Dienos citata: Mozė Mitkevičius apie tai, kad teisė be pareigos ir įsipareigojimo nėra teisė

 

Sveiki!

„Mums dažnai atrodo, kad įstatymas yra tai, kas apriboja žmogų. Bet juk teisė kartu yra ir pareiga. Norėdami, kad mūsų teises gerbtų, turime įsipareigoti kitiems. Evangelija taip pat grindžiama šiuo principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.“ Mozė Mitkevičius

Mozė Mitkevičius yra gerai žinomas Lietuvos katalikų kunigas, teologas ir kanonų teisės specialistas, pasižymintis gebėjimu šiuolaikiškai bei intelektualiai interpretuoti tikėjimo tiesas. Jis vertinamas kaip charizmatiškas pamokslininkas ir visuomenės veikėjas, kuris savo įžvalgomis dažnai jungia dvasines vertybes su teisine logika bei kasdienine etika, skatindamas žmones į įstatymus ir krikščioniškas pareigas žvelgti ne kaip į suvaržymą, o kaip į pamatinį laisvės bei tarpusavio pagarbos šaltinį. Šią citatą siūlau apsvarstyti tėvams ir pedagogams kartu su jaunimu ir paaugliais, kurie žino savo teises, bet teisė be pareigos neegzistuoja.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumas nr. 86: pareiga pernelyg sureikšminta, o pasitenkinamas sumenkintas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Toliau savo mintimis ir veiksmais kuriame Visatą?

 

O pernelyg dažnai užmirštame, kad kuriame, rašome kas akimirką. Manau, mūsų socialiniame ir istoriniame gyvenime pareigos ir pasiaukojimas dėl kito buvo pernelyg sureikšminti. Mums iki šių dienų „kalama“ į galvas, kad gyvenimas turi prasmę, jeigu padedi kitiems, pamiršti save, aukojiesi, pamiršti savo bėdas, nesusireikšmini, pamiršti sveikatą, dirbi nuo ryto iki vakaro, peikia, jeigu susergi ir stoja darbai – žodžiu, kartais atrodo, jog esi gyvulys, prijungtas prie pareigos aparato, o šiandien neretai jautiesi visuomenei naudingas tol, kol dirbi ir moki mokesčius, nes tokia pareiga ir toks sistemos modelis mums įkaltas. Todėl pamirštame dažnai iš pareigos ir inercijos mėgautis savimi, netgi ilgą laiką žmonės buvo mokomi save sumenkinti, paskirti savo gyvenimą vienai ar kitai tarnystei ir netgi už tai būti dėkingam, o tas, kuris rūpinasi savimi ir savo savijauta, neretai buvo priskiriamas prie egocentristinių asmenybių. Šiandien daug kalbame apie žmones narcizus. Aišku, sunku pasakyti, kur riba ir balansas tarp to, kad žmogus siekia pasitenkinimo iš gyvenimo, o kur jau prasideda perdėta savimyla, bet manau, kad mes vis dar vaduojamės iš tų įsitikinimų.

 

Gyventi patiriant asmeninį pasitenkinimą, sakyčiau būtina. Ir kelių yra įvairių. Netgi egocentrinių, netgi visai altruistinių. Mėgautis, bet kokiu atveju, reikia.

 

Jūsų Maištinga Siela