Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 179: esi viskas ir esi tik dalis

 

***

 

Atsispirti į nieką.

Būti.

 

Troškimas, kuris yra pagrindas.

Kas yra,

Kai išsisemia geismas ir aistros?

 

Pamatas to,

Kurį niekinai, griovei ir vėlei statei.

 

Jeigu visos plytos būtų sunumeruotos,

Juk visas pripažintum

Savo rūmų pily?

 

Savo tvirtą stuomenį ir sąmonę,

Sumūrytą iš patvaraus molio ir vandens.

 

Juk visas jas turėtum pažinti kaip savo.

 

Atsispirti į centrą. Užsispyrusiai.

Tikėti, kad judi ir narsiai

Gyveni savo visatos centre.

 

Bet iliuzijos... tokios kvailos ir trapios

Kaip pienės pūkas,

Kurios sudygsta tavo mūre tarp plytų

Ir šaknimis praurbia lyg grąžtas

 

Kosminį vėją.

 

Ir – žiūrėk! – kiek pirštų

Tave lipdo tarsi plytą iš naujo!

 

Pasirodo, ne tu tą mūrą sukūrei,

Tu tik esi mūro dalis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 175: švęsk kiekvieną dieną savo gyvenimą ir neribok kvailais įsitikinimais!

 Paveikslas: The Vicar's Tea Party, Beryl Cook, 1983

Sveiki, skaitytojai!

 

O jeigu visa tai tik šventė!? Ir mes viename didžiuliame gyvenimo šventėje, puotoje, kurią įteigė, kad nereikia švęsti, nes šventės – tai išskirtinė proga, kaip ir pakilios emocijos?

 

Gyvenimas vien tik šventė ir mes gimėme švęsti ir būti čionai tik šventėje, keldami vibracijas, mintis apie laimę. Bet kas gi yra šventė gyvenime? Argi ne ta nuolatinė pakyli sukuriama ir mintimis, emocijomis, darbais, veikla, meditacijomis palaikoma būsena, kai iš tikrųjų jautiesi savo vietoje čia ir dabar, kada gali be priežasties šypsotis ir nė trupučio nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai?

 

Argi ne tos šventės esame nusipelnę... Ne... Nusipelnyti yra netinkamas žodis, tinkamas yra – būti toje vibracijoje, būti šventėje be pastangų, be inercijos, be sąlygų, be ribojančių įsitikinimų. Mes gimėme šį gyvenimą padaryti švente ir patys joje dalyvauti. Kaip Jums šis naujas įsitikinimas? Argi jis nėra kur kas įdomesnis, nei tas, kai sakome: „reikia smarkiai dirbti, kad patenkintume savo poreikius ir lūkesčius, o tada laimė ateis savaime?“ Kvailiau pasilikti prie durų, už kurių vyksta gyvenimo šventė, nė nesugalvosi. Tad užeikime į vidų. Čia ir dabar. Šventė.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 141: gyvenimas (ne)egzistuoja?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar vienas sekmadienis, kuris kviečia mane permąstyti praėjusią savaitę. Kartais jaučiuosi kaip tas Don Kichotas, kuris keliauja ant savo seno kuino ir bando sulipdyti dienas į tai, kas vadinama gyvenimu. Šią savaitę, nepamenu kur, bet išgirdau pribloškiančią mintį: gyvenimas neegzistuoja. Žmonės taip nuolat kabinasi į gyvenimą, apie jį kalbą, reflektuoja, įsivaizduoja ir planuoja, tačiau toks dalykas, sako pašnekovas, net neegzistuoja, nes jo nei pamatuosi, nei atsuksi, nei suprojektuosi. Viską, ką bandome apibrėžti, viskas prarandama, subliūkšta, viskas tik preliminaru ir sąlygota.

 

Tai kas mes esame šiame taške, kai iš tikrųjų galvojame apie tai, kas šią akimirką esame? Juk tai ne tas pats, kas buvome prieš kelias akimirkas? Esame susikūrę tokį mitą, kuris mus gelbsti pragmatiškame ekonominiame ir socialiniame gyvenime, jog mūsų būtis turi istoriją, su kuria reikia susitapatinti ir ją projektuoti, tęsti, dėti pastangas, atitikti taisykles. Tai veda prie stabilumo iliuzijos, prie tariamo saugumo, bet, jeigu visa tai tik iliuzija, tai kas nutiktų, jeigu imtume neigti gyvenimą kaip tokį savasties variantą, prie kurio esame aklai pripratę? Ar laimės būtų daugiau, ar mažiau?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 121: nesikapstyk praietyje, priimk-integruok-paleisk ir pereik prie veiksmo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkas yra pasakęs, kad į praeitį dairytis neverta, nebent tai pakeistų dabartį. Mes nuolat dairomės į praeitį, ieškome sielos integracijos, paliktų mazgų, kuriuos reiškia atriški, bandome paaiškinti, kodėl elgiamės ar esame tokie, kokia esame. Bandome išgyti.

 

Šiandien manau, kad reikia atsargiai su praeitimi. Ten galima užsiciklinti, stiprinant dabarties įsitikinimus, pvz., jeigu mane vaikystėje mušė, todėl nemoku dabar būti švelnus ir mylėti. Tokių panašių sau pasiaiškinimų, kurie virsta veikimo programa, gali netgi pražudyti. Pavyzdžiui, nemoku prašyti pagalbos, nes kaip augęs vienas ir nuolat gėdinamas, maniau, kad viską privalau išspręsti pats. Iš to ateina dramatizmas, iš kurio sudėtinga išlipti, todėl reikia kiek įmanoma dirbti su savimi ir veikti dabarties momentu, nesigręžioti į praeitį ir nesitapatinti su aukos pozicija, neizoliuoti savęs iš sociumo ar kokių nors veiklų nusivylus gyvenimo atkarpoje.

 

Tai sudėtingi procesai, todėl verta paleisti įsitikinimus su praeities impulsais, transformuoti juos, priimti ir pamiršti, bet tikriausiai svarbiausia bandyti veikti, veikti, veikti. Tam kartais reikia drąsos. Bet iš tikrųjų ne tiek drąsos, kiek ryžto pabėgti nuo įsitikinimų ir ryšių su savo praeitimi. Šiandien galvoju apie tai, bet to neužtenka, reikia veikti.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: M. K. Čiurlionis apie muziką, jos prasmę (kūrinys "Jūra")

 

„Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas.“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Kūrinys "Jūra"

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 87: mąstyk pozityviai net tada, kada sunku

Labas,

Viskas, kad ir kas nutinka, nutinka, todėl nėra prasmės dėl ko nors apgailestauti ir save plakti. Viskas, kas atsitinka, atsitinka iš Visatos valios, todėl užuot sukontroliavus kitus, verčiau susitvarkyti savo galvojimą apie save. Šiandien trumpai. Einu skaityti knygą.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 74: įveiks savo pomidorų sodą ir užgesink gaisrą lengvai

 

Sveiki, sveiki, sveiki!

 

Pirmadienis ir vėl pirmadienis, ir vėl jis. Įkritus į automatinį rėžimą svarbu atsibusti, žinoti, nors tavo veiksmai minutėmis ir valandomis sustyguoti grafikų ir darbų, tačiau tavo mintys ir kai kurie žodžiai – ne. Jeigu jausi ne suvaržymą, bet vidinę laisvę, tai ir išorinė tikrovė taps laisvesnė, atsiras daugiau galimybių interpretuoti, elgtis spontaniškiau ir kūrybiškiau. Galiausiai vidinė pajauta ir žinojimas nustelbia išorinius dirgiklius, jeigu dirbama kryptingai, norint gauti tą rezultatą – esminį pokytį.

 

Šiandien pagavau tuos savo susierzinimus, pakeltą toną ir kitus niuansus, kurie rodo valdingo žmogaus karingą poziciją (ten netenkama daug energijos), svarbu „pagauti“, svarbu suvokti ir tai jau prigesina liepsnas. Galiausiai išsikvėpavimas, sąmoningas karingumo ir inerciniai situacijų suvaldymo atsisakymai padeda ne tik suvaldyti liepsnas, bet ir išvalyti nuodėgulius laužavietėje ir ten įveisti pomidorų sodą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Būsena, kai nieko nenori daryti ir nežinai, ko nori

 

Sveiki,

 

Pagaliau grįžau iš kelionių po Europą. Nežinau, kiek šalių pravažiavau, galiausiai pabaigoje viskas tapo taip mirgu-margu, kad viskas vienodai, tik norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Knygų taip ir neperskaičiau, neatradau šįkart daug ir dainų, kurių norėčiau klausytis, nes tiesiog nebuvo tiek laiko, kiek tikėjausi, bet pamačiau kur kas daugiau, o tai ir buvo mano kelionės tikslas. Bet baisiausia, kad šįkart ištiko kažkoks melancholijos priepuolis, nes sugrįžus nieko nenoriu daryti, o tuo labiau galvoti apie artėjančius darbus. Vos sugebėjau išsipakuoti daiktus, palaistyti gėles, peržiūrėti šaldytuvą ir, tiesą sakant, nebežinau, ką toliau galiu daryti, nes, atrodo, nieko nenoriu. Gal dėl tų Lietuvą užėjusių karščių? Namuose taip tvanku, kad ant nuskustų šerių po nosimi kaupiasi prakaitas ir druska. Nežinau, atrodo, kad niekam neturiu jėgų, nors pavargęs nesu, bet ir užmigti negaliu, atsipalaiduoti taip pat, tarsi turėčiau padaryti kažką labai reikšmingo, bet nežinau ką. Turėčiau čia taip pat kažką įspūdingo parašyti, tačiau ir tam šiandien nelabai galiu, atrodo, lyg ir grįžau turėdamas daug įspūdžių, tačiau išsisėmiau tiek, kad nieko rimto, gero ir pozityvaus nebegaliu suregzti. Kažko noriu, bet nežinau ko. O nedaryti nieko – irgi varo į depresiją. Taigi kol kas tokios būsenos ir tikriausiai reikia jas priimti ir suvirškinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Karantino dienoraščiai: beprasmybė, karai su homofobais, apokalipsinis sodomiškas sekso vakarėlis

 Sveiki,

 

Antrasis karantino etapas po vasaros ir rudens labai sunkus. Negalvojau, kad jis taip tvos tarsi su kočėlu per mano smegenis. Man atrodo, kad aš jau visą pusmetį nieko gero nenuveikiau, kad keliuosi, einu į darbą, atidirbu, kelias dešimtis kartų atidarau šaldytuvo dureles, prilaikinu gausybę įkeltų naujienų ir fotografijų, ginčijuosi su homofobais, kurie teigia, kad visi mes be išimties esame tik tam, kad darytume vaikus, o jei nedarai, turėsi po mirties atsiteisti su Dievu dėl sodomijos, kam ėjai prieš gamtą. Esu išvadinamas kvailu propagandininku, kuris kaip vyskupas tepa šūdą kitiems ant kaktos. Tiesą sakant, beveik pramoga.

 

Vėl tada žiūriu pro langą. Vasaris šaltas, sniegingas. Kaip reta. Tiesos internete nėra, tačiau lendu ir komentaruose atsikertu homofobui, po to per dantis suduodu daugiavaikei mamai iš Kretingos, pasveikinu su šv. Valentino diena įsimylėjėlius, po to vėl apvemiu kokį homofobo komentarą, nes negaliu pakęsti, kaip neapykanta vadinama „nuomone“. Graužiuosi, kad galėčiau ir turėčiau daryti jogą, spinduliuoti palaikymą ir meilę, o dabar tik naglai bandau įrodinėti, kad kiti neturi teisės įrodinėti, kaip gyventi. Sveistas sviestuotas, dešra dešruota, bulvė bulviuota ir... Nėra visame tame prasmės. Nematau. Ir vakar nebuvo, ir rytoj vėl viskas kartosis iš naujo, ir nebus kaip užpildyti to slogumo, beprasmybės.

 

Palaukit, ar aš kankinuosi? Taip. Miegu, jeigu galiu, po 14-15 valandų, nes kai nubundu, žinau iki menkiausių smulkmenų, ką veiksiu. Baisiausia, kad nežinau, ką galėčiau pakeisti, todėl lendu į internetą ir susikolioju su nepažįstamais dėl vertybių, įsitikinimų ir beveik jaučiu, kad tai primena masturbaciją, nes nei jie pakeis mano nuomonės, nei aš pakeisiu jų. Jie bijo įvairovės, fetišo, juoda oda apsitraukusių gėjų su botagėliais, nes jie neturi teisės tokiais būti. Juokinga, kai galime nuspręsti, kaip ir koks turi būti pasaulis žmonėms. Tik tarškiname ir barškiname klavišais, beveik kaip italai, kai vakare iš balkonų šaukštais, puodais ir keptuvėm pasveikina vieni kitus su dar viena beprotiškos izoliacijos diena. Daug triukšmo. Tokio nebylaus, internetinio, analfabetiškai sumiksuoto su rusiškais ir angliškais teksto hibridais. Dažnai skauda galvą, nieko nenoriu, nebent skaniai ir visąlaik valgyti arba pliektis su homofobais. Sustorėjau kaip šernas. Žiema nuobodi, nors ir graži, tačiau grožis nejaudina, nes jis praeis, o tu vis tiek būsi toje karantino būsenoje. Nenoriu dėl nieko stengtis, nenoriu keltis į darbą, skaityti ir žiūrėti rimtų filmų, net nenoriu ginčytis su homofobais, bet tenka, nes kitaip be to beprasmiško veiksmo būtų dar blogiau. Būtų žiūrėjimas į vieną tašką. Veikimas, kad ir kokia iliuzija, yra geriau, negu nieko.

 

Klausiate, ar bloga diena? Ne. YouTubeje peržiūrėjau tikriausiai visus įmanomus linksmus vaizdo įrašus su šuniukais, kačiukais, su girtuokliais, vaiduokliais, NSO, raganom, su snieglentėm ir buitinėm nelaimėm. Niekas nebejaudina. Kaip niekada jaučiu, jog užmušinėju net ne laiką, o savo jaunystę, gyvenimą. Bijau, kad po karantino ir nebenorėsiu grįžti, nes savaime būsiu atbukęs, atpratęs nuo adrenalino – ar jaudulys iš tikrųjų dar egzistuoja? Ar yra stresas ir savirealizacija, būna neatrastų dalykų? Jau dabar kažkaip dingsta tie pojūčiai, būti nuolatiniam kažkokiam virsme, dabar tiesiog blunku kaip senas laikraštis balkone prieš saulę. Geltonuoju ir gangrenuoju. Lendu vėl į komentarų mūšį, ten mano savotiška „Sostų karų“ imitacija, bet skauda galvą, mane ten užsipuola 20 homofobų, nė vienas beveik manęs negirdi, niekas nestoja mano pusėn, kiekvienam privalau atsikirsti – argi būna dar beprasmiškiau, kai minia daužo vieną vyruką? Prisimenu vaizdus iš „Sostų karų“, prisimenu vaizdus iš Baltarusijos mitingų. Bet ir tai netikra, atrodo, kad neegzistuoja ši tikrovė, esu tik robotas, algoritminė programa. Vėl skauda galvą, vėl puola homofobai... Turėčiau vėl grįžti prie sveikesnės mitybos, daugiau judėti, sportuoti, bet nenoriu, neturiu nė gramo motyvacijos, o ir jėgų nėra, vien amžinas tingėjimas ir bezdėjimas. Išsikvėpęs šampanas po baliaus prie lauko tualeto kur nors kaimo turizmo vienkiemyje. Kam aš dar esu? Mano mielas karantinas, mano kalėjimas be grotų, bandelė be razinos, alkanos katės pusnyse tyko žvirblių, apsnigti ir apšikti paukščių automobilių stogai, net BMW ir tą apdergė – iš viršaus visos transporto priemonės lygios, gaila, kad žmonės visgi lygesni už kai kuriuos kitus žmones.

 

Norėčiau pakeisti pasaulį, padaryti ką nors prasmingo, bet net negaliu pakeisti savo kvailos būsenos. Galiu tik išeiti į šaltą balkoną, pamirkti karštam vandeny, apsukti apie kvartalą ratą, nuo kaukės užrasotais ir užšalusiais akiniais, pusaklė nukaršusi katė, įpuolanti į medžius, tačiau nenoriu, nebejaudina, neįdomu, nėra prasmės net valkiotis... Kažkas turėtų įvykti, sukrėsti žaibiškai, bet plūduriuoju kaip luotas, išprievartauto berniuko lavonėlis Karibų paplūdimyje, mano darbalaukio žydros jūros fone, kuris neturi prasmės, nes gali būti, kad niekada neatsidursiu panašiame rojuje, todėl galiu nebent apgailestauti, vargingai ir apgailėtinai graužtis, kad viskas eina šuniui ant uodegos ir nėra pasaulyje teisybės, nes tikriausiai jos nebeliko ir manyje.

Geltonuoju ir gangrenuoju. Senstu su kiekvienu kavos puodeliu, iškritusiu plauku, menkstančiomis kasmet akių dioptrijomis. Vasaris tuoj įpusės, tuoj praeis Valentino diena, praeis Vasario 16-oji, praeis lygiadienis, praeis atlydys, praeis pavasaris... Ir kas iš to, kai receptoriai ir hormonai, atsakingi už gyvenimo aistrą ir troškimą patirti kažką naujo, ima ir dingsta? Šuo, kuris neės padėtos skrudintos anties, nes manys, kad ji vis vien guminė. Juk uoslė atbukusi, klaidinga. Kas lieka, kai nelieka gyvenimo džiaugsmo? Kas gi po to? Belieka vaidyba. Vienuolės apsitraukia lateksinius sijonėlius, heteroseksualai gėjiškus odinius rūbus ir prasideda, (ko taip trokšta visi be išimties homofobai), prasideda sodomiška pasaulio pabaiga. Apokalipsinis venecijietiškas karantininis karnavalas. Bet ar tai besugebės mus sujaudinti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Beata Tiškevič apie gaslighting ir savo jausmų gerbimą

Nuotr. Ugnė Vasyliūtė

Sveiki,

Pirmadienio rytas prasidėjo dar lovoje. Netyčia į socialinio tinklapio srautą kažkaip išlėkė naujausias Beatos Tiškevič tekstas iš jos asmeninio tinklapio, kuris, pasirodo, besąs labai įdomus ir labai koreliuoja su tuo, ką paskutiniuoju metu išgyvenu ir apie ką dažnai susimąstau: apie pagarbą sau ir savivertės stiprinimą, nebe norą įtikti kitiems, bet patikti toks, koks esu sau.

Visą Beatos Tiškevič straipsnį galite perskaityti ČIA.

Straipsnyje tinklaraštininkė vartoja anglišką terminą gaslighting, kuris iš esmės reiškia, kad kiti žmonės norėdami, kad jaustumeisi gerai, ima „raminti“ pildami dar daugiau žibalo į ugnį, nes toks elgesio modelis vyrauja iš kartos į kartą. Šioji B. Tiškevič citata yra tik pavyzdys, kaip raminti žmonių nereikia, nes jie viduje ima neigti savo tikruosius jausmus ir tai dar labiau prisideda prie savęs menkinimo. Pats tai esu patyręs ne kartą, užduot gavęs palaikymą, galiausiai esu „apipiltas“ tų baisių klišinių frazių: „Nesusireikšmink, juk nieko nenutiko; Ko čia prisigalvojai?; Išmok priimti kritiką.“ Bet juk net ne kritiką reikia išmokti priimti, o tam šalia esančiam surūgusią tavo nuotaiką.

Rekomenduoju apie gaslightingą paskaityti daugiau. Labai įdomu.

Jūsų Maištinga Siela

Apie niekada nevėluojantį pavasarį ir pavėlavusius mus pačius

Sveiki,

Šį pavasarį mano seniai primirštos dainos vėl ateina ir vaikšto po palėpę, stuksena lazdomis iš pusrūsių ir tiesiog nebegaliu. Kažkoks senas primirštas tyrumas iš vaikystės, tartum iš anų dienų, panagėm ateina vėsi šiluma, nutirpina ledynus, ir toks pavasaris kraujyje, jo šuliny, takuose ir už jo, už minčių paraštės, už koridoriaus sienų, durų staktų – riba, neištepta rašalu ir žodžiais.

Vaikšto tos dainos, judina kampuose susisukusias pilkas voratinklių galaktikas, šluosto dulkes nuo pusmėnulių akių vokų, lyg aštriu karvės liežuviu laižytų užmigusį mano kažkokią greitkelyje paliktą esybės dalį, o tas, dabartinis aš, lėkė ir nulėkė greitkeliais, pažadais ir pats pavirto kaip neišsipildžiusiu pažadu. 

Šioji daina apie mus visus, tą pasaulį, paliktą greitkelyje, nė neuždarius durų, kai atvėsta visos odinės sėdynės, pakilus draugui eiti, ir valytuvai uždūsta nutrankytų citrininių drugių sparneliais. Kažkas kirbteli – nuojauta, kurios buvo tiek daug ir beliko tik asociacijų sukeltas neatpažįstamas rezonansas, vibruojančios voratinklių gitaros jau be aiškios melodijos, kaip juostelėje tūkstantį kartų perrašytas garsas. Šitaip tarkšteli į asfaltą išgaruotas amoniako buteliukas. Šitaip šmėkštelime mes patys sau, palikti šoniniuose veidrodėlių sparneliuose. 

Jūsų Maištinga Siela