Dienos citata: rašytojas Antoine de Saint-Exupéry apie paguodą, liūdesį ir viltį

 

Sveiki!
 
„Tikra paguoda neateina iš išorės, ji gimsta iš suvokimo, kad tavo skausmas turi prasmę. Kai žmogus randa savo ramybės uostą, net didžiausios audros tampa tik fono triukšmu.“ Antoine de Saint-Exupéry
 
Antoine de Saint-Exupéry gyvenimas buvo neatsiejamas nuo dangaus ir rizikos, nes jis buvo ne tik rašytojas, bet ir profesionalus aviatorius. Gimęs kilmingoje Prancūzijos šeimoje, jis anksti pamilo skrydį ir tapo vienu iš pašto aviacijos pradininkų, skraidžiusiu pavojingais maršrutais virš Sacharos dykumos bei Andų kalnų. Ši patirtis, nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties bei dykumos vienatvė tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
 
Jo kūriniai, tokie kaip „Pašto kurjeris“ ar „Naktinis skrydis“, aukština žmogaus pareigą, draugystę ir atsakomybę, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė filosofinė pasaka „Mažasis princas“. Šioje knygoje per vaiko akis autorius kritikuoja suaugusiųjų pasaulio tuštybę ir primena, kad svarbiausi dalykai yra nematomi akimis, o juos galima pajusti tik širdimi. Rašytojo gyvenimo kelionė baigėsi mįslingai – 1944 metais jis išskrido į žvalgybinę misiją virš Viduržemio jūros ir nebegrįžo, palikdamas po savęs humanistinių idėjų kupiną literatūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Gerhard Richter apie meną ir viltį

 

Sveiki!
 
Patti Smith knygoje „Angelų duona“ aptikau šią įsimintiną menininko Gerhard Richter citatą: „Menas – tai aukščiausia vilties formą“. Man belieka tik sutikti, kad šiais laikais (nors ar buvo kada kitaip?), kai visi rėkiame, spiegiame, kovojame ir priešinamės, belieka tik meno forma byloti apie pačius svarbiausius dalykus – viltingą gyvenimą, kuris ir tampa pačia aukščiausia būties forma.
 
Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) gimė menininkų vokiečių šeimoje 1932 metais Dresdene. Jis išgarsėjo savo unikaliu sugebėjimu meistriškai nardyti tarp visiškai skirtingų stilių – nuo fotorealizmo iki grynosios abstrakcijos. Richterio vizitine kortele tapo išsiliejusio vaizdo technika, kai jis nutapo itin tikslų vaizdą pagal nuotrauką, o vėliau jį švelniai išplauna teptuku ar braukikliu, taip sukurtas „rūko“ efektas kvestionuoja pačios fotografijos ir atminties tikrumą. Pabėgęs iš Rytų Vokietijos į Vakarus prieš pat Berlyno sienos statybas, jis visą gyvenimą tyrinėjo vaizdo prigimtį, istorines traumas ir tiesos reliatyvumą, tapdamas tikra šiuolaikinio meno ikona.
 
Garsiąją citatą „Menas – aukščiausia vilties forma“ Richteris užrašė 1982 metais, rengdamas katalogą prestižinei šiuolaikinio meno parodai „Documenta 7“ Kaselyje, Vokietijoje. Tuo metu menininkas jau aktyviai kūrė didelio formato abstrakčius kūrinius ir šiuo teiginiu kreipėsi į visą meno pasaulį bei visuomenę. Tai buvo laikas, kai pasaulyje vis dar tvyrojo Šaltojo karo įtampa, o pats Richteris nuolat kovojo su abejonėmis dėl tapybos ateities ir prasmės po Antrojo pasaulinio karo katastrofų.
 
Ši citata reiškia gilią menininko filosofinę nuostatą, kad menas atlieka tam tikrą dvasinį ar netgi religinį vaidmenį moderniame, sekuliariame pasaulyje. Richteris ne kartą yra užsiminęs, kad tradicinė religija nebėra pakankama priemonė patirti transcendenciją, todėl menas perima šią funkciją ir suteikia paguodą. Kai kūrėjas stovi priešais drobę be jokio išankstinio plano ar garantijų, o žiūrovas žvelgia į kūrinį ieškodamas prasmės, abu jie atlieka tikėjimo ir vilties aktą. Menas tampa vilties forma todėl, kad net pačiame didžiausiame chaose, nežinioje ir neviltyje jis bando suteikti pasauliui formą, grožį ir prasmę, primindamas apie žmogaus dvasios kūrybinę jėgą ir gebėjimą judėti pirmyn.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Anne Frank (Ana Frank) iš dienoraščio apie ramybę, viltį ir laisvę būti su savimi taikoje

 Sveiki.
 
„Geriausias vaistas tiems, kurie bijo, jaučiasi vieniši ar nelaimingi, yra išeiti į lauką, kur nors, kur jie galėtų pabūti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Tik tada pajunti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.“ Anne Frank (Ana Frank)
 
Ana Frank šias eilutes savo dienoraštyje užrašė 1944-ųjų vasario 23-ąją, kai kartu su šeima jau antrus metus gyveno visiškoje izoliacijoje ankštoje slėptuvėje Amsterdame. Tai nėra tiesiog gražus pastebėjimas apie gamtos grožį; tai trylikametės mergaitės, kuriai buvo atimta laisvė, šviesa ir tyras oras, egzistencinė įžvalga. Sėdėdama palėpėje ir pro nedidelį langelį stebėdama vienintelį prieinamą pasaulio fragmentą – kaštoną ir dangaus lopinėlį – Ana suvokė, kad žmogaus dvasia gali rasti ramybę tik prisilietusi prie kažko amžino ir didesnio už jį patį.
 
Ši citata atskleidžia neįtikėtiną Anos gebėjimą atskirti laikiną žmogiškąjį žiaurumą nuo nekintančios visatos tvarkos. Jos žodžiai apie „dangų, gamtą ir Dievą“ liudija viltį, kad net baisaus karo fone pasaulis iš esmės išlieka teisingas ir gražus. Paguoda jai nebuvo problemų sprendimas ar išsigelbėjimas, o veikiau vidinis pajutimas, kad „viskas yra taip, kaip turi būti“ – tai pasidavimas gamtos dėsniams, kurie suteikia stabilumo jausmą, kai aplinkinis socialinis pasaulis griūva.
 
Galiausiai, Anos Frank mintys apie gamtą kaip vaistą nuo baimės ir vienatvės šiandien skamba kaip universalus priminimas apie žmogaus ryšį su aplinka. Ji pabrėžė, kad gamta yra vienintelė vieta, kurioje turtinė padėtis ar socialinis statusas neturi reikšmės – ji priima kiekvieną, ieškantį nusiraminimo. Net ir tragiško likimo akivaizdoje Ana sugebėjo palikti pamoką apie tai, kad didžiausia paguoda dažnai slypi paprasčiausiuose dalykuose, kurie nieko nekainuoja, bet suteikia jėgų išlikti žmogumi.
 
Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujaisiais 2024 metais!

 

Sveiki,

Dar vieneri metai, ir dar vienerios Kalėdos... Tiek jau daug gyvenime prilinkėta, bet labiausiai ir nuoširdžiausiai pasitvirtina tai, ką pats linkiu sau, tinka ir kitiems. Ateinančiais metais linkiu sau ir Jums susitvarkyti mintis ir jausmų pasaulį, pamiršti nelaimes ir vargus, kiekvieną priimti kaip savą ir kartu unikalų. Nebeteisti ir nebesmerkti, nebebandyti piktintis, kad visi aplinkui neatitinka tavo matymo ir supratimo – to nereikia jau seniai. Linkiu nebeplakti savęs ir kitų. Priimti iššūkį keistis, pamirštant klaidingą įsitikinimą, kad pasaulis tau gimstant kažką tau turėjo duoti. Niekas nieko nežadėjo, tik mes patys savo pačių pamokomis einame į to pasaulio kokybę ir savikūrą, o tai galų gale veda į klasikinius dalykus: sveikatą, meilę, pasitikėjimą, turtą, gausą, nuotykius, taiką ir gyvenimo pasitenkinimą. Kasdien, kas minutę, kiekvieną akimirką jauskimės visaverčiai ir nusipelnę laimės.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie iliuzijas ir viltis eilėraštyje "Hiperrealybė"

Sveiki,

Šįkart apie šią citatą – visą Donaldo Kajoko eilėraštį „Hiperrealybė“ iš jo rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ išsireikšiu netikėtai paties „susicukravusiom“ eilėm.

Gal Kajokas, o gal ne jis

Kajokas, o gal ne jis,

Tapė ant kranto

Baltą kamanę, o motina

Melžė praustuvėn karvę žalmargę.

Donaldas, o gal ne jis,

Citavo anapus vaivoro vaiduoklio

Prieš naktį, nuslūgus aistroms ir gaisrams,

Prie vandens vis citavo...

Vis citavo,

Kai saulė kaip nutrūkęs serbentas, arba

Durnelės melžtuvėj įkritęs žiedelis

Vis skendo už horizonto

Vandens ir vaivoro vaiduoklio –

Ne Kajokas ir tikrai ne Donaldas, bet...

Pacituokim!

Iš lėto, kaip peizažas

Nuvažiuoja kreivuotom karietom,

Pavargus diena už eilėraščio ritmo

Važiuoja... –

Ir dar kartelį cituokim –

Nuvažiuoja diena už cukruoto Versalio,

O gal ir ne Donaldo

Ir gal tikrai ne už jo, bet...

Geriau pacituokim

Cukruotą Versalį.

Jūsų Maištinga Siela