Dienos citata: Anne Frank (Ana Frank) iš dienoraščio apie ramybę, viltį ir laisvę būti su savimi taikoje

 Sveiki.
 
„Geriausias vaistas tiems, kurie bijo, jaučiasi vieniši ar nelaimingi, yra išeiti į lauką, kur nors, kur jie galėtų pabūti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Tik tada pajunti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.“ Anne Frank (Ana Frank)
 
Ana Frank šias eilutes savo dienoraštyje užrašė 1944-ųjų vasario 23-ąją, kai kartu su šeima jau antrus metus gyveno visiškoje izoliacijoje ankštoje slėptuvėje Amsterdame. Tai nėra tiesiog gražus pastebėjimas apie gamtos grožį; tai trylikametės mergaitės, kuriai buvo atimta laisvė, šviesa ir tyras oras, egzistencinė įžvalga. Sėdėdama palėpėje ir pro nedidelį langelį stebėdama vienintelį prieinamą pasaulio fragmentą – kaštoną ir dangaus lopinėlį – Ana suvokė, kad žmogaus dvasia gali rasti ramybę tik prisilietusi prie kažko amžino ir didesnio už jį patį.
 
Ši citata atskleidžia neįtikėtiną Anos gebėjimą atskirti laikiną žmogiškąjį žiaurumą nuo nekintančios visatos tvarkos. Jos žodžiai apie „dangų, gamtą ir Dievą“ liudija viltį, kad net baisaus karo fone pasaulis iš esmės išlieka teisingas ir gražus. Paguoda jai nebuvo problemų sprendimas ar išsigelbėjimas, o veikiau vidinis pajutimas, kad „viskas yra taip, kaip turi būti“ – tai pasidavimas gamtos dėsniams, kurie suteikia stabilumo jausmą, kai aplinkinis socialinis pasaulis griūva.
 
Galiausiai, Anos Frank mintys apie gamtą kaip vaistą nuo baimės ir vienatvės šiandien skamba kaip universalus priminimas apie žmogaus ryšį su aplinka. Ji pabrėžė, kad gamta yra vienintelė vieta, kurioje turtinė padėtis ar socialinis statusas neturi reikšmės – ji priima kiekvieną, ieškantį nusiraminimo. Net ir tragiško likimo akivaizdoje Ana sugebėjo palikti pamoką apie tai, kad didžiausia paguoda dažnai slypi paprasčiausiuose dalykuose, kurie nieko nekainuoja, bet suteikia jėgų išlikti žmogumi.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 173: išlik abėjingas politikų negatyvui ir kreipk dėmesį į savo saugų burbulą

 

Sveiki.

 

Norėjau šiandien parašyti čia apie Vytautą Sinicą ir tai, ką jis sako ir daro – baisi neteisybė, bet... Kas iš to nuo jo atšokusio negatyvo, kuris prilipęs prie manęs pasidaugins ir išsilies į interneto upes? Reikia užkardyti tas energijas ir susierzinimą, nuolatinio teisingumo ir laisvės siekį per neapykantą būsenas, nes jos daugiau laimės neprideda. Ir nebūtinai dėl Sinicos, apskritai apie tai, kas pateikiama kaip labai svarbu, tačiau sudramatintai, ekstremaliai.

 

Žinau, kartojasi tas individo ir visuomenės įtampų santykis. Jis pas mane labai aktualus, nes kol kas negaliu būti asketas ir gyventi vien tik meditaciniame burbule, tačiau sąmoningumas turi ugdytis ir Sinica šiuo atveju pasitarnauja kaip indikatorius, atpažįstame savyje visus tuos juodus neapykantą skleidžiančius Sinicas ir užuot susikiršinę, išspjovę neapykantos burbulus, juos pabučiuokime ir paleiskime, nesuteikdami preteksto mėgautis. Mes vis tiek išgyvensime be Sinicos klestėjime, kitaip nebus. Galiausiai tokie žmonės, negaunantys energijos ir svarbumo, nunyks kaip nelaistomos gėlės. Nedirginkime tyčia savęs karo tema, nesibaisėkime artėjančiais šalčiais, nuolatine dramatiška gaida nekalbėkime apie viską, lyg tuoj kas nors įvyks labai blogo, nes juk žinome, kaip veikia Visata.

 

Verčiau keiskime kryptį!

 

Te šis šaltas sausis padovanoja daug gerų knygų, šiltų patalų, arbatos, juoko, filmų, meditacijų. Tegu nusiplauna nereikalingas ir destruktyvus pasaulio cirko grimas ir viskas praeina po langais mus nekliudydamas su savo tuštybėmis ir tamsiomis energijomis. Te visus mus apgaubia tyra ir balta šviesa, saugumas, ramybė, pasitikėjimas dabarties akimirka, nes visata viskuo pasirūpina pačiais geriausiais scenarijais. Mes saugūs, mes gyvename, mes mąstome pozityviai, kuriame dabarties jauseną ir būseną. Te niekas neįsiskverbia į mūsų asmeninius psichinius ir geros energijos būsenas, palaikome aukštą vibraciją, sąmoningumą, pagiriame kitus už drąsą būti savimi, nes... Kai esi savimi, esi pasaulio; kai myli save, myli ir kitus.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 170: palaimink taika ir meile visus gyvenančius Šiaurėje, Pietuose, Rytuose ir Vakaruose

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Te pasaulį apgaubia taika. Šiandien, kai tiek daug kalbama apie karą ir tos kalbos programuoja mus iš tikrųjų ne ruoštis, o iš tikrųjų į potencialų lauką kreipia energiją ir kurią scenarijų apie karą, norisi, kad žmonės atsigręžtų kas kiek įmanoma labiau į taiką ir kitų priėmimą. Suprantu, kad tai, kas vyksta tikrovės politiniame lauke ir visos tos intrigos bei tyčia didinamos įtampos gali privesti prie absurdiškų karų, tačiau... Vis dar yra galimybė kreipti čia ir dabar visą pasaulį į taiką per intencijas, vizualizacijas ir manifestacijas, savo kalbėjimą, jauseną ir mintijimą. Todėl taika pasaulyje, man regis, šiuo metu yra vienas svarbiausių dalykų, svarbu, kad kiekviename iš mūsų būtų vidinė taika, juk iš esmės tikrovė yra mūsų vidaus atspindys, todėl negeiskime karo, neremkime politikų manipuliacijų apie „karinę gynybą“, negeiskime keršto, nemanipuliuokime patriotiškumo idėjomis, negyvenkime kovinėje parengtyje, nes tai veda visus prie vieno ir to paties.

 

Verčiau palaikykime visus gyvuosius esančius Šiaurėje taikoje ir meilėje, palaiminkite visus gyvuosius taika ir meile esančius Pietuose, visus gyvuosius taika ir meile Rytuose, visus gyvuosius taika ir meile Vakaruose. Kreipkime sąmoningai mintis ne į įtemptų situacijų aštrinimą, o į empatiškumą kiekvienam šios planetos sutvėrimui, kuris prisiėmė savame laike savo vaidmenį dėl tam tikrų pamokų ir priežasčių.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 164: rinkis pozityvius žodžius kiek įmanoma sąmoningiau

 

Sveiki,

 

Susilaikykime nuo pikto žodžio, kuris nekuria santykio nei su kitais, nei su pasauliu. Jeigu galime nekritikuoti – nekritikuokime, jeigu galime palaikyti ir įkvėpti – tą ir padarykime. Esame apgaulingai mokomi, kad būtina viską išreikšti, ką jauti, tačiau nemokomi, kaip vienokia ar kitokia išleista energija griauna ir paveikia aplinkinius. Nesame mokomi būti atsakingi už savo žodinį, emocinį ir kitokį turinį. Iš tikrųjų turėtume eiti, manau, į kitą lygį, t. y. neišreikšti kaskart pyktį, irzlumą, kandumą, pasakyti būtinai „savo teisingą“ žodį, bet sąmoningai projektuoti savo energiją, mintis, žodžius į pozityvumą.

 

Juk išmintis byloja: visi nori būti šalia įkvepiančių asmenybių, o ne tų pajuodėlių kritikuojančiųjų bambeklių.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 151: dėl vidinės ramybės galima atsisakyti bergždžių pastangų

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Svarbu išlaikyti vidinę ramybę, kad ir kas benutiktų. Mes taip linkę rūpintis išoriniais reikalais, kad visiškai pamirštame savo vidų ir emocijas, kurios tampa tų aplinkybių rezonansu.

 

Aš atsisakau kontrolės dėl vidinės ramybės.

Aš atsisakau stengtis siekti tikslų, kurie nieko nekeičia dėl vidinės ramybės.

Nenusiviliu dėl vidinės ramybės.

Nesiekiu gauti besąlyginės meilės iš aplinkos dėl vidinės ramybės.

Neturiu sulaikyti tekančių upių dėl visinės ramybės.

Neprivalau kitų pakeisti dėl vidinės ramybės.

 

Nieko nereikia daryti, tik sutekėti į savo vidinę ramybę ir būti savo formoje su pasitenkinimu taip, kaip yra. To, kas esame ir kaip esame, visiškai pakanka ir užtenka. Tai tobula fazė ir pajautimas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 138: apie iliuzijų kančias ir aukštąsias gyvenimo akimirkas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai galvoju apie vienybės idėją. Kad visi esame kilę iš vieno ir to paties šaltinio, kad pirminė mūsų prigimtinė energija ir intencija buvo daugmaž vienoda, galgi net identiška. Dualumas, į kurį puolėme materializuodamiesi ir tapdami kintančiomis skirtingomis gyvybės formomis mums padovanojo kančias ir džiaugsmą, ašaras ir ekstazę, harmonijos siekį ir baimę kentėti.

 

Visų dalykų matas šiandien mūsų civilizacijoje, mūsų paprastoje kasdienybėje, kur sutinkame tiek skirtingų žmonių, su kuriais nesusikalbame, yra empatija, t. y. gebėjimas jausti kitą, pateisinti, suprasti ir net pateisinti. Empatija kaip tapatumo galia yra pirmykštė, matyt, kilusi iš pačių mūsų pradžių, kai nebuvome dar tokiose formose, kokiose šiandien esame. Iš esmės atskirumas egzistuoja tik šiame matavime, bet esmėje tai tik iliuzija, kaip, beje, ir daugelis kančių, kurios kyla iš atskirties ir kitoniškumo iliuzijos. Tad iš esmės budizmas sako kaip ir tiesą, teigdamas, kad atsikratęs iliuzijų, pasieki nirvaną, t. y. būvį be kančios.

 

Man tik visą laiką knieti, kodėl tai žinodami, medituodami, keisdamiesi mes nesukuriame kančios nutraukimo? Kodėl taip sunkiai patikime iliuzijos nutraukimu, bet taip paprastai priimame destrukciją ir sukuriame kančios efektą, kaip kokie pirmūnai labai greitai susirandame kančių priežastis, šaltinius ir juos įprasminame, ir taip sunkiai – tą džiaugsmingąją pusę? Kartais atrodo, kad ir kiek besistengsi, kad ir kiek bemedituosi, būsi pozityvus, būsi nusiteikęs mintis kreipti į šviesą, o gyvenimas ima ir vis tiek paspendžia savo spąstus grąžindamas prie socialinio intrigų ir įtampų kupino gyvenimo.

 

Reikia tiek daug šviesos, tiek daug taurios energijos, aukštos vibracijos, kad visa tai keistųsi. Praktiškai šiame gyvenime dirbti, valytis, augti ir vėl valytis; dirbti ir augti kaskart vis ilgiau ir ilgiau išlaikant aukštąsias gyvenimo akimirkas kaip patį natūraliausią savo gyvenimo būvį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 117: pajusk, kada ateina harmonija ir vidinė ramybė

 

Sveiki,

Yra toks lengvumas, kuris įsikūnija tavo Visatos centre. Kažkur po plaučiais ir diafragmos, bet įsišakoja į visą tave ir išsiplečia į mikro struktūras aplink tave. Tai pavadinau šiandien harmoninga pusiausvyra. Jūra, kurioje nėra audros, bet vanduo teliūskuoja sutartinai vieningai tai į vieną, tai į kitą pusę ir tas siūbavimas primena lengvą drugio plazdėjimą.

Kaip apibūdinti to jausmo dėkingumą?

Viskas yra gerai, viskas yra gerai, viskas yra gerai... Akimirka, kai nebereikia įtikinėti arba kartoti, kad tai stebuklingai įvyktų... (Svarbu, sakyčiau, tą pastebėti, priimti ir džiaugtis). O ima ir įvyksta, įsikristalizuoja šiame trečiadienyje, laike, kai visko užtenka tiek, kiek yra, ir galima atsigręžti į save ir ten ką nors išgydyti ir integruoti savo pamirštas ir išbarstytas sielos dalis, kaip kad rekomenduoja „Sielos integracija“ autorius Sal Rachele.

Šiandien skyriau tam laiko.

Prisiminiau Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ nuotrupą:

<...>

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -

Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,

Ir mirga margas spindulių lietus.

 

<...>

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 115: negirdėti triukšmo, vadinasi, jo ir neskleisti

 

Sveiki, skaitytojai,

Kiek daug triukšmo dėl nieko mūsų gyvenime, tiek jaudulio, kuris ateina ir praeina, pasimiršta. Tai, kas atrodo nepamainomai svarbu, žiūrėk, sulaukus tam tikro amžiaus tampa nebesvarbu.

Kai galvoju apie tylą, galvoju apie medžius bonsai: kaip jie auga ir niekada neužauga. Ramu į juos žiūrėti, lyg klausytumei pačios tylos.

Pastebiu, kaip ilgą laiką manyje „auga bonsai“. Tas toks sąmoningas suvokimas, kad nereikia triukšmauti ir tai visiškai nesusiję nei su stipriu charakteriu, nei su kokiu ryškiu ego ar kažkuo, kas šiaip visuomenėje būtina, jeigu nori pripažinimo. Jeigu nori pripažinimo, tau reikia būti triukšme, jį dauginti ir skleisti dar ir savo triukšmą. Bet ką aš laikau triukšmu? Tą iliuzinį aidą, dėl kurio linkstame būti įsitraukę į tiesos ir teisingumo dramą, bandydami paveikti kitus.

Lai triukšmas teka savo vaga, o tu/aš virš tos vagos. Lengvai ir paprastai.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 92: laikyk savo laivo štuvalą virš gyvenimo absurdo ir plauk ramiai

Sveiki,

 

Vienuolika dienų nepildžiau pozityvumo dienoraščio! Pasiilgau ką nors užrašyti pozityvaus, kad ir labai naivaus, kad, iš pažiūros, beveik beprasmiško, bet vis stimuliuoja ši veikla laikytis disciplinuoto balanso, ieškoti atsvaros gyvenimo absurdui, neteisybei ar šiaip puolančiam liūdesiui.

 

Šiandien galiu nebent pasidžiaugti, jog žinau, kas esu, ir niekas, ką pasakys kiti, norėdami save iškelti ar sutrypti arba pavergti to padaryti negalės, nes atskiriu, kas esu aš ir kas yra kitų pretenzijos į mane. O mane labai dažnai nori nusisavinti, manipuliatyviai priversti, paveikti – žinokite, neišdegs ir su tuo kovoti net nereikia, reikia nebent pakelti aukštyn galvą kaip dar kartą Odisėjo laivo priekis ir pasitikti gyvenimo bangas kaip begalinį grožį, atsiveriančias galimybes.

 

Dieve, kai pagalvoju, koks mažas gyvenimas ir kaip kartais niekingai užsiplakame ir užsiturškime begalinėse rietenose, rutinoje ir interesų bei įtakos sferose. Reikia nemažai sąmoningumo išlaikyti šturvalą, perplaukti Charibdę ir Scilę, bet sėkmė ir lengvumas yra tame, kad tik sukoncentruotas sąmoningumas, susitelkimas į lengvumą, paprastumą ir nesusireikšminimą leidžia išplaukti į gražius dabarties vandenis ir mėgautis jūra, savimi, poilsiu, literatūra, artimiausiųjų žmonių palaikymu ir pačiam galų gale tą patį teikti aplinkiniams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 76: būk dažniau malonus sau ir kitiems

 

Sveiki,

 

Pirmadienis ir nauja savaitės pradžia įvyko gana sąmoningai telkiant pozityviuosius minčių resursus. Pirmiausia atsisakant kovoti beprasmes kovas, kurios dažnai būna „iš principo“ ar dėl keistų įsitikinimų, kurių nesupaisysi, kodėl jie taip veikia, kodėl reikia pasauliui ir dažnai sau įrodinėti, kad esame geresni, valdingesni, labiau sukontroliuojantys situacijas ir visokie kitokie geresni.

 

Bet iš tikrųjų juk geresnis – tai susitelkimas ne įrodinėjimą, ne savo ir kitų lūkesčių tenkinimą, bet iš esmės atsipalaidavimas, pasidavimas, atsitraukimas. Tai nereiškia, kad atsisakau tam tikrų ambicijų, tikslų, užsidarau ir gyvenu tik asketiškame namelyje (toks, koks pavaizduotas paveikslėlyje), visai ne. Tai vadinu „praplauk“ per dieną lengvu judesiu, praleisk susierzinimus, norą kontroliuoti ir valdyti situaciją. Tai kelia didžiulį stresą, išnaudojame galionus energijos paviršiams ir atspindžiams, kai tuo metu galėtume stabtelėti ir atsigerti kavos, nieko nedaryti, tiesiog mėgautis tuo, kaip yra. O juk dažniausiai mūsų gyvenime yra viskas gerai arba labai gerai, jeigu tuo metu neišgyvename netekčių, ligos ir pan. dalykų.

 

Kas padeda?

 

Pirmiausia vėlgi suvokimas, kad eikvoji emocijas ir mintis įveikti tai, ko įveikinėti nereikia. Sąmoningai leiskime sau būti čia ir dabar be pretenzijų pasauliui. Sudėtinga gali būti tiems, kurie jau įpratę nervintis, panikuoti, būti pikti ir nepatenkinti. Iš kitos pusės juk jie tuo „maitinosi“, bet gera žinia, kad tai nėra charakterio dalis, viską galima keisti, tik tam reikia vidinio judesio, atpažinti toksišką savijautą „ant kiekvieno kampo“, net laukiant eilėje galima nervintis, kad kažkas lėtai slenka arba pasižiūrėti per išmanųjį juokingą vaizdo klipą. Padeda ir mantros, kartojimas pozityvių teiginių, kurie ir tampa naujais įsitikinimais, pastarieji turėtų vesti prie veiksmo, o veiksmas keičia viską.

 

Aš atsisakau būti auka, nes esu nugalėtojas be kovos.

Aš atsisakau erzintis dėl kiekvienos smulkmenos, nes erzindamasi išeikvodavau save.

Aš atsisakau reaguoti į kitų pastabas, nes jos visiškai nesvarbios.

Aš atsisakau skleisti kritiką, blogą nuotaiką, apkalbas, prikišti negatyvią nuomonę tam, kad pasikelčiau savivertę.

 

Aš einu per dieną lengvai ir laimingas.

Aš turiu viską, ko man reikia darbui ir jo problemoms išspręsti.

Aš nebijau, nes visada yra lengvai priimama išeitis.

Man patinka ritmas ir aš galiu ir moku mėgautis veiklos ritmu kasdienybe.

Aš šypsausi, nes man tiesiog gera be priežasties.

Aš galiu leisti paniūniuoti mėgstamą melodiją.

Man nereikia gesinti aplinkinio pasaulio, man tik reikia praleisti emocinius gaisrus nesudegant, lengvai ir nesureikšminant.

Nesėkmė neegzistuoja, egzistuoja tik pamoka.

Padovanok saldainių kitiems. Už nieką, o labiau dėl to, kad duoti ir stebinti smagu.

 

Būk nuolaidus kitiems, tačiau nepataikauk.

Negrūsk patarimų, jeigu žmonės neprašo.

Atsigerk arbatos. Paskaityk ką nors malonaus.

Užrašyk mintis, kurios norėtum, kad būtų tavo mintys kasdien.

Jausk, kaip kiekviena diena yra stebuklas. Vargai – argi jie egzistuoja, jeigu gali atsigerti arbatos ir žinoti, kad visada viskas išsispręsdavo, išsispręs ir šįkart – su dideliu jauduliu arba besąlygine ramybe.

 

Būk dažniau malonus sau ir kitiems.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 35: laisva siela – laisvame kūne

 

Sveiki,

 

Pagalvojau, kokia galėtų šiandien būti pozityvumo tema ir ji atėjo savaime iš penktadieninės meditacijos.

 

Užsimerkite. Grįžkite į savo vidų besąlygiškai atmetę viską, ką protu žinote apie save šiame laike ir pasaulyje: tapatybę, vardą, dienos įvykius, kančią, traumas, profesinę veiklą, lūkesčius, laimę ir nelaimes, santuoką, skyrybas, vienatvę, priklausomybes... Tarsi tai tebūtų tik išorėje, kaukės, įvaizdžiai, įsitikinimų lukštas. Susitelkite savyje be tapatumo, tik vien iš to, kas amžinai nekinta ir tai... netrukus prasiskleidžia. Tavo savastis, kurion visada gali grįžti kaip į namus, tada iš šios perspektyvos, atrodo, viskas laikina, žaidimas, nepastovu ir pernelyg sureikšminta. Todėl aplinka, išorėje likę dalykai harmonizuojasi, nebelieka sureikšminimo ir susireikšminimo, nes iš gilumos žinai, kad esi nemirtingas ir tai tave išlaisvina kaip sielą, o kai tai išsilaisvina, nebelieka pretenzijų ir kūnui, jis taip pat tampa laisvu. Kitaip sakant, iš vidaus pakinta tikrovė, nes keičiasi santykis visur viskame. Jeigu rasite kasdien laiko įbėgti į savastį, nekintantį savęs suvokimą, lengviau paleisite blokus ir gyvenimo kokybė bei psichinė sveikata pagerės. Rask laiko būti savimi be apibrėžties ir rėmų.

 

Iš tikrųjų dėkoju už šį priminimą „Budinimo kanalo“ kūrėjui Pauliui. Meditaciją galite išbandyti, klausydamiesi jo įrašo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dalai Lama XIV apie problemas, nerimą ir sprendimo būdus

 

Sveiki,

 

Šįkart, kaip ir dažniausiai, budistų lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV yra teisus, sakydamas ir budistinę, ir šiaip pragmatišką vakarietišką tiesą. Kiek mes sueikvojame pastangų įrodinėdami, įveikinėdami, taisydami, kovodami su tuo, kas galbūt yra beprasmiška, nes nieko nepakeisi, ir kaip dažnai išpučiame iš musės dramblį, kai sprendimus tiesiog reikia pasirinkti ir įgyvendinti, tačiau dėl tingumo, vangumo, susipriešinimo dažniausiai labai bambame ir aklai įrodinėjame, jog sprendimų nėra.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 25: savaitgalį stenkis daryti tai, kas teikia malonumo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šis savaitgalis, kai tokie nuostabiai subjurę orai, galima daryti namuose tai, kas labiausiai teikia džiaugsmo. Pavyzdžiui, lepinti savo sielą ir jausmus puikia literatūrą. Tai laikas, kai atsikeli ir stebiesi, kad 10 valanda ryto atrodo kaip pusė šeštos vakaro, ir toji prieblanda, einanti iš po didelio storio debesų dangaus betoninio sluoksnio, suvienodiną visą dienos ritmą. Laikas atrodo vienodas, saulės nematyti, belieka tik tyliai pasportavus ir susitvarkius buitį, įsisupti į antklodę ir skaityti, maukiant vieną po kito arbatos puodelius. Jeigu tai nėra laimės savaitgalis, tada kas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 8: Visur gerai, bet namuose geriausia

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pagaliau grįžau iš kelionės ir jaučiuosi pasikrovęs nemažai įspūdžių! Aplankyta ne viena šalis, ne vienas miestas (daug ką tikriausiai artimiausiu metu pasidalysiu), perskaityta ne viena knyga, peržiūrėta dešimtis filmų, kurių įspūdžiais jau pradėjau dalytis. Atrasta ne viena nauja šios vasaros daina, albumai, įdomybės, su kuriais taip pat norisi pasidalyti ir užsirašyti, kad nepasimirštų, išliktų ir reikalui prireikus galėčiau kam nors panaudoti.

 

Iš tikrųjų vakar grįžau namo ir taip gera! Nuostabus jausmas, kai po ilgo laiko grįžti namo, įjunginėji vėl elektros prietaisus, palaistai gėles, iš pašto dėžutes pasiimi sąskaitas ir kitus pranešimus, vėl miegi savo įgulėtame patogiame lovos čiužinyje ir gurkšnoji iš savo aparato įprastą kavą! Gera namuose ir tikriausiai tik kelionė, jos ilga distancija leidžia įvertinti tą ramybę ir sėslumo džiaugsmą, kurį dažnai pavadinu rutina. Paradoksalu, bet būtent sėslumas ir užsisėdėjimas veja į keliones. Anksčiau sakydavau, kad verta dirbti jau vien dėl kelionių, nes investuoti į įspūdį ir pasaulio pažinimą yra pats tikriausias gyvenimo pajautimo džiaugsmas. Anksčiau keliauti nelabai galėdavau, tad kiek gaila tų, kurie negali to daryti arba tiesiog dirba be atvangos. Smalsiam protui geriausios atostogos yra pažinimo džiaugsmas!

 

P. S. Nutariau nebeatidėlioti ir jau pusmetį laikomą Olgas Tokarczuk knygą „Jokūbo knygos“ imti ir pradėti skaityti. Didžiulė, tačiau net neabejoju, kad tinkamesnio laiko nebus nei dabar.

 

Jūsų Maištinga Siela