XIV Dalai Lama: kaip tibetiečiai supranta, kur reinkarnuosis kitas Dalai Lama? Dalai Lamos – Tibeto lyderio paskyrimo istorija

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesuklysiu sakydamas, kad Tibeto lyderis Dalai Lama XIV populiarus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ne kartą jis svečiavosi ir Lietuvoje, Užupyje tebėra pasodinta jo obelis, kuri vis auga ir veši. Nors apie Dalai Lamą jau žinau nemažai, tačiau vis vien įdomu, kaip tibetiečiai, kaskart numirus Dalai Lamai, atranda jo reinkarnaciją ir suteikia jam tą patį titulą. Šių dienų Dalai Lama jau XIV – tai garbaus amžiaus dvasininkas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek išeis iš savo kūno ir paliks šį pasaulį, o tibetiečiai ieškos jo naujosios reinkarnacijos. Smalsu, kaip vyksta šis procesas? Kviečiu šiame įraše susipažinti!

 

Pirmasis Dalai Lama, vardu Gendunas Drubas (Gendun Drup), gimė 1391 metais ir yra laikomas Gelug (Geltonkepurių) tibetiečių budizmo atšakos bei pačios Dalai Lamų linijos pradininku, nors pats šis titulas jam buvo suteiktas po mirties. Jis išgarsėjo kaip vienas artimiausių garsiojo reformatoriaus Tsongkhapos mokinys, įkūrė įžymų Tshalunčio vienuolyną Shigatse regione ir pelnė milžinišką autoritetą dėl savo gilaus mokytumo bei dvasinės praktikos. Jo reinkarnacijos koncepcija ir pačios linijos tęstinumas buvo įtvirtintas ne iš karto jam gyvam esant, o po jo mirties 1474 metais, kuomet jo dvasiniai bendražygiai ir mokiniai pastebėjo ypatingus dvasinius ženklus bei pradėjo kryptingas paieškas. Netrukus buvo atrasta vaiko reinkarnacija, vardu Gendunas Gyatso, kuriam pripažinus Genduno Drubo dvasinį palikimą, ir oficialiai prasidėjo reinkarnacinio vadovavimo tradicija, vėliau trečiojo Dalai Lamos laikais oficialiai įgavusi ir patį „Dalai Lamos“ vardą.

 

Tibetiečių budizme Dalai Lamos reinkarnacijos nustatymas yra gilių dvasinių tradicijų, mistinių ženklų ir kruopščių paieškų procesas, grindžiamas tikėjimu, kad dvasinis lyderis yra Užuojautos bodhisatvos Čenrezigo emanacija, sąmoningai pasirinkusi atgimti tam, kad padėtų visiems gyvoms būtybėms. Kai esamas Dalai Lama miršta, prasideda sudėtingas laikotarpis, kurio metu aukščiausieji Lamos ir valstybės dvasiniai vadovai stebi įvairius gamtos bei kosminius reiškinius. Jie atidžiai analizuoja mirusiojo hierarcho paskutines regos kryptis, kūno kreipimą jo kremavimo metu, taip pat kreipiasi patarimo į Nečungo valstybinį orakulą bei interpretuoja sapnus ar vizijas, galinčias nurodyti kryptį, kurioje gimė naujasis dvasinis ieškotojas.

 

XIII Dalai Lamos Thubten Gyatso perėjimas į XIV Dalai Lamos kūną yra vienas geriausiai dokumentuotų istorinių pavyzdžių. Jam mirus 1933 metais, jo balzamuotas kūnas sėdėjimo pozoje buvo pastatytas šventovėje, ir vieną dieną vienuoliai pastebėjo, kad jo galva, pradžioje pasukta į pietus, mistiškai atsisuko rytų kryptimi. Netrukus prie stupos, kurioje buvo įkurdintas kūnas, pastebėti ypatingi grybai bei debesų dariniai, o valstybės orakulas regėjime pamatė tipišką rytų Tibeto peizažą su vienuolių vienuolynu, turinčiu mėlyną stogą, ir kuklų namelį netoli jo. Šie gauti kosminiai ženklai ir pranašystės tapo pagrindiniu žemėlapiu paieškų ekspedicijai, išvykusiai į Amdo regioną.

XIV Dalai Lama apie 1944 metus.

Jaunasis XIV Dalai Lama.

 

Paieškos grupė, persirengusi paprastais piligrimais ar pirkliais, keliavo po nurodytas vietoves, kol aptiko namą su turkio mėlynumo stogu, atitinkantį vizijos aprašymą. Ten jie rado mažą berniuką, vardo Lhamo Dhondup, kuris gimė valstiečių šeimoje. Kad įsitikintų vaiko tapatybe, paieškos grupės lyderis apsimetė paprastu tarnu, o tikrąjį vadovą įkūnijęs lama užsikabino ant kaklo rožinį, kuris priklausė mirusiam XIII Dalai Lamai. Mažylis iškart atpažino šį daiktą, griebė jį ir pareiškė, kad tai priklauso jam, o paklaustas, kas jis toks, užtikrintai atsakė esąs „Sera lama“ iš tam tikro vienuolyno.

 

Atpažinimo procesas yra griežta ir kompleksiška procedūra, kuria siekiama eliminuoti bet kokias apgaulės ar atsitiktinumo galimybes. Vėlesniuose etapuose kandidatui paruošiamas rinkinys daiktų, kuriuos sudaro mirusiojo Dalai Lamos asmeninės relikvijos – rožiniai, būgneliai (damaru), lazdos ar puodeliai – sumaišyti su identiškais, tačiau svetimais daiktais. Vaiko be klaidų pademonstruotas gebėjimas pasirinkti tik buvusiam lyderiui priklaususius daiktus tampa lemiamu įrodymu. Galutinai patvirtinus kandidatūrą per papildomus orakulų patikrinimus bei tradicinius ritualus, vaikas iškilmingai palydimas į Lhasos Potalos rūmus, kur jam prasideda dešimtmečius trunkantys sunkūs monastiniai mokslai.

 

Paskutinieji du – XIII ir XIV – Dalai Lamos turi daug bendra, nes abu gyveno didelių istorinių sukrėtimų ir geopolitinių negandų laikotarpiais. XIII Dalai Lama aktyviai gynė Tibeto nepriklausomybę nuo britų, rusų ir kinų imperialistinių ambicijų bei pradėjo pirmuosius modernizacijos žingsnius, o XIV Dalai Lama buvo priverstas pratęsti šią kovą tremtyje, susidurdamas su kur kas brutalesne Kinijos ekspansija. Vis dėlto jie skiriasi savo globaliu vaidmeniu: XIII Dalai Lama didžiąją laiko dalį praleido izoliuotame Tibete, o XIV Dalai Lama tapo pasauline taikos ikona, nuolat keliaujančia per žemynus, derinančia budizmo filosofiją su šiuolaikiniu mokslu ir aktyviai ginančia žmogaus teises.

 

Atsakant į klausimą, ar jau žinomas XV Dalai Lamos reinkarnacijos metas, reiktų pažymėti, kad tiksli data ar gimimo vieta nėra ir negali būti žinoma, kol dabartinis dvasinis lyderis yra gyvas. Pats XIV Dalai Lama yra ne kartą pabrėžęs, kad jo reinkarnacija pasirodys tik po jo mirties, o jos pagrindinis tikslas bus pratęsti nebaigtus darbus bei užuojautos misiją. Svarbu tai, kad reaguodamas į politinį spaudimą iš Pekino, kuris siekia perimti reinkarnacijos kontrolę per istorinę „Auksinės urnos“ procedūrą, Dalai Lama oficialiai paskelbė, jog jo perėmėjas bus ieškomas tik laisvajame pasaulyje, o už paiešką ir autentiškumo pripažinimą bus atsakingas tik jo paties įsteigtas „Gaden Phodrang Trust“ fondas.

 

Kalbėdamas apie savo ankstesnes patirtis ir prisiminimus, pats XIV Dalai Lama interviu ir autobiografijose nuolat išlieka nuolankus bei racionalus. Jis yra atviras, kad vaikystėje tikrai jautė gilų emocinį ryšį su tam tikrais daiktais ir prisiminė kai kurias detales iš ankstesnio gyvenimo, tačiau sulaukęs pilnametystės jis šiuos ankstyvuosius vaikiškus pojūčius vertina ramiai, labiau pasitikėdamas logišku dvasiniu supratimu negu mistinėmis haliucinacijomis. Jis ne kartą teigė neprisimenantis savo praeitų gyvenimų kasdienio gyvenimo detalių tarsi kokio filmo, tačiau patyręs gilų dvasinį tęstinumą, leidžiantį jam instinktyviai suprasti budiškuosius mokymus ir prisiimti lyderio naštą nuo pat ankstyvos vaikystės.

 

Šiuo metu XIV Dalai Lama Tenzinas Gyatso yra 91 metų amžiaus, o jo fizinė būklė ir toliau išlieka pasaulio tibetiečių bei budistų bendruomenės dėmesio centre. Gyvendamas tremtyje Dharamsaloje, Indijoje, jis jau atsisakė visų oficialių politinių funkcijų ir valdžios galių, perleisdamas jas demokratiškai išrinktam Tibeto ministrui pirmininkui bei parlamentui. Dabar jo pagrindinės funkcijos yra išimtinai dvasinės, šviečiamosios ir filosofinės – jis keliauja po pasaulį mokydamas atjautos, skatindamas pasaulinių religijų dialogą, puoselėdamas pasaulietinę etiką bei rūpindamasis nykstančios Tibeto kultūros, vienuolynų ir tradicijų išsaugojimu ateities kartoms. Lietuvoje XIV Dalai Lama lankėsi 4 kartus: 1991, 2001, 2013 ir 2018 metais. Vizitų metu jis yra susitikęs su šalies vadovais (Vytautu Landsbergiu, Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite), skaitęs viešas paskaitas bei lankęsis Seime.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Antanas Strazdas apie savo dvasios džiaugsmą ir apsisprendimą būti laimingam

 

Sveiki,

Šis įrašas skirtas Antanui Strazdui, kuris gimė 1760-ųjų balandžio 9 dieną. Taigi šiandien jo 266 gimimo metai.

Antanas Strazdas (1760–1833) – viena iš spalvingiausių ir sykiu tragiškiausių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Šis kunigas ir poetas, liaudies meiliai vadintas Strazdeliu, buvo tikras dvasinis maištautojas, kurio gyvenimas visiškai netilpo į griežtus luominius ar bažnytinius rėmus. Gimęs baudžiauninkų šeimoje, jis sugebėjo baigti mokslus ir gauti šventimus, tačiau visą gyvenimą liko artimesnis kaimo artojui nei bažnyčios hierarchams. Jo asmenybė buvo kupina prieštaravimų: jis galėjo būti ir pamaldus giesmininkas, ir aštraus liežuvio satyrikas, nevengęs veltis į konfliktus su ponais ar dvasine vyresnybe, todėl ne kartą buvo baustas ir net uždarytas į vienuolyno kalėjimą.

Netipinis Strazdo gyvenimo būdas kėlė nuostabą amžininkams ir žadino legendas. Pasakojama, kad jis dėvėjo paprastus drabužius, ūkininkavo kartu su valstiečiais, o pamokslus sakydavo gyva, sultinga liaudies kalba, kurią kiti to meto šviesuoliai laikė „prasta“. Jis neturėjo pastovios parapijos, klajojo iš vietos į vietą, o savo poeziją dažnai kūrė tiesiog gamtoje, sėdėdamas po medžiu. Strazdas buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris savo lėšomis išleido eilėraščių rinkinį („Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814 m.), taip padėdamas pamatus pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo gyvenimas baigėsi skurde ir vienatvėje Kamajuose, tačiau jo palikimas tapo nemirtingas per dainas, kurios skambėjo kaimo sodžiuose dar ilgai po jo mirties.

Paminėta citata „Dūšios mano linksmybė nepranyks niekada, / Kol po saulę vaikščiosiu, giesmė bus jauna“ yra tarsi asmeninis Strazdo manifestas. Šiose eilutėse slypi ne naivus optimizmas, o gilus, egzistencinis pasiryžimas išlaikyti vidinę laisvę. „Dūšios linksmybė“ čia reiškia ne paviršutinišką džiaugsmą, o dvasinę giedrą, kurios negali atimti nei skurdas, nei bažnytinės nuobaudos, nei senatvė. Tai dvasios stiprybė, kylanti iš ryšio su gamta ir Kūrėju. Mintis, kad „giesmė bus jauna“, rodo poeto tikėjimą, jog kūryba atnaujina žmogų. Kol žmogus geba kurti, stebėtis pasauliu ir dainuoti, tol jis išlieka gyvybingas. Fraze „kol po saulę vaikščiosiu“ Strazdas pabrėžia žemiškojo gyvenimo vertę. Jis neskuba į pomirtinį pasaulį, bet brangina kiekvieną akimirką po saule, matydamas joje Dievo dovaną.

Šie žodžiai puikiai paaiškina, kodėl Strazdelis, net būdamas pjudomas ir nesuprastas, sugebėjo išlikti šviesiausia savo laikmečio figūra – jo „giesmė“ iš tiesų liko jauna ir pasiekė mus per du šimtmečius.

Maištinga Siela

Dienos citata: Mozė Mitkevičius apie tai, kad teisė be pareigos ir įsipareigojimo nėra teisė

 

Sveiki!

„Mums dažnai atrodo, kad įstatymas yra tai, kas apriboja žmogų. Bet juk teisė kartu yra ir pareiga. Norėdami, kad mūsų teises gerbtų, turime įsipareigoti kitiems. Evangelija taip pat grindžiama šiuo principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.“ Mozė Mitkevičius

Mozė Mitkevičius yra gerai žinomas Lietuvos katalikų kunigas, teologas ir kanonų teisės specialistas, pasižymintis gebėjimu šiuolaikiškai bei intelektualiai interpretuoti tikėjimo tiesas. Jis vertinamas kaip charizmatiškas pamokslininkas ir visuomenės veikėjas, kuris savo įžvalgomis dažnai jungia dvasines vertybes su teisine logika bei kasdienine etika, skatindamas žmones į įstatymus ir krikščioniškas pareigas žvelgti ne kaip į suvaržymą, o kaip į pamatinį laisvės bei tarpusavio pagarbos šaltinį. Šią citatą siūlau apsvarstyti tėvams ir pedagogams kartu su jaunimu ir paaugliais, kurie žino savo teises, bet teisė be pareigos neegzistuoja.

Maištinga Siela

Aktualijos. Daugelis nori taikos, bet remia ginkluotę ir karą – kodėl? Atsako Žakas Fresko

 

Sveiki,

 

Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės, nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A. Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma. Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai reiškia kovą, smurtą ir kraują.

 

***

 

Religingas žmogus, pritariantis karui ir ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos sienos.

Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.

 

Jezaus mokymas buvo paprastas ir radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“. Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.

 

Religingas žmogus, kuris laimina ginklus, tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?

 

Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija. Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo, tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia sąžine.

Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva. Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.

 

Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.

 

Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri pusė teisi?“

Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja pusės?

Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas – ne Dievu, o žmogiškumu.

 

Maištinga Siela

#11 Bašaras (Bashar): tikrasis Jėzus Kristus ir jo mokymas, Kristaus ir Budos sąmonės, genetika

Tęsiu Bašaro įrašų seriją.

 

Bašaro mokymai teigia, kad Jėzus Kristus (kurį jis vadina Jeshua) buvo realus, istorinis asmuo, kurio egzistencija buvo skirta demonstruoti tai, ką jis vadina Kristaus sąmone. Ši sąmonė nėra vieno žmogaus vardas, bet nuolatinė, nepertraukiama kolektyvinė Žemės pasaulio sąmonė, kuri iš esmės yra identiška Budos prigimčiai ar Krišnos dvasiai. Ši dieviškoji energija ir šviesa gali būti išreikšta per bet kurį individą, kai jis vis labiau tampa savimi. Deja, Bašaro teigimu, Jeshuos perduoti žodžiai ir dialogai bėgant laikui buvo pakeisti ir iškraipyti, daugiausia dėl politinės galios ir tam tikros naudos siekio. Tai lėmė didelius nesusipratimus, o tikrasis jo mokymų, kurie buvo itin metafiziniai, turinys tapo sunkiai prieinamas.

 

Jėzaus misijos esmė, pasak Bašaro, buvo radikaliai priešinga tam, kaip ji paprastai suprantama. Jis neketino kurti pasekėjų, o siekė kurti lyderius. Jo pavyzdys, atspindėtas per frazę „Aš esu kelias“, reiškė ne tai, kad žmonės turi sekti juo aklai, bet kad jie turi elgtis kaip jis, nes jie visi yra Kristūs. Bašaras pabrėžia, kad Jėzus bandė parodyti žmonėms, kad jie visi turi tą patį ryšį su Šaltiniu (Source) ir gali pasiekti tokį patį visapusišką suvokimą. Didžiausias informacijos nesupratimas yra tai, kad daugelis sukūrė religiją, o ne tapo lyderiais.

 

Bašaras taip pat atskleidžia, kad Jėzus pristatė esminę pusiausvyros idėją per vyriškojo ir moteriškojo aspekto harmoniją. Jis nurodo į Jėzaus ir Marijos Magdalietės porą kaip į reprezentaciją to, kas turi būti balanse – ne tik dvasine, bet ir metafizine prasme. Kalbėdamas apie kančią, Bašaras paaiškina, kad populiarus posakis „Jėzus mirė už jūsų nuodėmes“ buvo neteisingai interpretuotas. Jis teigia, kad Jėzus perėjo kančią, kad parodytų žmonėms, jog jiems nebereikia to daryti. Tai buvo pavyzdys tam tikrų pasirinkimų pasekmėms iliustruoti, o ne raginimas atpirkti nuodėmes per kančią.

 

Įdomi detalė, kurią Bašaras atskleidžia, yra Jėzaus ir kitų dvasinių lyderių (kaip antai Budos, Krišnos) genetinis hibridiškumas. Bašaras patikslina, kad Jėzus nebuvo ateivis ta prasme, kad būtų gimęs kitoje planetoje. Tačiau jis buvo hibridizuota būtybė, kurio fizinis kūnas turėjo genetinių alteracijų, susijusių su nežemiška genetika. Būtent šios modifikacijos leido jam funkcionuoti ir demonstruoti tokį aukštą sąmoningumo lygį. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad visiems prieinamas esminis dvasinis principas yra žinojimas, kad jūsų įsitikinimai sukuria jūsų realybę. Jis primena ir Biblijos citatas, kurios rodo, jog tikėjimas padaro skirtumą, ir kad Jėzus negalėjo daryti stebuklų savo gimtajame mieste, nes ten žmonės juo netikėjo – tai pabrėžia kolektyvinio tikėjimo galią.

 

Galutinis raginimas sieja asmeninį pabudimą su Kristaus būsena, kurią simbolizuoja deginanti širdis. Bašaras aiškina, kad ši deginanti širdis reprezentuoja aistrą. Jis moko, kad nieko nėra svarbiau, nei sekti savo aistra ir degti dėl jos, nes tai yra tiesiausias kelias, kuris sujungia žmogų su tuo, kas jis iš tiesų yra. Tai leidžia individui prisikelti  į naują gyvenimą, į naują suvokimą, kuriame širdis dega aistra būti savimi. Šis procesas paverčia žmogų lyderiu ir laisvąja būtybe.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) apie tai, kad Dievas mirė Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

„Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme.“ Frydrichas Nyčė

 

Absoliutus ir galingas Friedricho Nietzsche's (Frydricho Nyčės) teiginys: „Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme“ (Vok. „Gott ist tot. Gott bleibt tot. Und wir haben ihn getötet.“) yra ne tik ateistinė deklaracija, bet ir Vakarų civilizacijos moralinės krizės diagnozė. Šia fraze Nyčė konstatuoja faktą, kad krikščioniškasis Dievas, ilgus šimtmečius tarnavęs kaip absoliutus moralinis ir metafizinis pamatas, prarado savo galią ir patikimumą modernioje visuomenėje. Mokslas, Švietimo idealai ir racionalus mąstymas tapo tais „žudikais“, kurie nuvertino ir padarė nereikalingą transcendentinę tiesą, sugriaudami senąją pasaulėžiūrą.

 

Šis „Dievo nužudymas“ reiškė, kad žlugo universalių vertybių sistema – nebeliko „iš aukščiau“ duotų taisyklių, kas yra gėris, o kas blogis. Nyčė įspėjo, kad tai yra ir baisiausias, ir didingiausias žmonijos poelgis. Didingiausias, nes tai reiškia žmonijos laisvės triumfą ir emancipaciją nuo primestos moralės, o baisiausias, nes žmonės dar nesuvokė šio veiksmo masto ir pasekmių.

 

Būtent šios krizės rezultatas yra nihilizmas (Nihilismus) – ta būsena, kai žmogus suvokia, kad visos tradicinės vertybės žlugo, bet neturi nieko, kuo jas pakeisti, o tai sukelia galingą beprasmybės ir vilties praradimo jausmą. Nyčė ragino Vakarų kultūrą reaguoti į šį nihilistinį nuosmukį, ne grįžtant atgal (vergo moralės link), o žengiant į priekį. Jo sprendimas buvo Antžmogis (Übermensch) – individas, kuris, suvokęs beprasmybę, pats sukurkia savo vertybes, patvirtina gyvenimą su visu jo chaosu ir tampa savo paties įstatymu. Taigi, galutinė Nyčės žinia buvo griežta: jei Dievas mirė, žmogus privalo tapti gyvenimo kūrėju, arba bus sunaikintas savo paties nihilizmo.

Maištinga Siela

Dienos citata: Augustas II Stiprusis apie savo nuodėmes ir prašymą iš Dievo gailestingumo

 

Sveiki, skaitytojai, besidomintys istorija,

 

„Mano visas gyvenimas buvo nepaliaujama nuodėmė; Dieve, pasigailėk.“ Augustas II Stiprusis. Istorikai sako, kad tai buvo paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos karaliaus žodžiai prieš mirtį.

 

Šie žodžiai, anot istorinių šaltinių, priklauso Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II Stipriajam (lenk. Augustus II Mocny). Ši frazė atspindi jo didelę atgailą mirties patale. Augustas II, nors ir garsėjo išskirtine fizine jėga, buvo žinomas dėl savo palaido gyvenimo būdo, nesuskaičiuojamų meilužių ir nesantuokinių vaikų. Manoma, kad šie žodžiai buvo paskutiniai karaliaus ištarti, apmąstant savo gyvenimą, kupiną nuodėmių ir ištvirkavimo.

 

Augustas II Stiprusis (g. 1670 m. gegužės 12 d. – m. 1733 m. vasario 1 d.), gimęs kaip Frydrichas Augustas, buvo Saksonijos kurfiurstas (reiškia aukšto rango feodalą Šventojoje Romos imperijoje, kuris turėjo išskirtinę teisę rinkti imperatorių) ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpis, pertrūkęs Didžiojo Šiaurės karo įvykių, žymi svarbų lūžį Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, kai valstybė prarado politinę galią ir tapo vis labiau priklausoma nuo užsienio, ypač Rusijos, įtakos.

 

Augustas II buvo pravardžiuojamas Stipriuoju dėl savo išskirtinės fizinės jėgos – pasak legendų, jis galėdavo sulenkti plikomis rankomis pasagas. Jis pasižymėjo kaip aistringas gyvenimo būdo mėgėjas, nevengiantis prabangos, puotų ir meilės nuotykių. Jo palaidas gyvenimas ir gausus alkoholio vartojimas atsiliepė sveikatai: jam išsivystė cukrinis diabetas, dėl kurio vėliau teko amputuoti koją. Augustas II turėjo vieną teisėtą sūnų, būsimąjį karalių Augustą III, tačiau istorikai teigia, kad jo nesantuokinių vaikų skaičius galėjo siekti kelis šimtus.

 

Kaip valdovas, jis buvo ambicingas ir siekė įvesti absoliutizmą tiek Saksonijoje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Jis stengėsi atnaujinti valstybės ūkį, tačiau jo polinkis į prabangą, didelės išlaidos menui ir architektūrai, taip pat nuolatinis kišimasis į Saksonijos reikalus pakenkė Abiejų Tautų Respublikos finansams.

 

Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustas II buvo išrinktas 1697 m., pasitelkęs Rusijos ir Austrijos paramą. Nuo pat valdymo pradžios jis siekė stiprinti savo pozicijas ir atgauti Švedijos valdomas Baltijos pakrantės žemes. Dėl šios priežasties 1699 m. jis sudarė sąjungą su Rusijos caru Petru I ir Danija, kas inicijavo Didįjį Šiaurės karą (1700–1721).

 

Prasidėjus karui, Augusto II kariuomenė patyrė keletą pralaimėjimų nuo Švedijos karaliaus Karolio XII pajėgų. Švedai užėmė didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, o 1704 m. privertė bajorus nuversti Augustą II nuo sosto ir išrinkti savo statytinį Stanislovą Leščinskį. Augustas II pasitraukė į Saksoniją, tačiau po Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje 1709 m., jis grįžo į sostą. Šis grįžimas buvo įmanomas tik dėl Petro I paramos, o tai galutinai įtvirtino Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos politiniame gyvenime.

 

Augusto II valdymo laikotarpis pažymėtas kultūriniu pakilimu, ypač jo rezidencijoje Drezdene, Saksonijoje. Jis buvo aistringas baroko meno, architektūros ir keramikos (garsusis Meiseno porcelianas) rėmėjas. Nors jo pastangos sukurti galingą, absoliutistinę valstybę Lenkijoje ir Lietuvoje žlugo, jo valdymas buvo lemtingas šalių likimui. Didžiojo Šiaurės karo metu valstybė buvo nusiaubta, o po karo tapo priklausoma nuo užsienio įtakos. 1717 m. Nebylusis Seimas, kurio nutarimus diktavo Rusijos atstovai, dar labiau apribojo karaliaus ir Seimo galias, o tai lėmė tolimesnį Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimą. Augustas II mirė 1733 m. Varšuvoje. Jo mirtis sukėlė dar vieną įpėdinystės karą, kuris dar labiau įtvirtino užsienio šalių, ypač Rusijos, dominavimą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Martynas Liuteris (Martin Luther) apie Popiežių ir kritiką katalikų Bažnyčiai

 

Sveiki,

 

Kaip tik skaitau Martyn Rady „Nauja Vidurio Europos istorija“ skyrių apie Reformaciją ir Martyną Liuterį, tad negalėjau nepasidalyti jo ištartomis citatomis, kurios rodo pašaipūnišką požiūrį į tuometinę katalikų krikščionių Bažnyčios politiką ir patį Popiežių.

 

Martinas Liuteris (1483–1546) buvo vokiečių teologas ir vienuolis, kurio veiksmai davė pradžią Protestantų reformacijai. 1517 m. jis paskelbė 95 tezes, kuriose kritikavo Katalikų Bažnyčios indulgencijų pardavimą ir popiežiaus autoritetą. Šis įvykis lėmė naujos krikščionybės atšakos, protestantizmo, atsiradimą, kuris pakeitė Vakarų Europos religinį ir politinį žemėlapį.

 

„Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais.“ „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“. „Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu.“ Martynas Liuteris

 

Nors šis aštrus ir įžeidžiantis pasakymas puikiai atitinka Martino Liuterio retoriką ir požiūrį į Bažnyčios korupciją, citata „Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais“ iš tiesų dažniausiai priskiriama Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui.  Jis ją ištarė 1525 metais, paaiškindamas, kodėl atsisakė katalikų tikėjimo ir priėmė protestantizmą, o po to M. Liuteris ją galimai įtraukė ir atkartojo savo pamoksluose, kuriuose nevengė žeminančių vulgarių žodžių.

 

Ši citata, „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“, priklauso Martinui Liuteriui.  Jis ją ištarė atsakydamas į popiežiaus bulę, kuri atskyrė jį nuo Bažnyčios. Šis pasakymas atspindėjo protestantizmo lyderio aštrų požiūrį į popiežių ir Vatikano valdžią, lygindamas jį su bezdalu ir parodė, kad Liuteris jaučia didelę neapykantą popiežiui.

 

„Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu“ puikiai atspindi jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą bei tikėjimą. Šis pasakymas rodo, kad Liuteris, nepaisant savo aštrių teologinių ginčų, tikėjo, jog džiaugsmas ir humoras yra svarbi gyvenimo dalis ir kad nuobodus ar asketiškas dangus jam būtų nepriimtinas. Citata taip pat išreiškia jo kritiką to meto Bažnyčios dogmoms, kurios dažnai reikalavo pernelyg didelio rimtumo ir atsisakymo nuo žemiškų džiaugsmų.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Gintaras Beresnevičius apie žmogaus tamsiausias naktis, paklydimus ir apsireiškimus

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai internete,

 

„Netgi pasiklydęs tu gali gauti apreiškimą, net einant klaidingu keliu prieš tave gali išeiti Jėzus Kristus.“ Gintaras Beresnevičius

 

Gintaras Beresnevičius (1961–2006) buvo išskirtinis ir daugiaplanis Lietuvos mokslo bei kultūros veikėjas. Jis buvo garsus religijotyrininkas, etnologas, mitologas, publicistas ir rašytojas, kurio darbai atskleidė gilias įžvalgas apie baltų mitologiją, senąsias religijas, religijos istoriją ir šiuolaikinės visuomenės dvasinius procesus. Beresnevičiaus kūrybai būdingas intelektualumas, gebėjimas sudėtingas idėjas pateikti patraukliai ir neretai – su ironijos prieskoniu. Jo indėlis į Lietuvos kultūrą yra itin reikšmingas dėl to, kad jis padėjo atgaivinti ir naujai interpretuoti baltų mitologiją, pritaikant ją šiuolaikiniam žmogui.

 

Ši Gintaro Beresnevičiaus citata, nors ir skamba itin giliai ir apibendrinančiai, yra paimta iš jo esė, kuri vadinasi „Vilkų saulutė“. Ši esė yra išleista 2003 m. jo rinkinyje „Vilkų saulutė: eseistika“.

 

Kontekstas, kuriame Beresnevičius išsako šią mintį, yra ne visai tiesmuka filosofinė ar teologinė diskusija, o veikiau poetinė-filosofinė refleksija apie žmogaus būties sudėtingumą, klydimą ir dvasines paieškas. Jis dažnai narpliodavo religijos, mitologijos ir kasdienio gyvenimo santykį, ieškodamas gilesnių prasmių ir paradoksų ten, kur kiti matė tik paprastus dalykus.

 

„Vilkų saulutėje“ Beresnevičius neretai naudoja metaforas, vaizdingus palyginimus ir asmenines įžvalgas, kad atskleistų sudėtingas idėjas. Ši citata puikiai atspindi jo kūrybos braižą – gebėjimą įžvelgti transcendenciją netikėtose vietose, net ir „klaidingame kelyje“. Jis tyrinėjo ribines situacijas, į kurias pakliūva žmogus, ir jose ieškojo dvasinių lūžių ar apreiškimų. Kontekste ši frazė veikia kaip paradoksalus, bet vilties kupinas teiginys, pabrėžiantis, kad dvasinis atradimas gali įvykti nepriklausomai nuo to, ar žmogus jaučiasi pasiklydęs, ar juda neteisinga kryptimi. Jėzus Kristus čia gali būti suprantamas ne tik kaip religinė figūra, bet ir kaip šviesa, tiesa, ar nušvitimas, kuris netikėtai pasirodo klystkeliuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvė (adresas Smiltelės g. 14A): nuotraukos, istorija, tikėjimas

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kai atvažiuoju, mėgstu praeiti puikiai sutvarkytais parko Klaipėdos takeliais pro Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvę. Ji tokia graži su savo svogūniniais bokštais. Pateikiu keletą savo fotografijų ir šiek tiek istorijos apie šią ortodoksų šventovę.

 

Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvė, esanti Smiltelės gatvės 14A numeriu pažymėtame sklype, yra neatsiejama Klaipėdos religinio ir kultūrinio paveldo dalis, tarnaujanti kaip svarbus dvasinis centras stačiatikių bendruomenei mieste. Jos pastatymo istorija siekia netolimą laikotarpį, atspindėdama pokyčius, vykusius tiek mieste, tiek šalyje. Prieš dabartinę cerkvę, Klaipėdoje, istorinėje miesto dalyje, jau stovėjo kitos stačiatikių šventovės, tačiau miesto plėtra ir gyventojų demografiniai pokyčiai lėmė naujų maldos namų poreikį. Smiltelės gatvėje esanti cerkvė iškilo siekiant patenkinti augančios stačiatikių bendruomenės poreikius naujajame miesto mikrorajone. Jos architektūra, būdinga stačiatikių šventykloms, su kupolais ir kryžiais, išsiskiria iš aplinkinio urbanistinio kraštovaizdžio ir aiškiai signalizuoja apie savo religinę paskirtį. Taigi cerkvė pastatyta 2000 metais, o vidus tapyti pabaigta 2013 m.

 

Ši cerkvė priklauso stačiatikių tikėjimui, tiksliau, yra pavaldi Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, kuri yra Maskvos Patriarchato jurisdikcijoje. Tai reiškia, kad cerkvės dvasinis ir administracinis gyvenimas vyksta pagal stačiatikių kanonus ir tradicijas, kurios glaudžiai susijusios su Rytų krikščionybės paveldu. Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvė yra skirta Šventajam Arkangelui Mykolui, vienam iš gerbiamiausių angelų stačiatikių tradicijoje, kuris yra laikomas karių ir ginėjų globėju. Būtent jam dedikuotas altorius ir visa šventykla yra vieta, kur tikintieji renkasi melstis ir dalyvauti sakramentuose.

 

Cerkvėje renkasi įvairių tautybių stačiatikiai, gyvenantys Klaipėdoje ir jos apylinkėse. Nors didžiąją dalį bendruomenės sudaro rusakalbiai tikintieji, tai nėra vienalytė grupė. Čia galima sutikti ir ukrainiečių, baltarusių, gruzinų, taip pat ir lietuvių, kurie priėmė stačiatikių tikėjimą. Šios įvairios tautybės ir kultūros susilieja bendroje maldoje, kuriai būdinga gili pagarbą tradicijoms ir ritualams. Bendruomenė yra gyva ir aktyvi, organizuojanti ne tik reguliarias pamaldas, bet ir įvairius religinius bei kultūrinius renginius, siekiant palaikyti dvasinį gyvenimą ir stiprinti bendruomenės ryšius.

 

Pamaldos Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvėje vyksta pagal stačiatikių liturginį kalendorių ir tradicijas. Kiekviena pamalda yra giliai simboliška ir turtinga ritualų. Švč. Liturgija, kuri yra pagrindinės stačiatikių pamaldos forma, vyksta sekmadieniais ir didžiosiomis šventėmis. Jos metu skaitomos Šventojo Rašto ištraukos, giedamos maldos, sakomas pamokslas ir atliekamas svarbiausias sakramentas – Švenčiausiasis Eukaristijos sakramentas. Pamaldos pasižymi ilgomis giesmėmis, ikonų pagerbimu, smilkalų kvapu ir ypatinga atmosfera, kuri padeda tikintiesiems susikaupti ir pajusti Dievo artumą.  Pamaldos dažniausiai vyksta cerkvine slavų kalba, kuri yra tradicinė stačiatikių liturginė kalba. Nors daugelis tikinčiųjų šią kalbą supranta, pamokslai ir kai kurios maldos gali būti sakomos ir rusų kalba, kad būtų užtikrintas geresnis supratimas. Cerkvės dvasininkai stengiasi bendrauti su tikinčiaisiais, teikti dvasinę pagalbą ir konsultacijas, palaikyti bendruomenės dvasią. Be sekmadienio liturgijos, cerkvėje vyksta ir kitos pamaldos, tokios kaip vakarinės pamaldos (Vespers), rytinės pamaldos (Matins), taip pat įvairios maldos už mirusiuosius (Parastas) ir specialios pamaldos pagal individualius tikinčiųjų poreikius. Cerkvės durys yra atviros visiems norintiems ateiti, melstis ir susipažinti su stačiatikių tikėjimu, nepaisant jų tautybės ar kilmės.

 

Kalbant apie katalikų bažnyčias, Klaipėdos Mykolo Apvaizdos cerkvė Smiltelės gatvėje yra gana arti Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios, kuri taip pat yra Smiltelės gatvėje (Smiltelės g. 27). Tai rodo, kad šiame mikrorajone, kur gyvena daug klaipėdiečių, yra įsikūrusios skirtingų konfesijų šventovės, tenkinančios vietos gyventojų dvasinius poreikius. Nors abi šios šventovės yra tame pačiame mikrorajone ir dalijasi gatvės pavadinimu, kiekviena jų turi savo bendruomenę ir tarnauja skirtingiems tikėjimams, atspindėdamos Klaipėdos religinę įvairovę.

 

Maištinga Siela