Deivė Žemyna, baltų mitologija: Deivės Žemynos reikšmė panteone, mitologiniai pasakojimai, mokslininkų išvados

 

Sveiki,
 
Esu jau padaręs apie deivę Mildą įrašą, nusprendžiau toliau plėsti ir tęsti pasakojimus apie baltų mitologiją ir panteoną, tad šįkart dėmesys deivei Žemynai.
 
DEIVĖS ŽEMYNOS REIKŠMĖ BALTŲ PANTEONE
 
Žemyna paprastai laikoma viena pamatinių ir archajiškiausių baltų religijos figūrų, personifikuojanti pačią Žemę kaip motiną, gyvybės gimdytoją ir mirusiųjų priėmėją. Nors tikslų jos „atsiradimo“ laiką panteone nustatyti sunku, mokslininkai sutaria, kad Žemynos kultas siekia gilią senovę, formavosi dar ankstyvajame žemdirbystės laikotarpyje, kai bendruomenės tapo sėslios. Jos ištakos glūdi bendroje indoeuropiečių prokalbėje, kur Žemė buvo suvokiama kaip šventa substancija. Baltų panteone ji nebuvo tiesiog abstrakcija; ji veikė kaip aktyvi partnerė Dievui ar Perkūnui – dangaus vyriškajam pradui apvaisinant žemę lietumi. Įdomu tai, kad Žemyna yra glaudžiai susijusi su mirties sfera: baltų suvokimu, žmogus iš žemės kyla ir į ją sugrįžta, todėl deivė kartu yra ir saugotoja, ir vėlių priėmėja. Tai liudija itin archajišką sluoksnį, kuriame gyvybė ir mirtis nėra priešpriešos, o tas pats ciklas, valdomas moteriškosios dievybės.
 
Žemynos garbinimas buvo paplitęs visose pagrindinėse baltų gentyse – tiek lietuvių, tiek latvių (kur ji dažniau vadinama Zemes māte – Žemės motina), tiek prūsų (kur šaltiniuose minima Semina). Lyginamoji religijotyra randa akivaizdžių analogijų už baltų pasaulio ribų, kas patvirtina šio įvaizdžio universalumą. Artimiausia analogija yra graikų deivė Gaja ar Demetra, romėnų Tellus, germanų Nerthus bei slavų Mokošė arba Motina Drėgna Žemė. Tačiau baltų tradicijoje Žemyna išlaikė itin intymų ryšį su žmogumi: ji buvo ne tik tolima deivė, bet ir kaimynė, kuriai būdavo „labas rytas“ sakomas bučiuojant žemę. Šis ritualinis žemės bučiavimas, užfiksuotas dar XIX a. etnografijoje, rodo neįtikėtiną kulto gyvybingumą, išlikusį net po oficialios krikščionybės įvedimo, transformuojantis į liaudiškąjį dievobaimingumą.
 
Apeigos, skirtos Žemynai, pasižymėjo sakraliu vaišingumu ir aukojimu. Svarbiausia apeiga – žemyneliavimas – vykdavo per pagrindines žemdirbių šventes, ypač per rudens derliaus nuėmimą ar pavasario sėją. Ritualo metu būdavo pilamas alus ant žemės, aukojama duona, o šeimos galva tardavo maldas, dėkodamas už derlių ir prašydamas palaimos gyvuliams bei namiškiams. Svarbu pažymėti, kad Žemyna buvo garbinama ne tik laukuose, bet ir prie sodybos slenksčio, pirtyse bei šventose giraitėse. Nors specifinių „šventyklų“ pastatų pavidalu baltai beveik neturėjo, Žemynos buveinėmis buvo laikomi šventi akmenys, kalvos ir senieji ąžuolai. Pavyzdžiui, šventvietės dažnai būdavo siejamos su alkais ar alkakalniais, kur gamtos elementai (vanduo, akmuo, medis) sudarydavo vientisą sakralią erdvę.
 
Žemynos reikšmės kaita laiko tėkmėje rodo jos atsparumą socialiniams pokyčiams. Ankstyvojoje stadijoje ji buvo visagalė Motina-Žemė, vėliau, formuojantis karių luomui ir stiprėjant vyriškosioms dievybėms (Perkūnui), jos vaidmuo šiek tiek pasislinko į agrarinę ir šeimos sferą. Tačiau krikščionybės laikotarpiu Žemynos kultas neišnyko, o sėkmingai sinkretizavosi su Mergelės Marijos kultu. Liaudies maldose ir dainose Marijos ir Žemynos bruožai dažnai persipindavo, suteikiant krikščioniškajai šventajai senovines žemės maitintojos savybes. Tai rodo, kad baltų sąmonėje Žemė niekada netapo tiesiog „negyva materija“, o išliko gyva, jaučiančia ir komunikuojančia būtybe, kurios vardas buvo tariamas su didžiausia pagarba.
 
Mokslininkai pabrėžia skirtingus Žemynos aspektus, kurie padeda geriau suprasti jos esmę. Marija Gimbutienė Žemyną laikė Senosios Europos deivės palikuone, pabrėždama jos ryšį su regeneracija ir pirmine gyvybės jėga. Anot jos, Žemyna yra ne tik vaisingumo, bet ir teisingumo deivė, kuriai „meluoti negalima“, nes ji viską girdi. Algirdas Julius Greimas savo mitologinėse studijose akcentavo Žemynos ryšį su Žemėpačiu (jos broliu ar vyriškuoju atitikmeniu), analizuodamas jų santykį per „namų“ ir „laukų“ erdvės pasidalijimą. Greimas teigė, kad Žemyna valdo tai, kas auga, kas yra „gyva“, o jos kultas yra tiesiogiai susijęs su gyvybinės energijos cirkuliacija. Tuo tarpu Norbertas Vėlius išskyrė Žemyną kaip žemiausiojo (žemės) pasaulio valdovę, pabrėždamas jos chthoniškąją prigimtį ir ryšį su mirusiųjų kultu, kas daro ją viena sudėtingiausių ir giliausių baltų mitologijos figūrų.

 
ŽEMYNA BALTŲ MITOLOGINIUOSE PASAKOJIMUOSE
 
Vienas ryškiausių ir pamatinių baltų mitologijos siužetų yra sakralinė sąjunga tarp Žemynos ir dangaus dievo Perkūno, kuri tiesiogiai lemia gamtos prabudimą. Nors vientisų epų apie šiuos santykius neišliko, tautosakoje ir metraščiuose užfiksuota fragmentų, pasakojančių apie pavasarinį žemės „atrakinimą“. Pasakojama, kad pavasarį Perkūnas pirmą kartą sugriaudėja būtent tam, kad sužadintų snaudžiančią Žemyną, kuri per žiemą yra nevaisinga ir „užrakinta“. Tik po šio pirmojo griausmo, simbolizuojančio dangaus ir žemės santykį, žemė tampa „nėščia“ – ji įgyja galią auginti augalus ir priimti sėklas. Šis mitinis įvaizdis atsispindi papročiuose: iki pirmojo Perkūno griausmo buvo draudžiama judinti žemę, ją arti ar sėti, nes ji dar nesanti „pašventinta“ dangaus jėgos. Tikima, kad šiuose mituose užkoduotas archajiškas šeimos modelis, kur dangus yra tėvas, o žemė – motina, kartu išlaikanti gyvybės balansą.
 
Kitas intriguojantis, bet labiau paslaptingas ryšys sieja Žemyną su likimo deive Laima. Jei Laima nulemia žmogaus gyvenimo trukmę ir sėkmę gimimo momentu, tai Žemyna perima žmogų po mirties. Mitologinėse sakmėse šios dvi deivės kartais veikia kaip bendradarbės: Laima išaudžia gyvenimo giją ant žemės paviršiaus, o Žemyna saugo tą vietą, kurioje žmogus gyvena. Užfiksuota tikėjimų, kad gimus vaikui buvo atliekama auka abiem deivėms – Laimai už sėkmingą ateitį, o Žemynai už tai, kad ji priimtų naują gyvybę į savo erdvę ir ją maitintų. Šios istorijos atskleidžia, kad baltų pasaulėvoka buvo cikliška: Laima pradeda gyvenimo ratą, o Žemyna jį užbaigia ir paruošia naujai pradžiai, nes iš žemės įsčių viskas vėl atgimsta.
 
Istorijose apie Žemynos brolį Žemėpatį, kuris dažnai minimas XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Jono Lasickio raštuose), išryškėja lyčių pasidalijimas mitinėje erdvėje. Legendos ir užkalbėjimai rodo, kad Žemėpatis buvo atsakingas už namų ūkį, sodybą ir jos gerovę, o Žemyna – už laukus, miškus ir visą „laukinę“ prigimtį. Mitologas Algirdas Julius Greimas analizavo šį brolio ir sesers duetą kaip nedalomą visumą, užtikrinančią žmogaus saugumą tiek namų viduje, tiek už jų ribų. Buvo pasakojama, kad jei namuose nebus pagerbtas Žemėpatis, Žemyna neduos derliaus laukuose, nes šios dievybės veikia išvien. Šis duetas simbolizavo visišką žmogaus priklausomybę nuo žemės galių visose gyvenimo srityse.
 
Galiausiai, egzistuoja sakmių apie Žemynos ir Velino (arba vėlesnio velnio) konfliktus ar bendrystę požemio sferoje. Kadangi Žemyna valdo žemės gelmes, ji neišvengiamai susiduria su chthoniškosiomis būtybėmis, saugančiomis lobius ir vėles. Tautosakoje užfiksuoti motyvai, kur velnias bando pasisavinti žemės turtus ar apgauti žemdirbį, tačiau Žemyna, būdama teisingumo garantas, padeda tam, kuris ją gerbia ir bučiuoja. Tokios istorijos dažniausiai užfiksuotos vėlyvesniuose etnografiniuose sluoksniuose, kur deivės paveikslas tampa etiniu pavyzdžiu: žemė pati „išstumia“ melagį ar nusidėjėlį, neleisdama jam ramiai ilsėtis po mirties. Šie mitiniai pasakojimai pabrėžia, kad Žemyna nėra pasyvi materija, o aktyvi moralinė jėga, glaudžiai susijusi su visa baltų dievų hierarchija.
 
Maištinga Siela