Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje

Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 172: mantros "Viskas yra ir bus gerai!" kartojimas ir sėklų daiginimas

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Rašyk 5 min. be sustojimo taip, kad kiekviena pasikartojanti mantra taptų tarsi sėkla, kuri įkrenta į tavo naujo įsitikinimo derlingą žemę ir tampa naująja tiesa.

 

Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai. Viskas yra ir bus gerai!

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 144: jūs nuolat perkuriate praeitį, keisdami dabartį ir ateitį (daugiadimensija multivisatoje)

Sveiki,

 

Šiandien pamačiau ženklą, kad mąstau teisingai, visiškai atsitiktinai nesureguliuotame laikrodyje rodė 20:02 val. Veidrodinis laiko atšvaitas, kuris, bent jau man, reiškia, kad plečiuosi ir vėlei grįžtu į savo formą.

 

Pastarosiomis dienomis išgyvenau įdomių dalykų, šiandien turiu nuostabią, dar nepasibaigusią dieną, o jau noriu pasidalyti savo meditacijos suvokimais su Jumis.

 

Pamenate tuos pasakymus, kad praeities nėra, o ateitis neegzistuoja? Visokiausių versijų ir formuluočių galima išgirsti, bet kas jūsų kasdieniniame patyrime tai yra iš tikrųjų? Jeigu gyvenate paprastame gyvenime, kur domitės socialiniu gyvenimu, darbu ir kitais įpratsais dalykais, klausotės radijo, žinių ir gyvenate trumpalaikiais politiniais skandalais, nuolat aikčiojate ir reaguojate į bereikšmius išorinius dirgiklius, tai šito, galimas daiktas nejaučiate, tačiau kas milisekundę jūs sukuriate save iš naujo ir vis kiek kitokios perspektyvos. Kvantiniai šuoliai irgi įmanomi, nes mes šokinėjame iš vienos perspektyvos į kitą, mainomės begalinėje erdvių jungtyje pagal savo intencijas, mintis ir vibracijos dažnį, nors mums atrodo, kad nieko nevyksta. Vyksta.

 

Iš esmės įdomiausia, kad galima keisti praeitį, paprastai per integravimą, paleidimą, transformavimo technikas, esmė – vibracija ir tavo energijos kryptis, todėl kai kurie dalykai linijiniame laike pamirštami, jie paprasčiausiai išnyksta kaip niekada nebuvę ir mūsų perspektyvą suformuoja pakitęs praeities variantas su naujų potyrių ir patirčių bagažu. Dažniausiai tai nėra labai kardinalūs pasikeitimai, veikiau nežymūs, tačiau labiau įvaldžius ir suvokus šią būties ir savęs suvokimo iš dabarties taško techniką, galimi neriboti daugiadimensiniai šuoliai, pokyčiai ir net tikrovės pasikeitimai.

 

Tai nuostabu!

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 138: apie iliuzijų kančias ir aukštąsias gyvenimo akimirkas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai galvoju apie vienybės idėją. Kad visi esame kilę iš vieno ir to paties šaltinio, kad pirminė mūsų prigimtinė energija ir intencija buvo daugmaž vienoda, galgi net identiška. Dualumas, į kurį puolėme materializuodamiesi ir tapdami kintančiomis skirtingomis gyvybės formomis mums padovanojo kančias ir džiaugsmą, ašaras ir ekstazę, harmonijos siekį ir baimę kentėti.

 

Visų dalykų matas šiandien mūsų civilizacijoje, mūsų paprastoje kasdienybėje, kur sutinkame tiek skirtingų žmonių, su kuriais nesusikalbame, yra empatija, t. y. gebėjimas jausti kitą, pateisinti, suprasti ir net pateisinti. Empatija kaip tapatumo galia yra pirmykštė, matyt, kilusi iš pačių mūsų pradžių, kai nebuvome dar tokiose formose, kokiose šiandien esame. Iš esmės atskirumas egzistuoja tik šiame matavime, bet esmėje tai tik iliuzija, kaip, beje, ir daugelis kančių, kurios kyla iš atskirties ir kitoniškumo iliuzijos. Tad iš esmės budizmas sako kaip ir tiesą, teigdamas, kad atsikratęs iliuzijų, pasieki nirvaną, t. y. būvį be kančios.

 

Man tik visą laiką knieti, kodėl tai žinodami, medituodami, keisdamiesi mes nesukuriame kančios nutraukimo? Kodėl taip sunkiai patikime iliuzijos nutraukimu, bet taip paprastai priimame destrukciją ir sukuriame kančios efektą, kaip kokie pirmūnai labai greitai susirandame kančių priežastis, šaltinius ir juos įprasminame, ir taip sunkiai – tą džiaugsmingąją pusę? Kartais atrodo, kad ir kiek besistengsi, kad ir kiek bemedituosi, būsi pozityvus, būsi nusiteikęs mintis kreipti į šviesą, o gyvenimas ima ir vis tiek paspendžia savo spąstus grąžindamas prie socialinio intrigų ir įtampų kupino gyvenimo.

 

Reikia tiek daug šviesos, tiek daug taurios energijos, aukštos vibracijos, kad visa tai keistųsi. Praktiškai šiame gyvenime dirbti, valytis, augti ir vėl valytis; dirbti ir augti kaskart vis ilgiau ir ilgiau išlaikant aukštąsias gyvenimo akimirkas kaip patį natūraliausią savo gyvenimo būvį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 105: rudina – irgi gerai!

 

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtadienis praėjo lengvai, tačiau po širdimi vis tiek kažkoks nerimas kaip koks kirminas graužia. Tai viena iš tų dienų, kada viskas einasi kaip per sviestą, tačiau begalinio džiaugsmo dėl to nėra. Energija tarsi užgniaužta, o medituoti nesinori, nes greit dėl miego stygiaus paroje tiesiog užmiegu ir miegu 2-3 gražias valandas, tad vakare nebelieka kitiems dalykams laiko, tik ruoštis kitos dienos darbams.

Kartais tas algoritmas erzina, žinokite, o kai sėdžiu apmąstyti pozityvia perspektyva dienos, visgi belieka džiaugtis ir fiksuoti, jog viskas, nepaisant to, kad trūko energijos ir svaigulio, buvo gerai, nes stabilu. Norisi nuotykių, norisi linksmybių, norisi keliauti, tačiau kaip ir dažnas iš mūsų esu priverstas tiesiog gyventi įprastą socialinį gyvenimą ir ieškoti toje tikrovėje atsvaros. Neišvengiu tokiu dienų, bet svarbiausia, tikriausiai, jas sąmoningai atpažinti, įvardinti, nesipriešinti, juk galų gale yra taip, kaip yra.

Šiandien pasidalijau knygos „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ apmąstymais su Jumis. Maniau, kad nesuspėsiu, maniau, pasiliksiu savaitgaliui, dar liko šiokių tokių darbų, vėl neapsuktas ratas aplink kvartą, bet bent prieš miegą pažiūrėsiu gerą filmą ir artimiausiu atsiliepimu pasidalysiu su Jumis. Juk tai ir yra kasdieninė laimė – stabilumas, ritmas, rutina, kuri pasirodo visu gražumu, įsiėdusi iki kaulų, bet prisiminus kitų dienų perspektyvas, kada viskas dinamiška, tada pasiilgsti tokių šaltesnių, pilkesnių ir „robotiškų“ dienų kaip ši.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 102: apie gyvenimo laiko suvokimą kino teatro salėje

 

Laba diena, praeiviai,

 

Šiandienos suvokimas sėdint kino teatre ir žiūrint „Pietinia kronikas“ buvo toks: kaip gera eiti koja kojon su visuomene, su tomis klišėmis, su tuo, kas madinga, apie ką visi kalba, supranta, turi savo nuomonę; tai, kas mus iš esmės jungia – populiariausias visų laikų lietuviškas filmas, kurio seansai jau traukia tikriausiai trečią mėnesį. Tos jungtys kartais neaptariamos, bet jos veikia saugiai kaip socialinės-kultūrinės atramos, tad atėjus čia, į „Maištingą sielą“, galiu dalytis tuo, ką, atrodo, atradau, suvokiau arba nesuvokiau, tiesiog praslydau pro paviršių ir tik susidrumsčiau. Šiandien, toje salėje, patogioje kėdėje, atėjo suvokimas apie laiką, apie tai, kad skirtingi gyvenimo etapai atrodo kaip kompiuteriniai kambariai, kuriuos savaip išeini. Ir tas ėjimas, kuris retsykiais atrodo toks juodas, nepamainomas, nepermaldaujamas, iš tikrųjų sukarikatūrintas tampa kaip gyvenimo filmas (kaip kad iš kokių 90-ųjų), iš kurio laikui bėgant taps tik detalės, dėl kurių kažkada raudojai kaip prie sukiužusios valties pernelyg įsijautęs į aukos žaidimą; išties taps tik detale, kokia nors automagnetolos prisivėlusia juostele, kuri kels nuostabą, kad gyvenome šitokiomis sureikšmintomis sąlygomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 101: gyvenk kaip katinas – instinktyviai ir be vertinimo!

 Katė Rygoje, autor. nežinomas

Sveiki,

Vis neturiu kantrybės parašyti ką nors pozityvaus, laiko trūksta, o gal ir ne visada atsiranda tinkamu metu tinkamas žodis.

Džiaugiuosi šiomis dienomis atėjusiu „Kino pavasariu“, tad kinas eina išvien su ritmu, gal ne visada taip entuziastingai, kaip norėtųsi, tačiau visgi tai dalis ritminio pavasarinio gyvenimo.

Reikia galvoti ir mąstyti kaip katinui, kuris nežino, kad yra katinas, nes tikriausiai apie tai net mintis nekyla. Žmonės nuolat galvoja apie save ir niekaip negali sustoti savęs vertinti kitų perspektyvomis. Pavyzdžiui, aš tą nuolat save pagaunu darant, lyg man rūpėtų kas ką galvoja apie mane. Kada šis kailis ir iliuzija užaugo? Tikriausiai, kai pradėjau saugotis ir mes visi pradedame „nenormaliai normalėti“, todėl atsiranda dvilypumas.

Pastebėjau, kad veikla, darbas, įsitraukimas į bet ką, kur nebelieka minčių apie save ir vertinimo, padeda jaustis geriau. Kitaip sakant, galima suprasti tuos darboholikus, nes ką jie darytų, jeigu nereikėtų nieko daryti? Tada liktų daug laiko skirti sau ir savianalizei, kuri veda prie didesnės savianalizės, šioji dar toliau ir taip iki begalybės... Manau, svarbu neužsikasti prasmių paieškose, lengvumas ir juokas dažnai nuvertinami, nes bijome nebrandumo etikečių. Spjauti į juos. Mėgaukitės lengvumu kaip katinai, kurie veikia instinktyviai, nepriklausomai ir laisvai.

Šią nuotrauką išmetė facebooko sraute, net nespėjau pasižymėti, kas jos autorius, tik prisimenu, jog čia Latvijos sostinė Ryga, o katė eina savo keliu nepozuodama, o veikdama instinktyviai. Galime iš jos pasimokyti.

Maištinga Siela  

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 87: mąstyk pozityviai net tada, kada sunku

Labas,

Viskas, kad ir kas nutinka, nutinka, todėl nėra prasmės dėl ko nors apgailestauti ir save plakti. Viskas, kas atsitinka, atsitinka iš Visatos valios, todėl užuot sukontroliavus kitus, verčiau susitvarkyti savo galvojimą apie save. Šiandien trumpai. Einu skaityti knygą.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 74: įveiks savo pomidorų sodą ir užgesink gaisrą lengvai

 

Sveiki, sveiki, sveiki!

 

Pirmadienis ir vėl pirmadienis, ir vėl jis. Įkritus į automatinį rėžimą svarbu atsibusti, žinoti, nors tavo veiksmai minutėmis ir valandomis sustyguoti grafikų ir darbų, tačiau tavo mintys ir kai kurie žodžiai – ne. Jeigu jausi ne suvaržymą, bet vidinę laisvę, tai ir išorinė tikrovė taps laisvesnė, atsiras daugiau galimybių interpretuoti, elgtis spontaniškiau ir kūrybiškiau. Galiausiai vidinė pajauta ir žinojimas nustelbia išorinius dirgiklius, jeigu dirbama kryptingai, norint gauti tą rezultatą – esminį pokytį.

 

Šiandien pagavau tuos savo susierzinimus, pakeltą toną ir kitus niuansus, kurie rodo valdingo žmogaus karingą poziciją (ten netenkama daug energijos), svarbu „pagauti“, svarbu suvokti ir tai jau prigesina liepsnas. Galiausiai išsikvėpavimas, sąmoningas karingumo ir inerciniai situacijų suvaldymo atsisakymai padeda ne tik suvaldyti liepsnas, bet ir išvalyti nuodėgulius laužavietėje ir ten įveisti pomidorų sodą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 59: šiandien buvo gerą gyventi be pretenzijų!

 

Sveiki, atklydusieji ir nuolatiniai skaitytojai,

 

Šiandien turėjau vieną puikiausių vasaros dienų, kai tiesiog dariau tai, ką reikia daryti, kad būčiau laimingas. Neskubėjau. Vaikščiojau su knyga po miestą, prisėsdamas prieš saulutę. Nuostabus oras (+22C!), lengvas ir gaivus vėjelis, tuščias, neprikimštas skrandis, sukeliantis kūne lengvumą. Ir taip gera užeiti į kavinę, prisėsti su kavos puodeliu, paskaitinėti ir laukti draugo po darbų, kad galėtume pasivaikščioti, užsukti į akmenų parduotuvę. Dalį laiko knygyne varčiau naujienas, nusipirkau už tris eurus Viktorijos Daujotytės knygą, vėliau tiek pat sumokėjau už kavos puodelį ir viskas taip ramiai, kad jokia pikta mintis nepuolė nei apie žmones, nei apie būsimus darbus – absoliutus laikas sau ir judėjimui, buvimui čia ir dabar.

 

Esu dėkingas už šį natūralų ir paprastą patyrimą be didesnių pastangų. Vien dėl to, kad nusprendžiau vos pramerkęs akis, kad šiandien bus puiki diena. Dar sykį pasitikrinu seną tiesą: svarbu yra nukreipti mintis į savo būsenų ir emocijų gerinimą ir suvokimą, jog tikrasis pasaulis priklauso nuo vidinio susitvarkymo, o ne nuo išorės veiksnių. Svarbu tą emocingą būseną sąmoningai pratęsti, dauginti ir įgalinti, kad taptų tokia pat įprasta, kaip kažkada nuolat buvę besivelkantys rūpesčiai ir stresas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 53: neturėk iliuzijų dėl rytojaus

 

Sveiki,

Vaikystėje dažnai sapnuodavau milžinus, kad nuo jų bėgu slėptis į miškus, o milžinai būdavę tokie dideli, kad lengvai perlipdavo mūsų namą. Milžino didingumo ir savo mažumo jausmą sapnuose ilgai jausdavau taip įtaigiai, kad dar ilgai pabudus neišnykdavo tas instinktyvus noras bėgti.

Šiandien milžinų, kiek pamenu, jau nebesapnuoju, tačiau mane dažnai užplūsta jausmas, kad turiu būtinai turėti kokį nors tikslą, kuris mane varytų į priekį, o kartais tai tooooks didelis noras nuveikti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kad neberandu sau vietos, tačiau sulaukus atitinkamo amžiaus imu, nors dar ir nesuvokiu, iš kur kyla tas troškimas veikti didingus darbus, bet susitvarkyti retsykiais jau pavyksta: didingi darbai laukė dešimtmečius, jie neįvyko dėl draskymosi, neįvyks ir rytoj. Tam tikra prasme neturėkime iliuzijos dėl rytojaus, o mūsų pačių reikšmingumas tokiame trumpame gyvenime gal ir neturi būti toks, kad apie mus kalbėtų ateinančios kartos ir bėgtume perfekcionistiškai kaip asilai prieš tabaluojančią milžinišką morką.

Manau, tai galioja visur. Darbuose, įsipareigojimuose, iliuzijose, kad visur ir visada turim suspėti, nes o ką žmonės pasakys, ką pagalvos... Pasaulis niekam nesugriuvo dėl to, kad kažkas kažkur nesuspėjo, o gal priešingai – buvo lemta milžiniškiems projektams ir idėjoms neįvykti ir tik dėl to dabar skaitote šias eilutes ir ieškote ramybės ir kitokios gyvenimo pajautos.

Šiandien važiuodamas į darbą suvokiau, kad niekur iš tikrųjų neskubu, t. y. nepatiriu skubėjimo ir lėkimo jausmo, kad turiu atlikti tą, aną ir dar štai tą, nes, o kaip be manęs kiti... Įkvėpkime ir iškvėpkime, viskas yra ir bus gerai, o milžiniški norai gyventi greitai ir reikšmingai dažnai nuveda mus į smulkmenas, mažus darbelius apie viską, išdalijame dieną ir graužėmės, kad dar to ar ano nepadarėme, o labiausiai nepailsėjome. Nežinau, man retsykiais tas milžinas manyje nuveda klystkeliais, reikia jį vyti iš vidinio kiemo ir neleisti užstoti saulės.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 51: šeštadienis priklauso man ir aš tai vertinu!

 Sveiki,

 

Dangau, kaip seniai neturėjau tokio puikaus šeštadienio! Nepiktino net ne visai pavasarinė temperatūra, nes tai tėra tik smulkmena. Pagaliau galėjau normaliai ilsėtis krapštydamasis šeštadienį namuose, o ne tingiai drybsoti lovoje ir graužtis, kad tingiu daryti tą, tingiu daryti aną. Priežastis labai paprasta – kokybiškas ir sąmoningas poilsis, tad ir veiksmai veda prie pasitenkinimo ir dėkingumo, o ten, kur dėkingumas, visada atsiranda ir energijos.

 

Diena puiki, nes kokybiškai sportavau, o ne šiaip 5 minutės visokiausių nekokybiškų pratimų, kad „užpumpuotų“ kūną ir raumenys pajustų apkrovą, o lėtai, tarsi laižant ledus. Po to tiek energijos atsiranda! Žinoma, ne darbams ją ištaškyti, o sutelkti į ko nors darymą, kas teikia malonumą! Susitvarkiau namus, esu iš tų, kurie mėgsta tarką, o švarūs ir kvepiantys namai kelia didžiulį pasitenkinimą, nes tai mano erdvė, kuriai skiriu laiko! Šiandien neskubėdamas per dieną perskaičiau vieną knygą – J. M. Coetzee „Lenkas“ ir net spėjau čia pasidalyti mintimis apie ją. Spėjau išeiti į miestą, pavalgyti, laukia dar du naktiniai filmai... Jaučiuosi taip normaliai, kaip nesijaučiau jau kelias savaites! Šeštadienis priklauso man ir jis įkvepia gyventi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 49: ką pasėsi, tą ir pjausi - tikrovė projektuojama iš vidaus

 Sveiki,

 

Dar viena savaitė užsidaro... Rytoj Saulės užtemimas tikriausiai ką nors atneš, ne vien tik vėjas nuo Afrikos dulkių ir smėlio daleles, dėl ko esame raginame nevaikščioti lauke.

 

Juk šiaip ar taip daug kas priklauso nuo mūsų pačių nusiteikimo, pastangų sąmoningai atmesti ir ignoruoti tai, kas mus liūdina, pykdo. Vaikščiodamas sekmadienio pavakarį aplink cerkvę ir tvenkinius, galvojau apie šios nakties sapnus, apie tai, kaip kinta tikrovė. Dažnai prisimenu vaikystę, kuri, atrodo, lyg ir nebuvo lengva, bet iš šių dienų perspektyvos, rodos, kad turėjau to, ko dažnai nebeturiu, arba reikia pastangų tam kurti. Tačiau, kaip sakė, Jūratė Bitinaitė, ego neprimaitinsi, kad ir kiek jam šertum, o širdies maitinti nereikia, viskas viskas joje telpa, tik reikia atsigręžti ir ją atrakinti, sąmoningai nuo negatyvių dalykų kreipianti dėmesį į vidinius savo impulsus. Dažnai savo dienoraščiuose apie tai rašau, mąstau, generuoju ir nežinau tikresnės tiesos nei tai, kad tikrovė projektuojama iš vidaus. Gal ir tiesą sako toliaregiai, nuo pinigų ekonomikos mes pereiname prie energijos, apie kurią jau kalbėjo ir mūsų tautos išminčiai: ką pasėsi, tą ir pjausi.

P. S. Ar klausote muzikos 432 Hz? Pabandykite.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Bitinaitė apie dvasingumą, ego ir širdį, apie gyvenimo pasitenkinimą

 Sveiki,

„Ego niekada nepatenkinsime. Jis nepasotinamas, o širdies tenkinti nereikia,“ – sako Jūratė Bitinaitė, knygos „Pasaulis tavo širdyje: aistra kurti, drąsa klysti“ autorė (Alma littera, 2018). Šią knygą įsigijau prieš kokius tris metus, dar nė karto neperskaičiau. Tuo metu labai knygose ieškojau dvasinių tiesų, tam tikro prablaivėjimo nuo kasdienybės rutinos ir įtraukties, nuo kurios kasdien daugiau ar mažiau kenčiu ir bandau ištrūkti, gyventi čia ir dabar – kartais pavyksta, o dažnai ir nelabai, todėl kasdienė sutelktis ir pastangos bent kažką padaryti dėl geros savijautos ir ramybės yra, manau, vertos, o J. Bitinaitės knyga man vėl tą priminė. Juk šiaip ar taip dažnai tenkindami nepatenkinamus egoistinius poreiškius pro ausis ir gyvenimą praleidžiame tiesiog nuostabų pasidavimą kitiems dalykams. Ačiū.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 48: gerą dieną reikia švęsti širdyje!

 

Photo: Jonas Mekas Amerikoje

Sveiki,

Šiandien man buvo gera diena. Nepaisant to, kad daug dirbau, nepaisant to, kad dirbau vėl tą patį per tą patį sistemoje, tačiau jaučiausi gerai, nes suvokiau, kad vienaip veikia fizinis veiksmas, kitaip – mintis, kuri duoda suvokimą, jog nesi vien Sizifas. Suvokiau, kad šiandien švietė saulė man, kad nereikėjo tampytis skėčio, kad prajuokinau kelis kartus žmones, kad man tai buvo lengva ir malonu. Turėjau skanius pietus su kolegomis, džiūgavau važiuodamas į darbą, o labiausiai laimingas pasijutau, kai atmečiau visus išankstinius „man reikia to ar ano, man trūksta, aš nenoriu, aš pavargau, man nebeįdomu ir kt.“ įsitikinimus, kurie apibrėžia emocinių būsenų ribotumą. Tiesiog buvau vėl dėkingume už tai, kad viską, ką norėjau jau turiu, esu pakankamas ir niekam nieko nereikia įrodinėti, nuo nieko pabėgti. Tai be proto išlaisvina lygioje vietoje.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 45: tu turi viso pasaulio drąsą ir valią keisti ir keistis

Gerą dieną!

Dabar paklausyk manęs iš šios akimirkos, kai rašau šias eilutes.

 

Tu iš tikrųjų turi viso pasaulio ir visos visatos palaikymą keisti ir keistis. Nėra jokių blokų, nėra nieko, kas galėtų tave sustabdyti ar sutrikdyti, visi barjerai ir kliūtys apeinami ramiai ir su šypsena. Tu turi visą drąsą ir viso pasaulio valią įgyvendinti tai, kas tave įgalina būti laimingu. Nereikia kovoti už galimybę būti laimingu, reikia kurti dabarties momentą iš pajautos, kad sąmoningai renkiesi kurti visapusiškai save tokį, kokį nori save pajausti ir patirti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 35: laisva siela – laisvame kūne

 

Sveiki,

 

Pagalvojau, kokia galėtų šiandien būti pozityvumo tema ir ji atėjo savaime iš penktadieninės meditacijos.

 

Užsimerkite. Grįžkite į savo vidų besąlygiškai atmetę viską, ką protu žinote apie save šiame laike ir pasaulyje: tapatybę, vardą, dienos įvykius, kančią, traumas, profesinę veiklą, lūkesčius, laimę ir nelaimes, santuoką, skyrybas, vienatvę, priklausomybes... Tarsi tai tebūtų tik išorėje, kaukės, įvaizdžiai, įsitikinimų lukštas. Susitelkite savyje be tapatumo, tik vien iš to, kas amžinai nekinta ir tai... netrukus prasiskleidžia. Tavo savastis, kurion visada gali grįžti kaip į namus, tada iš šios perspektyvos, atrodo, viskas laikina, žaidimas, nepastovu ir pernelyg sureikšminta. Todėl aplinka, išorėje likę dalykai harmonizuojasi, nebelieka sureikšminimo ir susireikšminimo, nes iš gilumos žinai, kad esi nemirtingas ir tai tave išlaisvina kaip sielą, o kai tai išsilaisvina, nebelieka pretenzijų ir kūnui, jis taip pat tampa laisvu. Kitaip sakant, iš vidaus pakinta tikrovė, nes keičiasi santykis visur viskame. Jeigu rasite kasdien laiko įbėgti į savastį, nekintantį savęs suvokimą, lengviau paleisite blokus ir gyvenimo kokybė bei psichinė sveikata pagerės. Rask laiko būti savimi be apibrėžties ir rėmų.

 

Iš tikrųjų dėkoju už šį priminimą „Budinimo kanalo“ kūrėjui Pauliui. Meditaciją galite išbandyti, klausydamiesi jo įrašo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 33: nebekovokime susikurtų netikrų kovų!

 Etruskų meno fragmentas.

Sveiki,

 

„Sustok, akimirka žavinga!“ Tokius turėjo ištarti Faustas žodžius Mefistofeliui ir tapti jo amžinu vergu, pažinęs visus Visatos slėpinius. Kaip dažnai būna, kada norime, kad toji akimirka visgi kuo greičiau praslinktų ir kaip dažnai sakome „reikia atlaikyti dar vieną dieną!“. Tarsi kokią užtvanką nuo jūros. Signalas, kad kažkas negerai. Tačiau dažniausiai tas užtvankas mes padarome patys dar didesnes, sunkesnes ir kartais beveik mus visiškai sunaikinančias, nes esame nuolatinėje kovos pozicijoje.

 

Nusiraminkime. Nėra su kuo kovoti. Niekam nieko nereikia įrodinėti, nes mes esame tokie, kokie esame ir mūsų pakankamumas pasaulyje yra užtektinas. Iliuzija yra tik tai, kad mums uždėjo įsitikinimą, kad reikia nuolat baisiai stengtis, nertis iš kailio, įrodinėti, pamirštant paprasčiausią savo vidinę ramybę, žinojimą, kad iššūkiai patys maloniausi yra tik tie, kurie teikia augimo ir pasitenkinimo, o ne tie, kuriuos manome per klaidą, kad reikia paskutiniais neuronais įveikti. Nusiraminkime, įkvėpkime, žavinga akimirka tegu tęsiasi kaip šiame etruskų kažkada pavaizduotame paveiksle. Pasakykime sau šiandien priešingai: įdėsiu tiek pat pastangų ir energijos būti taikoje ir ramybėje, kiek įdėdavau kažkada kovodamas ir atlaikydamas lyg užtvankas dienas. Juk šiaip ar taip pasaulį projektuojame iš savęs, o ne iš išorės, tad kodėl nepabandžius tiesiog stabtelėti akimirkomis ir suprojektuoti kažką naujo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 32: tavo vidinė sveikata yra svarbesnė, nei tai, ką kiti apie tave pagalvos

 Photo: blakecreates

Sveiki,

 

Tęsiant pozityvumo terapinius įrašus, pagavau save pernelyg dažnai galvojant, ką kiti mano ir kalba apie mane, netgi įsivaizduoti pačius blogiausius scenarijus, juos dvigubinti. Tai gali tapti netgi nepakeliama. Ypač kai gyvename amžiuje, kai viskas yra gera reputacija ir visi pozityvūs „čyzai“, kur aštresnis žodis gali numušti bet kokią motyvaciją. Labai svarbu yra pasakyti tam negatyviam mąstymui NE. Niekas nėra svarbiau, nei Tavo asmeninė ramybė. O ką pasakys ar pagalvos kiti? Absoliučiai nesvarbu. Labai prastai jaučiamės, kai imame gyventi ar elgtis taip, kaip tikisi vieni ar kiti iš mūsų, tada užsiblokuojame savame kiaute, užsiimam saviplaka, norime įtikti ir tada atsitinka baisiausia – prarandame ir „pametame“ savastį, tad kuo mažiau sėdėjimo prie visokių nuotraukų ir savo netikrumo kūrimo internetinėse erdvėse, kuo mažiau saviplakos už tai, kad kažkas pasišaipė, kad kažkas kažką pasakė – tai jų purvas, jų reikalas, jų „kultūra“, nes patys dažniausiai to ir sulaukia. Tai, kitaip sakant, programa, kurią reikia perprogramuoti.

 

Geriau sakykime, kad esame tai, kas esame. Kad visiškai nerūpi, ką kiti pagalvos, o geriausia išvis pamiršti, kad kažkas apie mus nuolat galvoja ir smerkia, nes tai iliuzija. Kai pamiršime, kad nuolat iškrentame iš konteksto, o tiesiog mėgausimės nesvarumo būsena, nebepastebėsime, jog kažkam neįtinkame. Laimingi žmonės traukia laimingus žmones, liūdni ir prislėgti nieko pritraukti negali. Svarbu susizgribti ir atsirinkti mintis, nes mintys sukelia jausmus, o jausmai tampa mūsų kasdienybės būsena. Išravėkime piktžoles, kad būsenų daržas žydėtų ir klestėtų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 29: staigmenos ir stebuklai laukia už kiekvieno kampo

 

Sveiki,

 

Dažnai nebelieka laiko pozityviems įrašams, bet šįkart, prieš eidamas į lovą su knyga miegoti, nutariau vis tiek brūkštelėti.

 

Lietuva turi tiek daug sniego! Ir sninga kasdien! Ištisai. Kas nenorėjo tokios puikios žiemos? Džiaugtis reikia!

 

Visgi interneto platybėse akis užkliuvo už šio inkognito akvarelės darbo. Juk taip dažnai mes esame tie maži laiveliai didžiulėje jūroje, o tas banginis, glūdintis po mumis pernelyg dažnai nematomas, ignoruojamas, nes mūsų žvilgsnis susitelkęs į kasdienybę ir aplink skraidančius uodus ir smulkmenas. Tebūnie šis banginis kasdien gelmėse esantis stebuklas matomas ir jaučiamas. Žinojimas, kad staigmenos gali ištikti kasdien už kiekvieno kampo, leidžia ateiti tam stebuklui daug greičiau. Juk kaip šauksi į gelmę, su kokia jėga ir intencija, taip gelmė tau ir atsilieps. Nebetikėkime, o žinokime, matykime, kaip tai veikia, o pastebėję pokytį, pasidžiaukime, neužguskime to džiaugsmo rūpesčiais ir prastomis mintimis.

 

Jūsų Maištinga Siela