Knyga: Álvaro Enrigue "Išsvajotos tavo imperijos"

Alvaro Enrigue. „Išsvajotos tavo imperijos“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara, 2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.

 

Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų, vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.

 

Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero. Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų. Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.

 

Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta, kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.

 

Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?

Álvaro Enrigue

 

Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas, kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje, eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas – tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau, pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.

 

Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės brangakmenį (p. 70-71).“

 

Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa, dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti, ieškodami savo šaknų.

 

Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022 (taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.

 

Maištinga Siela

Knyga: José Emilio Pacheco "Mūšiai dykumoje"

 Jose Emilio Pacheco. „Mūšiai dykumoje“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 80.

Sveiki, skaitytojai,

„Pasaulyje, kuriame natūrali tik neapykanta, meilė yra liga (p. 54)“.

Man patinka leidyklos Rara mažos, kone miniatiūrinės knygelės, kurias be atokvėpio galima suskaityti per vieną vakarą ir nepaliauti galvoti apie trumpojo romano sprintą, jo paliktą skonį bei poveikį. Viena iš tokių knygų – meksikiečių rašytojo Jose Emilio Pacheco (1939-2014) pačioje Meksikoje tikra klasika tapusi knyga Mūšiai dykumoje (ispn. Las batallas en el desierto). Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Simonas Bernotas. Tiesa, žurnale Metai (Nr. 2, 2015) buvo publikuojamos (romano pavadinimas pateikiamas vienaskaitos forma) Mūšis dykumoje ištraukos, o jas vertė anuomet iš 1999 metų originalo Bronius Dovydaitis. Tiesa, Simonas Bernotas vertė iš 2018 metų versijos. Nežinau, kiek vertimai yra kokybiški, bet jie labai skiriasi ritminiu atžvilgiu. Pats autorius nuo 1980-1981 metų, kai pasirodė Mūšiai dykumoje, kūrinį redagavo ne kartą, keitė sakinių struktūrą, ilgino pasakojimą ir, kaip knygos pabaigoje autoriaus kūrybą apibendrinanti tautietė ir Uragano sezonas autorė Fernanda Melchor teigė, tai buvo vienas iš tų rašytojų, kuris perrašinėjo savo kūrinius net jiems išėjus ir tapus labai populiariems.

Palyginkite vertimo pirmąjį romano sakinį.

S. Bernoto vertimas: „Prisimenu, neprisimenu – kurie metai tai buvo? (p. 11)“

B. Dovydaičio vertimas: „Vis stengiuosi prisiminti, bet niekaip neįstengiu: kurie tada ėjo metai.“

Vienu ypu perskaitomas kūrinys palieka geros literatūros įspūdį. Tenka sutikti, kad tekstas aprėpia labai daug niuansų, tačiau perskaityti nereikia didelių pastangų, nes autorius išlaiko tą įprastą romano tėkmę, lengvai perteikia daugiasluoksniškai sudėtingiausius dalykus.

Istorija pasakoja apie berniuką vardu Karlą, kitų dar vadinamu Karlitu. Pastarasis įsimyli savo mokyklos draugo Džimo 28 metų motiną Marijaną. Džimis mokyklai ir Karlitui nuolat giriasi, kad jo tėvas yra įtakingas Meksiko miesto politikas, stovįs gero draugo Prezidento pašonėje, pastarojo tėvo laikraščio iškarpas renka ir kaupia. Tiesa, Džimis nėra santuokinis vaikas, jis tiesiog jaunos ir patrauklios meilužės Marijanos benkartas ir aplinkiniai supranta, kad jis viešumoje niekada nebus pripažintas, todėl ir lanko prasto rajono valstybinę mokyklą. Iš tikrųjų šioji situacija atspindi apskritai korumpuotų ir dvigubus gyvenimus gyvenančių Meksikos žmonių gyvenimus. Ne tik politikų. Paties Karlito tėvas taip pat turi atskirą šeimą, tačiau viešai palaiko tik tą, kuri palaiminta katalikų Bažnyčios, t. y. Karlito šeimą. Ne ką geresnis likimas klostosi ir suaugusiam broliui Hektorui, kuris puola prievartauti čionai dirbančias tarnaites ir vartoja narkotikus, o motina kaip iš protėjusi meldžiasi, nes tik religija palaiko visų Meksikos motinų iliuziją apie padarius ir moralius vaikus.

Regis, religiniais dalykais veikėjai bando išspręsti ir Karlito nuodėmę, mat šis viešai prisipažįsta mylįs Marijaną, varydamas šeimą iš proto. Sugėdintas paauglys „gydomas“ dvejopai: „Mama sėdėjo klaupte ir meldėsi už mano sielą, kuriai grėsė amžinas prakeiksmas. Aš atsilaupiau prie klausyklos. Mirdamas iš gėdos, viską papasakojau tėvui Feranui. [...] Sukalbėjau dvidešimt „Tėve mūsų“ ir penkiasdešimt „Sveika, Marija“. Kitą dieną priėmiau Komuniją. O vakare mane nuvedė į psichiatrijos kliniką baltomis sienomis ir chromuotais baldais (p. 41–42)“. Kitą vertus, Karlitas gyvena juk ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, augančiame Meksiko megapolyje, kur perversmai ir neramumai drebina šalį, todėl paauglio naivumas ir įsitikinimas, kad myli ir negali gyventi be klasės draugo mamos, atrodo, netgi juokingai naivus.

Jose Emilio Pacheco

Visgi suprantamas Karlito susižavėjimas Marijana, nes ji gyvena invazinės angliškos kultūros apsuptyje, ją šelpia įtakingas politikas, išlaiko vaiką ir jos puikų būstą. Visi to laikotarpio pasiturintys sostinės gyventojai tarsi kultūriškai ir socialiai izoliavosi nuo meksikietiškos ir vietinės indėniškos kultūros, vartodami anglų kalbą arba bent jau anglicizmus ir importines prekes. Prasideda masinis socialinis persisluoksniavimas, o Karlitas tampa viso to pasakojimo apibendrinamuoju sockultūrinės stigmos simboliu, kuris geria kokakolą, nešioja teniso batelius, žiūri angliškus filmus, skaito užsienietiškus komiksus, kurio tėtis parduoda muilo fabriką ir tampa amerikietiškos kompanijos dalinio vadovu ir persikrausto į turtingą ir saugų rajoną. Galima sakyti, kad Karlitas naiviai įsimyli ne tik Marijaną, bet jos prabangą, ateinančią per anglišką kultūrą, kurio Karlitas neturėjo namuose, kai tėvo firma pamažu bankrutavo. Pavargusios ir išsekusios meksikietės suseno ir pražilo kur kas greičiau („Jo motina, būdama dvidešimt septynerių, atrodė kaip penkiasdešimtmetė (p. 26)“), o štai Marijana yra amerikietiškos kultūros produktas, išlaikiusi nerūpestingą jaunystę, nors kaina to – parsidavimas, tačiau jai likimas ne ką žiauresnis nei Tolstojaus Anai Kareninai.

Man šis romanas iš vienos pusės apie augančio berniuko susivokimą, tačiau autorius išmoningai pasakoja apie savo šalies didįjį socialinį lūžį. Kitados berniukai, žaisdami karą ir save vadinę žydais ir arabais kieme, iš tikrųjų imitavo ir kultūrinė-politinį mūšį, kuris nulėmė visos šalies socialinę nelygybę, skurdo ir korupcijos mastą besitęsiantį iki šių dienų. Nesunku suprasti, kad laimingieji, kurie suspėjo pritapti invazinėje JAV vartotojiškoje kultūroje ir konkurencingoje ekonomikoje, pramoko angliškai, gavo postus – tie ir sukūrė aukštesniųjų klasę, paremtą dažniausiai rasizmu ir korupcija, mat tą padarė daugiausia šviesiaodžiai ispanai kolonistai, o indėnų palikuonys bei valstiečiai ir toliau kraustėsi ir plėtėsi skurdžiuose kvartaluose. Tam tikra prasme Mūšiai dykumoje apibendrina daugiapolitinius mūšis, ar jie tik būtų vaikų kieme, ar didžiojoje politikos tarptautinėje arenoje, tačiau akivaizdu, kad laimi tas, kuris baltesnis, kuris apsukresnis, kuris gyvena dvigubus gyvenimus, kitaip sakant, kieno galios svertas, tas ir kuria istoriją bei lemia kitų likimus. Visa tai aidi nuolat romano kontekste, nors pasakotojas nedetalizuoja ir neapsunkina skaitytojo perrašinėdamas kronikas.

Skaidrus ir miniatiūrinis romanas, paaiškinantis ne tik Meksikos, bet iš dalies ir visos Lotynų Amerikos istorijos raidą, kuri, deja, skausmingai tebesitęsia ir šiandien. Meksika savo žemėlapio forma makabriškai primena gausybės ragą, deja, ne paties meksikiečiams. Galima tik iš dalies kaltinti, kad dėl visko kalta kapitalistinė JAV, kuri įsiskverbė į šalį ir ją papirko, tačiau iš kitos pusės – prie lovio pribėgę ir valdžios ištroškę meksikiečiai (daugiausia ispanų kolonistų palikuonys), augę prie tokių dievobaimingų motinų kaip Karlito, visgi be jokių moralinių skrupulų parsidavė ir pardavė savo šalį. Ko verta religija viso šio pasakojimo kontekste? Ji, atrodo, nepajėgi nei perauklėti Karlito, tik nebent sugėdinti, priversti jausti kaltę, nepajėgi perauklėti ir šalies įtakingųjų, kad elgtųsi pagal krikščioniškąją dorovės ir teisingumo sampratą, todėl Meksika, iš dalies kaip ir Rusija, rodos, yra idealistų šalimi, kurioje heroizmas ir geresnio gyvenimo svajonės siekimas tampa neretai ir žmogaus pragaištimi tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, leidžianti gangrenuoti šalies gyventojams, išlaikant korumpuotus šalies valdžios organus ir mafiją. Atverianti knyga, kurią, sako F. Melchor, viena iš tų, kurią kaip karštą bulvytę bado metu graibsto net Meksikos mokyklinėje programoje. Nesunku suprasti kodėl.

Jūsų Maištinga Siela