8 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Claire Mazard, Vytautas Pliura, Virginia Woolf, Lena Eltang, Anne Carson

 Claire Mazard (g. 1957 m.) yra prancūzų rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo kūrybos vaikams ir paaugliams. Ji dažnai nagrinėja sudėtingas socialines temas, siekdama sujaudinti jaunus skaitytojus ir skleisti vilties žinias. Mazard yra išleidusi daugiau nei penkiasdešimt knygų.Apie Helene Lune kaip bendraautorę „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ konkrečios biografinės informacijos viešai prieinama nedaug. Galima daryti prielaidą, kad ji yra jaunesnė autorė arba asmuo, kurio asmeninė patirtis sudaro knygos pagrindą, o Claire Mazard padėjo jai suformuluoti ir išleisti šį pasakojimą.

 „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (pranc. „À vie“, pirmą kartą išleista 2007 m., lietuviškai išleista 2007 m. „Išpažinčių“ serijoje) – tai jautrus paauglių romanas, paremtas tikrais faktais. Knyga pasakoja apie dvi merginas, Izabelę ir Kler, kurių draugystė prasidėjo mokykloje ir buvo nepaprastai stipri. Izabelė, kilusi iš mylinčios ir pasiturinčios šeimos, yra Kler priešingybė – Kler jaučiasi nemylima ir ignoruojama savo tėvų. Nepaisant socialinių skirtumų, merginos tampa neatskiriamos. Tačiau jų ryšį sudrebina netikėta žinia: Izabelė nusprendžia tapti vienuole. Šis Izabelės sprendimas tampa dideliu smūgiu Kler, kuri jaučiasi tarsi praradusi savo geriausią draugę visam gyvenimui. Knyga nagrinėja draugystės, praradimo, atskirties, šeimos santykių ir savęs paieškos temas sudėtingame paauglystės kontekste.

Nors knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ tiesiogiai neklasifikuojama kaip LGBTQ+ literatūra ir atvirai neįvardija veikėjų homoseksualumo ar biseksualumo, ji turi stiprių netiesioginių sąsajų ir poteksčių, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per intensyvios draugystės, emocinės priklausomybės ir tapatybės paieškų prizmę:

Pirmiausia, Kler ir Izabelės draugystės intensyvumas yra toks stiprus, kad peržengia tradicinės draugystės ribas. Kler, ypač atstumta savo šeimos, randa Izabelėje ne tik geriausią draugę, bet ir emocinį prieglobstį, supratimą ir besąlygišką priėmimą. Jos jaučiasi neatskiriamos, ir bet koks išsiskyrimas sukelia didžiulį skausmą. Toks emocinis ir kartais fizinis artumas tarp to paties lyties asmenų jaunystėje, nors ir gali būti interpretuojamas kaip stipri draugystė, neretai atspindi ir užuomazgas ar nesąmoningus romantinius/platoniškus potraukius, kurie vėliau gali evoliucionuoti į homoseksualius santykius. Kler išgyvenamas praradimo skausmas, kai Izabelė nusprendžia tapti vienuole, yra aprašomas kaip didelė meilės netektis, o ne tiesiog draugystės pabaiga.

Antra, Kler jausmas, kad ji yra „kitaip“ arba atstumta savo šeimoje, yra universali tema, bet ji ypač aktuali LGBTQ+ asmenims. Daugelis jaunų LGBTQ+ žmonių jaučiasi nesuprasti ar nemylimi savo šeimose dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Kler patiriama vienatvė, atskirtis ir meilės poreikis atspindi emocines būsenas, kurias dažnai išgyvena ir LGBTQ+ jaunimas, ieškantis priėmimo ir priklausomybės. Izabelė tampa vienintele, kuri Kler teikia šviesą ir viltį „gyventi“.

Trečia, romanas nagrinėja tapatybės paieškų temą paauglystėje – laikotarpiu, kai jauni žmonės bando suprasti, kas jie yra ir kokia yra jų vieta pasaulyje. Nors knyga nesprendžia seksualinės tapatybės klausimų tiesiogiai, ji leidžia skaitytojui užduoti klausimus apie jausmų ir ryšių prigimtį. Ypač stiprus Kler prisirišimas prie Izabelės ir jos emocinė krizė gali būti interpretuojami kaip simbolinis nelaimingos ar sudėtingos meilės patyrimas, nepriklausomai nuo to, ar ji yra homoseksuali, ar ne.

Apibendrinant, Claire Mazard ir Helene Lune knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros pavyzdys, savo jautriu draugystės, emocinės priklausomybės, atskirties ir tapatybės paieškų nagrinėjimu gali pasiūlyti stiprias sąsajas ir prasmę LGBTQ+ skaitytojams. Šios knygos universalios meilės, praradimo ir priėmimo temos rezonuoja su žmogiškąja patirtimi, nepaisant asmens seksualinės orientacijos, tačiau ypač ryškiai atliepia tas patirtis, kurios dažnai siejamos su LGBTQ+ bendruomene.

Vytautas Pliura (g. 1957 m.) yra lietuvių rašytojas, tapytojas ir meno terapeutas. Jo kūryba dažnai pasižymi gilumu, jautrumu ir introspekcija, o savo knygose jis nagrinėja sudėtingas žmogaus būties temas: meilę, vienatvę, praradimą, atleidimą ir savęs paieškas. Pliura nebijo kalbėti apie skausmingas patirtis, tačiau visada ieško jose vilties ir šviesos. Jo proza dažnai yra poetiška, filosofinė ir giliai psichologinė, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį.

 „Švelnumas pragare“ (2018 m.) – tai vienas iš Vytauto Pliuros romanų, kuris skaitytojams siūlo jautrią ir atvirą kelionę per sudėtingus žmogaus santykius. Nors knyga nėra vienareikšmiškai priskiriama LGBTQ+ literatūrai, joje gilinamasi į universalias meilės, artumo ir priėmimo temas, kurios itin aktualios įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant ir LGBTQ+ bendruomenę. Romane nagrinėjami personažų vidiniai konfliktai, jų gebėjimas priimti save ir kitus, rasti švelnumo ir supratimo net pačiose tamsiausiose gyvenimo situacijose. Šios temos yra perteikiamos per asmenines patirtis ir santykius, kurie yra kuriami sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kontekste.

Nors Vytauto Pliuros romanas „Švelnumas pragare“ tiesiogiai neįvardija LGBTQ+ personažų ar specifinių siužeto linijų, tiesiogiai susijusių su homoseksualumu ar kitomis LGBTQ+ tapatybėmis, jo giluminis žmogiškųjų ryšių tyrinėjimas sukuria erdvę, kurioje šios temos gali būti interpretuojamos ir rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis.

Pirmiausia, knygoje nagrinėjamas švelnumo ir priėmimo poreikis netgi „pragariškose“ situacijose. Šis „pragaras“ gali būti tiek išorinis (visuomenės spaudimas, sunkumai), tiek vidinis (asmeninės traumos, baimės, nepakankamo savęs vertinimo jausmas). LGBTQ+ asmenys dažnai patiria atstūmimą, nesupratimą ar stigmatizaciją, o Pliuros knygoje ieškomas švelnumas ir gebėjimas priimti kitą nepaisant jo „kitoniškumo“ tampa labai aktualia tema. Knyga pabrėžia, kad kiekvienam žmogui, nepaisant jo pasirinkimų ar tapatybės, reikia meilės ir supratimo.

Antra, romanas gilinasi į vidinius personažų konfliktus ir tapatybės paieškas. Knygos veikėjai dažnai kovoja su savo praeitimi, troškimais ir lūkesčiais, ieškodami savo vietos pasaulyje. Šios tapatybės paieškos yra universali tema, tačiau ji itin ryški LGBTQ+ žmonių gyvenimuose, kurie dažnai turi praeiti ilgą kelia, kol priima savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę ir išmoksta ja gyventi autentiškai. Pliura leidžia skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį, kur atskleidžiami ir pažeidžiamumas, ir stiprybė.

Trečia, knyga kalba apie meilės universalumą ir jos gebėjimą gydyti bei transformuoti. Nors romane vaizduojami santykiai gali būti tradiciniai, pačios meilės sampratos – ryšio, empatijos, atsidavimo – peržengia konkrečios lyties ar orientacijos ribas. Pliura rodo, kad švelnumas ir supratimas gali išgydyti giliausias žaizdas ir sukurti prasmę net beviltiškiausiomis akimirkomis. Šis meilės ir švelnumo universalumas gali rezonuoti su LGBTQ+ skaitytojais, pabrėžiant, kad meilė yra įmanoma ir svarbi visiems.

Virginia Woolf (tikrasis vardas Adeline Virginia Stephen) – tai viena reikšmingiausių XX a. modernizmo rašytojų, garsi savo novatorišku sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) stiliumi ir giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Jos kūryba, apimanti romanus, esė ir kritiką, nagrinėja tapatybės, laiko, socialinių normų ir lyčių klausimus, dažnai kvestionuodama tradicines to meto visuomenės struktūras. Woolf buvo ir atvira biseksuali moteris, o jos asmeninis gyvenimas ir santykiai, ypač su rašytoja Vita Sackville-West, turėjo didelę įtaką jos kūrybai.

Jos romanas „Bangos“ (angl. „The Waves“), išleistas 1931 m., yra unikalus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie šešių draugų – Bernado, Luizos, Nevilo, Rodos, Džordžo ir Džein – gyvenimus nuo vaikystės iki senatvės. Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ+ bendruomenę ar politines problemas, jis persmelktas motyvų ir poteksčių, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ temos kontekste:

Romano veikėjų tapatybės, ypač lyčių tapatybės ir vaidmenų, tyrimas yra vienas iš pagrindinių aspektų, jungiančių „Bangas“ su LGBTQ+ temomis. Woolf nepripažįsta griežtų lyčių rėmų ir leidžia savo personažams atskleisti įvairias, dažnai tradicinėms normoms neatitinkančias savybes. Pavyzdžiui, veikėja Roda yra itin jautri, linkusi į introspekciją ir jaučiasi svetima visuomenės lūkesčiams. Jos vidinis pasaulis ir sunkumai pritapti rezonuoja su patirtimis tų, kurie nesutampa su dominuojančiomis lyčių ar seksualumo normomis. Panašiai, Nevilas jaučia potraukį vyrams, nors tai nėra tiesiogiai įvardijama romane, tačiau subtiliai užsimenama apie jo sudėtingus santykius ir emocinius ryšius su bendraamžiais. Šie personažų bruožai atspindi Woolf siekį parodyti, kad žmogaus tapatybė yra daugiasluoksnė ir neapsiriboja griežtais apibrėžimais.

Kitas svarbus aspektas – meilės ir draugystės formų įvairovė. Romane nagrinėjamos gilios, intensyvios ir dažnai dviprasmiškos emocinės jungtys tarp veikėjų. Woolf parodo, kaip stiprūs platoniški ryšiai, sielos draugystė ir nekonvencinės meilės formos gali būti tokios pat reikšmingos, jei ne reikšmingesnės, nei tradiciniai romantiški ar heteroseksualūs santykiai. Toks požiūris į santykių įvairovę atspindi ir LGBTQ+ patirtį, kurioje meilė ir bendrystė dažnai ieško savo formų už visuomenės priimtų normų ribų.

Be to, romanas tyrinėja sąmonės gelmes ir vidinį žmogaus pasaulį, kas yra ypač svarbu, kalbant apie LGBTQ+ tapatybę. Kiekvieno veikėjo mintys, jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami per sąmonės srauto techniką, leidžiančią skaitytojui pasinerti į jų individualią tikrovę. Šis fokusavimasis į vidinį patyrimą padeda suprasti sudėtingas emocijas, su kuriomis susiduria tie, kurie jaučiasi kitokie, ir atskleidžia universalų žmogaus poreikį būti suprastam ir priimtam.

„Bangos“ nėra manifestas, skirtas LGBTQ+ teisėms ar atviras pasisakymas apie homoseksualumą, tačiau jos subtilus lyčių tapatybės tyrimas, meilės ir draugystės įvairovės pabrėžimas bei fokusavimasis į individualias vidines patirtis daro šį romaną reikšmingu kūriniu, praturtinančiu LGBTQ+ diskursą ir leidžiančiu suprasti sudėtingą žmogiškosios tapatybės prigimtį.

Lena Eltang (g. 1964 m. Leningrade, dab. Sankt Peterburgas) yra šiuolaikinė rusų rašytoja, vertėja ir eseistė, gyvenanti Palangoje, Lietuvoje. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu, savitu stiliumi, kuriam būdinga poetiška, kartais mistiška kalba, detalizuotas dėmesys gamtos ir aplinkos vaizdams, filosofinės įžvalgos ir gilus psichologizmas. Eltang proza dažnai balansuoja tarp realybės ir fantastikos, tyrinėdama atminties, laiko, tapatybės ir žmogaus ryšio su pasauliu temas. Ji yra pelniusi keletą prestižinių literatūros apdovanojimų Rusijoje, įskaitant Andrejaus Belogo premiją.

 „Akmeniniai klevai“ (rus. „Каменные клёны“, 2011 m., lietuviškai išleista 2013 m.) – tai vienas žinomiausių Lenios Eltang romanų, kuris sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Knyga yra sudėtingas, daugiasluoksnis pasakojimas, kurio siužetas pinasi aplink pagrindinę veikėją, merginą vardu Valerija (arba Vala), ir jos šeimos istoriją, persipinančią su mitais, legendomis ir gamtos elementais. Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje, nukeliant skaitytoją į įvairias lokacijas, nuo Rusijos gilumos iki Baltijos jūros pakrančių. Romane tiriamas ryšys tarp žmogaus ir gamtos, atminties trapumas ir tai, kaip praeitis veikia dabartį. Knyga pasižymi itin sodria, metaforiška kalba ir magiškojo realizmo elementais, sukuriančiais unikalią atmosferą.

Nors Lenios Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ tiesiogiai nesutelktas į LGBTQ+ temas ir neturi atvirai pavaizduotų homoseksualių ar translyčių veikėjų, jame galima įžvelgti subtilių poteksčių, simbolių ir platesnių temų, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per tapatybės, kitoniškumo, priklausomybės ir paslapties prizmę.

Pirmiausia, romane labai stipriai pabrėžiama kitoniškumo ir išskirtinumo tema. Valerija ir jos šeima yra pavaizduoti kaip savotiški autsaideriai, turintys tam tikrų paslapčių ir neįprastų savybių, kurios juos skiria nuo aplinkinių. Šis „kitoniškumas“ gali būti interpretuojamas įvairiais lygmenimis, įskaitant ir tuos, kurie susiję su nekonvencine seksualine ar lytine tapatybe. Jų savotiška izoliacija ir bandymas suprasti savo unikalumą gali būti paralelė su LGBTQ+ asmenų patirtimi, kurie dažnai jaučiasi skirtingi nuo normatyvinės visuomenės.

Antra, knygoje gilinamasi į paslapčių, nutylėjimų ir šeimos praeities temą. Daugelis dalykų Valerijos šeimoje yra užslėpti, nepasakyti tiesiogiai, o tiesa atskleidžiama per užuominas, simbolius ir jausmus. Tai gali būti susiję su LGBTQ+ asmenų, ypač gyvenusių represyvesnėse epochose, patirtimi, kai savo tapatybę tekdavo slėpti arba apie ją kalbėti užuominomis. „Akmeniniai klevai“ rodo, kaip praeities paslaptys veikia dabartį ir kaip sunku yra atskleisti tikrąją save ar savo istoriją.

Trečia, romane ryškus žmogaus ryšys su gamta ir jos elementais. Gamta čia tampa ne tik fonu, bet ir veikėju, turinčiu savo paslapčių ir galios. Tai gali būti interpretuojama kaip metafora vidiniam žmogaus pasauliui ir jo gelmei, kuri dažnai yra sudėtingesnė ir įvairesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Per gamtos elementus, tokius kaip akmeniniai klevai, Eltang sukuria įvaizdžius, kurie gali atspindėti ir tapatybės tvirtumą, ir jos trapumą.

Apibendrinant, Lena Eltang romanas „Akmeniniai klevai“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ kūrinys, savo gilumu, simbolizmu ir temomis apie kitoniškumą, paslaptį bei tapatybę gali pasiūlyti prasmingų sąsajų ir interpretacijų LGBTQ+ skaitytojams. Knyga kalba apie esminius žmogiškosios būties aspektus, kuriuos patiria kiekvienas žmogus, bandantis rasti savo vietą pasaulyje, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Anne Carson yra viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių ir klasikos tyrinėtojų. Jos kūryba pasižymi unikaliu poezijos, prozos, kritikos ir vertimų deriniu, dažnai apjungiančiu senovės Graikijos mitologiją ir šiuolaikinį pasaulį. Carson yra žinoma dėl savo intelektualumo, eksperimentinio stiliaus ir gebėjimo gvildenti sudėtingas temas, tokias kaip meilė, praradimas, smurtas ir tapatybė.

Jos romanas „Raudonos autobiografija“ (angl. „Autobiography of Red“) yra išskirtinis kūrinys, pasakojantis apie mitologinio monstro Geriono gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje. Nors romanas nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas, jame gausu sąsajų ir motyvų, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ bendruomenei:

Gerionas, pagrindinis romano veikėjas, yra mitologinė figūra, aprašoma kaip sparnuotas raudonas monstras, nuolatos besijaučiantis kitokiu ir nesuprastu. Šis kitoniškumo jausmas ir atstumtumas yra itin atpažįstami daugeliui LGBTQ+ asmenų, kurie susiduria su visuomenės normų neatitikimu ir atskirtimi dėl savo tapatybės ar orientacijos. Geriono bandymai suprasti save ir rasti vietą pasaulyje rezonuoja su LGBTQ+ žmonių kelione savęs priėmimo link.

Romano centre – intensyvūs ir sudėtingi Geriono santykiai su kitu veikėju, Herakliu. Jų meilės istorija yra nekonvencinė ir kupina iššūkių, atspindinti romantiškų santykių įvairovę, kuri peržengia tradicines heteronormatyvias ribas. Carson meistriškai narplioja geismo, ilgesio, praradimo ir prieraišumo temas, parodydama meilės daugialypiškumą ir jos gebėjimą egzistuoti įvairiomis formomis, nepaisant visuomenės lūkesčių.

Be to, „Raudonos autobiografija“ gilinasi į tapatybės paieškų, praradimo ir gedulo temas. Geriono patirtys atspindi universalią žmogaus būseną, kai tenka susidurti su savo unikalumu ir išgyventi praradimus. Šios temos yra ypač aktualios LGBTQ+ bendruomenei, kuri dažnai susiduria su asmeninės tapatybės formavimu visuomenėje, kuri ne visada priima įvairovę, ir išgyvena gedulą dėl prarastų galimybių ar dėl artimųjų, kurie neatitiko visuomenės normų.

Anne Carson rašymo stilius, apjungiantis poeziją, prozą ir klasikos studijas, leidžia jai sukurti daugiasluoksnį naratyvą, kuris provokuoja skaitytoją mąstyti apie priklausomybę, vienatvę ir meilės prigimtį. Nors „Raudonos autobiografija“ nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros kūrinys, ji tampa reikšminga dėl savo gebėjimo subtiliai ir giliai tyrinėti temas, kurios yra esminės ir atpažįstamos LGBTQ+ asmenų patirtyje.

Maištinga Siela

Knyga: Anne Carson "Raudonos autobiografija"

 Anne Carson. „Raudonos autobiografija“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 160.

Sveiki,

 

1998 metais pasirodęs kanadiečių rašytojos Anne Carson (1950) kūrinys Raudonos autobiografija (angl. Autobiography of Red) beregint tapo postmodernizmo klasikiniu pavyzdžiu, kaip į mažos apimties kūrinį galima sulipdyti istorinius faktus, fikciją, pačius įvairiausius žanrus ir jų formas. Skaitant Rara leidyklos išleistą kūrinį, kurį į lietuvių kalbą mums išvertė Alexandra Bondarev, darosi sudėtinga apibrėžti šio kūrinio tinkamą žanrą ir įvardyti tinkamą nišą. Iš vienos pusės knyga tokia postmoderni, kad vien perprasti jos struktūrą ir vidinę logiką reikia laiko.

 

Nedidukėje pačioje žinomiausioje savo knygoje autorė sukuria fiktyvią autobiografiją, remdamiesi Antikos laikų kūrėjo Stesichoro išlikusio kūrinio apie raudoną pabaisą Gerijoną, kurį per dešimtąjį savo žygį Heraklis nužudo. Nors raudona sparnuota pabaisa, atrodo, nieko blogo nepadarė, Heraklis nudaigoja saloje esančias karves, raudonos pabaisos šuniuką ir patį Gerijoną. Autorė Stesichorui skiria ypatingą vietą, tikriausiai tarp savo atraminių autorių – Homero ir Gertrūdos Stein. Pasak legendos, pats Stesichoras buvo apakintas Trojos gražuolės Helenės, nes šis savo kūryboje atsiliepė apie ją negražiai... Kuo skiriasi Stesichoras nuo aklojo Homero? Ogi tuo, kad jis susigrąžina regėjimą atgailaudamas. Autorė taip pat išskiria iš jo kūrybos fragmentus, kurie turėjo papasakoti kiek kitokią Raudonos pabaisos istoriją, kadangi ši per amžius sudūlėjo, pasimetė, ji ryžtasi atstatyti neteisybę ir suteikti Raudonai kitą balsą.

 

Ką galima rekonstruoti iš skurdžių užuominų? Autorė yra Antikos literatūros profesorė, ji išmoningai pasakoja visai kitą istoriją apie Raudoną pabaisą Gerijoną, kuris gyvena šiuolaikiniame pasaulyje. „Ar daug berniukų manosi esą / Pabaisos? Bet mano atveju aš teisus tarė Gerijonas / Šuniui jiedu sėdėjo ant skardžio Šuo žvelgė į jį / Su džiaugsmu (p. 20).“ Esminis viso kūrinio klausimas (nors jų kyla daug) visgi, mano galva, yra ką reiški būti kitokiu? Po pateiktų išlikusių originalių fragmentų, autorė kuria Gerijono paveikslą. Iš pradžių pasakoja, kaip Gerijonas su broliu eina į mokyklą, kurioje pasireiškia visi Gerijono autizmo bruožai. Galiausiai skaitytojas pradeda suvokti, kad galbūt tai ne autizmas, o tas prigimtinis kitoniškumas. Gerijonas – raudonas, po savo drabužiais slepia sparnus. Augdamas yra priverstas tenkinti vyresniojo brolio seksualinius įgeidžius, kęsti nepritapimą mokykloje, motinos silpnavališkumą, o galiausiai būdamas paaugliu sutinka jaunuolį vardu Heralis, su kuriuo užmezga romaną...

 

Nors originalioje istorijoje Heraklis nužudo Gerijoną, šioje alternatyvioje istorijoje autorė kuria vienoje plotmėje LGBTQ+ meilės istoriją tarp jaunuolių, o iš kitos – žaidžia, interpretuoja žudančios meilės istoriją. Pamažu Gerijonas ima pažinti pasaulį, domisi menu ir fotografija. Heraklio namuose daug klausosi apie ugnikalnius. Pastarasis pavaizduotas ir ant šios knygos viršelio. Heraklio namai lyg ir paprasti, žmogiški, kurioje nuolatos sutiksi močiutę ir antrame aukšte esančią mamą, o iš kitos – tai dievų buveinė. Ugnikalnis ir jo karšta lava iš esmės rezonuoja su Gerijono spalva ir prigimtimi. Ar jis gimęs iš ugnikalnio lavos, todėl toks raudonas? Ieškodamas egzistencinių atsakymų Gerijonas išvyksta į Buenos Aires, Argentiną, ir ten kurį laiką gyveną, kol jis vėl sutinka Heraklį ir jo naująjį Andų kalnų draugą. Visi trys, įsivėlę į meilės ir geismo trikampį, leidžiasi į Peru provinciją, kur vietos gyventojai tokius kaip Gerijonas laiko prakeiktaisiais ir jų saugojasi. Autorė į savo pasakojimą įpina ir Lotynų Amerikos mitologijos.

Anne Carson

 

Visgi šis kūrinys, kurį būtų galima skaityti kaip modernų romaną, o kai kada kaip poemą, skaitomas asociatyviai. Nuolatos balansuojama ant netikrumo ribos. Tai tarsi idėjų romanas, kurio ritmą ir mintį plėtoja tikrovės neapčiuopiamumas. Autorė integruoja Antikos veikėjus taip, tarsi vienu metu jie būtų žmonės, o kitą – jau mitologinės būtybės. Nesvarumo būsena ir pasakojimo turbulencija sukuria daugiasluoksnį literatūrinį pasakojimą, kuriame veriasi istoriniai, kultūriniai, socialiniai kontekstai, sužiba intertekstualumas. „Heraklis paaiškino, kad jiedu su Ankašu keliauja po Pietų Ameriką /drauge įrašinėdami ugnikalnius. / Čia filmui, – pridūrė Heraklis. Apie gamtą? Ne visai. Dokumentika / apie Emili Dikinson. / be abejo, – tarė Gerijonas. Jis stengėsi pritaisyti šitą Heralį prie to, kurį pažinojo. Mano vulkaną dengia žolė“, – / tęsė Heraklis, – vienas jos eilėraščių (p. 113).“

 

Knygoje taip pat yra ryškių aliuzijų į žymiausius Antikos filosofus, kurių idėjas pagrindinis veikėjas savaip išgyvena, ieškodamas gyvenimo tiesos. Galiausiai simboliška pabaiga apie Andų ugnikalnių papėdėje kepamą duoną išvengia Heraklio tiesioginio žudymo. Ir tai keista, nes ilgai po perskaitymo grįžinėjau prie atomazgos ir bandžiau suvokti, kodėl ji tokia. Galiausiai tikriausiai aiškaus atsakymo ir nėra. Gerijonas priartėja prie ugnikalnio ugnies, prie savo tikrosios prigimties, regi ir mato, priima pasaulį ir savo baisumą tokį, koks jis yra. Gerijono gera širdis, jis jautrus ir jo monstriška išvaizda neatitinka prigimtinio jautrumo. Ši fiktyvi autobiografija tarsi įsiterpia iš laiko nuotolio į Antikos literatūros nišą ir byloja tuo balsu, kurio stigo anų laikų literatūroje. Galgi tos visos pabaisos ir monstrai, kurių bijome, kuriais šlykštimės ir džiaugiamės, kai herojai pusdieviai juos pribaigia kaip pasaulio blogio pradą, iš tikrųjų yra nesuprasti ir neišgirsti. Galbūt jiems (čia labai tinka tas Gerijono homoseksualumas) iš tikrųjų įkūnija grožio ir žiaurumo stereotipinius šablonus, įsitikinimus tiek literatūroje, tiek realiame gyvenime.

Galiausiai knygos pavadinime esantis būdvardis tampa vienu iš tūkstančių kitų būdvardžių, įsiterpiančių tarp veiksnio ir tarinio, tarp veiksmo ir subjekto. Koks galingas kartais yra būdvardis, kuris gali suartinti ir tuo pačiu atskirti nuo pasaulio. Veikėjas nagrinėja laiką ir jo prasmę, bando suvokti, kaip laikas veikia, pasitelkęs mokslinius apibrėžimus apie taškus ir judėjimą erdvėje, tačiau iš tikrųjų veikėjas už šio klausimo turi ir tą tikrąjį, knygoje neištartą: kodėl mes gyvename tik tam tikrą skirtą laiką? Ilgą laiką laukiau sprogimo, ugnikalnio išsiveržimo, Heraklio dešimtojo žygio ir Gerijono galo, tačiau tam tikroms istorijoms, kad ir kokios jos būtų panašios į antikines, nelemta pakartoti tokios pačios lemties. Autorė tyčia nieko nesusprogdina, ugnikalniai tyliai rusena, Gerijonas toliau sau gyvena nuolat kintančiame savivokos pasaulyje; kol Antikiniuose mituose dažniausiai viskas išsprendžiama herojų pergalėmis ir mirtimi, šioje alternatyvioje šiuolaikinio Gerijono visatoje leidžiama patyrus dvasinį lūžį atsitiesti ir pradėti viską iš naujo. Vilties kupina istorija apie nelengvus gyvenimo procesus.

Išmoningai parašytas kūrinys, kuris stebina savo neapčiuopiamumu, autorės gebėjimu kurti originalią realybę, kuri perteikia galimai istorijos tėkmėje prislopintus ir kiek nepatogius balsus ir nepopuliarius žiūros kampus. Antiką „įvilkdama“ į šiuolaikinį gėjų meilės istoriją, ji moderniai perteikia tai, ką kritikai įvardija kaip „tolimo artumo paradoksą“ susiedama tiek literatūrą, tiek žmogaus brandos amžinąsias problemas.

 

Jūsų Maištinga Siela