Dienos citata: Gerhard Richter apie meną ir viltį

 

Sveiki!
 
Patti Smith knygoje „Angelų duona“ aptikau šią įsimintiną menininko Gerhard Richter citatą: „Menas – tai aukščiausia vilties formą“. Man belieka tik sutikti, kad šiais laikais (nors ar buvo kada kitaip?), kai visi rėkiame, spiegiame, kovojame ir priešinamės, belieka tik meno forma byloti apie pačius svarbiausius dalykus – viltingą gyvenimą, kuris ir tampa pačia aukščiausia būties forma.
 
Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) gimė menininkų vokiečių šeimoje 1932 metais Dresdene. Jis išgarsėjo savo unikaliu sugebėjimu meistriškai nardyti tarp visiškai skirtingų stilių – nuo fotorealizmo iki grynosios abstrakcijos. Richterio vizitine kortele tapo išsiliejusio vaizdo technika, kai jis nutapo itin tikslų vaizdą pagal nuotrauką, o vėliau jį švelniai išplauna teptuku ar braukikliu, taip sukurtas „rūko“ efektas kvestionuoja pačios fotografijos ir atminties tikrumą. Pabėgęs iš Rytų Vokietijos į Vakarus prieš pat Berlyno sienos statybas, jis visą gyvenimą tyrinėjo vaizdo prigimtį, istorines traumas ir tiesos reliatyvumą, tapdamas tikra šiuolaikinio meno ikona.
 
Garsiąją citatą „Menas – aukščiausia vilties forma“ Richteris užrašė 1982 metais, rengdamas katalogą prestižinei šiuolaikinio meno parodai „Documenta 7“ Kaselyje, Vokietijoje. Tuo metu menininkas jau aktyviai kūrė didelio formato abstrakčius kūrinius ir šiuo teiginiu kreipėsi į visą meno pasaulį bei visuomenę. Tai buvo laikas, kai pasaulyje vis dar tvyrojo Šaltojo karo įtampa, o pats Richteris nuolat kovojo su abejonėmis dėl tapybos ateities ir prasmės po Antrojo pasaulinio karo katastrofų.
 
Ši citata reiškia gilią menininko filosofinę nuostatą, kad menas atlieka tam tikrą dvasinį ar netgi religinį vaidmenį moderniame, sekuliariame pasaulyje. Richteris ne kartą yra užsiminęs, kad tradicinė religija nebėra pakankama priemonė patirti transcendenciją, todėl menas perima šią funkciją ir suteikia paguodą. Kai kūrėjas stovi priešais drobę be jokio išankstinio plano ar garantijų, o žiūrovas žvelgia į kūrinį ieškodamas prasmės, abu jie atlieka tikėjimo ir vilties aktą. Menas tampa vilties forma todėl, kad net pačiame didžiausiame chaose, nežinioje ir neviltyje jis bando suteikti pasauliui formą, grožį ir prasmę, primindamas apie žmogaus dvasios kūrybinę jėgą ir gebėjimą judėti pirmyn.
 
Maištinga Siela