Probleminio klausimo rašinys, remiantis J. W. Goethės drama "Faustas": kodėl žmogui svarbu pažinti? (pavyzdys, struktūra, turinys)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien siūlau tokio rašinio pavyzdį, kuriame remiamasi J. W. Goethės drama „Faustu“, o probleminis klausimas: kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Žmogaus prigimtis nuo pat civilizacijos aušros yra persmelkta pažinimo troškimo. Šis variklis skatina mus klausti, abejoti ir peržengti žinomybės ribas, siekiant gilesnio pasaulio ir savęs supratimo. Tačiau pažinimas – tai ne tik mokslo ar filosofijos sritis; tai esminis asmenybės augimo, kultūros raidos ir net moralinio pasirinkimo mechanizmas. Taigi, daugeliui svarbu suvokti, kodėl pažinimo svarba žmogui yra neginčijama, remiantis dviem esminiais aspektais: aistringu absoliutaus žinojimo siekiu ir jo moralinėmis pasekmėmis, kaip tai atskleidžiama J. W. Goethės dramoje „Faustas“, ir kaip šis troškimas transformuojasi bei pasireiškia šiuolaikinėje visuomenėje, ypač technologijų ir etinių dilemų kontekste.

 

Vienas įspūdingiausių pažinimo troškimo pavyzdžių pasaulinėje literatūroje yra Johanno Wolfgango von Goethės drama „Faustas“. Pagrindinis veikėjas, daktaras Faustas, simbolizuoja Vakarų civilizacijos intelektualinį nerimą ir nepasitenkinimą, būdingą Apšvietos epochos sandūrai su Romantizmu. Jis yra archetipinis mokslininkas, įvaldęs visus to meto mokslo ir filosofijos laukus, tačiau jaučiasi beviltiškai tuščias: „Vis tiek nelaimingas kvailys!“ Fausto pažinimo troškimas peržengia akademinius rėmus; jis siekia ne tik žinių, bet ir absoliutaus patyrimo, emocijų pilnatvės ir visos gamtos esmės supratimo – „Kad išmokčiau kas laiko esmė / Ir kas visatos šerdis širdyje“. Būtent šis neribotas siekis paskatina jį sudaryti sandorį su Mefistofeliu, mainais į trumpalaikę, bet intensyvią žemiškosios palaimos akimirką, kurioje jis norėtų sustabdyti laiką. Šis pavyzdys iliustruoja, kad pažinimas yra svarbus ne tik kaip žinios, bet ir kaip galingas egzistencinis variklis, reikalaujantis aukos ir pasižymintis didele moraline rizika. Goethė per Fausto tragediją parodo, kad pažinimas, atskirtas nuo moralės ir atsakomybės (Fausto veiksmai su Margarita), veda prie destruktyvių ir tragiškų pasekmių. Pažinimas yra svarbus, bet jo esmė glūdi ne pačiuose pasiekimuose, o žmogaus moralinėje transformacijoje.

 

Jei Fausto pažinimas buvo pagrįstas magija, alchemija ir filosofija, šiuolaikinis pažinimo troškimas koncentruojasi į technologijų ir mokslo progresą. Šiandien pažinimas yra svarbus ne tik dėl asmeninio pasitenkinimo, bet ir kaip evoliucijos, konkurencingumo ir išgyvenimo garantas globalizuotame pasaulyje. Puikus aktualus pavyzdys yra dirbtinio intelekto (DI) vystymas, ypač kuriant didžiuosius kalbos modelius (LLM) ir bendrąjį DI (AGI). Mokslininkai ir inžinieriai siekia ne tik sukurti protingas mašinas, bet ir perprasti patį žmogaus smegenų veikimo principą, atkartoti sudėtingą sąmonės mechanizmą. Pažinimas šiuo atveju yra kritiškai svarbus, nes jis leidžia mums spręsti kompleksines pasaulines problemas (nuo naujų energijos šaltinių iki personalizuotos medicinos) ir radikaliai transformuoti darbo bei gyvenimo būdus. Vis dėlto, kaip ir Fausto atveju, šiuolaikinis pažinimas taip pat kelia gilias etines dilemas. Klausimai, ar mes turime moralinę teisę sukurti DI, galintį viršyti žmogaus intelektą, arba kaip užtikrinti, kad pažinimas nebūtų naudojamas manipuliacijai ar socialinei kontrolei, yra gyvybiškai svarbūs. Šis pavyzdys rodo, kad pažinimo procesas, nors ir reikalingas progresui, privalo būti nuolat valdomas išminties, skaidrumo ir etikos principų.

Pažinimas svarbus ne tik dėl išorinio pasaulio (mokslo ir technologijų) perpratimo, bet ir dėl vidinio pasaulio atradimo. Kultūriniu lygmeniu, pažinimas yra kultūrinės tapatybės formavimo ir kritinio mąstymo pagrindas. Šiandien, informacijos pertekliaus, dezinformacijos ir alternatyvių tiesų eroje, pažinimas per edukaciją, meną ir humanitarinius mokslus tampa kritiškai svarbus. Pavyzdžiui, istorijos ar socialinių mokslų studijos leidžia žmonėms pažinti praeities klaidas, suprasti sudėtingas socialines struktūras ir ugdyti skepticizmą bei gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Estetinis pažinimas per literatūrą, kiną ar vaizduojamąjį meną ugdo empatiją, leidžia mums išgyventi kitų patirtis ir geriau suprasti žmogaus emocinę ir psichologinę įvairovę. Šis kultūrinis pažinimas yra svarbus kuriant atvirą, tolerantišką ir mąstančią visuomenę, gebančią atsispirti populizmo, fanatizmo ir primityvaus mąstymo grėsmėms. Jis leidžia mums priimti geresnius asmeninius ir kolektyvinius sprendimus, grįstus ne emocijomis, o giliu konteksto ir priežasčių supratimu.

 

Taigi, pažinimo svarba žmogui yra neatsiejama nuo jo egzistencijos prasmės. Tai yra ir varomoji jėga, siekianti absoliutaus pasaulio esmės atskleidimo, kaip matėme Fausto atveju, ir būtina priemonė išgyventi, tobulėti bei priimti etinius sprendimus šiuolaikinėje sparčiai kintančioje visuomenėje, ypač technologijų vystymo kontekste. Pažinimo troškimas kelia moralines dilemas, reikalauja atsakomybės, bet kartu suteikia asmeniui laisvę ir galimybę nuolat peržengti savo fizines ir mentalines ribas. Tik per nuolatinį, sąmoningą ir etika grįstą pažinimą žmogus gali pasiekti visiškesnį, harmoningesnį ir prasmingesnį gyvenimą, neleidžiant, kad žinių troškimas peraugtų į destruktyvų Mefistofelio pagundų šėlsmas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Johann Wolfgang Goethe "Faustas"

 

Johann Wolfgang Goethe. „Faustas“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 632.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie vokiečių rašytojo Johann Wolfgang Goethe (1749-1832) filosofinę dramą Faustas (vok. Faust) yra prirašyta tiek mokslinių knygų, recenzijų ir literatūros analizių, kad vargu, ar kuo nors labai nustebinsiu, pasidalydamas savo nauja asmenine patirtimi. Faustą esu skaitęs dar mokykliniais laikais ir tai tikrai turėjo būti senasis Aleksio Churgino vertimas, išleistas dar sovietiniais laikais. Po tiek metų grįžti prie Fausto mane pastūmėjo naujas Antano A. Jonyno vertimo leidyklos Tyto alba perleidimas (abi dramos dalys po vienu viršeliu – iš viso net 632 puslapiai!). Šiandien apžvelgsiu tik pirmąją šios knygos dalį.

 

Su J. W. Goethe kūryba esu susipažinęs plačiau. Labai seniai teko skaityti jo sentimentalųjį romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris nepalyginamai kitoks nei Faustas. Šiaip Faustas suvokiamas kaip opus magnum, Goethės viso gyvenimo kūrinys, rašytas beveik visą gyvenimą. Autorius pirmąją dramos dalį rašė 9 metus (1797-1806) (išleista tik 1808 metais), o antrąją – 7 metus (1824-1831). Iš tikrųjų rašytojas jau turėjo kur kas senesnius juodraščius, kuriuos vadino Urfaustu, bet teko jį perkurti, taisyti. Iš viso nuo pirmosios dalies iki paskutiniosios apima net 60 metų kūrybos laikotarpį, o antroji dalis išleista iškart po Goethės mirties, šito norėjo pats autorius. Aišku, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais apie tikrai egzistavusi daktarą Faustą, perkūrė jo gyvenimą pagal Apšvietos epochos sampratą, pranokdamas daugelį to meto kūrinių dėl savo itin sudėtingos draminės struktūros ir kūrinyje perteiktų skirtingų kultūrinių klodų.

 

Tikriausiai visi žino Mefistofelio (velnio) lažybas su Dievu dangiškose sferose. Mefistofelis meta iššūkį išvesti Faustą iš kelio, pavergti jo sielą ir Dievas leidžia viską daryti, teigdamas, kad velnias pernelyg nuvertina žmogų, jį niekindamas ir vadindamas žiogu. Galiausiai pasivertęs juodu pudeliu velnias vieną dieną pasirodo Fausto gyvenime, kai šis jau senas, nusivylęs akademiniu „knyginiu“ gyvenimu, kuriam vyras paskyrė visą savo gyvenimą. Faustas pasiekė žmogiškųjų galimybių pažinimo ribą, jis suvokia, kad žemiškojo gyvenimo liko nedaug, kad visos tos žinios, kurias ji gavo, nesuteikė jam tikrosios laimės, nes visada prieidavo nežinomybės ribą, negalėdavo tapti savotišku antžmogiu, patenkinti smalsumą. Jis taip pat apgailestauja dėl išvaistyto laiko, kai iš tikrųjų būdamas jaunas galėjo pažinti pasaulį kitaip, t. y. mėgautis nuopuoliu, romantiniais nuotykiais, gerti, keliauti ir patirti pažinimą ne iš knygų, o iš paties empirinio gyvenimo. Suvokęs gyvenimo ribotumą, jis prieš Velykas vos nenusižudo.

 

„Aš čia tarnausiu tau ištikimai / Ir tavo norus vykdysiu be išimčių, / Tačiau kai susitiksime tenai, / Turėsi atsilygint tuo pačiu (p. 88),“ – sako Mefistofelis Faustui. Būtent žmogiškasis troškimas pažinti ir patirti beribį pasaulį ir Visatą inicijuoja sudaryti, pasirašant krauju, su velniu sutartį. Jis paaukoja, kas brangiausia – savo sielą. „Sustok, akimirka, žavinga“ – tai žodžiai, kuriuos jis ištars nusikamavęs, pažinęs tiek daug ir atiduos Mefistofeliui savo sielą.

 

Siužeto pirmojoje dramos dalyje nėra itin daug. Autorius skiria dėmesį miestelio žmonėms, vaizduoja studentų organizuojamas peštynes, merginų ir vaikinų flirtą, smuklę, kurioje pirmąkart su velniu apsilanko Faustas. Kultūra „nušviesta“ liaudies dainų, nešvankių ir linksmų, pvz., apie karališkas blusas ir žiurkes, kurios rodo, kad Apšvietos epochoje buvo svarbūs folkloriniai motyvai, kurie skverbėsi į grožinę literatūrą kaip dalis tautinės savimonės ir tapatumo. Goethe suvokė liaudies kūrybos svarbą, panaudojo vokiečių liaudies daineles, juos derino su Antikos ir Biblijos motyvais, kurių ženklų, aliuzijų apstu visame kūrinyje. Įspūdingai perteiktas Fausto ir Mefistofelio apsilankymas Valpurgijos naktį ant raganų kalno, kurioje Faustas pamato Lilit, pirmąją Adomo žmoną, Medūzą, kuri keičia pavidalus, ištisą baisių raganų kvaitulį i bakchantišką jų šurmulį. Goethe perteikia demoniškąjį pasaulį, kuris sukuriamas ne vien Biblijos įvaizdžiais, čionai daug vietos skirta prietaringumui, pagoniškiems siaubo motyvams, atėjusiems dar iš Viduramžių laikų ir folkloro (taigi ir iš dalies iš tikrojo daktaro Fausto laikų). Štai Oberono ir Titanijos vestuvės – sąsajos netgi su paties V. Šekspyro drama Vasarvidžio nakties sapnas.

 

Svarbus Fausto atjaunėjimo motyvas ir jo aistra nekaltajai penkiolikmetei Margaritai, kurią jis, vedinas geidulio ir aistrų, sugundo, pakišinėdamas brangenybių skrynutes, nuodydamas motiną, o galiausiai ir nužudydamas jos brolį. Kol Mefistofelis sukasi apie Martą, Margaritos kaimynę, Faustas, nors dramoje tiesiogiai tai nepavaizduota, bet sugula su Margarita, gauna iš jos tai, ko labiausiai troško – sekso, kūniškų geidulių patenkinimą! Tikrasis neatsakomas iki galo klausimas: ar Faustas iš tikrųjų myli Margaritą? Jis apsėstas jos grožio, jos geidžia, tačiau neatrodo suinteresuotas nuolat būti su ja (juk reikia pažinti Visatą!), neatrodo susidomėjęs ir pačios Margaritos kūdikiu, kurį pati išprotėjusi paskandina, todėl miestelio žmonės ją apkaltina ir nuteisia myriop, priteisdami ir motinos bei brolio mirtis. Faustas paskutinę akimirką bando išgelbėti Margaritą: „Jeigu geruoju negaliu išmelsti, / Turėsiu prievarta tave ištraukti (p. 258).“ Tačiau Margarita pasirenka likti kalėjime ir mirti, nes tik tokią kaltės išpirkimo būdą dėl kūdikio nužudymą ji supranta, todėl jos siela išganoma ir ji patenka į dangų.

Johann Wolfgang Goethe

 

Faustas galiausiai tragiškai suvokia, kad turėdamas absoliučią galią viską pažinti ir nemirtingumą, negali apsaugoti paprastų žmonių. Tikriausiai vedinas kaltės jausmo ir pareigos jis lemtingą akimirką dar bando išgelbėti Margaritą, kurią buvo apleidęs, o ne dėl to, kad besąlygiškai ją mylėtų. Suderinti dieviškuosius principus ir žemiškąjį į dvilypumą linkusiam Faustui nepavyksta, iš to kyla jo didžioji tragedija. Iš esmės tai galima pavadinti proto ir jausmų konfliktu, nors Faustas troško pažinti pasaulį kaip gyvenimą emocionaliai, tačiau jis neišsižada ir proto, kuris verčia keliauti su velniu po pasaulį. Mefistofelis pamažu tampa ne tik nuolankiu Fausto vergu ir savotišku norus pildančiu džinu iš lempos, bet ir pykčio bei įsiūčio taikiniu. Faustas už kiekvieną nesuderinamumą, kančią, negebėjimą sukontroliuoti režisuotas aplinkybes griežia dantį ant velnio.

 

Akivaizdu, kad Goethei svarbu yra harmoningo gyvenimo modelio paieškos dualistiniame – gėrio ir blogio, dievo ir velnio – pasaulyje. Dievas visą Fausto klajonių laiką nesikiša ir visą galią suteikia velniui, nors, atrodo, kad turėtų dalyvauti aktyviau šiose nesąžiningose lažybose. Dievas pasitiki ne tik žmogaus galia keliauti per gyvenimą, rinkti patirtis ir klysti, bet ir rasti išeitis, kitaip sakant, jis suteikia Faustui (kaip ir bet kuriam kitam žmogui) atsakomybę pačiam dar nuo Rojaus išvarymo laikų rinktis savo kelią. Kita vertus, Dievas nėra dinamiškas, jis veikiau pačios nekintančios išminties metafora, o velnias – dinamika, pokyčiai, nepastovumas, gudrumas ir nekantrumas, tad Dievas permato blogio veikimo principą, t. y. jis veikia ir pasitarnauja pačiam žmogui jo tobulėjimo kelyje. Kuo labiau Mefistofelis kišasi ir nori išvesti Faustą iš doros kelio ir jį palaužti, priversti pasiduoti, tuo labiau suteikia jam išminties, pamokų ir žinių ne tik apie Visatą, bet ir apie savo žmogiškąją ribotą prigimtį, kurios iš pradžių Faustas gynėsi ir nenorėjo priimti.

 

Blogis, klaida, nuopuolis, kurį taip demonizuoja krikščionybė, Goethės kūrinyje staiga įgauna visiškai kitokį filosofinį matmenį, kitaip sakant, neįmanoma pažinti savęs ir pasaulio, nepatiriant gėrio ir blogio kaip jėgų, kurios neprieštarauja viena kitai, bet priešingai – papildo ir sukuria visuminį pažinimą ir gyvenimo pilnatvę. Kaip žinia, iš antrosios dramos dalies, Fausto sielą atimama iš Mefistofelio ir grąžinama į dangų pas Margaritą, nes Faustas, nors ir apakęs, miršta tobulėdamas, manydamas, kad kuria laisviems žmonėms laisvąjį pasaulį, nors lemūrai, Mefistofelio pakalikai, jau kasė aklajam Faustui jo kapą.

 

Šis skvarbus kūrinys yra ne tik J. W. Goethe gyvenimo kūrinys, jis yra sudėtinga kelionė per laikmečius, ištisa Vakarų civilizacijos kultūrinė ir dvasinė sielos kelionė, įkūnijanti Apšvietos epochos didžiausią žmogaus polinkį – pažinti visapusišką gyvenimą, suprasti save kaip sudėtingą ir dvilypę asmenybę, kuri veikia tarp dangaus ir žemės, vedina amžino prigimtinio troškimo būti laimingam ir grįžti į savo pirminį šaltinį.

 

P. S. Knygos dizainas patrauklus ir puikus, labai patiko šriftas ir ištaigingumas, kuris pagerbia vieną svarbiausių Vakarų Europos grožinių kūrinių tekstą, tačiau negi Tyto alba negalėjo viršelio kaip nors laminuoti plastiku? Šiaip saugau knygas ir skaitau kiek galėdamas atsargiau, bet net man nepavyko išsaugoti popierinės viršelio tekstūros, viršelis tiesiog dyla ir trinasi akyse! Taip dėl šito apmaudu, nes knyga ilgai neišsilaikys, ypač bibliotekose.

 

Maištinga Siela

Oberonas ir Titanija – kas jie tokie yra? Oberono ir Titanijos vestuvės dramoje "Faustas"

 Paveikslas „Oberono ir Titanijos susitikimas“, (The Reconciliation of Titania and Oberon) Joseph Noel Paton, 1847 m.

Sveiki, skaitytojai,

 

Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Urano palydovų Oberono ir Titanijos kilmę mituose ir literatūroje. Oberono ir Titanijos vardai, šiandien neatsiejami nuo magijos, gamtos dvasios ir, svarbiausia, fėjų pasaulio, didžiausią žinomumą įgijo ne iš senovės mitologijos, bet iš literatūros. Tai yra du patys žymiausi fėjų karalius ir karalienė Vakarų kultūroje. Jų genezė yra persipynusi su Renesanso ir Romantizmo epochos autoriais, o ypač su Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) kūryba.

 

Oberono ir Titanijos „sukūrė“ Williamas Shakespeare'as

 

Oberono ir Titanijos, kaip karaliaus ir karalienės, vaizdavimas tvirtai įsitvirtino per Shakespeare'o komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“ (parašyta apie 1595–1596 m.). Būtent Shakespeare'as sujungė ir apibrėžė šiuos personažus. Nors Oberono vardas jau buvo žinomas viduramžių prancūzų romanuose (kaip „Auberon“ – pusiau elfų princas), o Titanijos vardą jis paėmė iš Ovidijaus (kur tai buvo deivės Dianos epitetas, reiškiantis „iš Titanų kilusi“), Shakespeare'as juos pavertė galingomis, bet žmogiškomis, gamtos stichijas valdančiomis fėjų pasaulio valdovų poromis.

 

Šekspyro pjesėje Oberonas ir Titanija yra įsitraukę į nuožmų ginčą dėl globotinio indų berniuko. Jų kivirčas atspindi ne tik asmeninius santykius, bet ir sukelia chaosą gamtoje: upių potvynius, derliaus puvimą ir neįprastą rūką. Šis naratyvas parodo, kad fėjų pasaulis nėra atskirtas nuo žmogiškojo, bet yra su juo glaudžiai susijęs – karališkos poros nesantaika turi tiesioginį poveikį žmonių gyvenimams.

Oberonas ir Titanija – fėjų karalystės valdovai

 

Įtaka Romantizmo epochai – J. W. Gėtė ir „Faustas“

 

Po daugiau nei 200 metų po Shakespeare'o vokiečių rašytojas ir filosofas Johanas Volfgangas von Getė (Johann Wolfgang von Goethe) šiuos personažus perkėlė į savo didįjį kūrinį „Faustas“. Pirmojoje „Fausto“ dalyje, kuri vaizduoja Vokietijos pavasario šventę – Valpurgijos naktį (Walpurgis-Nachtstraum), Oberonas ir Titanija pasirodo kaip spektaklio „žvaigždės“ – fėjų karalius ir karalienė, švenčiantys savo Auksinę vestuvių sukaktį. Gėtė panaudoja Oberono ir Titanijos Valpurgijos naktyje, siekdamas sukurti ironišką ir alegorinę sceną. Oberonas ir Titanija, atgavę santarvę po 50 metų separacijos, čia simbolizuoja meilės ir santuokos filosofiją. Jų santuoka čia apibūdinama taip: „Jeigu nori, kad tavo pora mylėtų, pirmiausia turi išsiskirti!“

 

Ši scena Gėtės „Fauste“ yra satyrinis „mini-teatras“ (Intermezzo), pripildytas daugybės kitų mitologinių ir literatūrinių personažų, kurie ironiškai komentuoja Vokietijos literatūrą, meną ir net politiką. Pats Oberono ir Titanijos susitaikymas čia tampa parodija, paliečiančia nesutarimus šeimoje ir parodančia, kad net fėjų pasaulio meilė yra paženklinta ginčų, o jų „auksinė santuoka“ įmanoma tik po ilgo priverstinio išsiskyrimo – Titanija siūlo vyrą siųsti į Šiaurės ašigalį, o žmoną – į Ekvatorių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas apie Goethe's filosofinės dramos "Faustas" vertimą

Sveiki,

 

Kokia graži citata ir koks vertėjo nuostabus, atrodo, viską aprėpiantis santykis su kūriniu, kurį šiuo metu skaitau antrąkart!

 

„Apie „Faustą“, Geothės magnum opus, nieko nepasakysi per daug; tiesiog tai – didingiausias vokiečių literatūros kūrinys ir universali poetinė pasaulio enciklopedija. Poetui „Fausto“ vertimas yra didžiausias iššūkis bei išbandymas. Pasididžiavimas ir nusivylimas. Norėčiau jį išversti dar kartą. Ir dar kartą paskui.“ Antanas A. Jonynas

 

Antanas A. Jonynas (g. 1953 m.) yra iškilus lietuvių poetas, eseistas ir vertėjas. Jo kūrybai būdingas modernizmo ir klasikinės tradicijos derinys, o eilėse dažnai atsispindi miesto peizažai, kasdienybės detalės ir filosofiniai apmąstymai. Be poetinės veiklos, Jonynas garsėja ir kaip puikus vertėjas, ypač iš vokiečių kalbos. Jo dėka lietuvių skaitytojai gali mėgautis tokių klasikų kaip J. W. Goethe, F. Schiller, B. Brechtas ir kitų kūriniais. Už savo kūrybinę veiklą ir vertimus Jonynas yra pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, įskaitant Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

 

Maištinga Siela