Deivė Žemyna, baltų mitologija: Deivės Žemynos reikšmė panteone, mitologiniai pasakojimai, mokslininkų išvados

 

Sveiki,
 
Esu jau padaręs apie deivę Mildą įrašą, nusprendžiau toliau plėsti ir tęsti pasakojimus apie baltų mitologiją ir panteoną, tad šįkart dėmesys deivei Žemynai.
 
DEIVĖS ŽEMYNOS REIKŠMĖ BALTŲ PANTEONE
 
Žemyna paprastai laikoma viena pamatinių ir archajiškiausių baltų religijos figūrų, personifikuojanti pačią Žemę kaip motiną, gyvybės gimdytoją ir mirusiųjų priėmėją. Nors tikslų jos „atsiradimo“ laiką panteone nustatyti sunku, mokslininkai sutaria, kad Žemynos kultas siekia gilią senovę, formavosi dar ankstyvajame žemdirbystės laikotarpyje, kai bendruomenės tapo sėslios. Jos ištakos glūdi bendroje indoeuropiečių prokalbėje, kur Žemė buvo suvokiama kaip šventa substancija. Baltų panteone ji nebuvo tiesiog abstrakcija; ji veikė kaip aktyvi partnerė Dievui ar Perkūnui – dangaus vyriškajam pradui apvaisinant žemę lietumi. Įdomu tai, kad Žemyna yra glaudžiai susijusi su mirties sfera: baltų suvokimu, žmogus iš žemės kyla ir į ją sugrįžta, todėl deivė kartu yra ir saugotoja, ir vėlių priėmėja. Tai liudija itin archajišką sluoksnį, kuriame gyvybė ir mirtis nėra priešpriešos, o tas pats ciklas, valdomas moteriškosios dievybės.
 
Žemynos garbinimas buvo paplitęs visose pagrindinėse baltų gentyse – tiek lietuvių, tiek latvių (kur ji dažniau vadinama Zemes māte – Žemės motina), tiek prūsų (kur šaltiniuose minima Semina). Lyginamoji religijotyra randa akivaizdžių analogijų už baltų pasaulio ribų, kas patvirtina šio įvaizdžio universalumą. Artimiausia analogija yra graikų deivė Gaja ar Demetra, romėnų Tellus, germanų Nerthus bei slavų Mokošė arba Motina Drėgna Žemė. Tačiau baltų tradicijoje Žemyna išlaikė itin intymų ryšį su žmogumi: ji buvo ne tik tolima deivė, bet ir kaimynė, kuriai būdavo „labas rytas“ sakomas bučiuojant žemę. Šis ritualinis žemės bučiavimas, užfiksuotas dar XIX a. etnografijoje, rodo neįtikėtiną kulto gyvybingumą, išlikusį net po oficialios krikščionybės įvedimo, transformuojantis į liaudiškąjį dievobaimingumą.
 
Apeigos, skirtos Žemynai, pasižymėjo sakraliu vaišingumu ir aukojimu. Svarbiausia apeiga – žemyneliavimas – vykdavo per pagrindines žemdirbių šventes, ypač per rudens derliaus nuėmimą ar pavasario sėją. Ritualo metu būdavo pilamas alus ant žemės, aukojama duona, o šeimos galva tardavo maldas, dėkodamas už derlių ir prašydamas palaimos gyvuliams bei namiškiams. Svarbu pažymėti, kad Žemyna buvo garbinama ne tik laukuose, bet ir prie sodybos slenksčio, pirtyse bei šventose giraitėse. Nors specifinių „šventyklų“ pastatų pavidalu baltai beveik neturėjo, Žemynos buveinėmis buvo laikomi šventi akmenys, kalvos ir senieji ąžuolai. Pavyzdžiui, šventvietės dažnai būdavo siejamos su alkais ar alkakalniais, kur gamtos elementai (vanduo, akmuo, medis) sudarydavo vientisą sakralią erdvę.
 
Žemynos reikšmės kaita laiko tėkmėje rodo jos atsparumą socialiniams pokyčiams. Ankstyvojoje stadijoje ji buvo visagalė Motina-Žemė, vėliau, formuojantis karių luomui ir stiprėjant vyriškosioms dievybėms (Perkūnui), jos vaidmuo šiek tiek pasislinko į agrarinę ir šeimos sferą. Tačiau krikščionybės laikotarpiu Žemynos kultas neišnyko, o sėkmingai sinkretizavosi su Mergelės Marijos kultu. Liaudies maldose ir dainose Marijos ir Žemynos bruožai dažnai persipindavo, suteikiant krikščioniškajai šventajai senovines žemės maitintojos savybes. Tai rodo, kad baltų sąmonėje Žemė niekada netapo tiesiog „negyva materija“, o išliko gyva, jaučiančia ir komunikuojančia būtybe, kurios vardas buvo tariamas su didžiausia pagarba.
 
Mokslininkai pabrėžia skirtingus Žemynos aspektus, kurie padeda geriau suprasti jos esmę. Marija Gimbutienė Žemyną laikė Senosios Europos deivės palikuone, pabrėždama jos ryšį su regeneracija ir pirmine gyvybės jėga. Anot jos, Žemyna yra ne tik vaisingumo, bet ir teisingumo deivė, kuriai „meluoti negalima“, nes ji viską girdi. Algirdas Julius Greimas savo mitologinėse studijose akcentavo Žemynos ryšį su Žemėpačiu (jos broliu ar vyriškuoju atitikmeniu), analizuodamas jų santykį per „namų“ ir „laukų“ erdvės pasidalijimą. Greimas teigė, kad Žemyna valdo tai, kas auga, kas yra „gyva“, o jos kultas yra tiesiogiai susijęs su gyvybinės energijos cirkuliacija. Tuo tarpu Norbertas Vėlius išskyrė Žemyną kaip žemiausiojo (žemės) pasaulio valdovę, pabrėždamas jos chthoniškąją prigimtį ir ryšį su mirusiųjų kultu, kas daro ją viena sudėtingiausių ir giliausių baltų mitologijos figūrų.

 
ŽEMYNA BALTŲ MITOLOGINIUOSE PASAKOJIMUOSE
 
Vienas ryškiausių ir pamatinių baltų mitologijos siužetų yra sakralinė sąjunga tarp Žemynos ir dangaus dievo Perkūno, kuri tiesiogiai lemia gamtos prabudimą. Nors vientisų epų apie šiuos santykius neišliko, tautosakoje ir metraščiuose užfiksuota fragmentų, pasakojančių apie pavasarinį žemės „atrakinimą“. Pasakojama, kad pavasarį Perkūnas pirmą kartą sugriaudėja būtent tam, kad sužadintų snaudžiančią Žemyną, kuri per žiemą yra nevaisinga ir „užrakinta“. Tik po šio pirmojo griausmo, simbolizuojančio dangaus ir žemės santykį, žemė tampa „nėščia“ – ji įgyja galią auginti augalus ir priimti sėklas. Šis mitinis įvaizdis atsispindi papročiuose: iki pirmojo Perkūno griausmo buvo draudžiama judinti žemę, ją arti ar sėti, nes ji dar nesanti „pašventinta“ dangaus jėgos. Tikima, kad šiuose mituose užkoduotas archajiškas šeimos modelis, kur dangus yra tėvas, o žemė – motina, kartu išlaikanti gyvybės balansą.
 
Kitas intriguojantis, bet labiau paslaptingas ryšys sieja Žemyną su likimo deive Laima. Jei Laima nulemia žmogaus gyvenimo trukmę ir sėkmę gimimo momentu, tai Žemyna perima žmogų po mirties. Mitologinėse sakmėse šios dvi deivės kartais veikia kaip bendradarbės: Laima išaudžia gyvenimo giją ant žemės paviršiaus, o Žemyna saugo tą vietą, kurioje žmogus gyvena. Užfiksuota tikėjimų, kad gimus vaikui buvo atliekama auka abiem deivėms – Laimai už sėkmingą ateitį, o Žemynai už tai, kad ji priimtų naują gyvybę į savo erdvę ir ją maitintų. Šios istorijos atskleidžia, kad baltų pasaulėvoka buvo cikliška: Laima pradeda gyvenimo ratą, o Žemyna jį užbaigia ir paruošia naujai pradžiai, nes iš žemės įsčių viskas vėl atgimsta.
 
Istorijose apie Žemynos brolį Žemėpatį, kuris dažnai minimas XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Jono Lasickio raštuose), išryškėja lyčių pasidalijimas mitinėje erdvėje. Legendos ir užkalbėjimai rodo, kad Žemėpatis buvo atsakingas už namų ūkį, sodybą ir jos gerovę, o Žemyna – už laukus, miškus ir visą „laukinę“ prigimtį. Mitologas Algirdas Julius Greimas analizavo šį brolio ir sesers duetą kaip nedalomą visumą, užtikrinančią žmogaus saugumą tiek namų viduje, tiek už jų ribų. Buvo pasakojama, kad jei namuose nebus pagerbtas Žemėpatis, Žemyna neduos derliaus laukuose, nes šios dievybės veikia išvien. Šis duetas simbolizavo visišką žmogaus priklausomybę nuo žemės galių visose gyvenimo srityse.
 
Galiausiai, egzistuoja sakmių apie Žemynos ir Velino (arba vėlesnio velnio) konfliktus ar bendrystę požemio sferoje. Kadangi Žemyna valdo žemės gelmes, ji neišvengiamai susiduria su chthoniškosiomis būtybėmis, saugančiomis lobius ir vėles. Tautosakoje užfiksuoti motyvai, kur velnias bando pasisavinti žemės turtus ar apgauti žemdirbį, tačiau Žemyna, būdama teisingumo garantas, padeda tam, kuris ją gerbia ir bučiuoja. Tokios istorijos dažniausiai užfiksuotos vėlyvesniuose etnografiniuose sluoksniuose, kur deivės paveikslas tampa etiniu pavyzdžiu: žemė pati „išstumia“ melagį ar nusidėjėlį, neleisdama jam ramiai ilsėtis po mirties. Šie mitiniai pasakojimai pabrėžia, kad Žemyna nėra pasyvi materija, o aktyvi moralinė jėga, glaudžiai susijusi su visa baltų dievų hierarchija.
 
Maištinga Siela

Marija Gimbutienė ir feminizmas: Senoji Europa, matriarchatas, amazonės, Antika

 Marija Gimbutienė, 1951 m.

Sveiki,

 

Viena ryškiausių ir žymiausių XX a. lietuvių moterų mokslininkių pasauliniu mastu, žinoma, buvo Marija Gimbutienė. Ar jos kaip mokslininkės idėjas galima laikyti feministinėmis? Apie tai vis plačiau ir prieštaringiau kalbama. 2024 metais pasirodė netgi anglų kalba apie svarstymus, kad gal pati Marija Gimbutienė buvo feministė.

 

Marija Gimbutienė ir feminizmas yra tema, kuri sulaukė nemažai diskusijų ir įvairių interpretacijų. Nors pati Marija Gimbutienė tiesiogiai savęs nevadino feministe ir aktyviai nedalyvavo antrosios bangos feministiniame judėjime, jos moksliniai tyrimai ir ypač „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija turėjo didžiulę įtaką feminizmo, ypač radikaliojo ir dvasinio feminizmo, raidai.

 

Marijos Gimbutienės teorija apie taikią, matrifokalinę, žemdirbišką „Senosios Europos“ civilizaciją, egzistavusią iki indoeuropiečių invazijos, kurioje dominuodavo Didžiosios Deivės kultas, rezonansavo su feministiniu judėjimu JAV, ypač septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Ši idėja, kad prieš patriarchalinę visuomenę egzistavo laikotarpis, kuriame moterys vaidino svarbų religinį ir politinį vaidmenį, o visuomenė buvo taiki ir egalitariška, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui feminisčių. Jos darbai, tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, pasiūlė alternatyvų pasakojimą apie žmonijos istoriją, kurioje moterys ir moteriškumas nėra nuvertinami. Feministės, ypač tos, kurios domėjosi religija ir dvasinėmis praktikomis, įžvelgė Gimbutienės tyrimuose patvirtinimą savo idėjoms apie moterų galią ir prarastą matriarchalinę praeitį.

 

Nors Gimbutienė atsiribojo nuo tiesioginio priskyrimo feministiniam judėjimui, nenorėdama, kad jos moksliniai darbai būtų vertinami kaip ideologiškai motyvuoti, ji palaikė moterų judėjimus ir džiaugėsi, kad jos idėjos pasitelkiamos. Ji pabrėžė, kad jos tyrimai apie matristines kultūras (kuriose egzistavo lyčių lygybė ir balansas, o ne matriarchatas – veidrodinis patriarchato atspindys) yra grįsti archeologiniais radiniais ir moksliniu darbu, o ne politiniu aktyvizmu. Tačiau jos darbai vis tiek buvo priimti kaip kritika vyriškąja dominavimu grįstai kultūrai ir religijai, kuri, anot kai kurių feminisčių, nuvertino moteriškąjį pradą ir paskatino prievartą. Dėl to Marija Gimbutienė tapo svarbia figūra feministinės archeologijos ir religijotyros raidoje, net jei pati savęs tiesiogiai neidentifikavo su judėjimu. Jos palikimas ir toliau kelia diskusijas apie praeities interpretacijas ir jų įtaką dabarties idėjoms apie lyčių vaidmenis visuomenėje.

 

Nors feminizmas kaip organizuotas judėjimas ir teorinė kryptis susiformavo palyginti vėlai, daugiausia XIX amžiuje, jo šaknys ir įkvėpimo šaltiniai neretai ieškomi ir senovės civilizacijose. Tačiau svarbu pabrėžti, kad antikos deivių kultas, amazonės ir moterų kultūrinė padėtis antikoje nėra tiesioginiai feministinių idėjų atspindžiai šiuolaikine prasme, o veikiau interpretuojami per feministinę prizmę, siekiant atrasti moteriškos galios ir autonomijos archetipus.

 

Amazonės – tai senovės graikų mitologijos moterų karių gentis, gyvenusi atokiau nuo vyrų, pasižymėjusi drąsa, nepriklausomybe ir išskirtiniais kovos įgūdžiais. Jos dažnai vaizduojamos kaip priešprieša patriarchalinei graikų visuomenei, kur moterų vaidmuo buvo itin apribotas. Amazonės, nukertančios vieną krūtį, kad geriau valdytų lanką, simbolizuoja pasiaukojimą ir atsidavimą kovos menui, o jų atsisakymas tradicinės moters rolės (santuoka, motinystė su vyrais) tampa moteriškos nepriklausomybės ir autonomijos simboliu. Feministinėje perspektyvoje amazonės neretai interpretuojamos kaip archetipinės stiprios, nepriklausomos moterys, kurios atmeta patriarchato nustatytas normas ir aktyviai gina savo erdvę bei laisvę. Jos tampa įkvėpimo šaltiniu radikaliosioms feministėms, siekiančioms peržiūrėti lyčių vaidmenis ir sukurti visuomenę, kurioje moterys būtų lygiavertės ar net dominuojančios.

 

Senovės Graikijos deivės, nors ir egzistavo patriarchalinio panteono rėmuose, siūlo įvairiapusius moteriškumo modelius, kurie vėliau tapo svarbūs feministinėms interpretacijoms. Deivės, tokios kaip Atėnė (išminties ir strategijos deivė, gimusi iš Dzeuso galvos, be motinos įsikišimo), Artemidė (medžioklės, laukinės gamtos ir skaistybės deivė, atsisakanti santuokos ir bendraujanti su moterimis bei merginomis), ar net Demetra (derlingumo ir motinystės deivė, patyrusi dukters pagrobimo skausmą ir kovojusi už ją), atspindi skirtingus moteriškos galios ir vaidmenų aspektus. Feministės, ypač tos, kurios domisi archetipine psichologija ir dvasingumu, naudoja šias deives kaip priemones tyrinėti moters sielos gilumą, jos jėgą, nepriklausomybę, kūrybiškumą ir gebėjimą naviguoti sudėtingose gyvenimo situacijose. Šios deivės tampa ne tik mitologiniais personažais, bet ir įrankiais savęs pažinimui bei feministinei kritikai, siekiančiai iš naujo įvertinti ir iškelti į pirmą planą moteriškąjį principą, kuris patriarchalinėje kultūroje buvo nuvertintas.

 

Nors reali moterų padėtis Antikos Graikijoje ir Romoje buvo labai apribota (ypač Atėnuose, kur moterys neturėjo piliečių teisių, buvo izoliuotos namuose ir negalėjo dalyvauti viešajame gyvenime), tai netrukdė kai kurioms feministinėms teorijoms ieškoti užuominų apie galimą moterų kultūrinę erdvę. Nors nėra tiesioginių „feminizmo“ pavyzdžių antikiniame pasaulyje šiuolaikine prasme, kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį į Dioniso kultus, Tesmoforijas (Demetros šventes), ar net Sapfo poeziją Lesbo saloje, kaip į nišas, kuriose moterys galėjo turėti daugiau autonomijos ir išreikšti savo tapatybę už vyrų kontrolės ribų. Šie pavyzdžiai, nors ir riboti, feministinei minčiai leidžia konstruoti idėją, kad net griežtai patriarchalinėje aplinkoje moterys rasdavo būdų kurti savo kultūrines erdves, dalintis patirtimis ir puoselėti savitą moteriškumą, kuris, nors ir nebuvo atvira kova už lygias teises, atspindėjo tam tikrą pasipriešinimą ar alternatyvą dominuojančiai tvarkai. Tokios analizės padeda feministėms giliau suprasti lyčių santykių istoriją ir ieškoti inspiracijos praeityje formuojant ateities viziją.

 

Marija Gimbutienė savo „Senosios Europos“ idėjas grįsdavo visų pirma archeologiniais radiniais – tūkstančiais deivių figūrėlių, simbolių, ritualinių indų ir kitų artefaktų, rastų neolito ir chalkolito laikotarpių vietovėse visoje Pietryčių ir Centrinėje Europoje. Šie materialinės kultūros įrodymai buvo jos pagrindinis šaltinis, leidžiantis jai daryti išvadas apie to meto visuomenės struktūrą, religiją ir pasaulėžiūrą. Ji taip pat rėmėsi lyginamąja mitologija, lingvistika ir etnologija, ieškodama išlikusių senovinių tikėjimų ir simbolių pėdsakų vėlesnėse kultūrose, ypač baltų tautosakoje ir kalboje, kurią ji laikė itin archajiška.

 

Nors Antikos šaltiniai, tokie kaip pasakojimai apie amazones, ir poetės Sapfo kūryba iš Lesbo salos, įspūdingai rezonuoja su moteriškos galios ir autonomijos idėjomis, Marija Gimbutienė tiesiogiai nerėmė savo „Senosios Europos“ teorijos šiais konkrečiais Antikos tekstais. Jos tyrimų objektas buvo daug ankstesnis laikotarpis – neolitas ir chalkolitas (nuo maždaug 6500 iki 3500 m. pr. Kr.), tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado graikų mitai ar rašytiniai šaltiniai apie Sapfo.

 

Tačiau tai nereiškia, kad šios antikinės istorijos buvo visiškai nereikšmingos jos bendrame kontekste. Gimbutienė ieškojo universalių archetipų ir simbolių, kurie galėjo išlikti per tūkstantmečius. Amazonės ir Sapfo atspindi moteriškos nepriklausomybės ir alternatyvių socialinių struktūrų idėjas, kurios galėjo būti savotiškas echo to, ką ji įsivaizdavo kaip „Senosios Europos“ visuomenės principus. Nors ji tiesiogiai nenaudojo šių konkrečių Antikos naratyvų kaip įrodymų savo archeologinėms hipotezėms grįsti, jos darbai vėliau buvo aktyviai interpretuojami ir plėtojami feministinių ir dvasinių judėjimų, kurie įžvelgė sąsajas tarp Gimbutienės „Senosios Europos“ ir tokių Antikos moterų galios įvaizdžių kaip amazonės ar net Sapfo bendruomenė. Šie vėlesni ryšiai padėjo populiarinti Gimbutienės idėjas platesniuose kontekstuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marija Gimbutienė apie lietuvius, lietuvybę ir besikeičiantį pasaulį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio. Šioje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje.“ Marija Gimbutienė

 

Marija Gimbutienė (gim. Marija Birutė Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele, JAV, palaidota Kaune) buvo pasaulinio garso lietuvių kilmės archeologė ir archeomitologijos pradininkė, kurios tyrimai iš esmės pakeitė Europos priešistorės suvokimą. Nuo pat jaunystės besidominti archeologija, etnologija ir lingvistika, ji studijavo Vilniaus ir Kauno universitetuose, o 1944 metais, karo verpetų genama, pasitraukė į Vakarus, kur Tūbingeno universitete (Vokietija) apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Nuo 1950-ųjų, persikėlusi į JAV, M. Gimbutienė dirbo Harvardo ir Kalifornijos (UCLA) universitetuose, vadovavo svarbiems archeologiniams kasinėjimams įvairiose Europos šalyse.

 

Marija Gimbutienė labiausiai išgarsėjo dėl dviejų esminių teorijų, kurios sukėlė plačias diskusijas ir padarė didelę įtaką ne tik archeologijai, bet ir mitologijai bei kultūros studijoms. Pirmoji – Kurganų hipotezė, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbė ir kultūra kilo iš Ponto-Kaspijos stepių regiono ir plito į Europą maždaug 4500–2500 m. pr. Kr. per klajoklinių Kurganų kultūrų migracijas. Antroji, glaudžiai susijusi su pirmąja, yra „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija. M. Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Pietryčių ir Centrinėje Europoje egzistavo unikali, taiki, matrifokalinė (orientuota į Didžiosios Deivės kultą ir moterų lyderystę) neolito civilizacija, pasižyminti egalitarizmu ir taika.

 

Gimbutienės tyrimai ir teorijos, pagrįsti išsamia archeologine medžiaga, lyginamąja mitologija ir lingvistika, suformavo naują tarpdisciplininę tyrimų sritį – archeomitologiją. Jos pagrindiniai veikalai, tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, „Deivės kalba“ ir „Deivės civilizacija“, atskleidė gilų jos įdirbį ir viziją apie priešistorines visuomenes. Šie darbai ne tik pakeitė požiūrį į Europos priešistorę, bet ir padarė didelę įtaką feminizmo bei dvasinio judėjimo judėjimams, pabrėždami moteriškumo ir gamtos harmonijos svarbą. Marija Gimbutienė, palikusi neįkainojamą akademinį paveldą, iki šiol išlieka viena įtakingiausių ir diskutuotinų archeologijos figūrų.

 

Kaip ir matome iš citatos iš Marijos Gimbutienės „Testamentinės pastabos“, ji visą gyvenimą išlaikė stiprų ryšį su Lietuva ir nuolat pabrėžė savo lietuvišką kilmę bei tautos reikšmę. Ji nuolat akcentavo, kad Lietuva ir jos gilias šaknis turinti kultūra buvo nuolatinis įkvėpimo šaltinis jos moksliniams tyrimams. Gimusi Vilniuje ir augusi lietuviškoje inteligentų šeimoje, ji nuo pat vaikystės sėmėsi žinių apie tautosaką, senovės papročius ir kalbos unikalumą, kas vėliau persipynė su jos archeologiniais ir mitologiniais atradimais.

 

Maištinga Siela