Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 170: palaimink taika ir meile visus gyvenančius Šiaurėje, Pietuose, Rytuose ir Vakaruose

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Te pasaulį apgaubia taika. Šiandien, kai tiek daug kalbama apie karą ir tos kalbos programuoja mus iš tikrųjų ne ruoštis, o iš tikrųjų į potencialų lauką kreipia energiją ir kurią scenarijų apie karą, norisi, kad žmonės atsigręžtų kas kiek įmanoma labiau į taiką ir kitų priėmimą. Suprantu, kad tai, kas vyksta tikrovės politiniame lauke ir visos tos intrigos bei tyčia didinamos įtampos gali privesti prie absurdiškų karų, tačiau... Vis dar yra galimybė kreipti čia ir dabar visą pasaulį į taiką per intencijas, vizualizacijas ir manifestacijas, savo kalbėjimą, jauseną ir mintijimą. Todėl taika pasaulyje, man regis, šiuo metu yra vienas svarbiausių dalykų, svarbu, kad kiekviename iš mūsų būtų vidinė taika, juk iš esmės tikrovė yra mūsų vidaus atspindys, todėl negeiskime karo, neremkime politikų manipuliacijų apie „karinę gynybą“, negeiskime keršto, nemanipuliuokime patriotiškumo idėjomis, negyvenkime kovinėje parengtyje, nes tai veda visus prie vieno ir to paties.

 

Verčiau palaikykime visus gyvuosius esančius Šiaurėje taikoje ir meilėje, palaiminkite visus gyvuosius taika ir meile esančius Pietuose, visus gyvuosius taika ir meile Rytuose, visus gyvuosius taika ir meile Vakaruose. Kreipkime sąmoningai mintis ne į įtemptų situacijų aštrinimą, o į empatiškumą kiekvienam šios planetos sutvėrimui, kuris prisiėmė savame laike savo vaidmenį dėl tam tikrų pamokų ir priežasčių.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Kristina Kazlauskaitė apie humoro jausmą, draugystę ir laimę

 

Sveiki,

Dažnai susimąstau, ar aš linkęs bendrauti, ar labiau draugauti. O jūs turite apie save atsakymą?

 

„Turbūt nelaimingiausi yra tie žmonės, kurie neturi humoro jausmo, negali pažvelgti iš šono ir pasijuokti. Taip pat tie, kurie yra užsidarę, atsiskyrę ir bendrauja, bet nedraugauja. Draugystė man yra šventa. Tik mano manymu, ji, kaip ir meilė, pirmiausia yra apie veiksmą – reikia ją parodyti, reikia duoti.“ Kristina Kazlauskaitė

 

Kristina Kazlauskaitė (g. 1953 m. vasario 13 d. Kaune) – talentinga ir išskirtinė Lietuvos teatro ir televizijos aktorė. Baigusi Lietuvos konservatorijos D. Tamulevičiūtės klasę, 1975 m. ji prisijungė prie Jaunimo teatro trupės, kur sukūrė daugybę įsimintinų dramatiškų ir komedinių vaidmenų, bendradarbiaudama su tokiais režisieriais kaip D. Tamulevičiūtė, I. Bučienė, E. Nekrošius ir A. Latėnas. Aktorės talentas taip pat ryškiai atsiskleidė ir televizijoje, ypač ilgametėje laidoje „Dviračio šou“, kurioje ji nuo 1999 m. džiugino žiūrovus savo komišku talentu. 2007 m. ji sėkmingai dalyvavo muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“, o vėliau tapo ir šios laidos komisijos nare. 2009 m. aktorė įkūrė savo dramos būrelį, skirtą vaikams ir suaugusiems. Kristina Kazlauskaitė pasižymi didele energija, puikiu humoro jausmu ir gebėjimu sukurti gyvus, įsimintinus personažus.

 

Maištinga Siela

Jonas Aistis ir Jurgis Savickis – klasikinis poetas ir modernusis prozininkas (Eilėraštis "Dvejopi vandenys")

 

Jonas Aistis

 

DVEJOPI VANDENYS

                           Jurgiui Savickiui

 

YRA TYRAS vanduo – tai krištolo srovės,

Išsiveržę iš žemės pačių vidurių.

Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,

Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...

 

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -

Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp marių,

Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,

Bet jau žydi kvepiančios baltos lelijos...

 

Panašiai ir poetai būna dvejopi:

Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,

Kuo gi pūliuoja almančios sopės...

 

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,

Kūriniuose dalia abiejų ta pati:

Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.

 

Roquebrune - Cap - Martin, 1941.8.8

 

Jono Aisčio (1904-1973) eilėraštyje „Dvejopi vandenys“, dedikuotame Jurgiui Savickiui (1890-1952), išties slypi gilesnė prasmė apie meno ir menininko prigimtį, atskleidžianti jo paties estetinę filosofiją. Eilėraštis kalba apie dviejų tipų kūrybos ir, atitinkamai, dviejų tipų kūrėjų egzistavimą, nors abu yra lygiaverčiai meno pasaulyje.

 

Pirmasis „vanduo“ – tyras, krištolo srovės – simbolizuoja klasikinę, harmoningą, galbūt ir ramesnę, „skaistesnę“ kūrybą, kuri iš pažiūros yra tobula ir nekelia jokių nepatogumų. Tokie menininkai galbūt nesiliečia su gyvenimo purvu, bet jų kūryba vis tiek yra gili, kilusi „iš žemės pačių vidurių“.

 

Antrasis „vanduo“ – drumstas, dvokiantis, prikirmijęs – simbolizuoja kontroversišką, galbūt „negražesnę“, brutalesnę, gyvenimo realybės persmelktą kūrybą. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atstumti, kelti „pasibjaurėjimą“, Aistis pabrėžia, kad būtent joje „žydi kvepiančios baltos lelijos“. Tai reiškia, kad net ir tas menas, kuris kalba apie skausmą, purvą, ydas ar yra maištingas, gali turėti ypatingą grožį, tiesą ir estetinę vertę. Ši „dvokianti“ kūryba vis tiek „kvepia“ – ji yra gyvybinga, autentiška ir turi savo, galbūt net stipresnį, poveikį.

 

Aistis teigia, kad abu poetų tipai, kad ir kokiu keliu eitų ar kokias temas nagrinėtų, turi „viena kibirkštį“ ir jų „dalia abiejų ta pati“. Tai rodo jo toleranciją ir supratimą skirtingoms meninės raiškos formoms. Eilėraštis paneigia supaprastintą meno vertinimą pagal išorinį grožį ar patogumą, pabrėždamas, kad tikrasis menas gali kilti iš įvairių šaltinių ir pasireikšti įvairiomis formomis, net ir tose, kurios atrodo „dvokiančios“, tačiau savyje talpina neįtikėtiną grožį ir tiesą. Dedikacija Jurgiui Savickiui, kurio kūryba (ypač ankstyvoji) dažnai buvo laužanti normas, ironiška ir galbūt ne visada „tyra“, bet be galo gyvybinga ir originali, puikiai iliustruoja šią Aisčio mintį.

 

Jurgio Savickio ir Jono Aisčio ryšiai buvo gana artimi, ypač to laikotarpio kontekste, kai abu menininkai buvo emigracijoje. Nors Savickis, kaip diplomatas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje ir buvo kiek atokiau nuo Lietuvos literatūros vyksmo, su kitais lietuvių intelektualais jis vis tiek palaikė ryšius.

 

Pagrindinis jų ryšį liudijantis faktas yra bendra nuotrauka, daryta apie 1943 m. prie Jurgio Savickio vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje. Ši nuotrauka aiškiai rodo, kad Jurgis Savickis ir Jonas Aistis buvo susitikę ir leido laiką kartu, tikėtina, palaikydami asmeninius ir profesinius ryšius. Abi asmenybės – Savickis kaip prozininkas, diplomatas ir kultūros veikėjas, Aistis kaip vienas ryškiausių poetų – priklausė lietuvių inteligentijos sluoksniui, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos buvo išsklaidytas po pasaulį. Tokie susitikimai egzilio sąlygomis buvo svarbūs ne tik asmeninei draugystei, bet ir lietuviškos kultūros tęstinumui užsienyje.

 

Jonas Aistis, kuris taip pat gyveno ir kūrė užsienyje, greičiausiai vertino Savickio intelektą ir kūrybą. Abu buvo jautrūs meno ir literatūros klausimams, nors jų kūrybiniai keliai skyrėsi (Savickis buvo novatorius prozoje, o Aistis labiausiai išplėtojo asmeninę lyriką). Jų susitikimas Rokbriune rodo bendrus interesus ir galbūt tarpusavio pagarbą, kuri leido jiems bendrauti nepaisant geografinio atstumo nuo tėvynės.

 

Maištinga Siela