Tęsiu Jūsų užsakymus (labai pavėluotus), bet geriau dabar,
nei niekada!
APIE SERIALO PRODUKCIJĄ IR UŽKULISIUS
1999 metais pasirodęs meksikietiškas serialas „Meilės
vardan“ (originalus pavadinimas Por tu amor) tapo itin
svarbiu etapu venesualietės aktorės Gabrielos Spanic karjeroje. Po
stulbinančios pasaulinės sėkmės su „Apgavystėmis“ (La Usurpadora), aktorė
pasirašė trejų metų sutartį su „Televisa“ studija, o šis projektas buvo skirtas
įtvirtinti jos, kaip didžiausios Meksikos televizijos žvaigždės, statusą.
Serialo prodiusere tapo Angelli Nesma Medina, siekusi sukurti kokybišką ir
intensyvią dramą, kuri išlaikytų auditorijos dėmesį nuo pirmos iki paskutinės
minutės.
Serialo siužetas rėmėsi originalia medžiaga, kuri buvo
įkvėpta 1960-ųjų kūrinio „El Otro“. Nors 90 serijų skaičius tais laikais atrodė
kuklesnis nei įprastose „muilo operose“, tai buvo apgalvotas sprendimas –
kūrėjai siekė sukurti koncentruotą, dinamišką ir nenuspėjamą pasakojimą.
Meksikoje serialas buvo transliuojamas nuo 1999 m. gegužės iki spalio mėnesio,
o Lietuvoje žiūrovai šią istoriją pamatė šiek tiek vėliau, kai „Meilės vardan“
tapo viena iš populiaresnių telenovelės žanro kūrinių televizijos eteryje,
rodytų daugmaž po/per 2000-ųjų per LNK televiziją. Tuo metu Lietuvoje tai buvo meksikiečių
muilo operų pats pikas, aukso amžius.
Gamybos procesas vyko „Televisa San Ángel“ studijose
bei autentiškose vietose Meksike ir San Karlose. Siekiant suteikti kūriniui
tarptautinio spindesio, filmavimo grupė vyko net į Čikagą. Toks sprendimas
atspindėjo milžiniškas „Televisa“ ambicijas pasiekti ne tik Lotynų Amerikos,
bet ir JAV ispanakalbių auditoriją. Kuriant serialą buvo naudojamas pažangus
„multi-camera“ metodas, leidęs itin tiksliai perteikti Gabrielos Spanic ir jos
partnerio Saúlio Lisazo vaidybos niuansus bei emocinius personažų virsmus.
Vertinant serialo populiarumą, „Meilės vardan“ tapo
sėkmingu projektu, nors kritikų gretose vyravo nuolatinis lyginimas su
ankstesniu aktorės triumfu. G. Spanic teko nelengvas uždavinys – įrodyti, kad
ji nėra tik dviejų dvynių seserų Paolos ir Paulinos iš „Apgavystės“ serialo
vaidmenį atlikusi aktorė, todėl jos įkūnyta Marija del Sielo (pažodžiui reiktų
vardą versti tikriausiai Dangaus Marija) buvo kuriama su didesniu
charakterio gyliu ir dramatiška jėga. Lietuvoje šis serialas sulaukė šiltų
žiūrovų atsiliepimų ir tapo svarbia dešimtojo dešimtmečio pabaigos ir
tūkstantmečio pradžios populiariosios kultūros dalimi, subūrusia ištisą
telenovelės žanro gerbėjų kartą.
Įdomu tai, kad serialo pavadinimas „Meilės vardan“
tapo tarsi to meto romantinių dramų sinonimu, tikslesnis vertimas turėtų būti „Dėl
meilės“, bet vertėjai pasistengė. Serialą įgarsino tuo metu populiari skaitovė
ir aktorė Goda Piktytė. Nors didelių gamybinių skandalų, lydėjusių filmavimo
procesą, viešumoje nebuvo, pati projektų politika reikalavo iš aktorės
maksimalaus profesionalumo, o ji dažnai buvo matoma kaip etaloninė „Televisa“
divos figūra. Šis serialas iki šiol išlieka vertinamas dėl savo vientiso
siužeto ir to laikmečio televizijai būdingos estetikos, kuri sugebėjo sujungti
aistringą meilės istoriją su šiuolaikišku, ambicijų kupinu pasakojimo stiliumi,
tačiau toks kultinis kaip prieš metus pasirodęs serialas „Apgavystės“ visgi
netapo. Nors serialas buvo komerciškai sėkmingas ir užtikrintai laikėsi
„prime-time“ tinklelyje, jis dažniausiai išlieka minimas kaip solidus to meto
projektas, tačiau nebuvo tarp tų kūrinių, kurie dominuodavo „TVyNovelas“ ar
kitose prestižinėse Meksikos televizijos apdovanojimų ceremonijose.
Tuo metu Gabrielos Spanic karjeroje „Meilės vardan“
buvo traktuojamas kaip stabilus, kokybiškas serialas, tačiau jis nebuvo
laikomas novatorišku ar revoliuciniu žanro atžvilgiu, todėl didesnio ekspertų
pripažinimo ar apdovanojimų nominacijų jis nesulaukė. Dažnai nutinka taip, kad
po milžiniško hito (kaip „Apgavystės“) pasirodę projektai žiūrovų ir kritikų
yra vertinami per sėkmingesnio pirmtako prizmę, todėl „Meilės vardan“ liko
tarsi „Apgavysčių“ šlovės šešėlyje.
SERIALO „MEILĖS VARDAN“ AKTORIAI IR
SIUŽETAS
Serialo „Meilės vardan“ (Por tu amor) siužetas sukasi
aplink pagrindinę veikėją Mariją del Sielo Montalvo (reiktų paminėti, kad
Gabriela Spanic serialo pradžioje atlieka ir praeities siužete Marijos del Sielo
motinos vaidmenį) – kilnią ir atsidavusią jauną moterį, kurios gyvenimas
drastiškai pasikeičia dėl šeimyninių intrigų bei neapykantos. Marija gyvena su
tėvu ir seserimi, o jos kasdienybę temdo piktavališkas aplinkinių nusiteikimas
bei sudėtingi meilės vingiai. Istorijos ašis – konfliktas tarp Marijos ir Marco
Durano, paslaptingo bei kerštingo vyro, kuris pasirodo jos gyvenime. Iš pradžių
jų santykiai kupini nesusipratimų ir priešiškumo, tačiau ilgainiui šis ryšys
transformuojasi į aistringą ir sudėtingą meilės istoriją, kurią nuolat bando
sugriauti išorinės jėgos bei kitų personažų intrigos.
Pagrindinius vaidmenis atlieka jau minėta Gabriela
Spanic, įkūnijanti Mariją del Sielo, ir Saúlis Lisazo, vaidinantis Marco
Duraną. Gabriela Spanic į šį vaidmenį atėjo būdama „Televisa“ žvaigždė, ką tik
baigusi filmuotis pasauliniame hite „Apgavystės“ (La Usurpadora). „Meilės
vardan“ buvo jos būdas įrodyti, kad ji yra universali aktorė, galinti sukurti
visai kitokio pobūdžio personažą. Saúlis Lisazo, tuomet buvęs vienu
geidžiamiausių aktorių, prie projekto prisijungė dėl savo gebėjimo perteikti
tiek romantišką, tiek dramatišką charakterių pusę, kas buvo būtina Marco
personažui, kuris visai neseniai buvo atlikęs vaidmenį 1998 metais populiariame
seriale su Victoria Rufo „Gyvenu dėl Elenos“ (Vivo por Elena), irgi rodytą
Lietuvoje per LNK televiziją.
Aktorių atranka ir vaidmenų gavimo procesas šiame
seriale buvo griežtai kontroliuojamas „Televisa“ prodiuserių, ypač Angelli
Nesma Medinos. Atrankos procese pagrindinis dėmesys buvo skiriamas chemijai
tarp pagrindinių aktorių. Gabrielai Spanic šis vaidmuo buvo numatytas kaip
dalis jos tęstinio bendradarbiavimo su studija, siekiant išlaikyti aukštus
reitingus. Tuo tarpu kitų aktorių, tokių kaip Katie Barberi ar Roberto
Vanderis, atranka vyko ieškant talentų, kurie galėtų sukurti stiprius
antagonistus, būtinus telenovelės žanro įtampai palaikyti.
Svarbus serialo elementas – titulinė daina, taip pat
pavadinta „Por tu amor“, kurią atliko garsus meksikiečių dainininkas Cristianas
Castro. Ši daina tapo neatsiejama serialo dalimi, padėjusia sukurti romantišką
ir dramatišką atmosferą. Dainos tekstas ir melodija puikiai atspindėjo
pagrindinę serialo temą – meilę kaip aukščiausią vertybę, kurios vardan herojai
pasirengę kovoti ir aukotis. Kristiano Castro balsas suteikė kūriniui
jausmingumo, kuris tapo vienu įsimintiniausių to meto televizijos muzikinių takelių.
Siužetinės linijos plėtojosi per intensyvius
susidūrimus tarp Marijos del Sielo ir jos priešų, tarp kurių buvo ir jos paties
šeimos nariai. Serialas nagrinėjo temas, susijusias su melu, išdavyste ir
šeimos paslaptimis, kurios pamažu iškyla į paviršių. Kiekviena serija buvo
sukonstruota taip, kad žiūrovas jaustų nuolatinę įtampą, o kiekvienas epizodas
dažnai baigdavosi emociniu „kabliuku“, verčiančiu laukti kito serijos rodymo
laiko.
Serialo gamybos metu buvo daug dėmesio skiriama
scenografijai, kuri turėjo pabrėžti socialinę personažų padėtį. Prabangūs
namai, kuriuose vyko pagrindiniai veiksmai, kontrastavo su dramatiškomis
emocijomis, kurias išgyveno herojai. Filmavimai vyko tiek studijose, tiek
realioje aplinkoje, kas suteikė serialui tikroviškumo. Tai buvo vienas iš tų
projektų, kuriuose aktoriai turėjo pademonstruoti itin aukštą emocinį
meistriškumą, nes siužetinės linijos reikalavo dažnų personažų nuotaikų kaitos.
Pabaigoje galima teigti, kad „Meilės vardan“ sėkmė
buvo nulemta stipraus pagrindinių aktorių tandemo, dramatiško scenarijaus bei
muzikos. Nors serialas nepelnė didelių apdovanojimų, jis įtvirtino Gabrielos
Spanic kaip vienos svarbiausių to laikotarpio aktorių poziciją. Žiūrovai iki
šiol prisimena serialą dėl jo emocinio intensyvumo ir įtraukiančios istorijos,
kuri puikiai reprezentavo 10-ojo dešimtmečio pabaigos meksikiečių telenovelės
estetiką bei pasakojimo stilių.
Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro
Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara,
2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu
perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad
leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos
tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į
lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.
Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai
paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į
dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik
kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja
rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų,
vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos
versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes
viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės
Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas
neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko
konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė
nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip
atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.
Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais
įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja
konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia
datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol
nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų
actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero.
Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei
įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų.
Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams
magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina
su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.
Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti
nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros
palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu
labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius
Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso
laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta,
kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir
kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas
europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip
laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas
nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos
filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai
turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei
išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi
valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai
jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent
analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.
Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje
jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir
pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė
princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių
kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį
telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima
sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi
priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir
nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų
keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?
Álvaro Enrigue
Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas,
kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių
priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai
per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima
bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai
sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi
tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir
hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia
jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje,
eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas
– tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas
su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau,
pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija
romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja
priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios
imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria
actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.
Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos
tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius
ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet
žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas
absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį
kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro
amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir
nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis
kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės
brangakmenį (p. 70-71).“
Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų
kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo
miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa,
dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada
nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo
pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas
iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue
šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai
didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės
įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti,
ieškodami savo šaknų.
Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur
kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė
Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara
leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos
niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad
knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje
sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų
sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties
neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi
kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos
pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis
kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022
(taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos
provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas
tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis
galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.
1. Meksika turi 69 oficialias kalbas: iš jų viena yra
ispanų, o likusios 68 – vietinės indėnų kalbos, kurioms taikoma ta pati
juridinė galia kaip ir ispanų. Tai daugiau nei bet kurioje kitoje Šiaurės ir
Pietų Amerikos šalyje.
2. Meksika yra namai nykštukiniams triušiams: pasaulyje
yra tik viena triušių rūšis (pilkasis Volcano Rabbit arba Zacatuche), gyvenanti
kalnuose, kurių buveinė yra tik Meksikos ugnikalnių regione, aplink
Popokatepetlį ir Ištaksiuatlį.
3. Pirmoji žemyne spausdinta knyga buvo Meksike.
Meksikas buvo pirmasis miestas Amerikos žemyne, kuriame 1539 m. įkurta
spaustuvė ir atspausdinta pirmoji knyga.
4. Aukščiausias kalnas neturi sniego kepurės: Pico de
Orizaba – aukščiausias Meksikos kalnas, viršijantis 5600 metrų, – dėl klimato
kaitos sparčiai netenka savo nuolatinės sniego kepurės, ir prognozuojama, kad
ji visiškai išnyks per dešimtmetį ar du.
5. Meksikos upė teka po jūra: Jukatano pusiasalyje yra
povandeninė upė, tekanti cenotės (natūralaus šulinio) viduje, esančioje
vandenyno dugne. Tai optinė iliuzija, kurią sukuria sieros vandenilio
sluoksnis, skiriantis gėlą ir sūrų vandenį.
6. Pasaulio mažiausias ugnikalnis yra Meksikoje.
Cuexcomate ugnikalnis Pueblos mieste yra tik 13 metrų aukščio ir laikomas
neaktyviu. Jis net turi vidinius laiptus turistams.
7. Skaitytojų trūkumas sprendžiamas unikaliu būdu.
Knygų pardavimas yra toks mažas, kad vyriausybė retkarčiais taiko politiką,
leidžiančią žmonėms bilietais už viešąjį transportą atsiskaityti perskaičius
ištraukas iš knygos.
8. Pietų Amerika prasideda Meksikoje. Geografiniu
požiūriu, didžioji dalis Meksikos yra Šiaurės Amerikos plokštės dalis. Tačiau
Meksikoje yra daug daugiau Lotynų Amerikos, nei Šiaurės Amerikos savybių.
9. Terminas „Meksikos filtras“ (gelsvai rudas
atspalvis), naudojamas filmuose ir televizijoje vaizduojant dykumos peizažus,
tapo vizualiu Meksikos, ypač pasienio regionų, stereotipu.
10. Meksikas sėda. Meksiko miestas pastatytas ant
senovinio ežero dugno ir kasmet grimzta nuo 10 iki 30 centimetrų. Tai daro jį
vienu greičiausiai grimztančių didmiesčių pasaulyje.
11. Meksikiečių kalba nėra ispanų. Nors dauguma kalba
ispaniškai, patys meksikiečiai savo kalbą dažnai vadina tiesiog „mexicano“,
pabrėždami savo kalbos ir kultūros unikalumą, kuris apima tūkstančius nahuatlų
(actekų kalbos) ir kitų vietinių kalbų žodžių.
12. Miestas, apipintas vienu milžinišku voratinkliu.
Teksaso valstijos miesto Ocampo gyventojai kartais susiduria su fenomenu, kai
ištisi rajonai būna padengiami milžinišku voratinkliu, sukurtu tūkstančių vorų,
kurie susijungia migracijos metu.
13. Pasaulio turtingiausias žmogus buvo meksikietis
(ilgiausią laiką). Verslininkas Carlos Slim Helú ne vienerius metus buvo
laikomas turtingiausiu žmogumi pasaulyje pagal Forbes žurnalą, o jo turtas yra
sukauptas iš telekomunikacijų, prekybos ir bankininkystės.
14. Meksika – kaktusų valstybė. Nors Meksika yra
žinoma dėl tekilos, daugiau nei 500 iš 1500 pasaulio kaktusų rūšių auga tik
Meksikoje.
15. Užkariautojai nevalgė kukurūzų. Ispanų
konkistadorai iš pradžių atsisakė valgyti kukurūzus (pagrindinį actekų maistą),
manydami, kad jie tinka tik gyvuliams, o vietoj to vertino kviečius.
16. Meksika turi JAV atiduotų teritorijų. Po Meksikos
ir Amerikos karo 1848 m. Meksika prarado didžiulę teritoriją, kuri tapo JAV
valstijomis, įskaitant visą dabartinę Kaliforniją, Nevadą, Jutą ir dalis
Arizonos, Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo.
17. Didžiausia piramidė pasaulyje yra Meksikoje. Didžioji
Čolulos piramidė Pueblos valstijoje (isp. Gran Pirámide de Cholula) pagal savo
pagrindo tūrį yra didesnė nei Cheopso piramidė Egipte. Ant šios piramidės
ispanai pastatė bažnyčią.
Gran Pirámide de Cholula
18. Meksika turi unikalią Kalėdų tradiciją. Oachakos
valstijoje kasmet švenčiama „Noche de Rábanos“ (Ridiko naktis), kurioje žmonės
kuria sudėtingas skulptūras iš didžiulių ridikėlių.
19. Tekilą gamina tik vienas regionas. Tikila,
skirtingai nuo daugumos alkoholinių gėrimų, gali būti gaminama tik penkiose
Meksikos valstijose, o pagrindinis regionas yra Chalisko valstija.
20. Meksika – vėliavos pagerbimas po mirties. Jei
Meksikos vėliava nusidėvi, ji negali būti tiesiog išmesta. Ji turi būti
sudeginama specialioje ceremonijoje su kariniais pagyrimais. Tai šokiruojančiai
griežta ir simboliška taisyklė.
Tęsiu Jūsų pageidavimus
apie kadaise rodytus TV serialus ir šįkart sulaukiau net kelių prašymų pateikti
kuo plaresnį pasakojimą apie serialą „Apkabink mane“ arba „Apkabink
mane stipriai“ (ispan. Ambrazame muy fuerte), kurį kelis
kartus rodė per Lietuvos televizijos kanalus. Apie šio serialo siužetus,
aktorius, nematytus ir tikras intrigas bei serialo įdomybes šiandien kviečiu ir
susipažinti.
SERIALO „APKABINK MANE“
SIUŽETAS
„Apkabink mane stipriai“ turėtų
verstis į lietuvių kalbą, tačiau vertėjai supaprastino iki „Apkabink mane“ (Abrázame
muy fuerte) – tai 2000–2001 metais filmuota meksikiečių su 135 serijomis telenovelė,
kurios siužetas – tai sudėtingas meilės, paslapčių, socialinių skirtumų ir
atpirkimo audinys. Istorija prasideda turtingoje ir įtakingoje Rivos šeimoje,
kuriai priklauso didžiulės „Alaus dvaro“ žemės, kurioje auginami bananai. Jos
centre – jauna, graži ir geraširdė Kristina Rivos (Cristina Rivera), kuri
beprotiškai įsimyli vieną iš savo tėvo darbininkų – jėzuitų mokyklos mokytoją
Diegą Ernandesą (Diego Hernandez).
Kristinos ir Diego meilė
yra aistringa, tačiau pasmerkta nuo pat pradžių dėl didelių socialinių
skirtumų. Kristinos tėvas, donas Severianas, yra despotiškas ir valdingas
vyras, kuris niekada neleistų savo dukrai susituokti su „paprastu“ darbininku.
Sužinojęs apie jų santykius, jis įsikiša ir per prievartą išskiria
įsimylėjėlius. Jis nužudo Diegą, o Kristinai praneša, kad šis tiesiog dingo.
Sužinojęs apie Kristinos nėštumą, donas Severianas įkalina dukrą užmiestyje,
kad paslėptų šeimos „gėdą“. Ten Kristina pagimdo dukrą, kuriai duoda Marijos
del Karmen (Maria del Carmen) vardą. Tačiau donas Severianas klastoja dukters
mirtį ir atiduoda Mariją del Karmen auginti savo ištikimai tarnaitei Rakelai. Jis
įtikina Kristiną, kad jos kūdikis mirė.
Po šio sukrečiančio
įvykio donas Severianas suplanuoja, kad Kristina ištekėtų už jo valdytojo,
ambicingo ir klastingo Federiko Rivero (Federico Rivero), kuris slapta trokšta
Rivos šeimos turto. Nors Kristina išteka už Federiko, jų santuoka yra be
meilės, o Federikas išlieka šaltas ir negailestingas vyras. Tuo tarpu Marija
del Karmen auga nežinodama savo tikrosios kilmės, manydama, kad Rakela yra jos
motina, o Kristina – teta. Ji auga kartu su Karloso Manueliu Rivero (Carlos
Manuel Rivero), Federiko sūnėnu, kuris taip pat gyvena dvare. Tarp Marijos del
Karmen ir Karloso Manuelio užsimezga stiprus ryšys, kuris ilgainiui perauga į
meilę, tačiau ir ji, atrodo, yra pasmerkta.
Telenovelės siužetas
pasisuka dramatiška linkme, kai donas Severianas miršta, o Kristina netikėtai
apanka per keistą incidentą, kurį sukėlė Federikas. Federikas, siekdamas
užvaldyti Kristiną ir jos turtus, manipuliuoja ja ir bando ją izoliuoti. Jis
taip pat planuoja vesti Mariją del Karmen, manydamas, kad ji yra Kristinos
sesuo, ir taip dar labiau įtvirtinti savo pozicijas Rivos dvare. Vis dėlto,
Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis priešinasi šiam planui, o jų meilė
stiprėja, nepaisant Federiko ir jo pusseserės Deboros Faljer (Deborah Falier)
piktų kėslų. Debora, klastinga ir pavydi moteris, taip pat trokšta Karloso
Manuelio ir stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio
santykiams.
Istorijai besivystant,
paslaptingas žmogus, Chuanas Kortesas (Juan Cristobal), pasirodo dvare ir tampa
Kristinos patikėtiniu. Jis padeda Kristinai atgauti regėjimą ir palaipsniui
sužino apie Federiko klastą ir tikrąsias Marijos del Karmen šaknis. Išaiškėja,
kad Chuanas Kortesas yra ne kas kitas, o Diego Hernandezo brolis, atvykęs
ieškoti tiesos ir keršyti už brolio mirtį. Sužinojęs, kad Marija del Karmen yra
Diegoso dukra, jis prisiekia ją apsaugoti. Serialas kupinas intrigų, nes Marija
del Karmen sužino apie savo tikrąją tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius.
Jai tenka susidurti su Federiko ir Deboros piktumu, tačiau galiausiai meilė
triumfuoja. Kristina atgauna regėjimą, tiesa išaiškėja, o blogis yra
nubaudžiamas. Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis galiausiai gali būti
kartu, o Kristina randa ramybę ir atleidimą. Maždaug toks siužetas, tiesa,
sunku dėl tų vardų lietuvinti, gali būti, kad lietuviškame vertime kai kurie
vardažodžiai buvo pakeisti arba sulietuvinti kitaip.
SERIALO „APKABINK MANE“
KILMĖ IR SERIALO VERSIJOS, POPULIARUMAS IR ŽIŪROVŲ NUOMONĖ
Visgi riektų žinoti, kad
populiarioji versija (2000–2001) nėra originalus serialas. Jo siužetas paremtas
garsios meksikiečių rašytojos Caridad Bravo Adams romanu, pavadinimu
„Pecado Mortal“ (Mirtinoji nuodėmė). Ši knyga, išleista dar 1954 metais, tapo
pagrindu keliems populiariems ekranizavimams.Pati Caridad Bravo
Adams buvo nepaprastai produktyvi ir viena garsiausių telenovelės rašytojų
pasaulyje, o jos kūryba dažnai priskiriama „telenovelių Margaret Mitchell“
stiliui, nagrinėjančiam meilės be meilės santuokos ir kitas gilias temas. Dėl
savo gebėjimo pasiekti plačiąją auditoriją per radijo ir televizijos
adaptacijas, jos romanai, įskaitant „Pecado Mortal“, sulaukė didelio atgarsio
ir išliko populiarūs dešimtmečius.
Pirmasis šios istorijos
perkėlimas į ekraną buvo filmas „Pecado Mortal“ (1955), kuriame pagrindinius
vaidmenis atliko Silvia Pinal ir Víctor Junco. Vėliau, 2015 metais, „Televisa“
sukūrė dar vieną telenovelės versiją, pavadintą „Que te perdone Dios“. Šioje
adaptacijoje vaidino tokie aktoriai kaip Zuria Vega, Mark Tacher ir Rebecca
Jones, siekiant pritaikyti klasikinę istoriją šiuolaikinei auditorijai. Taigi,
„Apkabink mane“ yra tik viena iš daugelio sėkmingų Caridad Bravo Adams kūrinio
interpretacijų.
Serialas taip pat susilaukė
didžiulės sėkmės reitinguose ir buvo vienas žiūrimiausių serialų savo
transliacijos laikotarpiu. Nors konkrečių reitingų duomenų rasti sudėtinga,
bendras atgarsis ir apdovanojimai rodo jo didelį populiarumą. Kritikai ir
žiūrovai gyrė serialą už gerai sukurtą istoriją, puikius aktorių pasirodymus ir
gebėjimą išlaikyti įtampą iki pat pabaigos. Ypač teigiamai buvo vertinamas
serialo tempas, kuris buvo apibūdinamas kaip „greitas ir dramatiškas“. Net ir
po daugelio metų, DVD leidimai sulaukė teigiamų atsiliepimų dėl kokybės ir
galimybės peržiūrėti mėgstamiausias scenas.
Serialas pelnė daugybę
apdovanojimų, patvirtinančių jo sėkmę. Tarp svarbiausių apdovanojimų yra
„Premios TVyNovelas“, kurie yra vieni prestižiškiausių apdovanojimų Meksikos
telenovelėms. „Abrázame muy fuerte“ laimėjo keletą kategorijų, įskaitant:
Geriausia telenovelė
Geriausia aktorė (Victoria Ruffo)
Geriausias aktorius (Fernando Colunga)
Geriausia piktadarė aktorė (Nailea Norvind)
Geriausias piktadarys aktorius (César Évora)
APIE SERIALO „APKABINK MANE“ FILMAVIMO
LOKACIJĄ
Serialas „Apkabink mane“ pasižymėjo išskirtiniais ir
vešliais peizažais, kurie puikiai papildė dramatišką siužetą. Nors „Televisa“
studijos Meksike, kaip ir daugeliu telenovelės atvejų, buvo naudojamos
interjerų filmavimui, didžioji dalis išorės scenų, ypač su kriokliais ir sodriomis
plantacijomis, buvo nufilmuotos Meksikos pietrytinėje dalyje.
Pagrindinės filmavimo lokacijos buvo Tabasko
valstijoje, ypač jos sostinėje Viljahermosoje (Villahermosa) ir Teapos mieste.
Tabaskas yra žinomas dėl savo atogrąžų klimato, vešlios augmenijos, upių ir
įspūdingų krioklių, kas puikiai tiko „Alaus dvaro“ ir aplinkinių žemių
atmosferai sukurti. Šios vietovės suteikė serialui autentiškumo ir vizualinio
grožio, leidžiančio žiūrovams pasinerti į istorijos atmosferą.
Be Tabasko, kai kurios scenos buvo nufilmuotos ir
Čiapaso valstijoje (Chiapas). Čiapasas taip pat garsėja savo nuostabia gamta,
įskaitant kalnus, upes, krioklius ir atogrąžų miškus. Manoma, kad būtent šiose
valstijose buvo nufilmuotos scenos su kriokliais ir didelėmis augalų
plantacijomis, suteikusios serialui įspūdingo fono ir patrauklumo. Taip pat
minima, kad kai kurios scenos galėjo būti filmuojamos Tlakotalpane, Verakruso
valstijoje, ir Kankune (Cancún), nors pagrindinis dėmesys buvo skirtas Tabasko
ir Čiapaso gamtos grožiui. Tokia lokacijų įvairovė padėjo sukurti turtingą ir
vizualiai patrauklų pasaulį, kuris buvo neatsiejama „Apkabink mane“ sėkmės
dalis.
APIE PAGRINDINIUS SERIALO AKTORIUS IR JŲ
SANTYKĮ SU VAIDMENIMIS
María Victoria Eugenia Guadalupe Martínez
del Río Moreno-Ruffo, geriau žinoma kaip Victoria Ruffo,
yra viena žinomiausių ir gerbiamiausių Meksikos telenovelės aktorių. Gimusi
1962 m. gegužės 31 d. Meksikoje, ji per savo ilgametę karjerą, prasidėjusią
1979 metais, sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai „dramos
karalienės“ titulą. Jos unikalus gebėjimas perteikti gilų skausmą, trapumą ir
atsparumą pavertė ją viena mėgstamiausių žiūrovų aktorių. Tarp ryškiausių jos
vaidmenų yra „Tiesiog Marija“ (1989), „Gyvenu dėl Elenos“ (1998), „Pamotė“
(2005) ir t. t. Šiaip beveik visi jos garsiausi darbai yra rodyti lietuviams.
Vienas iš reikšmingiausių Victoria Ruffo karjeros
vaidmenų, neabejotinai, yra Kristinos Rivazos personažas telenovelėje „Apkabink
mane“. Šis vaidmuo buvo ypač sudėtingas ir reikalavo didelio emocinio
išgyvenimo. Kristina – tai moteris, kuri patiria neįtikėtiną skausmą: praranda
savo mylimąjį, manosi netekusi kūdikio, apanka ir tampa klastingo vyro auka.
Victoria Ruffo sugebėjo puikiai įkūnyti šią tragišką figūrą, perteikdama jos
vidinį skausmą, neviltį, bet kartu ir nepaprastą stiprybę bei motinos meilę,
kurią ji jautė savo dukrai, nors ir to nežinodama. Ypač įsimintinos buvo jos
scenos, kuriose ji, būdama akla, bandė orientuotis pasaulyje ir kovoti už savo
teisę į laimę.
Šis vaidmuo ir pats serialas Victoriai Ruffo atnešė
didelį pripažinimą ir dar labiau įtvirtino jos, kaip dramos ikonos, statusą. Už
Kristinos vaidmenį ji pelnė prestižinį „Premios TVyNovelas“ apdovanojimą
geriausios aktorės kategorijoje, kas tik patvirtino jos įtaką ir meistriškumą
telenovelės žanre. Nors konkrečių citatų apie šį vaidmenį viešai yra nedaug,
pats faktas, kad šis serialas ir jos pasirodymas jame yra nuolat minimi kaip
vieni geriausių jos karjeroje, rodo, kokią svarbą jis turėjo jai pačiai ir jos
aktorei. Kristinos personažas leido Victoriai Ruffo pademonstruoti visą savo
aktorinį diapazoną, nuo jaunos įsimylėjusios merginos iki sužalotos, bet
stiprios motinos. Šis vaidmuo neabejotinai prisidėjo prie to, kad ji išliko
viena iš labiausiai gerbiamų ir mylimų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių.
Interviu yra minėjusi, kad serialas išties pareikalavo
labai daug, nes aktorė kurį laiką sirgo, tad dalis scenų iš tikrųjų nufilmuoti
ligoninėje. Serialas, kaip ji minėjo, pasižymėjo ypač dideliu intensyviu
filmavimu, praktiškai 135 serijų nufilmuoti per kiek daugiau nei tris mėnesius,
tad spaudimo viską daryti greitai ir gerai buvo.
Aracely Arámbula Jaques,
gimusi 1975 m. kovo 6 d. Čihuahua mieste, Meksikoje, yra talentinga ir
visuomenės mylima Meksikos aktorė, dainininkė ir modelis. Savo karjerą ji
pradėjo jaunystėje, dalyvaudama grožio konkursuose, o vėliau, studijavusi
Televisos aktorystės centre (CEA), debiutavo telenovelėse. Nuo pat pirmųjų
vaidmenų Aracely išsiskyrė ne tik savo grožiu, bet ir gebėjimu perteikti gilias
emocijas. Per ilgus metus ji sukūrė daugybę sėkmingų vaidmenų, pelniusių jai
tarptautinį pripažinimą, o jos dainininkės karjera taip pat susilaukė sėkmės.
Vienas svarbiausių ir sudėtingiausių Aracely Arámbula
karjeros vaidmenų, be abejonės, buvo du Marijos del Karmen. Tai buvo didelis
iššūkis jaunai aktorei, nes jai teko įkūnyti tą pačią asmenybę skirtingais
gyvenimo tarpsniais: paauglę, o vėliau jau subrendusią moterį. Marija del
Karmen – tai jauna, naivi, bet stipri mergina, kovojanti už savo meilę ir
tiesą, nežinanti savo tikrosios kilmės, o vėliau tampanti brandžia moterimi,
susiduriančia su gyvenimo sunkumais. Aracely puikiai susidorojo su abiem
vaidmenimis, perteikdama jų unikalumą ir emocinę gelmę, kas jai pelnė didelį
pripažinimą ir įtvirtino jos, kaip talentingos aktorės, poziciją.
Pati Aracely Arámbula ne kartą yra pabrėžusi, kad
„Apkabink mane“ buvo labai reikšmingas projektas jos karjeroje. Ji dažnai
vadina jį savo sėkmės tramplinu ir vienu svarbiausių serialų, atvėrusių jai
duris į tarptautinę šlovę. Apie darbą šiame seriale ir kolegas Aracely yra
kalbėjusi su pagarba ir nostalgija. Ji yra minėjusi, kad darbas su patyrusiais
aktoriais, tokiais kaip Victoria Ruffo ir Fernando Colunga, jai buvo puiki
mokykla. Nors buvo gandų apie įtampą tarp jos ir Fernando Colunga užkulisiuose,
Aracely viešai visada pabrėždavo profesionalumą. Ji yra minėjusi, kad „chemija“
ekrane dažnai yra aktorių darbo ir pastangų rezultatas, o ne būtinai asmeninės
simpatijos. Taip pat ji yra kalbėjusi apie tai, kokią svarbią patirtį įgijo
dirbdama su serialo režisieriais ir prodiuseriais. „Apkabink mane“ leido
Aracely Arámbula pademonstruoti savo talentą platesnei auditorijai ir
įtvirtinti jos poziciją kaip vienos populiariausių telenovelės žvaigždžių.
Fernando Colunga Olivares,
gimęs 1966 m. kovo 3 d. Meksikoje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir
populiariausių Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išvaizda,
charizma ir gebėjimu įkūnyti romantiškus, stiprius, o kartais ir dramatiškus
herojus. Savo karjerą jis pradėjo kaip modelis ir kaskadininkas, o vėliau,
studijavęs Televisos aktorystės centre (CEA), perėjo prie aktorystės. Nuo
1990-ųjų vidurio jis tapo nuolatiniu pagrindinių vaidmenų atlikėju, pelnęs
„telenovelių princas“ reputaciją. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „La
Usurpadora“ (1998), „Amor Real“ (2003) ir „Soy tu dueña“ (2010).
Vienas iš reikšmingiausių Fernando Colunga vaidmenų
buvo Karlo Manuelio Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“.
Karlo Manuelis – tai geras, sąžiningas ir ištikimas vyras, įsimylėjęs Mariją
del Karmen, bet nuolat susiduriantis su kliūtimis dėl savo piktavalio dėdės
Federiko ir kitų intrigų. Fernando Colunga puikiai perteikė šio personažo
tvirtybę, atsidavimą ir ryžtą kovoti už savo meilę ir teisingumą. Jis sukūrė
klasikinį telenovelės herojaus paveikslą, kuris pavergė žiūrovų širdis.
Šis vaidmuo ir pats serialas turėjo didelę reikšmę
Fernando Colunga karjerai, dar labiau įtvirtindami jo poziciją kaip vieno
svarbiausių telenovelės vedančiųjų aktorių. Serialo sėkmė ir dideli reitingai
prisidėjo prie jo populiarumo augimo ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje.
Nors Fernando Colunga yra žinomas dėl savo privataus gyvenimo ir retai viešai
kalba apie asmeninius dalykus, jis ne kartą yra pabrėžęs savo profesionalumą ir
atsidavimą kiekvienam vaidmeniui.
Apie Karlo Manuelio vaidmenį ir darbą seriale Fernando
Colunga yra minėjęs, kad jam visuomet svarbu nuodugniai suprasti savo personažą
ir įdėti maksimalias pastangas jį įkūnyti. Jis vertina prodiuserės Salvadoro
Mejia ir režisieriaus Migelio Korcegos profesionalumą ir bendradarbiavimą
filmavimo aikštelėje. Nors viešai nebuvo detalių apie galimus nesutarimus su
Aracely Arámbula ar Victoria Ruffo, Fernando Colunga visada pabrėžia
profesionalius santykius su kolegomis. Jam svarbiausia – sukurti įtikinamą ir
įsimintiną istoriją, kuri pasiektų žiūrovus. Karlo Manuelio vaidmuo leido jam
dar kartą įrodyti savo gebėjimą vaidinti romantiškus, bet kartu ir stiprius,
principingus personažus, kurie yra pasirengę kovoti už teisybę ir meilę.
César Évora,
gimęs 1959 m. lapkričio 4 d. Havanoje, Kuboje, yra vienas labiausiai
atpažįstamų ir gerbiamų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo
išskirtiniu gebėjimu įkūnyti tiek herojus, tiek, ypač, sudėtingus ir
charizmatiškus piktadarius, kas jam pelnė didelį pripažinimą. Karjerą pradėjęs
gimtojoje Kuboje, jis vėliau persikėlė į Meksiką, kur „Televisa“ telenovelėse
įsitvirtino kaip nuolatinis pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Jo intensyvus
žvilgsnis, tvirtas balsas ir gebėjimas perteikti personažo vidinius konfliktus
padėjo jam tapti vienu labiausiai ieškomų aktorių šio žanro kūriniuose. Tarp jo
ryškiausių vaidmenų yra serialai „El Privilegio de Amar“ (1998), „La Madrastra“
(2005) ir „Triunfo del amor“ (2010).
Vienas iš išskirtiniausių César Évora karjeros
vaidmenų, neabejotinai, buvo Federiko Rivero personažas telenovelėje „Apkabink
mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte, 2000–2001). Federikas – tai pagrindinis
serialo antagonistas, Kristinos vyras, kuris yra ambicingas, klastingas ir
godus vyras, trokštantis užvaldyti Rivazos šeimos turtus. César Évora puikiai
perteikė šio personažo piktumą, šaltumą ir manipuliavimo gebėjimus, tačiau
kartu sugebėjo suteikti jam tam tikro žavesio, kas padarė jį itin įsimintinu piktadariu.
Jo pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad jis sulaukė didelio žiūrovų
„neapykantos“ ir susižavėjimo vienu metu.
„Apkabink mane“ vaidmuo ir pats serialas César Évora
atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau sustiprino jo, kaip „geriausio
piktadario“, reputaciją telenovelėse.
Nailea Norvind,
gimusi 1970 m. vasario 16 d. Meksikoje, yra talentinga ir universali Meksikos
aktorė, turinti norvegiškų šaknų. Ji išsiskiria savo gebėjimu įkūnyti
sudėtingus ir dažnai kontroversiškus personažus, tiek herojes, tiek piktadares.
Nailea aktorystės karjerą pradėjo dar vaikystėje, o vėliau, subrendusi,
sugebėjo sėkmingai pereiti prie suaugusiųjų vaidmenų, įsitvirtindama
telenovelėse, teatre ir kine. Jos išraiškingumas ir ryžtingumas ekrane padėjo
jai tapti viena žinomiausių Meksikos televizijos figūrų.
Vienas iš labiausiai įsimintinų ir pripažintų Nailea
Norvind vaidmenų yra Debora Faljer šioje telenovelėje. Debora – tai pagrindinė
serialo antagonistė, piktavale ir klastinga moteris, kuri yra įsimylėjusi
Karlosą Manuelį ir, vedina pavydo bei godumo, nuolat stengiasi pakenkti Marijos
del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams. Nailea puikiai įkūnijo šį piktą ir
manipuliuojantį personažą, perteikdama jo žiaurumą, melą ir neviltį.
TITUTINĖS SERIALO „APKABINK MANE“ DAINOS
Serialo „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte)
titulinė daina, kurios pavadinimas toks pat kaip ir serialo, – tai nepaprastai
svarbi jo dalis, tapusi neatsiejamu emocinio ir siužetinio audinio elementu. Ši
daina, atliekama legendinio meksikiečių dainininko ir dainų autoriaus Juan
Gabrielio (1950-2016), buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių. Visų pirma,
jos tekstas ir melodija idealiai atspindėjo telenovelės esmę: gilią, aistringą
ir skausmingą meilę, išbandymus, pasiaukojimą ir viltį. Daina puikiai perteikė
pagrindinių veikėjų, ypač Marijos del Karmen ir Karlo Manuelio, išgyvenimus ir
jų troškimą išsaugoti savo meilę, nepaisant visų kliūčių. Ji kalbėjo apie
prisirišimą, saugumą ir šilumą, kurią suteikia tikras apkabinimas sudėtingame
pasaulyje.
Antra, Juan Gabrielio, kaip atlikėjo, populiarumas ir
charizma garantavo dainos ir, atitinkamai, serialo sėkmę. Jis buvo ir tebėra
viena didžiausių Lotynų Amerikos muzikos ikonų, o jo dainos sugebėjo paliesti
milijonų širdis. Jo gebėjimas perteikti gilias emocijas per balsą ir dainų
tekstus buvo neprilygstamas. Daina „Abrázame muy fuerte“ pati savaime jau buvo
Juan Gabrielio kūrinys, kuris buvo išleistas jo albumu ir tapo dideliu hitu,
tačiau serialo dėka ji pasiekė dar platesnę auditoriją ir tapo vienu žinomiausių
jo kūrinių XXI amžiuje.
Pats Juan Gabrielis, kaip dainos autorius ir
atlikėjas, labai vertino dainos pasirinkimą serialui. Jis puikiai suprato, kad
daina tapo neatsiejama pasakojimo dalimi ir padėjo sustiprinti emocinį ryšį
tarp žiūrovų ir personažų. Jam tai buvo puiki proga pristatyti savo kūrybą
naujai auditorijai ir dar labiau įtvirtinti savo, kaip dainų autoriaus,
talentą. Daina pelnė milžinišką populiarumą ir komercinę sėkmę, laimėjusi
tokius apdovanojimus kaip „Billboard Latin Music Awards“ apdovanojimas už „Hot
Latin Song of the Year“ 2002 metais. Tai patvirtino, kad dainos pasirinkimas
serialui buvo puikus strateginis sprendimas, naudingas tiek pačiam serialui,
tiek Juan Gabrielio muzikos karjerai. Daina tapo neatsiejama telenovelės dalimi
ir viena iš priežasčių, kodėl „Apkabink mane stipriai“ yra prisimenama ir
mylima iki šiol.
Nors Aracely Arámbula pirmiausia yra žinoma kaip
aktorė, ji turi ir sėkmingą dainininkės karjerą. Daina „Niña y Mujer“ buvo
svarbus žingsnis jos, kaip muzikos atlikėjos, kelyje, ši daina taip pat
skambėjo kiekvienos serijos pabaigoje. Jos vokalinės galimybės apibūdinamos
kaip švelnios ir melodingos, tinkamos romantiškoms baladėms. „Niña y Mujer“
parodė jos gebėjimą ne tik vaidinti, bet ir emociškai atlikti dainas, kas
pridėjo dar vieną dimensiją jos, kaip menininkės, įvaizdžiui. Galite ir ją
pasiklausyti.
Tai tiek apie serialą „Apkabink mane“, kuris buvo
rodomas per TV3, tikiuosi, kad straipsnis patiko ir buvo naudingas.
