Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių
nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais
jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys,
savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta
kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant
produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši
veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk
viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com,
prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia
palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.
Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta,
sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų
yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai
blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis
mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto
turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai
blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių,
didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų
tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai
vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.
Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia.
Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto
šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes
viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie
tai mąstau, man darosi liūdna,nes tuo
metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas,
atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras.
Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų
šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys,
prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes
nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio
ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti
ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti
autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po
to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą
ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina,
darosi nuobodu.
Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad
apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes
tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti
be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški,
atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur...
arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios
nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities
prognozės nėra džiugios.
Būna dienų, kada atsiverčiu šį pozityvumo dienoraštį,
skiltį, kurį buvau sumanęs kasdien ką nors pozityvaus parašyti, tačiau net neįsivaizdavau,
kad teks tiek kartų žiūrėti į tuščią lapą ir nežinoti, ką parašyti, išjungti. Priėmiau
tą faktą, kad ne kasdien padarysiu po tokį „pralaužiantį“ įrašą, bet šiandien
bemedituodamas karštame vandenyje (mano įprasta praktika) susidūriau su įdomiu
dalyku: besijungdamas su savo Aukštesniąja Savastimi, pajutau, kad tai
projekcija, kad Aukštesnioji Savastis iš esmės ir esu Aš Pats!
Labai įkvėpė ši ištrauka iš šiuo metu skaitomos Sal
Rachele knygos „Laiko paslaptis“ (Mijalba, 2025).
„Leiskite Dievui būti Dievu. Liaukitės galvoti,
kad viskas turėtų būti kitaip. Viskas yra, kaip yra. Priimkite šios amžinos
DABARTIES akimirkos tiesą. Jeigu reikės, kad įvyktų pokyčiai, jie įvyks. Jeigu jūs
esate varomoji pokyčių jėga, jūsų gyvenimas bus sutvarkytas taip, kad
galėtumėte ja būti. Pokyčiai vyks per jus. Tačiau jie neatsiras iš ego kovų ir
pastangų. Tokie pokyčiai nėra reikalingi – jie labiau primena vaiko žaidimą. Nesibaigiantys
ego pasirinkimai iš tikrųjų nėra pasirinkimai, o tik prisirišimai prie blizgančių
žaisliukų ir įvairių mažmožių. Nesvarbu, kurį jų pasirinksite, nes galiausiai
visi išnyks tyroje šviesoje, iš kurios atsirado. Mėgaukitės jais, bet
neinvestuokite į juos savęs. Vienintelė jūsų investicija yra į savo Tikrąją
Savastį, savąjį Dievo aspektą, savo Aukštesniąją Savastį. Džiaukitės, nes dabar
žinote, kad vienintelis tikras siekis, kokį gali turėti žmogus, yra pabudimas
ir savo Dieviškumo suvokimas (p. 105).“
Begalinėje Visatos struktūroje, kur per sekundę
peršokame per tūkstančius tikrovės realybių, patys to nė nenujausdami, iš
tikrųjų gyvename kiek apgaulingą žemiškąjį socialinį gyvenimą. Viskas, kas tu
esi, esi jau visas čia ir dabar. Tobulai pasirūpintas ir aprūpintas, netgi
jeigu taip ir neatrodo.
Viskas, ko reikia ir kas galioja, tai nuolatinis tavo
potencialo augimas, kuris visada atveda tave prie tam tikrų ribų, kurias reikia
peržengti. Kartais skaudžiai ir dramatiškai vien tam, kad būtų naujos patirtys
su naujomis tavo suvokimo ir apibrėžtumo struktūromis. Dabar, kad ir kaip
bepažiūrėsi, pokytis mūsų laikiname ir trumpame žemiškame viename gyvenime yra
esminis palydovas, veikiantis pozityviai arba destruktyviai vien tam, kad kaskart
patirtume augimą ir naują savęs suvokimą.
Tai suvokti sudėtinga tiems, kurie gyvenime visada
siekia balanso, saugumo ir stabilumo. Saugumas ir stabilumas atsiranda iš
priėmimo, kad kaskart save sunaikini ir perkuri į naują save ir tai... niekada
nesibaigia.
Kartais negaliu patikėti, kaip greitai bėga laikas...
Kai aptinki kokias senas nuotraukas, ar tuos pačius senus internetinių
platformų skanus, nustembi, kaip iš tikrųjų viskas keitėsi ir kad tu visame
tame dalyvavai. Taip panašiai nutiko ir su „YouTube“ kanalu, kuris tikriausiai
yra lankomiausias šiuo metu mano puslapis, kur kokybišką ar pramoginį turinį
lengva atsirinkti. Tiesa, reklamos šią platformą tiesiog teroristiškai siaubia.
2009 metais „YouTube“ platforma atrodė gerokai kitaip
nei dabar. Tuo metu ji dar vystėsi ir buvo labiau orientuota į bendruomenę.
Vaizdo įrašai buvo vertinami nuo 1 iki 5 žvaigždučių sistema, o pagrindiniame
puslapyje buvo atskiras „bendruomenės“ skyrius. Tai liudijo „YouTube“ siekį
skatinti vartotojų tarpusavio ryšius. Pati svetainės išvaizda buvo paprastesnė,
su aiškesniu paieškos ir navigacijos meniu. Svarbu paminėti, kad 2009 metais
„YouTube“ pradėjo palaikyti aukštesnę raišką – 1080p, o metų pabaigoje pristatė
ir automatinį kalbos atpažinimą, gerinantį prieinamumą.
Tarp populiariausių 2009 metų vaizdo įrašų dominavo
įvairūs reiškiniai. Tarp labiausiai žiūrėtų vaizdo įrašų, ne tik muzikinių,
buvo Susan Boyle pasirodymas laidoje „Britain's Got Talent“ (surinkęs virš 120
milijonų peržiūrų), „David After Dentist“ ir „JK Wedding Entrance Dance“.
Muzikos kategorijoje itin populiarios buvo Pitbull, Miley Cyrus, ir The Lonely
Island dainos. Būtent 2009 metų lapkritį „YouTube“ ieškomiausių terminų sąraše
pasirodė ir Lady Gaga „Bad Romance“.
Lady Gaga vaizdo klipas „Bad Romance“ buvo įkeltas į
„YouTube“ 2009 metų lapkričio mėnesį. Šis klipas sparčiai išpopuliarėjo dėl
savo išskirtinės estetikos, įsimintinų kostiumų ir choreografijos,
įtvirtindamas Lady Gaga, kaip popmuzikos ikonos, statusą. Jis tapo vienu
pirmųjų „YouTube“ klipų, pasiekusių milžiniškas peržiūras ir tapęs kultūriniu
fenomenu.
Nuo 2009 iki 2025 metų „YouTube“ patyrė milžinišką
transformaciją. Nuo žvaigždučių sistemos atsisakyta 2010 metais, pereinant prie
„patinka“ ir „nepatinka“ mygtukų. Platforma nuolat tobulino vaizdo įrašų
kokybę, pristatydama 4K ir net 8K raiškos palaikymą. Gyvos transliacijos, arba
live streaming, tapo prieinamos 2011 metais, o vėliau išsivystė į sudėtingą
sistemą su 360 laipsnių vaizdo ir 1440p raiškos transliacijomis. Buvo
integruotos ir socialinės funkcijos, pavyzdžiui, automatinis dalinimasis su „Facebook“
ir „Twitter“. Didžiausi pokyčiai įvyko, kai „YouTube“ pradėjo labiau
orientuotis į kūrėjus ir jų monetizaciją, pristatydama tokias funkcijas kaip
„Super Chat“, kanalo narystės ir prekių pardavimas.
Iki 2025 metų „YouTube“ toliau evoliucionuoja.
Platforma vis labiau akcentuoja trumpos formos vaizdo įrašus, vadinamus
„Shorts“, ir leidžia juos kurti ilgesnius. AI technologijos vaidina vis didesnį
vaidmenį, siūlydamos automatinį vaizdo įrašų dubliavimą įvairiomis kalbomis,
siekiant padidinti turinio pasiekiamumą visame pasaulyje. Taip pat diegiamos
naujos funkcijos, padedančios kūrėjams analizuoti ir tobulinti savo turinį,
pavyzdžiui, miniatiūrų testavimas ir palyginimas, siekiant maksimalaus įsitraukimo.
„YouTube“ algoritmas taip pat nuolat tobulinamas, siekiant geriau atitikti
žiūrovų poreikius ir efektyviau rekomenduoti turinį.
„YouTube“ platformos pradžia ir evoliucija
iki 2009-ųjų
„YouTube“ platformos istorija prasidėjo 2005 metais,
kai trys buvę „PayPal“ darbuotojai – Chad Hurley, Steve Chen ir Jawed Karim –
nusprendė sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų lengvai dalintis vaizdo įrašais.
Idėja gimė po to, kai jiems buvo sunku rasti internete vaizdo įrašų apie Janet
Jackson incidentą per „Super Bowl“ ir 2004 metų cunamį. Nors iš pradžių
svarstyta apie pažinčių svetainę su vaizdo įrašais, greitai paaiškėjo, kad
didžiausias potencialas slypi paprastame vaizdo įrašų dalijimesi.
Domeno pavadinimas „YouTube.com“ buvo suaktyvintas
2005 m. vasario 14 d. Netrukus, tų pačių metų balandžio 23 d., buvo įkeltas
pirmasis vaizdo įrašas pavadinimu „Me at the zoo“, kuriame vienas iš įkūrėjų,
Jawed Karim, stovi prie dramblių San Diego zoologijos sode. Tai buvo kukli
pradžia, tačiau per kelis mėnesius svetainė jau sulaukė apie 30 000 lankytojų
per dieną.
Čia galite pamatyti jau 20 metų
egzistuojantį patį pirmąjį visų laikų YouTube įrašą, kuris turi per 367
milijonus peržiūrų:
„YouTube“ augimas buvo spartus. 2005 metų lapkritį
platforma gavo 3,5 mln. JAV dolerių investicijų iš rizikos kapitalo įmonės
„Sequoia Capital“, o gruodį ji oficialiai išėjo iš beta versijos. Jau po
aštuonių mėnesių nuo paleidimo, svetainė pritraukdavo daugiau nei du milijonus
lankytojų per dieną. Per šį ankstyvąjį periodą „YouTube“ pristatė tokias
esmines funkcijas kaip 5 žvaigždučių vertinimo sistema (2005 m. rugpjūtis),
grojaraščiai, viso ekrano režimas ir prenumeratos (visi 2005 m. spalis).
2006 metais „YouTube“ ir toliau sparčiai augo. Sausį
atsirado grupių funkcija, vasarį – asmeniniai profiliai, o kovą – 10 minučių
vaizdo įrašo trukmės apribojimas. Liepos mėnesį „YouTube“ jau pasiekė 100
milijonų vaizdo įrašų peržiūrų per dieną. Šis eksponentinis augimas neliko
nepastebėtas, ir 2006 metų spalį „Google“ įsigijo „YouTube“ už įspūdingą 1,65
mlrd. JAV dolerių sumą. Šis įsigijimas suteikė „YouTube“ milžiniškus resursus
ir infrastruktūrą, reikalingą tolesnei plėtrai ir dominavimui internetinėje vaizdo
įrašų rinkoje. Iki pat 2009 metų „YouTube“ nuolat tobulėjo, pavyzdžiui, 2007 m.
startavo Partnerystės programa, leidusi turinio kūrėjams užsidirbti pinigų, o
2008 m. atsirado 480p raiškos vaizdo įrašai ir vaizdo įrašų analizės įrankiai.
Tokiu būdu, iki 2009 metų „YouTube“ jau buvo tapusi ne tik populiariausia
vaizdo įrašų dalinimosi platforma, bet ir svarbiu kultūriniu fenomenu,
pakeitusiu tai, kaip žmonės kuria, dalijasi ir vartoja vaizdo turinį.
Tokia 2025 metų "YouTube" išvaizda:
VEVO muzikinis kanalas, populiarumas ir
kaip žmonės užsidirba iš „YouTube“ talpinamą turinį?
Šiandien, 2025 metais, „YouTube“ platformoje
populiariausių kanalų spektras yra itin platus ir dinamiškas, atspindintis
vartotojų interesų įvairovę. Vis dar dominuoja žaidimų, pramogų, mokslo
populiarinimo, edukacijos, grožio, gyvenimo būdo ir naujienų kanalai. Ypač
didelio populiarumo sulaukia individualūs kūrėjai, vadinamieji youtuberiai,
kurie kuria originalų, autentišką turinį, užmezga glaudų ryšį su savo
auditorija. Taip pat išlieka populiarūs ir didžiųjų žiniasklaidos, muzikos ir
sporto organizacijų oficialūs kanalai, transliuojantys profesionaliai sukurtą
turinį. Be to, vis labiau populiarėja trumpos formos vaizdo įrašai, vadinami
„Shorts“, kurie pritraukia jaunąją auditoriją.
VEVO yra tarptautinė muzikos vaizdo įrašų talpinimo
platforma, kuri bendradarbiauja su didžiosiomis muzikos įrašų kompanijomis,
tokiomis kaip „Universal Music Group“, „Sony Music Entertainment“ ir „Warner
Music Group“. Jos tikslas – teikti oficialius, aukštos kokybės muzikos vaizdo
klipus. Nors VEVO turi savo atskirą svetainę ir programas, didžioji dalis jos
turinio yra platinama per „YouTube“ oficialius atlikėjų kanalus, dažnai su
„VEVO“ žyme pavadinime. Tai užtikrina, kad žiūrovai matytų patvirtintą ir oficialų
atlikėjo turinį, o pačioms įrašų kompanijoms tai leidžia efektyviau valdyti ir
monetizuoti savo muzikos katalogą „YouTube“ platformoje. VEVO tapo savotišku
kokybės ženklu muzikos pasaulyje, garantuojančiu, kad žiūrimi klipai yra
autentiški ir legalūs.
Muzikos žvaigždės ir kiti turinio kūrėjai „YouTube“
uždirba įvairiais būdais, dažnai derindami kelis pajamų srautus. Pagrindinis ir
labiausiai paplitęs būdas yra pajamos iš reklamos. „YouTube“ partnerių
programos (YPP) nariai gauna dalį pajamų iš reklamos, rodomos jų vaizdo
įrašuose. Kuo daugiau peržiūrų ir įsitraukimo, tuo didesnės pajamos. Be
reklamos, kūrėjai gauna pajamų iš „YouTube Premium“ prenumeratų, kurios leidžia
žiūrėti turinį be reklamos, o dalis prenumeratos mokesčio atitenka kūrėjams
pagal peržiūrų skaičių.
Taip pat labai svarbią pajamų dalį sudaro prekių
ženklų rėmimas ir partnerystės. Populiarūs kanalai bendradarbiauja su
įvairiomis kompanijomis, reklamuodami jų produktus ar paslaugas savo vaizdo
įrašuose. Tai gali būti tiesioginė produkto integracija, apžvalgos ar
specializuoti rėmimo susitarimai. Kiti pajamų šaltiniai apima kanalų narystes,
kur gerbėjai moka mėnesinį mokestį už išskirtinį turinį ar privilegijas, „Super
Chat“ ir „Super Stickers“ – tai tiesioginių transliacijų metu žiūrovų
siunčiamos mokamos žinutės ar animacijos, taip pat prekių (angl. merchandise)
pardavimas, kai kūrėjai parduoda savo prekės ženklo atributiką (marškinėlius,
puodelius ir kt.) tiesiogiai per „YouTube“ parduotuvės funkciją. Muzikos
žvaigždės taip pat gauna pajamų iš licencijavimo mokesčių už savo muzikos
naudojimą „YouTube“ platformoje, be tiesioginių pajamų iš vaizdo klipų
peržiūrų. Šie įvairūs srautai leidžia kūrėjams monetizuoti savo turinį ir
paversti „YouTube“ ne tik platforma saviraiškai, bet ir tvariu verslo modeliu.
Taip atrodė 2005 metais „YouTube“
paieškos puslapis.
Taip per 20 metų
keitėsi peržiūros juostelės, įdomu, kad jau 10 metų ji nesikeičia ir
nusistovėjo tokia, kokia ji dabar yra.
Kaip veikia cenzūra dėl turinio ir
autorinės teisės „YouTube“ kanale?
„YouTube“ yra įdiegusi galingą sistemą, vadinamą
„Content ID“, kuri yra pagrindinis autorių teisių apsaugos mechanizmas. Autorių
teisių savininkai, tokie kaip muzikos leidyklos, filmų studijos ar
nepriklausomi kūrėjai, gali įkelti savo autorių teisių saugomą turinį į
„Content ID“ duomenų bazę. Kai naujas vaizdo įrašas yra įkeliamas į „YouTube“,
„Content ID“ automatiškai nuskenuoja jį ir ieško atitikmenų šioje duomenų
bazėje. Jei aptinkamas atitikmuo, autorių teisių savininkas gali pasirinkti
vieną iš kelių veiksmų: blokuoti vaizdo įrašą, kad jo nebūtų galima peržiūrėti;
monetizuoti vaizdo įrašą, t. y., rodyti jame reklamą ir gauti pajamas (kartais
dalijantis jomis su įkėlėju); arba stebėti vaizdo įrašo auditorijos statistiką.
Autorių teisių savininkai taip pat gali pateikti rankines pašalinimo dėl
autorių teisių užklausas, jei „Content ID“ netaikoma arba turinys buvo įkeltas
neteisėtai. Jei kūrėjas gauna tris tokius įspėjimus, jo kanalas gali būti
pašalintas. Tačiau kūrėjai turi galimybę ginčyti šiuos įspėjimus, jei mano, kad
jų turinys atitinka sąžiningo naudojimo (angl. fair use) principus arba yra
licencijuotas.
„YouTube“ turi aiškiai apibrėžtas Bendruomenės gaires,
kurios nustato, koks turinys yra leidžiamas platformoje. Šios gairės apima
platų spektrą temų, tokių kaip smurtas, neapykantos kalba, priekabiavimas,
nuogybės ir seksualinio pobūdžio turinys, klaidinanti informacija, šlamštas ir
kt. Kai vaizdo įrašas įkeliamas, jis pirmiausia patenka per automatizuotas
sistemas, kurios bando nustatyti galimus pažeidimus. Jei sistema aptinka kažką
įtartino, vaizdo įrašas gali būti peržiūrėtas „YouTube“ specialistų komandos.
Vartotojai taip pat gali pranešti apie turinį, kuris, jų nuomone, pažeidžia
gaires. Gavus pakankamai pranešimų ar nustačius akivaizdų pažeidimą, „YouTube“
gali imtis veiksmų, kurie svyruoja nuo įspėjimo kūrėjui, vaizdo įrašo amžiaus
apribojimo (kad jį galėtų matyti tik suaugę vartotojai), monetizavimo
apribojimo arba visiško vaizdo įrašo pašalinimo. Rimtų ar pakartotinių
pažeidimų atveju kanalas gali būti laikinai sustabdytas arba visam laikui
pašalintas iš platformos. „YouTube“ teigia, kad nuolat tobulina savo politikas
ir algoritmus, siekdama geriau aptikti ir spręsti su gairių pažeidimais
susijusias problemas, taip pat stengiasi rasti pusiausvyrą tarp laisvos
saviraiškos ir platformos saugumo.
„YouTube“ informacijos srautai šiandien. Kiek
kasdien „YouTube“ puslapyje patalpinama informacijos?
„YouTube“ talpinamos informacijos kiekis yra sunkiai
įsivaizduojamas ir nuolat augantis, siekiantis petabaitus ir net egzabaitus
duomenų. Nors „Google“ niekada nėra tiksliai atskleidusi konkrečių skaičių,
specialistų vertinimais, „YouTube“ turi mažiausiai vieną egzabaitą (tai yra 1
000 000 terabaitų) saugojimo vietos savo duomenų centruose, ir šis skaičius
nuolat didėja. Platforma naudoja pakopinę sistemą, kurioje dažnai peržiūrimi
vaizdo įrašai laikomi greitos prieigos saugyklose, o rečiau žiūrimi migruojami
į ekonomiškesnes ir vėsesnes saugyklos pakopas, taip optimizuojant našumą ir
kaštus.
Visa ši milžiniška informacija yra saugoma „Google“
valdomuose duomenų centruose visame pasaulyje. Šie duomenų centrai yra
strategiškai išdėstyti įvairiose pasaulio vietose – Šiaurės Amerikoje,
Europoje, Azijoje ir kitur – siekiant užtikrinti kuo mažesnę delsimą ir aukštą
prieinamumą vartotojams, kad vaizdo įrašai būtų pasiekiami greitai ir
patikimai, nepriklausomai nuo vartotojo geografinės padėties. „YouTube“ naudoja
„Google“ modulinio duomenų centro architektūrą, kuri leidžia greitai ir
efektyviai didinti saugojimo pajėgumus pagal poreikį. Be to, platforma naudoja
turinio pristatymo tinklus (CDN), kurie kopijuoja populiarius vaizdo įrašus
arčiau galutinių vartotojų, dar labiau pagreitindami jų įkėlimą. Technologijų
požiūriu, „YouTube“ naudoja objektų saugojimo sistemas, tinkamas dideliems
nestruktūrizuotiems duomenims, ir paskirstytas failų sistemas, tokias kaip
„Google File System“ ir jos įpėdinis „Colossus“, kurios paskirsto duomenis tarp
tūkstančių serverių, užtikrindamos atsparumą gedimams ir aukštą prieinamumą.
Kasdien „YouTube“ įkeliamo naujo turinio kiekis yra
tiesiog stulbinantis. Vidutiniškai kas minutę į platformą įkeliama virš 500
valandų vaizdo įrašų. Tai reiškia, kad kas valandą pridedama daugiau nei 30 000
valandų, o per dieną įkeliamas naujas turinys gali siekti virš 720 000 valandų
vaizdo įrašų. Kalbant apie vaizdo įrašų skaičių, tai sudaro maždaug nuo 2,4 iki
3,7 milijonų naujų vaizdo įrašų kasdien, priklausomai nuo to, ar įskaičiuojami
ir trumpos formos vaizdo įrašai „Shorts“, kurių vien kasdien įkeliama apie 12
milijonų. Šis nuolatinis ir didžiulis naujo turinio srautas rodo „YouTube“
platformos gyvybingumą ir nuolatinį augimą, kas reikalauja milžiniškų saugojimo
ir apdorojimo pajėgumų.
Taigi „YouTube“ tampa vienu svarbiausiu vaizdinės ir
garsinės informacijos platforma pasaulyje. Praeityje, kai tik pradėjau kurti
turinį, mane labai greitai ištrynė, juk nieko nežinojau apie besikeičiančias
autorines teises, tad praradau daug laiko ir turinio, kuris šiandien būtų
nostalgiškas. „YouTube“ iš dalies nuostabus, nes prieinama pati naujausia
muzika, tinklalaidės ir kiti puikūs dalykai, tiesa, be reklamos nė dienos, bet
ką padarysi, galima gi išsipirkti ir laisvą prieigą.
„Lietuviai giliai myli savo žemę, bet
pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl
būvio. Šioje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai
kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum
metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai
didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį
tautų bendruomenėje.“ Marija Gimbutienė
Marija Gimbutienė
(gim. Marija Birutė Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario
2 d. Los Andžele, JAV, palaidota Kaune) buvo pasaulinio garso lietuvių kilmės
archeologė ir archeomitologijos pradininkė, kurios tyrimai iš esmės pakeitė
Europos priešistorės suvokimą. Nuo pat jaunystės besidominti archeologija,
etnologija ir lingvistika, ji studijavo Vilniaus ir Kauno universitetuose, o
1944 metais, karo verpetų genama, pasitraukė į Vakarus, kur Tūbingeno
universitete (Vokietija) apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Nuo 1950-ųjų,
persikėlusi į JAV, M. Gimbutienė dirbo Harvardo ir Kalifornijos (UCLA)
universitetuose, vadovavo svarbiems archeologiniams kasinėjimams įvairiose
Europos šalyse.
Marija Gimbutienė labiausiai išgarsėjo dėl dviejų
esminių teorijų, kurios sukėlė plačias diskusijas ir padarė didelę įtaką ne tik
archeologijai, bet ir mitologijai bei kultūros studijoms. Pirmoji – Kurganų
hipotezė, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbė ir kultūra kilo iš
Ponto-Kaspijos stepių regiono ir plito į Europą maždaug 4500–2500 m. pr. Kr.
per klajoklinių Kurganų kultūrų migracijas. Antroji, glaudžiai susijusi su
pirmąja, yra „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija. M.
Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Pietryčių ir Centrinėje
Europoje egzistavo unikali, taiki, matrifokalinė (orientuota į Didžiosios
Deivės kultą ir moterų lyderystę) neolito civilizacija, pasižyminti
egalitarizmu ir taika.
Gimbutienės tyrimai ir teorijos, pagrįsti išsamia
archeologine medžiaga, lyginamąja mitologija ir lingvistika, suformavo naują
tarpdisciplininę tyrimų sritį – archeomitologiją. Jos pagrindiniai veikalai,
tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, „Deivės kalba“ ir „Deivės
civilizacija“, atskleidė gilų jos įdirbį ir viziją apie priešistorines
visuomenes. Šie darbai ne tik pakeitė požiūrį į Europos priešistorę, bet ir
padarė didelę įtaką feminizmo bei dvasinio judėjimo judėjimams, pabrėždami
moteriškumo ir gamtos harmonijos svarbą. Marija Gimbutienė, palikusi
neįkainojamą akademinį paveldą, iki šiol išlieka viena įtakingiausių ir
diskutuotinų archeologijos figūrų.
Kaip ir matome iš citatos iš Marijos Gimbutienės „Testamentinės
pastabos“, ji visą gyvenimą išlaikė stiprų ryšį su Lietuva ir nuolat pabrėžė
savo lietuvišką kilmę bei tautos reikšmę. Ji nuolat akcentavo, kad Lietuva ir
jos gilias šaknis turinti kultūra buvo nuolatinis įkvėpimo šaltinis jos
moksliniams tyrimams. Gimusi Vilniuje ir augusi lietuviškoje inteligentų
šeimoje, ji nuo pat vaikystės sėmėsi žinių apie tautosaką, senovės papročius ir
kalbos unikalumą, kas vėliau persipynė su jos archeologiniais ir mitologiniais
atradimais.
„Žiūriu į save pačią jauną, bandančią
keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien bando
dažnai jas laužyti ir daužyti... Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų
prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiuosius
pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“
Meilė Lukšienė
Meilė Lukšienė
(1913–2009) buvo iškili Lietuvos kultūros veikėja, literatūrologė, edukologė ir
visuomenės švietėja, viena pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos švietimo sistemos
kūrėjų ir reformatorių. Jos gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su Lietuvos
istorijos vingiais ir jos siekiu atkurti nepriklausomybę bei sukurti modernią,
atvirą visuomenę.
Gimusi 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje,
inteligentų šeimoje (jos tėvas, Stasys Matulaitis, buvo žymus Lietuvos
socialdemokratas, Vasario 16-osios akto signataras), M. Lukšienė nuo mažens
augo apsuptyje, kurioje buvo puoselėjamos europietiškos vertybės ir gili
pagarba mokslui bei kultūrai. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete
lituanistiką ir romanistiką, vėliau gilino žinias Paryžiaus Sorbonos
universitete. Jos akademinė karjera prasidėjo Vilniaus universitete, kur dirbo
literatūros istorijos dėstytoja ir tyrinėtoja, daugiausia dėmesio skirdama
lietuvių literatūros istorijos periodizacijai ir Apšvietos epochos kultūrai.
Jos darbai apie lietuvių rašytinio žodžio raidą, ypač 18 a. literatūrą, tapo
esminiais šios srities tyrimais.
M. Lukšienė buvo ne tik teoretikė, bet ir praktinė
švietimo sistemos reformatorė. Sovietmečiu ji aktyviai veikė pogrindyje, o
Atgimimo metais tapo viena iškiliausių Lietuvos švietimo pertvarkos figūrų. Jos
vizija apie humanišką, demokratišką ir į asmenybę orientuotą mokyklą tapo
nepriklausomos Lietuvos švietimo politikos pagrindu. Ji inicijavo esminius
pokyčius ugdymo programose, mokytojų rengime ir bendrajame švietimo filosofijos
suvokime. M. Lukšienė pabrėžė istorinės atminties, pilietiškumo ir kritinio mąstymo
svarbą ugdant jaunąją kartą. Jos dėka į švietimo programas sugrįžo lietuvių
kultūros vertybės ir pasaulinės humanitarinės tradicijos.
Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir švietimui M.
Lukšienė buvo apdovanota daugybe apdovanojimų, tarp jų – Didžiojo Lietuvos
kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Ji mirė 2009 m. spalio 16 d.
Vilniuje, palikdama neįkainojamą akademinį ir idėjinį palikimą, kuris iki šiol
formuoja Lietuvos švietimo ir kultūros kryptį.
Kol sukasi ši Žemės planeta, kol gyvename po vienu
kupolu ir esame nemirę, patiriame šį laiką ir virsmą. Kasmet vis tą patį,
kasmet vis kitokį. Šiandien, vasario 28 dieną, naktį prasidėjo jaunatis, visa
ko naujo auginimo pradžia. Važiuodamas į darbą perskaičiau, kad ši diena dar
ypatinga ir tuo, kad vyksta planetų paradas, t. y., kada išsirikiuoja per
žvaigždynus matomos planetos, kurios panašią kompoziciją padarys tik 2040
metais, kai dalies iš mūsų nebebus (Šiandien vienu metu danguje matysis net
septynios Saulės sistemos planetos: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera,
Uranas, Jupiteris ir Marsas). Bet nėra dėl ko liūdėti, nes gyvenimas gražus
dėl to, kad jis baigtinis ir mes įgauname naujas patirtis ir būties formas.
Rytoj – pavasaris, mano sielos laikmečio pradžia. Aišku, dar reikės palaukti
tikrojo atšilimo, bet ar pastebėjote, kaip pailgėjo dienos?!! Kiek jau daug
šviesos ir kaip nenumaldomai artėjame prie lygiadienio, kada šviesa mūsų platumose
persvers tamsą ir suksime laikrodžius atgal. Kažkur danguje vyksta planetų
paradai, o aš jau svajoju apie saulėtą savaitgalinį pasivaikščiojimą, geriant
vis ryškesnės Saulės spindulius. Viskas yra, buvo ir bus gerai!
„Kiekviename Europos
krašte šiandien gyvena keliolikos tautų atstovai, ir geriausiai sekasi tiems,
kurie moka savo istorinę patirtį kūrybingai integruoti į dabartį. Po kelių
dešimtmečių Lietuvą taip pat užpildys daugybė kitų tautų ir rasių žmonių. Tai
įvyks savaime, nes kiekvieno krašto gyvavimui reikalinga įvairovė. Ji – kaip
sėjomaina, be kurios dirva miršta ir joje įsiviešpatauja parazitai. Jei, būdami
stipraus stuburo, kokie esame, ir gerais pavyzdžiais, kokie tebesame,
išmokysime atvykusiuosius kalbėti ir rašyti lietuviškai, šie žmonės savo
kitonišku žvilgsniu, gebančiu žvelgti per atstumą, pasakys daug tiesos apie
mūsų kraštą. Jei ir nepasakys, bylos jų fizinis buvimas išvien su mumis. Tai
bus emigrantų vaikai, politiniai ir karo pabėgėliai, keliaujantys specialistai,
mišrios poros ir šeimos.“Dalia Staponkutė
Dabar paklausyk manęs iš
šios akimirkos, kai rašau šias eilutes.
Tu iš tikrųjų turi viso
pasaulio ir visos visatos palaikymą keisti ir keistis. Nėra jokių blokų, nėra
nieko, kas galėtų tave sustabdyti ar sutrikdyti, visi barjerai ir kliūtys
apeinami ramiai ir su šypsena. Tu turi visą drąsą ir viso pasaulio valią
įgyvendinti tai, kas tave įgalina būti laimingu. Nereikia kovoti už galimybę
būti laimingu, reikia kurti dabarties momentą iš pajautos, kad sąmoningai renkiesi
kurti visapusiškai save tokį, kokį nori save pajausti ir patirti.
Šiandien – 2023 m. rugpjūčio 31 diena ir tai
paskutinis šios vasaros įrašas. Rytoj, kaip žinia, kardelių už 39 centus diena.
Arba ruduo. Labai džiaugiuosi gerais ir vėsiais Lietuvos orais, nors ir drėgna,
nėra saulės, tačiau gerai, kad nereikia vaikščioti pridrėkusiomis pažastimis ir
dairytis, kaip atsivėsinti. Puikus ruduo jau dabar! Vasara pasibaigia – ir
gerai! Nes stovintis vanduo surūgsta, o pokyčiai veja pokyčius ir tarp jų gali
nutikti nušvytimas, netikėtas atradimas, galgi net reikalingas pasidavimas,
kurio iš tolo protiškai dažnai neįvertiname ir bijome.
Rugsėjis visada man būna palankus, jis leidžia man
nusistovėti, nes rugsėjį jau daugel metų tampu kaip vandens stiklinė, prisemta vandens
iš kokio nors ežero, su visais mikroorganizmais, kurie lėtai nusėda dugne, tad
gyventi kurį laiką tampa aišku ir paprasta. Vasara baigiasi, o tai labai gerai,
nes banaliausia tiesa – laikas ir kitokiems pokyčiams, kad ir kokie jie atrodo tolimi
kaip granito kalnai. Pasitinku rudenį šią akimirką plačiai plačiai...
