Sveiki, skaitytojai,
Dar vienas sekmadienis, kuris kviečia mane permąstyti
praėjusią savaitę. Kartais jaučiuosi kaip tas Don Kichotas, kuris keliauja ant
savo seno kuino ir bando sulipdyti dienas į tai, kas vadinama gyvenimu. Šią savaitę,
nepamenu kur, bet išgirdau pribloškiančią mintį: gyvenimas neegzistuoja. Žmonės
taip nuolat kabinasi į gyvenimą, apie jį kalbą, reflektuoja, įsivaizduoja ir
planuoja, tačiau toks dalykas, sako pašnekovas, net neegzistuoja, nes jo nei
pamatuosi, nei atsuksi, nei suprojektuosi. Viską, ką bandome apibrėžti, viskas
prarandama, subliūkšta, viskas tik preliminaru ir sąlygota.
Tai kas mes esame šiame taške, kai iš tikrųjų
galvojame apie tai, kas šią akimirką esame? Juk tai ne tas pats, kas buvome
prieš kelias akimirkas? Esame susikūrę tokį mitą, kuris mus gelbsti
pragmatiškame ekonominiame ir socialiniame gyvenime, jog mūsų būtis turi
istoriją, su kuria reikia susitapatinti ir ją projektuoti, tęsti, dėti
pastangas, atitikti taisykles. Tai veda prie stabilumo iliuzijos, prie tariamo saugumo,
bet, jeigu visa tai tik iliuzija, tai kas nutiktų, jeigu imtume neigti gyvenimą
kaip tokį savasties variantą, prie kurio esame aklai pripratę? Ar laimės būtų
daugiau, ar mažiau?
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą