Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Knyga: Ana Paula Maia "Apie gyvulius ir žmones"

 

Ana Paula Maia. „Apie gyvulius ir žmones“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 136.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Literatūroje kaip ir gyvenime žmonės su siaubu žvelgia į gyvūnų kankinimus ir jų žudymą. Šią literatūrinę tendenciją į lietuvių literatūrą atnešė ir ją įgalino realistiškojo Jono Biliūno novelistika. Kalbu apie jo Kliudžiau ir Brisiaus galą, kuriuos skaitydami bent jau anksčiau dar mokykloje braukėme karštas ašaras. Apie kankinamus gyvulius prirašyta daug knygų, toji literatūra vienareikšmiškai kelia atviras diskusijas tarp to, ką dedame į burną ir to, su kokiu pasipiktinimu ir atgrasumu vertiname skerdyklų kasdienybę, kuri konvejeriniu būdu sukasi kasdien, kad patenkintų mūsų maisto racioną. Juk darbas skerdykloje irgi žudymas, todėl ir kankinimas? Apie tai, galima sakyti, rašo ir brazilų prozininkė Ana Paula Maia (g. 1977) savo trumpame romane Apie gyvulius ir žmones (prot. De gados e homens), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Skaitydamas Apie gyvulius ir žmones aiškiai įsivaizdavau, kaip šis romanas įtaigiai galėtų būti ekranizuotas. Neilgi ir taupūs skyreliai, sukurti kaip mizanscenos, prašyte prašosi perteikiami kameros. Nieko nuostabaus, kad rašytoja kuria purvinąjį realizmą, sutelkdama dėmesį į išgalvotą Brazilijos provincijos skerdyklą, kuri priklauso ponui Milui. Pas pastarąjį dirba šios pagrindinės istorijos veikėjas Edgaras Vilsonas, kuris tiksliu kūjo smūgiu nužudo galvijus. Romane jo pareigos vadinamos apsvaigintojo darbu, nors iš esmės tai yra gyvulio nužudymo pirmoji stadija, po to karvės, veršiukai ir jaučiai keliauja į kraujo nuleidimo ir pjaustymo cechus.

 

Veiksmo nėra kažin kiek daug, autorė renkasi atskleisti skerdyklos subtilybes iš Edgaro perspektyvos ir filosofijos, pastarasis atskleidžiamas kaip koks gyvulių šamanas ir psichologas. Edgarui itin svarbu, kad gyvuliai nekentėtų, jeigu kas tiksliai nepataikytų į tarpuragį, o taip nutinka aštuoniolikmečiu Bronkui provokatoriui, kuriam labai patinka, kai gyvuliai kamuojasi. Deja, Edgaras nedovanoja šio barbariško elgesio ir ryžtasi įvykdyti keršto akciją, kuri iš esmės tampa romano trilerio ašimi. Visgi įdomu ir kiek keista, kad rašytoja šio trilerio neaštrina: dingsta skerdyklos darbuotojas, atrodo, turėtų būti sukviestos visos pajėgos, tačiau gyvenimas, netgi savininkui sužinojus apie įvykį, teka sava vaga. Galbūt tai braziliškas juodadarbių tikrovės atspindys: iš esmės žmonės nelinkę kapstytis po nusikaltimus, tad leidžia viskam kuo greičiau pamiršti ir gyventi toliau. Tą socialinį nesaugumą ir žmonių apleidimą gerai iliustruoja romane pavaizduotos moterys su vaikais, kurie iš bado prašosi kritusių skerdyklos galvijų mėsos, o pastaroji nebėra tinkama maistui.

 

Apskritai skerdykloje dirba visokio gyvenimo matę vyrai. Suomijoje elnius skerdęs vyras, hibridinis baltosios rasės ir indėnų palikuonis, senukas ir, žinoma, pats Edgaras, nešęs muilą iš kasyklos šachtų, kurių paniškai bijo dėl ten įvykusių nelaimių, todėl mieliau renkasi kūju daužyti karves. Visgi Edgaras turi savitą filosofiją, jis nėra linkęs kvestionuoti savo elgsenos, veikiau pateisina, jog kažkas turi atlikti šį žudymo ritualą ir geriausia, kad tai būtų toks humaniškas kaip jis pats. Iš tikrųjų jis skerdykloje save suvokia kaip kunigą, kuris duoda galvijams paskutinį patepimą, brėžia baltus kryžius gyvulių kaktose, žiūri į jų juodas akis, tačiau nieko negali įžvelgti. Kita vertus, jis perpranta tų gyvulių elgseną, stebi, kada galvijai pasisukę į šiaurę, o kada į vakarus, suvokia jų paniką ir moka tą baimę apmalšinti, deja, kiti aplinkiniai to nesupranta. Apskritai Edgaras tampa tokiu prieštaringu veikėju, kuris yra įtikėjęs savo misija, tačiau jo tikslūs veiksmai ir įsitikinimai kelia šiurpą, jog tariamas sakralumas eina išvien su brutaliu žudymu.

 

„Kartu su kolegomis jie maloniai nustebę suvalgo visą dėžę. Mėsainiai tokie apvalūs, su prieskoniais, net neatrodo, kad tai kada nors galėjo būti jautis. Neįmanoma įsivaizduoti, koks nežabotas siaubas slypi už tokio puikaus ir subtilaus skonio (p. 21).“

Ana Paula Maia

 

Rašytoja Ana Paula Maia preciziškai tiksli ir taupi, rašo trumpais sakiniais, neapsunkindama stiliaus, atsisakydama sentimentalumo. Stilius praktiškas ir ritmingas, tinkantis perteikti elementarius ir primityvius skerdyklos žudymo ir skerdimo procesus. Romane yra ir mistinių dalykų, kai karvės ima elgtis keistai, viena iš jų netgi nusižudo, nors skerdyklos prižiūrėtojui atrodo, jog tai kažkoks gyvūnas ar plėšrūnas baugina galvijus. Vienas įdomiausių ir mistiškiausių romano motyvų – masinis galvijų elgesio pasikeitimas. Karvės pradeda elgtis nepaaiškinamai: jos nebeina į gardus, puola į paniką arba, priešingai, sustingsta katatoniškoje būsenoje. Kai kurie gyvūnai pasirenka tai, ką galima pavadinti tik savižudybe – jie šoka į upę ir nuskęsta. Šis elgesys rodo, kad gyvūnai pajuto sistemos gedimą. Tai nėra tik instinktyvi baimė; tai kolektyvinis protestas arba nuojauta, kad pasaulyje kažkas nebegrįžtamai sugedo. Tai sufleruoja, kad galvijai turi tam tikrą bendrą sielą arba intuityvų ryšį, kurio žmonės, apakinti savo pramoninio pragmatizmo, nebeturi. Primena aliuziją į Orwello Gyvulių ūkį, kada gyvuliai neapsikentę sąlygų sukilo prieš savo šeimininkus.

 

Labai nustebino scena, kai į skerdyklą atkeliauja išsekusios karvės iš Libano. Scena politizuota, nes šiek tiek perteikia žydiškų ir musulmoniškų karvių susimaišymą, kurias bando pagal elgesį atskirti ir pažymėti pats Edgaras. Žydų ir musulmonų karvės romane simbolizuoja sakralią mirtį, kuri supriešinama su pramonine mirtimi. Tai dar vienas būdas, kuriuo Ana Paula Maia klausia: kas daro mus žmonėmis – mūsų gebėjimas užjausti, ar mūsų sukurti ritualai, kurie pateisina kraujo liejimą? „Visi jie – žudikai, tik skirtingų rūšių, atliekantys savo vaidmenį prie skerdimo konvejerio (p. 44).“

 

Romane yra ne viena nuoroda į Biblijos Senojo Testamento pasakojimus, bet vienas ryškiausių – potvynio motyvas, žadantis apokalipsines nuojautas ir pono Milo skerdyklos klestėjimo pabaigą. Tai simboliška, nes siaučiant stichijai aptinkamos savižudės karvės, Edgaras vos nepaskęsta. Apokaliptinės nuotaikos būtinos nuplauti sūrų galvijų kraują, sugriauti sistemą, pasaulio neteisybę. Tai visai suprantama, nes visas romanas kritikuoja mūsų civilizacijos laimėjimus ir pasididžiavimo fasadą. Mes sukūrėme vakcinas, skrendame į kosmosą, turime dirbtinį intelektą, tačiau už viso to slypi kitų gyvybės formų išnaudojimas mūsų reikmėms. Mes esame abejingi žudymui, nes fotografuodami ir dėdami skaniausius patiekalus į socialinius tinklus nenorime žinoti, iš kur visa tai atkeliavo. Romano žinia yra negailestinga: pasaulyje, kuriame gyvybė traktuojama kaip produktas, mes visi esame tik jautis, laukiantis savo smūgio į kaktą. Ana Paula Maia ne moralizuoja, o tiesiog konstatuoja faktą – mes nebeturime teisės vadintis aukštesnėmis būtybėmis, kol mūsų egzistencija yra pagrįsta sisteminiu, pramoniniu žudymu.

 

Maištinga Siela

Knyga: Álvaro Enrigue "Išsvajotos tavo imperijos"

Alvaro Enrigue. „Išsvajotos tavo imperijos“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara, 2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.

 

Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų, vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.

 

Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero. Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų. Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.

 

Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta, kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.

 

Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?

Álvaro Enrigue

 

Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas, kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje, eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas – tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau, pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.

 

Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės brangakmenį (p. 70-71).“

 

Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa, dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti, ieškodami savo šaknų.

 

Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022 (taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.

 

Maištinga Siela

Knyga: Claudia Piñeiro "Elena žino"

 

Claudia Piñeiro. „Elena žino“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmąkart apie argentiniečių rašytoją Claudia Piñeiro (g. 1960) sužinojau iš 2022 metais paskelbto trumpojo Tarptautinio Booker literatūros nominantų sąrašo. Kadangi pasidomiu šiais sąrašais, tuokart vyliausi, kad šis neilgas romanas bus vieną dieną išverstas į lietuvių kalbą, o po to apie jį pamiršau... Tačiau leidykla Rara išties pateisina retų paukščių pasirodymą lietuvių knygynuose, tad ėmėsi kaip visada nekomercinio sprendimo – išversti ir išleisti Claudios Piñeiro romaną Elena žino (isp. Elena sabe), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė.

 

Šiaip išduosiu paslaptį, kad mane kur kas labiau žavi ir jaudina istorijos, kuriose dažniau dėmesio centre yra pagyvenę žmonės arba jau visai seni, nes tada atsiveria kažin kokia kitokia gyvenimo ir pačios kuriamos istorijos suvokimo perspektyva, apie kurią paprastai nesame linkę pagalvoti. Argentinietės romane Elena žino – Parkinsono ligos kamuojama senolė Elena ir viena jos diena iš namų į Buenos Airių tolimo rajono pakraščius. Siužete nėra labai daug dinamikos, primena Ilga dienos kelionė į naktį, kur per vienos dienos kelionę atsiveria Elenos praeitis. Elena ieško teisybės, nes mano, kad jos 44 metų dukrą Ritą kažkas pakorė ant bažnyčios varpo, pati nusižudyti negalėjo, nors inspektorius, policija, kunigas ir aplinkiniai jai teigia, kad Rita nusižudė.

 

Kur Elena keliauja, sužinome ne iš karto, bet galiausiai atskleidžiama ir tragiška Izabelės istorija. Izabelę prieš 20 metų Elena ir Rita atkalbėjo nuo aborto ir parvežė ją atgal į namus, nors niekada daugiau jos nesimatė ir šiaip buvo nepažįstamos. Elena įsitikinusi, kad Izabelė turi grąžinti skolą ir padėti jai surasti Ritos žudiką... Po to romane grįžtama į Elenos praeitį, dažniausiai į tas scenas, kai ji bendravo su dukra Rita. Nors pabrėžiama Elenos motiniška meilė Ritai, bet, pasirodo, motina ir dukra nuolat bardavosi dėl visokiausių buitinių dalykų: „Ji mylėjo ir myli, nors to neišsakė, nors jos riedavosi ir pasitraukdavo viena nuo kitos, diskutuodavo tartum plakdamos rimbu, nors ji neglostė, nebučiavo, – motina myli. Ar ji vis dar motina, jei dukters nebėra? – klausia savęs (p. 51).“

 

Iš tikrųjų romanas kuriamas dviem ryškiomis kryptimis: viena iš jų – detektyvinė istorija (kas nužudė Ritą?), o kita – Elenos ir dukters Ritos santykių raida. Nors tai nėra kanoninis detektyvinis žanras, tik subtilios užuominos, visgi didžioji pasakojimo rašytojos fokusuojasi į įtampą, kurią kuria Elenos kūniškumas, o tiksliau – ligos pasireiškimas. Daug pagrindinės veikėjos fizinio neįgalumo vaizdavimo, Elena nuolat privalo vartoti tabletes ir gaivinti savo kūną tarsi robotą, kad galėtų keliauti per miestą. Negana to, ji dvokia šlapimu, bėga seilės, o judesiai lėti, žarnynas aptingęs, bet bene svarbiausias akcentas yra Elenos žvilgsnis į pasaulį: ji negali pakelti akių, jos žvilgsnis mato tik grindinį, žmonių batus, rankų judesius, tačiau jai retai tenka pamatyti veidą. Tai, sakyčiau, oidipiška, nes visą gyvenimą Elena nematė savo ir Ritos disfunkcinių santykių ir tik kuo mažiau matydama pasaulio, tuo labiau ji supranta apie savo ryšį su dukra.

 

„Kuo tampa žmogus, kai jam nebepriklauso ranka, nebepajėgianti apsivilkti striukės, koja, nepakylanti prieš žengiantį žingsnį, neišsitiesiantis kaklas, dėl kurio nebeišeina pažiūrėti į akis? Kai nebegali pakelti galvos ir į pasaulį žvelgti tiesiai, kas gi esi? Gal tu esi smegenys, kurios vis dar mąsto, bet jų nurodymų niekas nepaiso? O gal tu esi pačios mintys, kurių negali nei pamatyti, nei paliesti, nes slepiamame kaukolės? (p. 73).“ Elena išties nuolat kovoja su savo liga, kurią vadina kale. Ji susikūrusi ištisą ritualą, pvz., vardyti Buenos Airių gatvių vardus, vaistų ir raumenų pavadinimus, idant tokiu būdu išlaikytų protą, tačiau greitai skaitytojas suvokia, kad būtent šitoks „racionalus rožančius“ tėra būdas tvirtai laikytis savo teorijos apie Ritą. Štai kodėl ji instinktyviai trokšta Izabelės pagalbos, ji nori paliudijimo ir supratimo, kad Rita negalėjo nusižudyti.

 

Svarbus lietaus motyvas. Elena įsitikinusi, kad Rita negali nusižudyti bažnyčioje per lietų, nes paniškai bijojo būti nutrenkta žaibo, bet nepagalvoja, kad gal gyvenime Ritai kas nors buvo baisiau už žaibą. Elena įsitikinusi, kad pažinojo savo dukrą, suvokė Ritos negalėjimą susilaukti vaikų, tad motinystės privilegija laikė savo pačios iliuzijas, kad iš prigimties perprato Ritos pasaulį, tačiau, pasirodo, kad nė velnio... Iš tikrųjų romanas Elena žino yra apie tai, kad Elena nieko nežino apie Ritą, nes tai iliuzija, kylanti iš motinystės sureikšminto vaidmens, todėl Elenai apmaudu, kad Rita buvo bevaikė ir kad šiam pasaulyje net vaisingos motinos gali nenorėti vaikų.

Claudia Piñeiro

 

Didžiausias šio romano prasminis grožis atsiveria, kai autorė nuolat aprašydama Elenos senatvės ir ligos kamuojamą kūną iš tikrųjų kuria ir apie socialinių kūnų sąveiką, pvz., Elena mėgo kontroliuoti Ritos gyvenimą, nes manė, kad tam turi teisę kaip motina, nes Ritą laikė savo pačios kūno tąsa. Įdomus nematytas disfunkcinis bendravimo modelis kylantis iš motinos ir dukters santykių ir priklausomybių stereotipinių modelių savintis savo palikuonis kaip nuosavybę. Kadangi Izabelė prieš 20 metų buvo atkalbėta nuo aborto, Elena tiki, kad ir Izabelė mirtinai jai turi būti dėkinga, nes suteikė tą patį motinystės džiaugsmą, todėl Izabelė yra skolinga kūniškai Elenai, tad gali ja naudotis. Paradoksas tame: kad per kūniškumo „skolas“ (abortai, gimdymai) žmonės kuria ir socialinius ryšius, savinasi vieni kitų kūnus ne bet kaip, o šiuo atveju iš tariamų vertybinių stereotipų (aš tau padėjau išsaugoti vaiką, tu privalai man sugrąžinti Ritos bent jau teisingumą), kad kiekviena moteris turi gimdyti ir mylėti savo vaiką ir tai yra didžiausios laimės moters išraiška. Deja, Elena negali suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vaikas motinai retesniais atvejais gali būti dvasinis žlugimas. Taigi romanas apie moterišką vienkryptį solidarumo iliuziją, iš kurios paradoksaliai atsiranda ir vienybė, ir tas pats prievolės būti kaip visoms smurtas, kurį pati Elena darė savo dukrai tampydama dar mažą pas ginekologą tikrinti gimdos...

 

Žodžiu, šis romanas sudėtingas netobulos motinystės atlasas, kuris atveria nesąmoningu smurtu kaip tradicija grįstą elgesį. Galų gale koks iš tikrųjų buvo Elenos ir Ritos ryšys? Subordinuotas ar harmoningas? Vienoks Ritai, kitoks Elenai. Aišku, ne visi vaikai gali pakelti itin sunkiai sergančių tėvų priežiūros prievolę, kai sudėtingas charakteris visą gyvenimą galbūt griovė gyvenimą...

 

Visgi tai nėra lengvas romanas, jame veriasi sudėtingas argentiniečių moterų skirtingų kartų gyvenimas, galimai artimas ir mūsų lietuvėms. Daugiabriaunės situacijos leidžia kalbėti apie senatvę, ligas ir pažeidžiamumą, ateinantį ne tik iš kūniškumo, bet ir iš sociumo, kitaip sakant, romane tai tampa vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Elena žino yra keletas kūnų, primena lėlę matriošką, kur galima besibaigiančio gyvenimo situacijas lukštenti kaip svogūną. Neįprasta ir romano kalba bei ritmas. Man sunku pasakyti, kaip lietuviškai pavyko vertimas, tegu tą lygina profesionalai, tačiau tekstas nėra iš lengvųjų, parašytas tokiu beveik sąmonės srautu, kuriame įvairūs dialogų ir pokalbių fragmentai susilieja su pasakotojos kalba, tačiau kaip palankų bruožą išskirčiau romano lakoniškumą ir taupumą. Visgi mačiau, kad daugelis romaną gyrė, tačiau iki pusės teko šiek tiek pasigalynėti. Neslėpsiu, kad įsitraukti buvo šiek tiek nelengva, tikėjausi didelės įtraukos, tačiau vėliau teko pasiduoti, kad reikia eiti per Elenos fizinių pojūčių nepatogumus, kad suprasčiau kaip Claudia Piñeiro kuria psichologinę įtampą. Bet kokiu atveju romanas sudėtingas ir nevienadienis, tačiau ar jis bus tarp tų geriausių Raros knygų? Man asmeniškai tikriausiai panašiai kaip su kitos argentinietės Marios Gainza Regos nervas romanu: supranti, kad gera, bet pasmerkta paskęsti kitų gerų knygų sraute. Bet kokiu atveju, nesigailiu, kad skaičiau.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Leidyklos "Rara" visos šiuo metu išleistos serijos knygos

Sveiki,

Leidykla „RARA“, įkurta 2019 metais, išsiskiria savo kryptimi į kokybišką, išskirtinę ir neįprastą literatūrą. Tai nedidelė, tačiau ambicinga leidykla, kuri daugiausia dėmesio skiria šiuolaikinei ir klasikinei užsienio autorių grožinei literatūrai. „RARA“ siekia atrasti ir pristatyti Lietuvos skaitytojams kūrinius, kurie būtų ne tik įdomūs, bet ir praturtintų kultūrinį akiratį, skatintų naujas patirtis ir mąstymą. Leidyklos pavadinimas „RARA“, lotynų kalboje reiškiantis „retas paukštis“, puikiai atspindi jų filosofiją – ieškoti ir leisti unikalius, retai sutinkamus literatūros perlus.

Viena iš pagrindinių „RARA“ išskirtinumų yra kruopštus knygų atrankos procesas ir ypatingas dėmesys knygos dizainui. Leidykla bendradarbiauja su talentingu dizaineriu Linu Spurga jaunesniuoju, kurio dėka kiekviena „RARA“ knyga tampa ne tik turinio, bet ir vizualiniu malonumu. Leidyklos logotipas – stilizuotas paukščio profilis – taip pat pabrėžia jų siekį išsiskirti ir būti atpažįstamiems. „RARA“ leidžia ne tik pripažintus pasaulio literatūros klasikų kūrinius, bet ir pristato naujus, eksperimentinius autorius, dažnai ignoruojamus didžiųjų leidyklų.

„RARA“ iki šiol yra išleidusi nemažai reikšmingų knygų, atspindinčių įvairias literatūros kryptis ir žanrus. Tarp jų galima rasti tokius autorius kaip Vladimiras Nabokovas („Pninas“, tapęs pirmuoju leidyklos leidiniu), Italo Calvino („Nematomi miestai“, „Kosmikomiksai“, „Ponas Palomaras“), Jorge Luis Borges („Fikcijos“), Cormac McCarthy („Kraujo meridianas“), Anne Carson („Raudonos autobiografija“), Max Porter („Tamsios sielvarto plunksnos“), Olga Ravn („Darbuotojai“, „Vaško lėlė“), Benjamin Labatut („Kai liaujamės suprasti pasaulį“, „Maniac'as“), Georgi Gospodinov („Laiko slėptuvė“, „Liūdesio fizika“), Fernanda Melchor („Paradais“), José Emilio Pacheco („Mūšiai dykumoje“) ir daugelį kitų. Šie autoriai atstovauja įvairioms šalių literatūroms ir rašymo stiliams, tačiau juos vienija aukšta meninė kokybė ir gebėjimas įtraukti skaitytoją į savitą literatūrinį pasaulį. Leidykla taip pat pristato ir mažiau žinomus, bet talentingus autorius, tokius kaip Shuang Xuetao, Adania Shibli, Yoko Tawada, Tine Høeg ir kitus, taip praplėsdama Lietuvos skaitytojų literatūrinį horizontą.

Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela