Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

Lochneso pabaisa ir Lochneso ežeras: faktai, ežero tikroji istorija ir mitologija

 

Sveiki!
 
Apie Lochneso pabaisą pirmąkart išgirdau vaikystėje per kažkokį serialą. Vėliau populiariuose dokumentiniuose serialuose apie keistus pasaulio paranormalius reiškinius ir vietovės. Vis dar noriu kada nors pamatyti Lochneso ežerą, tad nusprendžiau šiuo įrašu susidėlioti tai, kas priklauso vietos mitologijai ir legendoms ir kas priklauso realiems faktams.
 
TIKROJI LOCHNESO EŽERO ISTORIJA IR GEOLOGIJA
 
Lochneso ežeras, telkšantis Škotijos aukštumose, yra vienas labiausiai pasaulyje atpažįstamų gėlo vandens telkinių, tačiau jo pavadinimo kilmė dažnai lieka legendų šešėlyje. Šio ežero pavadinimas yra tiesioginis škotų gėlų kalbos žodžio Loch Nis vertimas. Vietos kalba žodis loch reiškia ežerą arba siaurą jūros įlanką, o štai elemento Nis (arba Ness) etimologija mus nukelia į gilią senovę. Kalbininkai ir istorikai linkę manyti, kad šis vardas kilęs iš keltų prokalbės žodžio Nesta, reiškiančio „riaumojanti“ arba „srauni“, kas greičiausiai buvo susiję su pro ežerą tekančios Neso upės charakteriu, o vėliau buvo suasmeninta ir tapo senosios piktų upės deivės vardu. Lietuvių kalboje nusistovėjęs pavadinimas „Lochneso ežeras“ iš esmės yra pleonazmas – dvigubas įvardijimas, nes jame sujungtas gėliškas žodis „loch“ ir lietuviškas „ežeras“, tačiau tokia forma padeda geriau adaptuoti šį unikalų geografinį objektą mūsų kalbinėje aplinkoje.
 
Geografiškai šis milžiniškas vandens telkinys yra išsidėstęs Didžiojo Gleno (Great Glen) tektoniniame lūžyje, kuris driekiasi įstrižai per visą Škotiją nuo Inverneso šiaurės rytuose iki Fort Viljamo pietvakariuose. Tai reiškia, kad ežero vieta buvo nulemta dar prieš šimtus milijonų metų, kai judančios tektoninės plokštės tiesiog perskėlė kraštovaizdį. Tačiau dabartinį pavidalą ežeras įgijo palyginti neseniai – maždaug prieš 10 000 metų, baigiantis paskutiniam ledynmečiui. Traukdamiesi ir tirpdami milžiniški ledynai išskobė gilų, tiesų ir siaurą gilų slėnį, kurį užpildė tirpsmo vanduo. Dėl šios priežasties Lochnesas yra stebėtinai tiesus, ištįsęs net 36 kilometrus, o jo plotis daugelyje vietų nesiekia nė dviejų kilometrų.
 
Ežero reljefas ir fizikinės savybės daro jį tikru gamtos fenomenu. Lochnesas yra antras pagal paviršiaus plotą ežeras Škotijoje, tačiau dėl savo neįtikėtino gylio jis yra pats vandeningiausias – jame telkšo daugiau gėlo vandens nei visuose Anglijos ir Velso ežeruose kartu sudėjus. Didžiausias oficialiai išmatuotas ežero gylis siekia net 230 metrų, nors kai kurių tyrimų metu užfiksuotos ir gilesnės įdubos. Šio ežero dugnas primena gilų, statų griovį su stačiais povandeniniais šlaitais. Vanduo jame yra išskirtinai tamsus ir drumzlinas, o matomumas po vandeniu dažnai nesiekia nė kelių centimetrų. Tai lemia itin didelė durpių koncentracija, kurias į ežerą suneša dešimtys aplinkinių upelių ir upių, tekančių per Škotijos aukštapelkes. Be to, dėl milžiniško vandens tūrio ežeras pasižymi terminiu stabilumu – jo vanduo niekada neužšąla, o gilesniuose sluoksniuose temperatūra ištisus metus išlieka apie 5–6 laipsnius Celsijaus.
 
Nepaisant atšiaurių sąlygų ir prasto matomumo, Lochneso fauna yra turtinga ir įdomi. Ežere veisiasi gausios upėtakių, lašišų, europinių ungurių, lydekų ir dyglių populiacijos. Šie žuvų ištekliai vilioja ir stambesnius plėšrūnus: ežere nuolat maitinasi ūdros, o virš vandens medžioja ereliai žuvininkai. Kadangi Lochnesas per Neso upę tiesiogiai jungiasi su Atlanto vandenyno įlanka, į jį neršti reguliariai suplaukia Atlanto lašišos. Dėl šios unikalios ekosistemos ežeras jau ne vieną dešimtmetį sulaukia didžiulio mokslininkų dėmesio. Vienas rimčiausių mokslinių tyrimų buvo atliktas 2018–2019 metais, kai tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama profesoriaus Neilo Gemmello iš Otago universiteto, atliko ežero aplinkos DNR (aDNR) analizę. Mokslininkai surinko šimtus vandens mėginių iš skirtingų ežero vietų ir gylių, kad identifikuotų visų jame gyvenančių organizmų genetinius pėdsakus. Tyrimas oficialiai paneigė bet kokių stambių priešistorinių roplių egzistavimą, tačiau atskleidė stulbinančią ungurių DNR gausą, kas paaiškina, jog ežero gelmėse gali gyventi neįprastai dideli šios rūšies individai.
 
Aplink šį įspūdingą vandens telkinį yra išsibarstę keletas vaizdingų istorinių gyvenviečių, kurios atveria duris į ežero tyrinėjimą. Šiauriniame ežero gale, kur prasideda Neso upė, įsikūręs Inverneso miestas, laikomas Škotijos kalnyno sostine. Judant palei vakarinę pakrantę, pasiekiamas Drumnadrochito kaimas, šalia kurio stūkso garsieji Urquharto pilies griuvėsiai, datuojami XIII amžiumi ir stebintys ežerą nuo uolėto kyšulio. Dar toliau į pietus rasime Fort Augustuso miestelį, esantį pačioje ežero viršūnėje, kur lankytojai gali stebėti, kaip laivai įveikia Kaledonijos kanalo šliuzų sistemą, jungiančią ežerą su kitais vandens keliais. Tuo tarpu rytinė pakrantė yra kur kas ramesnė, statesnė ir mažiau apgyvendinta, išlaikiusi laukinę bei nepaliestą Škotijos gamtos dvasią.
 
Atmetus visas turistines legendas, Lochnesas slepia keletą stebėtinų ir mažiau žinomų faktų, susijusių su inžinerija ir hidrologija. Pavyzdžiui, ežeras yra svarbi Škotijos atsinaujinančios energijos sistemos dalis: čia veikia viena didžiausių šalyje hidroakumuliacinių elektrinių „Foyers“, kuri naudoja Lochneso vandenį elektros energijai gaminti piko valandomis. Taip pat mažai kas žino, kad dėl savo unikalios formos ir vėjo krypties ežere vyksta reiškinys, vadinamas seišu – tai nematoma, ilgalaikė vandens paviršiaus švytuoklinė banga. Stiprūs vėjai gali stumti vandenį į vieną ežero galą, o vėjui nurimus, šis milžiniškas vandens tūris pradeda svyruoti pirmyn ir atgal, sukeldamas pastebimus vandens lygio pakitimus kas kelias valandas. Galiausiai, Antrojo pasaulinio karo metais ežeras buvo naudojamas kaip slapta Karališkojo karinio jūrų laivyno bandymų poligono vieta, kur buvo testuojami nauji ginklai ir amunicija, o ežero dugne iki šiol guli keli nuskendę to meto lėktuvai, tapę savotiškais povandeniniais istorijos paminklais.
 
LEGENDA APIE LOCHNESO PABAISĄ: KAS ŽINOMA, O KAS PRAMANYTA?
 
Lochneso ežero pabaisos, meiliai vadinamos Nese, legenda yra vienas gajausių ir labiausiai intriguojančių moderniųjų laikų mitų, kurio šaknys siekia stebėtinai gilią senovę. Pirmasis rašytinis liudijimas apie paslaptingą vandens būtybę Škotijos aukštumose pasirodė dar VII amžiuje, šventojo Kolumbos biografijoje, kurią parašė abatas Adomnanas. Pagal šį pasakojimą, 565 metais airių vienuolis Kolumba išgelbėjo vietinį gyventoją nuo Neso upėje siautėjusio „vandens žvėries“. Šventasis tiesiog pakėlė ranką, padarė kryžiaus ženklą ir Dievo vardu įsakė pabaisai pasitraukti, o ši, pasak legendos, išsigandusi nubloškė atgal į gelmes. Šis ankstyvasis pasakojimas šimtmečius gulėjo metraščiuose ir buvo labiau traktuojamas kaip krikščioniško stebuklo įrodymas, o ne realios zoologinės mįslės pradžia.
 
Tikrasis Nesės kultas ir masinė isterija atsirado kur kas vėliau – 1933 m. pavasarį, kai aplink ežerą buvo baigtas tiesti naujas modernus kelias, atvėręs vaizdą į iki tol gana izoliuotą ežero pakrantę. Tų metų balandį vietinė pora, Aldie ir Johnas Mackay, važiuodami šiuo keliu, vandens paviršiuje pastebėjo kažką milžiniško, besivartančio ir keliančio didžiules bangas. Jų istoriją vietiniame laikraštyje „Courier“ aprašė žurnalistas ir vandens kelių prižiūrėtojas Evanas Barronas, kuris pirmasis tekste panaudojo skambų žodį „pabaisa“. Šis straipsnis akimirksniu sukėlė sensaciją, o Londono ir viso pasaulio žiniasklaida suprato radusi aukso gyslą. Netrukus istorijos pasipylė viena po kitos: dar tą pačią vasarą George'as Spiceris su žmona pareiškė matę, kaip per kelią link ežero šliaužė priešistorinės išvaizdos, ilgo kaklo gyvūnas, nešinas kažkokiu grobiu nasruose. Laikraščiai pradėjo siųsti savo korespondentus, siūlyti premijas už pabaisos sugavimą, o ežero pakrantės užsipildė smalsiais turistais su žiūronais.

Škotija ir Lochneso ežeras

 
Bėgant metams, liudininkų pasakojimai suformavo gana pastovų Nesės fizinį portretą, kuris idealiai atitiko populiariosios kultūros vaizdinius. Dažniausiai Lochneso pabaisa apibūdinama kaip milžiniškas, tamsios spalvos – pilkos, rudos ar net juodos – gyvūnas su neįtikėtinai ilgu, grakščiu kaklu, primenančiu dramblio straublį ar gyvatę, ir maža, drakoniška galva. Virš vandens paviršiaus ji dažniausiai demonstruoja vieną, dvi ar net tris kupras, kurios plaukiant ritmiškai kyla ir leidžiasi, palikdamos platų putojantį pėdsaką. Kai kurie liudininkai mini matę didelius, į plaukmenis panašius galūnių darinius ir stambią uodegą. Ši išvaizda iškart paskatino gamtininkus ir entuziastus ieškoti paralelių praeityje, ir Nesė pradėta tapatinti su mezozojaus eros jūrų ropliais – pleziozaurais. Šie dinozaurų laikų gyvūnai turėjo būtent tokį ilgą kaklą, keturis galingus plaukmenis ir statinę primenantį kūną, todėl teorija, kad Lochneso gelmėse sugebėjo išgyventi priešistorinė reliktinė rūšis, tapo pati patraukliausia entuziastams, nors biologai ją griežtai atmetė dėl šalto ežero vandens ir per mažo maisto kiekio.
 
Per beveik šimtmetį trunkančią maniją užfiksuota gerokai daugiau nei tūkstantis oficialių Nesės pastebėjimo atvejų, o ežerą stebinčios organizacijos kasmet užregistruoja po keletą naujų pranešimų iš skirtingų ežero vietų – nuo Urquharto pilies įlankos iki giliųjų Fort Augustuso vandenų. Kartu su liudijimais atsirado ir vizualinių „įrodymų“, iš kurių garsiausia yra vadinamoji „Chirurgo nuotrauka“, padaryta 1934 m. balandį. Šioje ikoniškoje, nespalvotoje nuotraukoje matomas iš vandens išniręs grakštus tamsus kaklas su maža galva, sukėlęs bangeles. Dešimtmečius ši nuotrauka buvo laikoma nenuginčijamu Nesės egzistavimo įrodymu, kol 1994 metais, vienam iš sąmokslo dalyvių prieš mirtį prisipažinus, paaiškėjo tiesa. Tai buvo kruopščiai suplanuota klastotė, kuriai panaudotas žaislinis povandeninis laivelis su iš plastiko ir medžio sukonstruotu miniatiūriniu kaklu, o šią apgaulę kerštaudamas laikraščiui „Daily Mail“ suorganizavo medžiotojas Marmaduke'as Wetherellas. Kita žymi nuotrauka, padaryta Hugh Gray 1933 m., vaizduoja neryškų, išsiliejusį objektą su purslais – kritikai vėliau įrodė, kad tai buvo tiesiog vandenyje besimaudantis autoriaus šuo, atnešantis lazdą.
 
Be statiškų vaizdų, tyrėjai ne kartą bandė pabaisą užfiksuoti ir judesyje. Vienas žymiausių vaizdo įrašų priklauso inžinieriui Timui Dinsdale'ui, kuris 1960 m. nufilmavo vandens paviršiumi judantį tamsų objektą, paliekantį didžiulį kilvaterio pėdsaką. Karališkojo oro laivyno ekspertai, išanalizavę šią juostą, patvirtino, kad objektas yra tikras, biologinės kilmės ir juda maždaug 16 kilometrų per valandą greičiu. Visgi, vėlesni skaitmeniniai tyrimai parodė, kad tai greičiausiai buvo paprasta žvejybinė valtis su tamsiu korpusu, kurios kontūrus iškraipė specifinis ežero apšvietimas ir atstumai. Kitas garsus bandymas įvyko 1972 m., kai Roberto Rineso vadovaujama „Teisės ir socialinių mokslų akademijos“ komanda panaudojo povandeninę kamerą su stroboskopine šviesa ir užfiksavo vaizdą, vėliau pavadintą „rombiniu plaukmeniu“. Nors nuotrauka buvo stipriai retušuota ir pagerinta, kad išryškėtų gyvūno kontūrai, skeptikai ir skeptiškai nusiteikę mokslininkai vėliau nustatė, kad kamera tiesiog nufotografavo ežero dugne gulintį medžio kelmą arba dumblą.
 
Kadangi moksliniai tyrimai, sonarų skenavimai ir netgi aplinkos DNR analizės realios fizinės būtybės ežere taip ir neaptiko, į pagalbą buvo pasitelkti alternatyvūs metodai. Lochneso fenomenas dešimtmečiais traukė galybę ekstrasensų, mediumų ir paranormalių reiškinių tyrėjų, kurie bandė susisiekti su ežero dvasia ar protu. Jų vizijos ir teiginiai pateikia visiškai kitokį – metafizinį – požiūrį į pabaisos kilmę. Žymūs mediumai, lankęsi prie ežero, dažnai tvirtino, kad Nesė nėra fizinis iš mėsos ir kraujo sudarytas gyvūnas, o veikiau tarpdimensinė būtybė arba energetinis fantomas. Jie teigė, kad būtent dėl šios priežasties pabaisa sugeba akimirksniu pasirodyti ir vėl išnykti, nepalikdama jokių materialių pėdsakų sonarų ekranuose ar mokslininkų tinkluose.
 
Viena spalvingiausių šio lauko asmenybių buvo garsi britų ekstrasensė ir mediumė iš Jorkšyro, Sybil Leek, kuri septintajame dešimtmetyje atliko keletą seansų prie Lochneso krantų. Ji kategoriškai pareiškė: „Lochneso pabaisa yra dvasinė būtybė, astralinis praeities atspindys, kuris materializuojasi tik tada, kai ežero elektromagnetinis laukas pasiekia tam tikrą vibracijų dažnį. Tai nėra dinozauras, tai yra gyva Žemės energijos forma, įstrigusi tarp šio pasaulio ir praeities realybės.“ Panašius teiginius kartojo ir dvasinis tyrėjas bei mediumas seras Benjaminas Floodas, kuris praleido kelias savaites stebėdamas ežerą iš Urquharto pilies. Jo užrašyti žodžiai skambėjo taip: „Aš jaučiu jos protą, tai labai sena, pavargusi ir liūdna sąmonė. Ji man pasakė, kad atkeliavo per laiko lūžį, esantį ežero dugne. Ji egzistuoja kitame laiko kontinuume, todėl jūsų metalinės valtys ir sonarai mato tik jos energetinį šešėlį, o ne patį kūną. Ji prašo palikti ją ramybėje, nes žmonių smalsumas trikdo šventą šios vietos ramybę.“
 
Kitas žinomas anomalinių reiškinių tyrėjas ir aiškiaregys Tedas Holiday, kuris parašė ne vieną knygą apie drakonus ir vandens pabaisas, po ilgų tyrimų prie Lochneso priėjo prie išvados, kad Nesė yra susijusi su demoniškomis jėgomis. Jis tvirtino, kad asmeniškai matė ežero pakrantėje pasirodžiusį „vyrą juodais drabužiais“, kuris jam pasirodė esąs šėtono pasiuntinys, saugantis ežero paslaptį, ir viešai sakė: „Šis padaras yra okultinis fenomenas. Tai šaltojo kraujo dvasia, kuri maitinasi ežero dugne esančių tektoninių lūžių energija ir žmonių baime bei susižavėjimu. Bandymai ją sugauti tinklais yra vaikiški, nes ji pavaldi ne fizikos, o dvasinio pasaulio dėsniams.“ Šios įvairios ekstrasensų ir mediumų vizijos tik dar labiau sustiprino Lochneso ežero mistiką – tiems, kuriems neužteko materialių įrodymų, Nesė tapo amžinu, mistiniu Škotijos kalnų sargu, saugiai paslėptu tarp realybės ir vaizduotės ribų.
 
Maištinga Siela

Deivė Žemyna, baltų mitologija: Deivės Žemynos reikšmė panteone, mitologiniai pasakojimai, mokslininkų išvados

 

Sveiki,
 
Esu jau padaręs apie deivę Mildą įrašą, nusprendžiau toliau plėsti ir tęsti pasakojimus apie baltų mitologiją ir panteoną, tad šįkart dėmesys deivei Žemynai.
 
DEIVĖS ŽEMYNOS REIKŠMĖ BALTŲ PANTEONE
 
Žemyna paprastai laikoma viena pamatinių ir archajiškiausių baltų religijos figūrų, personifikuojanti pačią Žemę kaip motiną, gyvybės gimdytoją ir mirusiųjų priėmėją. Nors tikslų jos „atsiradimo“ laiką panteone nustatyti sunku, mokslininkai sutaria, kad Žemynos kultas siekia gilią senovę, formavosi dar ankstyvajame žemdirbystės laikotarpyje, kai bendruomenės tapo sėslios. Jos ištakos glūdi bendroje indoeuropiečių prokalbėje, kur Žemė buvo suvokiama kaip šventa substancija. Baltų panteone ji nebuvo tiesiog abstrakcija; ji veikė kaip aktyvi partnerė Dievui ar Perkūnui – dangaus vyriškajam pradui apvaisinant žemę lietumi. Įdomu tai, kad Žemyna yra glaudžiai susijusi su mirties sfera: baltų suvokimu, žmogus iš žemės kyla ir į ją sugrįžta, todėl deivė kartu yra ir saugotoja, ir vėlių priėmėja. Tai liudija itin archajišką sluoksnį, kuriame gyvybė ir mirtis nėra priešpriešos, o tas pats ciklas, valdomas moteriškosios dievybės.
 
Žemynos garbinimas buvo paplitęs visose pagrindinėse baltų gentyse – tiek lietuvių, tiek latvių (kur ji dažniau vadinama Zemes māte – Žemės motina), tiek prūsų (kur šaltiniuose minima Semina). Lyginamoji religijotyra randa akivaizdžių analogijų už baltų pasaulio ribų, kas patvirtina šio įvaizdžio universalumą. Artimiausia analogija yra graikų deivė Gaja ar Demetra, romėnų Tellus, germanų Nerthus bei slavų Mokošė arba Motina Drėgna Žemė. Tačiau baltų tradicijoje Žemyna išlaikė itin intymų ryšį su žmogumi: ji buvo ne tik tolima deivė, bet ir kaimynė, kuriai būdavo „labas rytas“ sakomas bučiuojant žemę. Šis ritualinis žemės bučiavimas, užfiksuotas dar XIX a. etnografijoje, rodo neįtikėtiną kulto gyvybingumą, išlikusį net po oficialios krikščionybės įvedimo, transformuojantis į liaudiškąjį dievobaimingumą.
 
Apeigos, skirtos Žemynai, pasižymėjo sakraliu vaišingumu ir aukojimu. Svarbiausia apeiga – žemyneliavimas – vykdavo per pagrindines žemdirbių šventes, ypač per rudens derliaus nuėmimą ar pavasario sėją. Ritualo metu būdavo pilamas alus ant žemės, aukojama duona, o šeimos galva tardavo maldas, dėkodamas už derlių ir prašydamas palaimos gyvuliams bei namiškiams. Svarbu pažymėti, kad Žemyna buvo garbinama ne tik laukuose, bet ir prie sodybos slenksčio, pirtyse bei šventose giraitėse. Nors specifinių „šventyklų“ pastatų pavidalu baltai beveik neturėjo, Žemynos buveinėmis buvo laikomi šventi akmenys, kalvos ir senieji ąžuolai. Pavyzdžiui, šventvietės dažnai būdavo siejamos su alkais ar alkakalniais, kur gamtos elementai (vanduo, akmuo, medis) sudarydavo vientisą sakralią erdvę.
 
Žemynos reikšmės kaita laiko tėkmėje rodo jos atsparumą socialiniams pokyčiams. Ankstyvojoje stadijoje ji buvo visagalė Motina-Žemė, vėliau, formuojantis karių luomui ir stiprėjant vyriškosioms dievybėms (Perkūnui), jos vaidmuo šiek tiek pasislinko į agrarinę ir šeimos sferą. Tačiau krikščionybės laikotarpiu Žemynos kultas neišnyko, o sėkmingai sinkretizavosi su Mergelės Marijos kultu. Liaudies maldose ir dainose Marijos ir Žemynos bruožai dažnai persipindavo, suteikiant krikščioniškajai šventajai senovines žemės maitintojos savybes. Tai rodo, kad baltų sąmonėje Žemė niekada netapo tiesiog „negyva materija“, o išliko gyva, jaučiančia ir komunikuojančia būtybe, kurios vardas buvo tariamas su didžiausia pagarba.
 
Mokslininkai pabrėžia skirtingus Žemynos aspektus, kurie padeda geriau suprasti jos esmę. Marija Gimbutienė Žemyną laikė Senosios Europos deivės palikuone, pabrėždama jos ryšį su regeneracija ir pirmine gyvybės jėga. Anot jos, Žemyna yra ne tik vaisingumo, bet ir teisingumo deivė, kuriai „meluoti negalima“, nes ji viską girdi. Algirdas Julius Greimas savo mitologinėse studijose akcentavo Žemynos ryšį su Žemėpačiu (jos broliu ar vyriškuoju atitikmeniu), analizuodamas jų santykį per „namų“ ir „laukų“ erdvės pasidalijimą. Greimas teigė, kad Žemyna valdo tai, kas auga, kas yra „gyva“, o jos kultas yra tiesiogiai susijęs su gyvybinės energijos cirkuliacija. Tuo tarpu Norbertas Vėlius išskyrė Žemyną kaip žemiausiojo (žemės) pasaulio valdovę, pabrėždamas jos chthoniškąją prigimtį ir ryšį su mirusiųjų kultu, kas daro ją viena sudėtingiausių ir giliausių baltų mitologijos figūrų.

 
ŽEMYNA BALTŲ MITOLOGINIUOSE PASAKOJIMUOSE
 
Vienas ryškiausių ir pamatinių baltų mitologijos siužetų yra sakralinė sąjunga tarp Žemynos ir dangaus dievo Perkūno, kuri tiesiogiai lemia gamtos prabudimą. Nors vientisų epų apie šiuos santykius neišliko, tautosakoje ir metraščiuose užfiksuota fragmentų, pasakojančių apie pavasarinį žemės „atrakinimą“. Pasakojama, kad pavasarį Perkūnas pirmą kartą sugriaudėja būtent tam, kad sužadintų snaudžiančią Žemyną, kuri per žiemą yra nevaisinga ir „užrakinta“. Tik po šio pirmojo griausmo, simbolizuojančio dangaus ir žemės santykį, žemė tampa „nėščia“ – ji įgyja galią auginti augalus ir priimti sėklas. Šis mitinis įvaizdis atsispindi papročiuose: iki pirmojo Perkūno griausmo buvo draudžiama judinti žemę, ją arti ar sėti, nes ji dar nesanti „pašventinta“ dangaus jėgos. Tikima, kad šiuose mituose užkoduotas archajiškas šeimos modelis, kur dangus yra tėvas, o žemė – motina, kartu išlaikanti gyvybės balansą.
 
Kitas intriguojantis, bet labiau paslaptingas ryšys sieja Žemyną su likimo deive Laima. Jei Laima nulemia žmogaus gyvenimo trukmę ir sėkmę gimimo momentu, tai Žemyna perima žmogų po mirties. Mitologinėse sakmėse šios dvi deivės kartais veikia kaip bendradarbės: Laima išaudžia gyvenimo giją ant žemės paviršiaus, o Žemyna saugo tą vietą, kurioje žmogus gyvena. Užfiksuota tikėjimų, kad gimus vaikui buvo atliekama auka abiem deivėms – Laimai už sėkmingą ateitį, o Žemynai už tai, kad ji priimtų naują gyvybę į savo erdvę ir ją maitintų. Šios istorijos atskleidžia, kad baltų pasaulėvoka buvo cikliška: Laima pradeda gyvenimo ratą, o Žemyna jį užbaigia ir paruošia naujai pradžiai, nes iš žemės įsčių viskas vėl atgimsta.
 
Istorijose apie Žemynos brolį Žemėpatį, kuris dažnai minimas XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Jono Lasickio raštuose), išryškėja lyčių pasidalijimas mitinėje erdvėje. Legendos ir užkalbėjimai rodo, kad Žemėpatis buvo atsakingas už namų ūkį, sodybą ir jos gerovę, o Žemyna – už laukus, miškus ir visą „laukinę“ prigimtį. Mitologas Algirdas Julius Greimas analizavo šį brolio ir sesers duetą kaip nedalomą visumą, užtikrinančią žmogaus saugumą tiek namų viduje, tiek už jų ribų. Buvo pasakojama, kad jei namuose nebus pagerbtas Žemėpatis, Žemyna neduos derliaus laukuose, nes šios dievybės veikia išvien. Šis duetas simbolizavo visišką žmogaus priklausomybę nuo žemės galių visose gyvenimo srityse.
 
Galiausiai, egzistuoja sakmių apie Žemynos ir Velino (arba vėlesnio velnio) konfliktus ar bendrystę požemio sferoje. Kadangi Žemyna valdo žemės gelmes, ji neišvengiamai susiduria su chthoniškosiomis būtybėmis, saugančiomis lobius ir vėles. Tautosakoje užfiksuoti motyvai, kur velnias bando pasisavinti žemės turtus ar apgauti žemdirbį, tačiau Žemyna, būdama teisingumo garantas, padeda tam, kuris ją gerbia ir bučiuoja. Tokios istorijos dažniausiai užfiksuotos vėlyvesniuose etnografiniuose sluoksniuose, kur deivės paveikslas tampa etiniu pavyzdžiu: žemė pati „išstumia“ melagį ar nusidėjėlį, neleisdama jam ramiai ilsėtis po mirties. Šie mitiniai pasakojimai pabrėžia, kad Žemyna nėra pasyvi materija, o aktyvi moralinė jėga, glaudžiai susijusi su visa baltų dievų hierarchija.
 
Maištinga Siela

Milda – meilės deivė: baltų mitologijos pasakojimai, etimologija, ir gegužės 13-oji – Mildos šventė

 

Sveiki, besidomintys istorija ir baltų genčių mitologija!
 
Artėjant gegužės 13-ajai, meilės deivės Mildos dienai, nusprendžiau labiau pasidomėti, kaip ir kada atsirado šioji dievybė baltų mitologijoje.
 
Deivės Mildos vardo kilmė ir etimologija mus nukelia į gilią senovę, kurioje susipina kalbinės šaknys ir pirmykštė žmogaus jausmų išraiška. Kalbininkai nurodo, kad vardas kildinamas iš archajiškos indoeuropietiškos šaknies mild-, kuri lietuvių kalboje siejama su veiksmažodžiais „milti“, „miltis“ ar „miltėti“, reiškiančiais meilę, prisirišimą ar net gailestį. Šis etimologinis ryšys leidžia daryti prielaidą, kad Milda personifikavo ne tik aklą aistrą, bet ir gilesnį, globojantį ryšį tarp artimų sielų, tapdama dvasinio ir fizinio artumo sergėtoja senovės baltų pasaulėžiūroje.
 
Nors tikslus deivės atsiradimo laikas skendi istorijos rūkuose, manoma, kad Mildos kultas ryškiausiai formavosi vėlyvosios pagonybės epochoje, kai baltų gentys perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir bendruomeninių ryšių stiprinimo. Ji labiausiai siejama su aukštaičių ir lietuvių gentimis, gyvenusiomis derlingose žemėse, kur gamtos atgimimas pavasarį buvo tiesiogiai tapatinamas su vaisingumu ir naujos gyvybės pradžia. Šiame istoriniame kontekste Milda tapo neatsiejama nuo žemdirbiškosios kultūros ciklo, kuriame meilė buvo suvokiama kaip esminė gyvybinė jėga, judinanti visą pasaulį.
 
Baltų panteone Milda užima ypatingą, nors ir diskusijų keliančią vietą, nes ji dažnai vaizduojama kaip jauna, nepriklausoma ir laisva dievybė, nepavaldi griežtai hierarchijai. Ji nėra aukščiausioji dievų valdovė, tačiau jos įtaka žmogaus likimui laikoma pamatinė, nes be jos palaiminimo neįmanoma šeimos darna ar giminės tęstinumas. Milda dažnai lyginama su aušros deive Aušrine dėl abiejų siejamo grožio ir šviesos motyvo, tačiau Milda specifiškai fokusavosi į tarpusavio santykių harmoniją ir seksualumą, kas ją išskyrė iš kitų dangaus sferos dievybių.
 
Pasaulinės mitologijos kontekste Milda randa tiesioginių atitikmenų antikiniame pasaulyje ir kitose indoeuropiečių religijose. Ji neabejotinai atitinka graikų Afroditę arba romėnų Venerą, kurios taip pat personifikavo grožį ir meilę, tačiau baltiškasis variantas pasižymi santūrumu ir glaudesniu ryšiu su natūralia gamta. Taip pat galima rasti paralelių su skandinavų Frėja ar slavų deive Lada, kurios, kaip ir Milda, globojo moteriškumą, namų židinį bei pavasarinį žemės prabudimą, taip pabrėžiant universalų poreikį turėti dieviškąją meilės globėją.
 
XIX a. istorikas Teodoras Narbutas buvo tas asmuo, kuris pirmasis sistemingai aprašė Mildos kultą ir suteikė jai ryškius kontūrus, nors šiuolaikiniai mokslininkai į jo darbus žiūri kritiškai. Akademiniuose sluoksniuose vis dar ginčijamasi, kiek Mildos paveikslas yra autentiškas liaudies palikimas, o kiek – romantizmo epochos kūrinys. Visgi, tokie autoritetai kaip Norbertas Vėlius pripažino, kad net jei vardas buvo literatūriškai apdorotas, meilės deivės funkcija baltų religinėje sistemoje tikrai egzistavo ir buvo gyvybiškai svarbi bendruomenės išlikimui.
 
Tradicinis deivės garbinimas buvo neatsiejamas nuo gamtos šventviečių – alkų, upių pakrančių ir kalvų, kuriose jai būdavo aukojamos pirmosios pavasario gėlės, vainikai bei balandžiai. Tikėta, kad Milda skrajoja danguje vežimu, kinkytu baltais balandžiais, o jos pasirodymas sukelia nenumaldomą meilės troškulį. Mitai pasakoja, kad Milda turėjo sūnų – mažą, sparnuotą būtybę, panašią į Kupidoną, kuris savo nematomomis strėlėmis sužeisdavo žmonių širdis, priversdamas juos pamesti galvas dėl kito asmens.

 
Vienas iš mažiausiai žinomų, tačiau itin intriguojančių aspektų yra Mildos sąsaja su archajiškąja medicina ir maginėmis praktikomis. Senovėje egzistavo specifinis terminas „Mildos liga“, kuriuo liaudies gydytojai vadindavo ne tik dvasinę kančią dėl nelaimingos meilės, bet ir konkrečius fizinius negalavimus, pavyzdžiui, nepaaiškinamą silpnumą ar moteriškas ligas. Tikėta, kad tokį susirgimą išgydyti gali tik specialūs užkalbėjimai ir žolelių antpilai, paruošti būtent gegužės viduryje, kai deivės galia pasiekia savo apogėjų. Tai rodo, kad Milda nebuvo tik abstraktus grožio simbolis, bet ir galinga, kartais net bauginanti jėga, galinti tiesiogiai paveikti žmogaus kūną ir sveikatą.
 
Taip pat netikėta yra tai, kad kai kuriuose senuosiuose pasakojimuose Milda vaizduojama kaip itin karinga ir kaprizinga dievybė, o ne vien švelni įsimylėjėlių globėja. Skirtingai nei daugelis kitų deivių, ji dažnai apibūdinama kaip „neprijaukinama“ – ji nepaklūsta vyrų dievų valiai ir pati renkasi, ką apdovanoti savo palankumu, o ką nubausti vienatve ar ilgesiu. Šis nepriklausomybės bruožas leidžia kai kuriems tyrinėtojams Mildą sieti su senoviniu amazonių įvaizdžiu ar net archajiškuoju moterų bendruomenių kultu, kur moters laisvė ir savarankiškumas buvo vertinami labiau nei tradiciniai šeimos saitai.
 
Galiausiai, archeologiniu požiūriu intriguoja spėjimai apie Mildos šventyklų vietas, kurios vėliau buvo krikščionizuotos. Pavyzdžiui, Vilniuje ant Trijų kryžių kalno (buvusio Plikojo kalno) galimai stovėjusi jos šventvietė buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai aukščiausia vieta, iš kurios deivė galėjo stebėti miestą ir upių santaką, kuri simbolizavo vyriškojo ir moteriškojo pradų susiliejimą. Įdomu tai, kad net ir išnykus oficialiam kultui, žmonių pasąmonėje išliko paprotys gegužės mėnesį rengti gegužines, kurios savo esme – dainomis, šokiais gamtoje ir jaunimo pažintimis – yra tiesioginis, nors ir transformuotas, senųjų Mildos garbinimo apeigų tęsinys.
 
Gegužės 13-oji diena šiandien minima kaip Mildos šventė būtent dėl Teodoro Narbuto įtakos, kuris teigė radęs žinių apie gegužę vykusius didingus šventimus deivės garbei. Ši data simboliškai pasirinkta kaip laikas, kai gegužė (gegutė) pradeda savo kukavimą, o žemė tampa galutinai pasiruošusi priimti sėklą. Nors tai nėra oficiali valstybinė šventė, modernioje Lietuvoje ji atgimė kaip etnokultūrinė alternatyva vakariečių Valentino dienai, skatinanti prisiminti savas šaknis, gamtos ciklų svarbą ir unikalų baltišką požiūrį į meilę kaip į šventą, gamtišką ir nenugalimą jėgą.
 
Maištinga Siela

Kas yra narcisizmas? (Sąvoka, atėjusi iš Antikos mitų, reikšmė, paaiškinimas)

Nuotraukos: tapytojas James Northcote (1746-1831), „Adonis“; tapytojas Osmar Schindler (1867-1927) „Germanų karys“.

APIBRĖŽIMAS

Narcisizmas – tais asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Sąvoka neretai vartojama neigiama, kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą savanaudiškumą. (Sąvoka kilusi iš senovės graikų mitologijos herojaus Narcizo, kuris įsimylėjo save išvydęs savo atspindį vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas).

"Adonis"

"Germanų karys"

Jūsų Maištinga Siela

Kaip mitologija veikia gyvenimą? Ikaras ir Dedalas: Rauda už Ikarą (Herbert James Draper)

Herbert James Draper (1863-1920), The Lament for Icarus (Rauda už Ikarą), 1898

Sveiki skaitytojai,

 

Mūsų Iakrų vis nemažėja ir nemažėja...

 

Ką tik pabaigiau kavos puodelį. Pamaniau, kiek žmogui reikia laiko nukristi iš lėktuvo aukščio į žemę, turint galvoje oro pasipriešinimą, vėjo gūsius, galbūt turbinos sūkuriais besipriešinančius Ikaro sparnus? Ar spėčiau atsigerti kavos? Kol rašau šią eilutę, be jokios abejonės, kažkas iš tų beveik 8 milijardų žmonių mirė, dar daugiau tikriausiai gimė, dar daugiau buvo žmonių ranka paskersta, užmušta, užtvota.

 

Pasitikrinau https://www.worldometers.info/, iš tikrųjų žmonių planetoje jau per 8 milijardus. Tarp karo grėsmės skleidimo ir dėmesio Ukrainos reikalams nieko nebeįmanoma daugiau matyti. Gal kas ir pranešė, kad tokia agresyvi rūšis kaip žmonės, planetoje perkopė dar vieną istorinį laiptelį savo klestėjimo eroje. Nors Vokietijoje, kurios ekonomiką pralenkė Japoniją (aišku, jau vakarykštės naujienos), dabar pagal savo našumą yra trečia galingiausia planetos ekonomika. Čia, kaip ir Japonijoje, gimstamumas mažėja. Kaip ir Lietuvoje. Bet Žemėje žmonių nemažėja ir nemažėja.

 

Vien nuo šių metų pradžios gimė per 17 milijonų gyventojų, 7 milijonai mirė. Santykis, kuris pasako ne tiek ir mažai.

 

Tik laiko klausimas, kada nukritę Ikarai bus nebe tragedija, o šventė, nes vietoj jo kažkas galės užimti laisvą vietą.

 

Juk kažkas kasdien tikrai nukrenta nuo mūsų civilizacijos pastatytų dangoraižių? Kad ir darydamiesi asmenukę. Šiaip mes juk mes visi esame Ikarai ir turime prigimtinį bruožą kristi. Nuo laiptų, nuo karjeros viršūnių, nuo debesies, nesiskleidus parašiutui. Ikras mumyse veikia kaip prisukama muzikinė dėžutė. Tik nukristi neturime poreikio, veikiau tik skristi, daugintis ir klestėti.

Jūsų Maištinga Siela

Skandinavų mitologija. Koks pasaulio medis yra Igdrasilas (Yggdrasill)?

 Sveiki, 

 

Jau esu čia rašęs apie Pasaulio medžio sampratą ir struktūrą. Skandinavijoje šitoks medis buvo vadinamas Yggdrasill (Igdrasilas), o medis buvo milžiniškas uosis. Šiame papuošale su tigro akies akmeniu kaip tik vaizduojamas toks medis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kas yra Pasaulio medis? Pasaulio medžio reikšmė (mitas, mitologija, pasaulio samprata, mitinis mąstymas)

 

Sveiki,

Daug ką galima paaiškinti, arba nusipiešti turint galvoje Pasaulio medžio vaizdinį. Apie Pasaulio medžio reikšmė žmonių kultūroje nagrinėjama ir 9 klasėje:

„Sukurtas pasaulis mitinėje vaizduotėje siejamas su centru – dangų, žemė ir požemį jungiančia ašimi. Norberto Vėliaus straipsnyje „Sistemos metmenys. Pasaulio medis“ teigiama: „Tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą aiškiai išskiriami priešpriešos „žemai – aukštai“ poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas.“ Kiekviena tauta kuria ir tobulina savąjį pasaulio modelį. Struktūrizavęs erdvę ir laiką, jų dalis paskirstęs atskirų dievybių globai žmogus jaučiasi saugus, o tai būtina norint būti produktyviam bendruomenėje.“

Pateikiu iliustracijų, susijusių su Pasaulio medžio vaizdavimu.

Jūsų Maištinga Siela