Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Aktualijos. Daugelis nori taikos, bet remia ginkluotę ir karą – kodėl? Atsako Žakas Fresko

 

Sveiki,

 

Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės, nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A. Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma. Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai reiškia kovą, smurtą ir kraują.

 

***

 

Religingas žmogus, pritariantis karui ir ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos sienos.

Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.

 

Jezaus mokymas buvo paprastas ir radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“. Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.

 

Religingas žmogus, kuris laimina ginklus, tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?

 

Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija. Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo, tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia sąžine.

Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva. Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.

 

Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.

 

Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri pusė teisi?“

Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja pusės?

Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas – ne Dievu, o žmogiškumu.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 170: palaimink taika ir meile visus gyvenančius Šiaurėje, Pietuose, Rytuose ir Vakaruose

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Te pasaulį apgaubia taika. Šiandien, kai tiek daug kalbama apie karą ir tos kalbos programuoja mus iš tikrųjų ne ruoštis, o iš tikrųjų į potencialų lauką kreipia energiją ir kurią scenarijų apie karą, norisi, kad žmonės atsigręžtų kas kiek įmanoma labiau į taiką ir kitų priėmimą. Suprantu, kad tai, kas vyksta tikrovės politiniame lauke ir visos tos intrigos bei tyčia didinamos įtampos gali privesti prie absurdiškų karų, tačiau... Vis dar yra galimybė kreipti čia ir dabar visą pasaulį į taiką per intencijas, vizualizacijas ir manifestacijas, savo kalbėjimą, jauseną ir mintijimą. Todėl taika pasaulyje, man regis, šiuo metu yra vienas svarbiausių dalykų, svarbu, kad kiekviename iš mūsų būtų vidinė taika, juk iš esmės tikrovė yra mūsų vidaus atspindys, todėl negeiskime karo, neremkime politikų manipuliacijų apie „karinę gynybą“, negeiskime keršto, nemanipuliuokime patriotiškumo idėjomis, negyvenkime kovinėje parengtyje, nes tai veda visus prie vieno ir to paties.

 

Verčiau palaikykime visus gyvuosius esančius Šiaurėje taikoje ir meilėje, palaiminkite visus gyvuosius taika ir meile esančius Pietuose, visus gyvuosius taika ir meile Rytuose, visus gyvuosius taika ir meile Vakaruose. Kreipkime sąmoningai mintis ne į įtemptų situacijų aštrinimą, o į empatiškumą kiekvienam šios planetos sutvėrimui, kuris prisiėmė savame laike savo vaidmenį dėl tam tikrų pamokų ir priežasčių.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 138: apie iliuzijų kančias ir aukštąsias gyvenimo akimirkas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai galvoju apie vienybės idėją. Kad visi esame kilę iš vieno ir to paties šaltinio, kad pirminė mūsų prigimtinė energija ir intencija buvo daugmaž vienoda, galgi net identiška. Dualumas, į kurį puolėme materializuodamiesi ir tapdami kintančiomis skirtingomis gyvybės formomis mums padovanojo kančias ir džiaugsmą, ašaras ir ekstazę, harmonijos siekį ir baimę kentėti.

 

Visų dalykų matas šiandien mūsų civilizacijoje, mūsų paprastoje kasdienybėje, kur sutinkame tiek skirtingų žmonių, su kuriais nesusikalbame, yra empatija, t. y. gebėjimas jausti kitą, pateisinti, suprasti ir net pateisinti. Empatija kaip tapatumo galia yra pirmykštė, matyt, kilusi iš pačių mūsų pradžių, kai nebuvome dar tokiose formose, kokiose šiandien esame. Iš esmės atskirumas egzistuoja tik šiame matavime, bet esmėje tai tik iliuzija, kaip, beje, ir daugelis kančių, kurios kyla iš atskirties ir kitoniškumo iliuzijos. Tad iš esmės budizmas sako kaip ir tiesą, teigdamas, kad atsikratęs iliuzijų, pasieki nirvaną, t. y. būvį be kančios.

 

Man tik visą laiką knieti, kodėl tai žinodami, medituodami, keisdamiesi mes nesukuriame kančios nutraukimo? Kodėl taip sunkiai patikime iliuzijos nutraukimu, bet taip paprastai priimame destrukciją ir sukuriame kančios efektą, kaip kokie pirmūnai labai greitai susirandame kančių priežastis, šaltinius ir juos įprasminame, ir taip sunkiai – tą džiaugsmingąją pusę? Kartais atrodo, kad ir kiek besistengsi, kad ir kiek bemedituosi, būsi pozityvus, būsi nusiteikęs mintis kreipti į šviesą, o gyvenimas ima ir vis tiek paspendžia savo spąstus grąžindamas prie socialinio intrigų ir įtampų kupino gyvenimo.

 

Reikia tiek daug šviesos, tiek daug taurios energijos, aukštos vibracijos, kad visa tai keistųsi. Praktiškai šiame gyvenime dirbti, valytis, augti ir vėl valytis; dirbti ir augti kaskart vis ilgiau ir ilgiau išlaikant aukštąsias gyvenimo akimirkas kaip patį natūraliausią savo gyvenimo būvį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 118: kas iš tikrųjų yra reikšminga?

 

Sveiki,

 

Kaip seniai nepildžiau pozityvumo dienoraščio, nors įrašų visokiausių padariau! Svajoju apie tai, kad vieną dieną nustosiu rašyti „Maištinga Siela“ ir iš tikrųjų imsiu veikti ir rašyti ką nors reikšmingo. Bet gal tai ir yra reikšminga? Kai jauni žmonės „skrolina“ nuo ryto iki vakaro savo pasaulyje – gal tai ir yra reikšminga? Gulėti iki pietų lovoje ir skaityti pusėtiną knygą – gal tai ir yra reikšminga?

 

Mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra reikšminga ir nereikšminga, manau, labai ribotas. Jis paveiktas darbo ir socialinių santykių, spaudimo būti svarbiam, našiam ir atsakingam. Tai susieta su reiklumu. Nors mėgstu discipliną, bet pajaučiu, kad tas perdėtas reiklumas neleidžia atsigerti arbatos su savimi.

 

Budistai išvis sako, kad nieko čia reikšmingo nėra, viskas Maja, didelė iliuzija. Visgi taip nemanau, nes kitaip nebūtume savo fizinėje tikrovėje. Man regis, kad už viską svarbiausia yra patyrimai. Nebūtinai mums suprantami. Įdomu, ką veikia siela, kai iš tikrųjų protas sako: tavo diena praėjo bergždžiai. Kam ji praėjo bergždžiai? Kas slepiasi už to įsitikinimo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Aktualijos: pultelis perjungti taikių pusryčių kanalui

 

Sveiki,

 

Pamačiau šį paveikslėlį ir pamaniau: o, mano tikrovė! Tiksliau bent jau taip sąveikauja išorinė grėsmė su mano vidiniais įsitikinimais. Kai kas mėto bombas, nuo ryto iki vakaro kalba apie karo grėsmę, skaičiuoja aukas, dalijasi ir visaip kitaip maniakiškai įklimpę į tuos politinius reikalus, kad nustoja gyventi savo gyvenimus. Ne, nesu abejingas, tačiau nuo to, kad dažnai atsiriboju ir kritiškai pasižiūriu į TV žinias arba su pasitenkinimu jas išjungiu, kai tik išgirstu militaristinį tauzijimą, pradedu žiūrėti serialą „Draugai“ (yra toks kanalas, kuriame nuo ryto iki vakaro rodo „Draugus“), suvokiu, kad patenku į kitą lėlių pasaulį, tad ar galvosiu apie fronte mirštančius, ar Reičel vestuves su Rosu, niekam nuo to geriau ar prasčiau nebus. Kalbu baisiai makabriškai, lyginu galbūt nesulyginamus dalykus, tačiau masindamas karo temas nieko gero nepatirsiu ir tuo labiau kitiems nepadėsiu, todėl galima tiesiog perjungti tikrovę ir tiesiog saulėkaitoje atsigerti arbatos bei paskaityti knygą, o jau bombas suskaičiuos tie, kurie be jų negali gyventi. Parašiau šį sakinį ir pasijutau kaip toji motina ramiausiai laistanti gėles prie koncentracijos stovyklos sienos iš filmo „Interesų zona“, juk iš esmės monstriška, tiesa? Bet ar kalbėdami nuo ryto iki vakaro apie mirtį patys savęs neapsitveriame lagerio tvora ir netampame proto klipatomis? Sunku atsakyti, kurioje tvoros pusėje esu, bet neabejoju, kad kiti už mane geba ir gali atsakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kaip kolektyvinė lietuvių sąmonė pasiduoda karo egrero manipuliacijai? KARO NEBUS! Išjunkite TV žinias apie karą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kartais nedrąsu daryti tokius įrašus, kaip darysiu dabar. Lietuvoje, kur galioja tik viena tiesa, transliuojama populiariaisiais žinių kanalais, mąstyti kitaip yra gėdinga. Žmonės, pasigavę karingą sistemos inerciją, tau priklijuos gėdingas vatniko etiketes, nes šalyje, kurioje sakoma, kad vietos yra visiems, būtent kitaip mąstantiems jos būtent ir nėra. Šį įrašą darau paskatintas perskaitytų knygų Michael Talbot „Holograminė visata“ bei Dr. Joe Dispenza „Jūs esate placebas“ – pripažintų pasaulyje mokslininkų, ne šiaip kokių konspiracinių teorijų skleidėjų. Jų suformuotos idėjos kaip koks tinklelis-filtras tinka analizuoti ir suvokti tai, kas dabar daroma masiškai Lietuvoje.

 

Pastaruoju metu susierzinu įsijungęs žinias. Visos naujienos yra nukreiptos karo kultūrai gausinti, nesaugumui kurti, bauginti ir taip valdyti mases. Mums sukuriama įtaigi iliuzija, jog ginkluotis yra būtina, kad krašto gynyba yra mirtinai svarbi, mums piešiami baugūs scenarijai, mes gąsdinami dar didesniais mokesčiais, o tai manipuliacijai pastiprinti šalia parodomi Ukrainos karo vaizdai, pažeriama statistika. Keista, nes turiu pažįstamų, kurių giminės gyvena Kijeve ir ten žmonių gyvenimas beveik nepakrikęs, visi toliau gyvena, eina į darbą, mokosi, vysto ekonomiką, o per žiniasklaidą tiek nekalbama apie karą, kiek dabar pas mus. Nesakau, kad karo nėra, sakau, kad jis nėra toks, kokį piešia mums mūsų žiniasklaida. Žinau, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie turi ukrainietiškų kontaktų, pasikalba, mato pasaulį kiek kitokį.

 

Vienoje facebooko įraše pakomentavau praktiškai užpultą vieno žmogaus įrašą, kuriame jis pasisakė prieš bet kokį ginklavimąsi. Atsirado dešimtys, kurie pradėjo jį smerkti, rašydami, kad mes ne už karą, mes už taiką, tačiau gynybą finansuoti reikia, kad reikia šelpti Ukrainą karine įranga, rinkti lėšas. Bet tai ir yra prisidėjimas prie karo! Kvantinė fizika, kurios mokslo atšakos nenori įsileisti švietimas, jau seniai teigė, kad Visata yra tokia: kaip į ją šauksi, taip ji atsilieps, t. y. jeigu artikuliuosi karinę gynybos grėsmę, būsi užpultas, laimingi žmonės pritraukia laimingus žmones, bijantysis patirs situaciją, kur teks tą baimę patirti ir t. t. Ir taip veikia pasaulis, per manifestacijos galią. Bet yra dar ir žmonijos kolektyvinė sąmonė, kuri pritraukia karą ir sukuria tas situacijas, kurias mato per žinias, kasdien nuo ryto iki vakaro girdi eskaluojamas grėsmes ir tuo gyvena, nė nesuvokdami, kad politikai jais naudojasi savo populizmui skleisti. Pavyzdžiui, krašto gynybos ministras ar toji pati Aušrinė Armonaitė, kuri sako, jog žmonės turėtų investuoti savo santaupas į tanką. Žmonių mintys ir viltys, įsivaizdavimai sukuria analogiškas situacijas, juk tai sena tiesa, kuri išstumta iš viešosios erdvės kaip kenksminga valdžios organams.

 

Dar baisiau, kad didžioji pilkoji masė yra lyg ir išsilavinę žmonės, tikintys mokslu ir pažangumu, tačiau kai kalba pakrypsta apie kritišką požiūrį apie plėtojamą karo kultūrą ir manipuliacijas, šie žmonės pasiunta, dingsta visas intelektualumas, jie svaidosi neregėtais epitetais, jie dirginasi, pyksta, vadina visus vatnikais, nes yra iš esmės paveikti nenutrūkstamo žiniasklaidos skatinamo heitinimo kanalo, dirbtinai kitų sukonstruotos tikrovės modeliu, todėl jie nepripažįsta jokių tiesos pustonių, nieko nenori girdėti apie pacifizmą, apie tai, kad žmogus turėtų „laisvoje“ šalyje rinktis laikyti ginklą rankoje, ar atsisakyti prisidėti prie tariamos gynybos. Ko verta laisvos šalies laisvė, jeigu tos laisvės iš esmės nėra, ji labai sąlygina, kaip kažkada pasakyta Prezidento frazė „gerovės valstybė visiems!“ Kad ne visiems, tik lojaliems karinei dabarties kultūrai, kurie laižo subines ir lyg šunyčiai pritaria nuo tribūnos nuleistai tiesai.

 

Manau, Lietuvoje dar nėra kritinės masės, kuri kritiškai žvelgtų į karo kurstymo politiką. Didžioji dalis vis dar mąsto itin primityviomis žemiškomis kategorijomis, linksniuodami Rusijos ir Putino vardai, paskęstama detalėse, politiniuose manevruose, tačiau nesugebama pakilti ir pamatyti žaidimo aikštelės iš viršaus. Visas šis cirkas, kuris vyksta mūsų energijos sąskaita, vyksta tik tam, kad mus toliau klaidintų. Ne paslaptis, kad tam tikros jėgos Lietuvoje nori karo, tos jėgos turi prieigos prie nacionalinių žinių ir didžiausių internetinių žinių portalų, užtenka paanalizuoti, kur veda paryškintu ir pirmu numeriu sudėtų straipsnių antraštės, kas jas vienija, kaip veikia skaitytojus, kaip juos atitolina nuo kritinio mąstymo, o ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus, kurie tiesiog karo eskaluojamoje viešojoje erdvėje neturi jokios reikšmės, jie sąmoningai eliminuoti.

 

Mūsų intencijos ir mintys kolektyvinėje sąmonėje irgi turi jėgos. Aš tikiu, kad tokių bundančių žmonių, kurie jaučia ir suvokia, jog tikrovė truputį primena filmą „Matrica“, ji yra nupiešiama kitų, todėl didžiausia tikrovė gali būti tik aplink mums pačius, mūsų gyvenime, mūsų savijautoje, ketinime kurti kitokią tiesą, asmeniniame patyrime, o ne imituojant ir perteikiant tais pačiais verbaliniais sakiniais iš forumų kaip savo tikrovę, mes artikuliuojame ne savo patirtis, ne savo tikrovės vaizdinius ir dar baisiau – tikime, kad jie kur kas svarbesni, nei tai, ką mes patys galvojame ir kuriame. Patikėkite, tai ne jūsų tiesa, jūsų tiesa esate jūs patys, todėl nesileiskite mulkinami nei gražių politikų kalbų, kurie bando emociškai kišti į akis karo vaizdus, graudinti ukrainiečių likimais ir todėl jūs atiduodate jiems savo balsą ir energiją, mintis, veikiau išjunkite žinias, įsijunkite kultūrinę laidą, klausykitės muzikos, kuri įkvepia, ir atsijunkite nuo karinio egregoro tinklo, nepalaikykite jų. Išgyvenome karantiną, nieko nenutiko, išgyvensime ir tai sąmoningai darydami malonius dalykus, o tos srutos ims ir nutekės pro šalį, kaip nutekėjo daugelis negatyvių dalykų. Švari galva ir švarios mintys veda prie kitokios tikrovės versijos. Mes mokomi nematyti taikos, tik grėsmę, o dabar apsimeskime, kad nematome pavojaus ir jis nebeturės galios. Visata veikia šitokiu principu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Karas tarp mūsų ir raganų medžioklė – Oskarą Koršunovą užmušėm, kas kitas?

 

Sveiki,

 

Kai savo socialiniame tinkle pakomentavau prie Rimo Tumino, – kurį ėmė pulti, kas netingi, visi rusofobai ir tie, kurie galbūt tokiais tapo per vieną naktį (kas galėjo pamanyti, ar ne?), – kad prasideda raganų medžioklės sezonas, likau užpiltas socialinių tinklų komentatorių, kad ką aš čia ginu. Žinoma, vyksta karas, situacija baisi. Bet to neužtenka Lietuvoje, mes norime kraujo ir teisingumo čia ir dabar. Kadangi negalime pulti Putino kariaunos, puolame aplinkui savus, manydami, kad šitaip Putinui įžnybsime į pautus. Deja, žnybiame sau.

 

Ilgai laukti nereikėjo, kai krito režisierius Rimas Tuminas, atėjo laikas ir genialiam Oskarui Koršunovui. Priekabių radome. Pateisinimų? O kam ieškoti. Lietuviams, kurie dedasi trokštą taikos ir karo nutraukimo, reikia kažkuo užsiimti ir pirmu taikiniu į tuos, kurie kažkada leptelėjo kažką Rusijoje ar apie ją, rodė ten savo darbus, buvo galbūt ne visada dėl pandemijos ir nuolatinių gąsdinimų adekvatūs ir blaivūs (kas be nuodėmės?), tad pradėkime tarp savų raganų medžioklę. Uždekime fakelus, prispauskime vėliavas prie krūtinės ir veidmainiškai manykime, kad kitus pasmerkdami, pasikoliodami tartiufiškai internete, pavaizduodami paviršutiniškai patriotiškus, nuteisime dar ir saviškius tarp savų. Kas tiems žmonėms negerai, galvoju? Arba aš neįžvelgiu socialinių tinklų tragedijos ir manipuliacijos, ar čia tyčia tas srautas sukuria konfliktų karus, kraujo ištroškusiems lietuviams. Vyksta tikras karas ir žmonės vis dar vieni kitiems pikti arba bent jau bandoma išpūsti tą burbulą, kad tokie yra. Mane gąsdina įsiutusi minia, kuri nieko nebeskiria, nieko nepateisina, tik viską suplakę į visumą trokšta pasitenkinimo.

 

Baisiausias dalykas, kuris plieskiasi paskutinėmis dienomis – rusofobija. Rusai nuo seno yra mūsų tautinė mažuma ir vaikai jau tarp savų, kurie žaidė vienoje klasėje, ima atstumti vieni kitus, nes namuose girdi, kokie baisūs rusais, man pradeda panašėti į spektaklį „Mūsų klasė“, kurį, beje, režisavo pats Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Spektaklyje vaizduojami vaikai klasėje, kurioje mokosi lenkai ir žydai, pasikeitus politinei situacijai, lenkai klasiokai ima žudyti žydus... Ar galima šiandien skirti politiką ir militarizmo paimtus karininkus nuo paprastų žmonių? Ar yra racionalus gėrio ir blogio atskyrimas? Šiomis dienomis, kai bandom visomis išgalėmis atitverti Rusiją, man atrodo, labiausiai Lietuvoje dabar pažeidžiami rusų tautybės žmonės ir didelei daliai žmonių nė motais, kad jie prieš karą. Tai raganų medžioklė. Būkite atsargūs, nes jus irgi gali palaikyti raupsuotu, kol baksnojate į kitus ir vadinate juos raupsuotaisiais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Šiaurės Amerikos indėnai pripažino penkias žmogaus lytis, o ką mes galime iš jų pasimokyti?

 Vyrai indėnai.

 Kairėje (vyras) su savo žmona (dešinėje).

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti šiomis indėnų fotografijomis su Jumis ir dar kartą parodyti, kad pasaulis yra nepaprastai įdomus ir tik mes nusprendžiame, kiek jį apribojame, dažnai bijodami pasiduoti įvairovei ir tėkmei. Dažnai įtakos tam turi mūsų tėvų auklėjimas ir, žinoma, krikščionybės iškreiptas supratimas apie žmogų – primestas nuodėmingojo ir kaltojo žmogaus vaidmuo iš tikrųjų mus suskaldė ir mes ne tik pradėjome bijoti, nemėgti ir šlykštėtis kitais, bet iš esmės ėmėme tapatintis su „stipresnėmis“ grupėmis, laikydami juos neteisėtai nugalėtojais. Juk būtent taip krikščioniškasis pasaulio suvokimas iš esmės mus apribojo, suskaldė, privertė paklusti sistemai ir niekinti.

Netikėtai facebooke iššoko šis straipsnis apie Šiaurės Amerikos indėnus, kurie gyveno visiškai kitokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas narys priimamas toks, koks jis gimė. Jie pripažino net penkias žmogaus lytis – vyro, moters, moteris, kuri traukia moteris („dvi dvasios“), vyrus, kurie traukia vyrus („dvi dvasios“) ir tarpinę. Šiuolaikiniame pasaulyje taip būtų heteroseksualus vyras ir moteris, gėjus, lesbietė ir transeksualai. Kalbant apie sąvoką „dvi dvasios“ – tai buvo netgi gerbtini žmonės, pažinę tiek moteriškąją, tiek vyriškąją energijas, jie buvo apdovanoti galimybe pažinti dvejopai šį pasaulį. Kas įdomu, kad indėnai neturėjo nuosavybės termino ir jie net neturėję tokio termino kaip „mano žemė“, todėl labai nustebo, kai grobuonys iš Europos ėmė plėšti ir savintis. Jų mentalitetas buvo kur kas laisvesnis, taikesnis, kurie tuo metu iš tikrųjų atitiko Visatos dėsnius.

Mums sunku priimti žmogaus seksualumą – čia neseniai „susipjoviau“ vienoje kvailoje diskusijoje, kurioje standartinėmis frazėmis bandoma įrodyti, kad žmogaus seksualinė raiškos įvairovė yra nenatūrali ir tik vyro ir moters „tradicinė“ sąjunga yra natūralus reiškinys. Aišku, argumentai buvo krikščioniško mokslo pasaulio apie biologines žmogaus funkcijas, tačiau išmintingi žmonės gi žino, kad žmogus nėra vien tik jo kūnas. Jūs nupjaukite ranką, ar nuo to žmogaus pasidaro mažiau? Jeigu jis nesusilauks palikuonių, ar dėl to žmogaus pasidarys mažiau? Biologiniai dėsniai iš esmės yra taip sudievinti ir padaryti kaip atskirties instrumentas, kaip pavyzdžiui, kai kurios Biblijos tezės tampa neginčytina tiesa, bandant paneigti žmonių prigimties įvairovę. Lietuvoje dar labai gajus dėl įvairių klišių, sisteminio „geras ir blogas“ mąstymo ir priėmimo modelio, kurį paveldėjome per kartų kartas.

Kai jūs sakote „nenatūralu“ prieštaraujate patys sau, kadangi gamtoje apstu seksualinės įvairovės ir jūs tiesiog vergaudami krikščioniškosios tradicijos mąstymo modeliui, paneigiate žmogaus prigimties įvairiapusiškumą. Ši sistema taip įkalta į jūsų protą, kad veikia kaip pasišlykštėjimo jausmas, nemokėjimas priimti kito, o tai sufleruoja, kad jūs patys galbūt negalite „surinkti“ į visumą ir neigiate tam tikras nebūtinai su seksualumu susietas tapatybės dalis.

Gyvename supriešintame atskirties pasaulyje ir prieš sakydami „sugedę vakarai mus užverčia savo ideologija“, pagalvokime, o kokiai ideologijai jūs dabar gyvenate? Tai, kurią paveldėjome iš sovietų, kai viskas buvo norminama pagal ūsuočių dėdę? Mes netgi tai geriau pripažinsime, nei priimsime „supuvusius“ vakarus, nes pasišlykštėjimą priimame mieliau nei įvairovę ir taiką. Tai, sakyčiau, yra tikrasis nenatūralumas – jausti kaltę, smerkimą, pasišlykštėjimą, nes juk iš esmės žmogaus prigimtis yra taiki ir mylinti. Todėl žiūrėdamas į šias fotografijas, galvoju, kokius puikius gyvenimus gyveno šie indėnai. Jie net nesirinko, jie buvo tokie, kokie jie buvo, tačiau norminanti europietiška senoji kultūra neįvertino to pasaulio ir su kryžiumi priešaky sunaikino šias kultūras ir privertė asimiliuoti į kur kas žemesnės kultūros ir suvokimo mechanizmą.

P. S. Šis įrašas skirtas „Krikščioniškosios kultūros institutui“, kuris vis dar, gausiai iš nežinia kur finansuojamas, tebetęsia skaldančios atskirties kultūros invaziją žmogaus dvasioje, nešdami netikrą propagandinę žinią ir iš esmės tebežaidžia tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir kolonistai, atėję į indėnų žemes.

Jūsų Maištinga Siela