Dienos citata: rašytoja Anne Carson apie geismo prigimtį

 

Sveiki!

 

„Jei svarstome apie geismo prigimtį, atrodo, kad ji susijusi su trūkumo jausmu. Juk negeidi to, ką jau turi – geidi to, ko neturi. Todėl geismas yra judėjimas link to, ko šalia nėra.“ Anne Carson

 

Anne Carson šiemet pelnė literatūros Nobelį ir ji paprastai laikoma viena originaliausių ir skvarbiausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių, vertėjų bei klasikinės filologijos tyrinėtojų. Jos asmenybę apibūdina išskirtinis intelektualinis gylis, akademinė elegancija ir gebėjimas sujungti senovės graikų mitologiją bei filosofiją su šiuolaikinio žmogaus emocine patirtimi. Asmeniniame gyvenime ji vengia triukšmingo dėmesio ir prožektorių šviesų, pirmenybę teikdama pačiam kūrybos procesui, žodžio etimologijos paieškoms ir tylai. Jos tekstuose jaučiamas drąsus formalus eksperimentavimas, kuriame poezija organiškai susilieja su filosofine esė, vertimais bei dramaturgija.

 

Pasaulio literatūros kritikai ir skaitytojai jos drąsią ir novatorišką kūrybą vertina už žaismingą, bet kartu gilų dialogą su klasikine antikos tradicija. Jos indėlis į pasaulinę literatūrą pasižymi unikaliu gebėjimu tyrinėti meilės, netekties, geismo bei laiko temas nenaudojant banalių klišių, o remiantis griežta akademine logika ir poetine intuicija.

 

Ši citata yra ištrauka iš jos ikoninio kūrinio „Eros the Bittersweet“ (liet. „Erosas, kartus ir saldus“). Šioje knygoje autorė nagrinėja meilės ir geismo prigimtį per senovės graikų poezijos bei filosofijos prizmę, analizuodama, kaip antikos mąstytojai ir poetai, tokie kaip Sapfo ar Platonas, suvokė meilės jėgą. Kūrinys sujungia literatūros kritiką, filosofiją bei poeziją, paversdamas akademinę studiją įtraukiančia meditacija apie tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai tarp jų užsiplieskia jausmas.

 

Ši citata atskleidžia pamatine laikomą geismo paradokso idėją: geismas iš esmės maitinasi ne pilnatve, o stoka ir atstumu. Kai objektas ar žmogus tampa visiškai pasiekiamas ir turimas, pati geismo prigimtis transformuojasi arba išblėsta, nes jam būtina erdvė tarp to, kas yra, ir to, ko trūksta. Anne Carson pabrėžia, kad geismas nėra statiška būsena, o nuolatinis dinamiškas judėjimas – dvasinis ir emocinis siekimas to, kas yra anapus mūsų pasiekiamumo ribų. Ši mintis provokuoja susimąstyti apie tai, jog meilės ir potraukio saldumas neatsiejamas nuo kartėlio, kuriame slypi atstumas ir nepasiekiamumas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumas nr. 86: pareiga pernelyg sureikšminta, o pasitenkinamas sumenkintas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Toliau savo mintimis ir veiksmais kuriame Visatą?

 

O pernelyg dažnai užmirštame, kad kuriame, rašome kas akimirką. Manau, mūsų socialiniame ir istoriniame gyvenime pareigos ir pasiaukojimas dėl kito buvo pernelyg sureikšminti. Mums iki šių dienų „kalama“ į galvas, kad gyvenimas turi prasmę, jeigu padedi kitiems, pamiršti save, aukojiesi, pamiršti savo bėdas, nesusireikšmini, pamiršti sveikatą, dirbi nuo ryto iki vakaro, peikia, jeigu susergi ir stoja darbai – žodžiu, kartais atrodo, jog esi gyvulys, prijungtas prie pareigos aparato, o šiandien neretai jautiesi visuomenei naudingas tol, kol dirbi ir moki mokesčius, nes tokia pareiga ir toks sistemos modelis mums įkaltas. Todėl pamirštame dažnai iš pareigos ir inercijos mėgautis savimi, netgi ilgą laiką žmonės buvo mokomi save sumenkinti, paskirti savo gyvenimą vienai ar kitai tarnystei ir netgi už tai būti dėkingam, o tas, kuris rūpinasi savimi ir savo savijauta, neretai buvo priskiriamas prie egocentristinių asmenybių. Šiandien daug kalbame apie žmones narcizus. Aišku, sunku pasakyti, kur riba ir balansas tarp to, kad žmogus siekia pasitenkinimo iš gyvenimo, o kur jau prasideda perdėta savimyla, bet manau, kad mes vis dar vaduojamės iš tų įsitikinimų.

 

Gyventi patiriant asmeninį pasitenkinimą, sakyčiau būtina. Ir kelių yra įvairių. Netgi egocentrinių, netgi visai altruistinių. Mėgautis, bet kokiu atveju, reikia.

 

Jūsų Maištinga Siela