Knyga: Johann Wolfgang Goethe "Faustas"

 

Johann Wolfgang Goethe. „Faustas“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 632.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie vokiečių rašytojo Johann Wolfgang Goethe (1749-1832) filosofinę dramą Faustas (vok. Faust) yra prirašyta tiek mokslinių knygų, recenzijų ir literatūros analizių, kad vargu, ar kuo nors labai nustebinsiu, pasidalydamas savo nauja asmenine patirtimi. Faustą esu skaitęs dar mokykliniais laikais ir tai tikrai turėjo būti senasis Aleksio Churgino vertimas, išleistas dar sovietiniais laikais. Po tiek metų grįžti prie Fausto mane pastūmėjo naujas Antano A. Jonyno vertimo leidyklos Tyto alba perleidimas (abi dramos dalys po vienu viršeliu – iš viso net 632 puslapiai!). Šiandien apžvelgsiu tik pirmąją šios knygos dalį.

 

Su J. W. Goethe kūryba esu susipažinęs plačiau. Labai seniai teko skaityti jo sentimentalųjį romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris nepalyginamai kitoks nei Faustas. Šiaip Faustas suvokiamas kaip opus magnum, Goethės viso gyvenimo kūrinys, rašytas beveik visą gyvenimą. Autorius pirmąją dramos dalį rašė 9 metus (1797-1806) (išleista tik 1808 metais), o antrąją – 7 metus (1824-1831). Iš tikrųjų rašytojas jau turėjo kur kas senesnius juodraščius, kuriuos vadino Urfaustu, bet teko jį perkurti, taisyti. Iš viso nuo pirmosios dalies iki paskutiniosios apima net 60 metų kūrybos laikotarpį, o antroji dalis išleista iškart po Goethės mirties, šito norėjo pats autorius. Aišku, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais apie tikrai egzistavusi daktarą Faustą, perkūrė jo gyvenimą pagal Apšvietos epochos sampratą, pranokdamas daugelį to meto kūrinių dėl savo itin sudėtingos draminės struktūros ir kūrinyje perteiktų skirtingų kultūrinių klodų.

 

Tikriausiai visi žino Mefistofelio (velnio) lažybas su Dievu dangiškose sferose. Mefistofelis meta iššūkį išvesti Faustą iš kelio, pavergti jo sielą ir Dievas leidžia viską daryti, teigdamas, kad velnias pernelyg nuvertina žmogų, jį niekindamas ir vadindamas žiogu. Galiausiai pasivertęs juodu pudeliu velnias vieną dieną pasirodo Fausto gyvenime, kai šis jau senas, nusivylęs akademiniu „knyginiu“ gyvenimu, kuriam vyras paskyrė visą savo gyvenimą. Faustas pasiekė žmogiškųjų galimybių pažinimo ribą, jis suvokia, kad žemiškojo gyvenimo liko nedaug, kad visos tos žinios, kurias ji gavo, nesuteikė jam tikrosios laimės, nes visada prieidavo nežinomybės ribą, negalėdavo tapti savotišku antžmogiu, patenkinti smalsumą. Jis taip pat apgailestauja dėl išvaistyto laiko, kai iš tikrųjų būdamas jaunas galėjo pažinti pasaulį kitaip, t. y. mėgautis nuopuoliu, romantiniais nuotykiais, gerti, keliauti ir patirti pažinimą ne iš knygų, o iš paties empirinio gyvenimo. Suvokęs gyvenimo ribotumą, jis prieš Velykas vos nenusižudo.

 

„Aš čia tarnausiu tau ištikimai / Ir tavo norus vykdysiu be išimčių, / Tačiau kai susitiksime tenai, / Turėsi atsilygint tuo pačiu (p. 88),“ – sako Mefistofelis Faustui. Būtent žmogiškasis troškimas pažinti ir patirti beribį pasaulį ir Visatą inicijuoja sudaryti, pasirašant krauju, su velniu sutartį. Jis paaukoja, kas brangiausia – savo sielą. „Sustok, akimirka, žavinga“ – tai žodžiai, kuriuos jis ištars nusikamavęs, pažinęs tiek daug ir atiduos Mefistofeliui savo sielą.

 

Siužeto pirmojoje dramos dalyje nėra itin daug. Autorius skiria dėmesį miestelio žmonėms, vaizduoja studentų organizuojamas peštynes, merginų ir vaikinų flirtą, smuklę, kurioje pirmąkart su velniu apsilanko Faustas. Kultūra „nušviesta“ liaudies dainų, nešvankių ir linksmų, pvz., apie karališkas blusas ir žiurkes, kurios rodo, kad Apšvietos epochoje buvo svarbūs folkloriniai motyvai, kurie skverbėsi į grožinę literatūrą kaip dalis tautinės savimonės ir tapatumo. Goethe suvokė liaudies kūrybos svarbą, panaudojo vokiečių liaudies daineles, juos derino su Antikos ir Biblijos motyvais, kurių ženklų, aliuzijų apstu visame kūrinyje. Įspūdingai perteiktas Fausto ir Mefistofelio apsilankymas Valpurgijos naktį ant raganų kalno, kurioje Faustas pamato Lilit, pirmąją Adomo žmoną, Medūzą, kuri keičia pavidalus, ištisą baisių raganų kvaitulį i bakchantišką jų šurmulį. Goethe perteikia demoniškąjį pasaulį, kuris sukuriamas ne vien Biblijos įvaizdžiais, čionai daug vietos skirta prietaringumui, pagoniškiems siaubo motyvams, atėjusiems dar iš Viduramžių laikų ir folkloro (taigi ir iš dalies iš tikrojo daktaro Fausto laikų). Štai Oberono ir Titanijos vestuvės – sąsajos netgi su paties V. Šekspyro drama Vasarvidžio nakties sapnas.

 

Svarbus Fausto atjaunėjimo motyvas ir jo aistra nekaltajai penkiolikmetei Margaritai, kurią jis, vedinas geidulio ir aistrų, sugundo, pakišinėdamas brangenybių skrynutes, nuodydamas motiną, o galiausiai ir nužudydamas jos brolį. Kol Mefistofelis sukasi apie Martą, Margaritos kaimynę, Faustas, nors dramoje tiesiogiai tai nepavaizduota, bet sugula su Margarita, gauna iš jos tai, ko labiausiai troško – sekso, kūniškų geidulių patenkinimą! Tikrasis neatsakomas iki galo klausimas: ar Faustas iš tikrųjų myli Margaritą? Jis apsėstas jos grožio, jos geidžia, tačiau neatrodo suinteresuotas nuolat būti su ja (juk reikia pažinti Visatą!), neatrodo susidomėjęs ir pačios Margaritos kūdikiu, kurį pati išprotėjusi paskandina, todėl miestelio žmonės ją apkaltina ir nuteisia myriop, priteisdami ir motinos bei brolio mirtis. Faustas paskutinę akimirką bando išgelbėti Margaritą: „Jeigu geruoju negaliu išmelsti, / Turėsiu prievarta tave ištraukti (p. 258).“ Tačiau Margarita pasirenka likti kalėjime ir mirti, nes tik tokią kaltės išpirkimo būdą dėl kūdikio nužudymą ji supranta, todėl jos siela išganoma ir ji patenka į dangų.

Johann Wolfgang Goethe

 

Faustas galiausiai tragiškai suvokia, kad turėdamas absoliučią galią viską pažinti ir nemirtingumą, negali apsaugoti paprastų žmonių. Tikriausiai vedinas kaltės jausmo ir pareigos jis lemtingą akimirką dar bando išgelbėti Margaritą, kurią buvo apleidęs, o ne dėl to, kad besąlygiškai ją mylėtų. Suderinti dieviškuosius principus ir žemiškąjį į dvilypumą linkusiam Faustui nepavyksta, iš to kyla jo didžioji tragedija. Iš esmės tai galima pavadinti proto ir jausmų konfliktu, nors Faustas troško pažinti pasaulį kaip gyvenimą emocionaliai, tačiau jis neišsižada ir proto, kuris verčia keliauti su velniu po pasaulį. Mefistofelis pamažu tampa ne tik nuolankiu Fausto vergu ir savotišku norus pildančiu džinu iš lempos, bet ir pykčio bei įsiūčio taikiniu. Faustas už kiekvieną nesuderinamumą, kančią, negebėjimą sukontroliuoti režisuotas aplinkybes griežia dantį ant velnio.

 

Akivaizdu, kad Goethei svarbu yra harmoningo gyvenimo modelio paieškos dualistiniame – gėrio ir blogio, dievo ir velnio – pasaulyje. Dievas visą Fausto klajonių laiką nesikiša ir visą galią suteikia velniui, nors, atrodo, kad turėtų dalyvauti aktyviau šiose nesąžiningose lažybose. Dievas pasitiki ne tik žmogaus galia keliauti per gyvenimą, rinkti patirtis ir klysti, bet ir rasti išeitis, kitaip sakant, jis suteikia Faustui (kaip ir bet kuriam kitam žmogui) atsakomybę pačiam dar nuo Rojaus išvarymo laikų rinktis savo kelią. Kita vertus, Dievas nėra dinamiškas, jis veikiau pačios nekintančios išminties metafora, o velnias – dinamika, pokyčiai, nepastovumas, gudrumas ir nekantrumas, tad Dievas permato blogio veikimo principą, t. y. jis veikia ir pasitarnauja pačiam žmogui jo tobulėjimo kelyje. Kuo labiau Mefistofelis kišasi ir nori išvesti Faustą iš doros kelio ir jį palaužti, priversti pasiduoti, tuo labiau suteikia jam išminties, pamokų ir žinių ne tik apie Visatą, bet ir apie savo žmogiškąją ribotą prigimtį, kurios iš pradžių Faustas gynėsi ir nenorėjo priimti.

 

Blogis, klaida, nuopuolis, kurį taip demonizuoja krikščionybė, Goethės kūrinyje staiga įgauna visiškai kitokį filosofinį matmenį, kitaip sakant, neįmanoma pažinti savęs ir pasaulio, nepatiriant gėrio ir blogio kaip jėgų, kurios neprieštarauja viena kitai, bet priešingai – papildo ir sukuria visuminį pažinimą ir gyvenimo pilnatvę. Kaip žinia, iš antrosios dramos dalies, Fausto sielą atimama iš Mefistofelio ir grąžinama į dangų pas Margaritą, nes Faustas, nors ir apakęs, miršta tobulėdamas, manydamas, kad kuria laisviems žmonėms laisvąjį pasaulį, nors lemūrai, Mefistofelio pakalikai, jau kasė aklajam Faustui jo kapą.

 

Šis skvarbus kūrinys yra ne tik J. W. Goethe gyvenimo kūrinys, jis yra sudėtinga kelionė per laikmečius, ištisa Vakarų civilizacijos kultūrinė ir dvasinė sielos kelionė, įkūnijanti Apšvietos epochos didžiausią žmogaus polinkį – pažinti visapusišką gyvenimą, suprasti save kaip sudėtingą ir dvilypę asmenybę, kuri veikia tarp dangaus ir žemės, vedina amžino prigimtinio troškimo būti laimingam ir grįžti į savo pirminį šaltinį.

 

P. S. Knygos dizainas patrauklus ir puikus, labai patiko šriftas ir ištaigingumas, kuris pagerbia vieną svarbiausių Vakarų Europos grožinių kūrinių tekstą, tačiau negi Tyto alba negalėjo viršelio kaip nors laminuoti plastiku? Šiaip saugau knygas ir skaitau kiek galėdamas atsargiau, bet net man nepavyko išsaugoti popierinės viršelio tekstūros, viršelis tiesiog dyla ir trinasi akyse! Taip dėl šito apmaudu, nes knyga ilgai neišsilaikys, ypač bibliotekose.

 

Maištinga Siela