Serialas: "Laukinė rožė" / "Rosa Salvaje" (TV 1987–1988)

 

Sveiki, mielieji!
 
Tikriausiai šį įrašą apie meksikiečių serialą „Laukinė rožė“ (isp. Rosa Salvaje) skaitys tie, kuriems per 50 metų, nes jį rodė labai seniai. Tęsiu senų serialų apžvalgas, kurios formavo žiūrovų madas 90-ųjų nacionalinė ir pirmieji nepriklausomi Lietuvos televizijos kanalai.
 
Bandau asmeniškai prisiminti, kada „Laukinė rožė“ buvo transliuojama Lietuvoje. Vaikystėje jį mamos ir močiutės žiūrėjo. Tikriausiai žiūrėjo ir vyrai, nes tai buvo vienas pirmųjų TV serialų iš Lotynų Amerikos, kuris buvo parodytas, kaip teigia kai kurie šaltiniai, per LTV (dabar LRT) kanalą. Iki tol meksikietišką produkciją lietuviai žiūrėdavo per tuo metu dar rodomą „Ostankino“ Maskvos televiziją, įgarsintą rusų kalba, tačiau po 1990-ųjų daug kas ėmė keistis. Man tik keista, kad LVT rodė muilo operas, nes jas daugiausia, kiek pamenu, transliuodavo nepriklausomi komerciniai kanalai, bet, matyt, buvo ir taip. Kada serialas buvo rodomas, sunku atsekti, reiktų pasirausti popieriniuose TV programos archyvuose, tačiau serialas pradėtas rodyti Lietuvoje apie 1993-uosius ir buvo rodomas iki tam tikro 1994-ųjų laikotarpio jau įgarsintas lietuviškai. Nors nepamenu beveik nieko (buvau per mažas), tačiau puikiai iš vaikystės pamenu pirmąją seriją, nes namiškiai visi „sutūpę“ laukė pirmosios serijos kaip kokio kalėdinio stebuklo, nes seriale pasirodė anuomet visoje Tarybų Sąjungoje žinoma aktorė Veronica Castro iš serialo „Ir turtuoliai verkia“. Anuomet tai buvo didžiulis fenomenas, kaip kad kokie „Sostų karai“, tik nepalyginamai rimčiau. Pamenu, kad televizorius buvo nespalvotas ir šį serialą suaugusieji žiūrėjo nespalvotai. Čia apžvelgsiu šio serialo ištakas, produkciją ir siužetus.
 
MUILO OPEROS „LAUKINĖ ROŽĖ“ PRODUKCIJA, IDĖJA  IR POPULIARUMAS
 
Meksikietiška telenovelė „Laukinė rožė“, tapusi tikra 9-ojo dešimtmečio pabaigos televizijos ikona, buvo pradėta filmuoti 1987 metais Meksikoje. Šį kultinį projektą prodiusavo legendinis telenovelėms skirtų programų kūrėjas Valentinas Pimsteinas, dirbęs didžiausioje Lotynų Amerikos medijų korporacijoje „Televisa“. Serialo idėja rėmėsi klasikinio „Pelenės“ archetipo variacija, kurioje vargšė, gatvėje augusi ir „laukinio“ būdo mergina Rosa Garcia, gyvenanti su savo močiute lūšnyne, netikėtai įsiveržia į turtingos ir aristokratiškos Linaresų šeimos gyvenimą. Siužetas vystėsi aplink jos pažintį ir vėlesnę santuoką su Ricardo Linaresu, kuriam ši santuoka iš pradžių tebuvo būdas paerzinti savo arogantiškas seseris, tačiau laikui bėgant virto tikru jausmų išbandymu.
 
Scenarijaus pagrindu tapo Ines Rodenos kūryba, kurios darbai „La Gata“ ir „La Indomable“ buvo adaptuoti šiam serialui, tačiau „Laukinė rožė“ toli gražu nebuvo tiesioginė literatūrinio šaltinio kopija. Lietuvoje 1994 metais leidykla „Rosma“ išleido su aktorės atvaizdu ant viršelio knygą „Laukinė rožė“, tačiau autorinių teisių pati knyga neturi, nes kūrinys adaptuotas pagal serialo scenarijų komerciniais tikslais ir jos neparašė vienas autorius. Nors pagrindinė dramatinė linija apie skurdo ir prabangos susidūrimą išliko, televizijos adaptacija buvo gerokai išplėsta, pripildyta hiperbolizuotų intrigų, netikėtų siužetinių vingių ir melodrama persmelktų dialogų, kurie kartais net nutoldavo nuo pradinių literatūrinių užuomazgų, kad atitiktų kasdienės televizijos dramaturgijos reikalavimus bei išlaikytų žiūrovų susidomėjimą per daugybę epizodų.
 
Serialo aktorių ansambliui vadovavo neprilygstama to meto Meksikos telenovelių žvaigždė Veronica Castro, įkūnijusi pagrindinę heroję Rosą ir atlikusi visame pasaulyje išpopuliarėjusį titulinį garso takelį, kuris tapo neatsiejama serialo tapatybės dalimi. Jos partneriu tapo aktorius Guillermo Capetillo, atlikęs dvigubą vaidmenį – Ricardo ir jo brolio Leonardo, kas dar labiau sustiprino melodraminį siužetą. Greta jų vaidmenis kūrė Laura Zapata, įkūnijusi neapykantą keliančią piktadarę Dulciną, bei daugybė kitų žinomų to meto Meksikos televizijos talentų, kurių vaidybos stilius buvo itin emocingas ir teatrališkas, idealiai atitikęs to meto telenovelės žanro kanonus.
 
Iš viso buvo sukurta 199 serija, kurios žiūrovus laikė įtampoje daugiau nei metus. Serialo produkcijos kokybė, nors vertinant šių dienų standartais atrodo kukli, buvo viena pažangiausių to meto Meksikos televizijos industrijoje, pasižymėjusi ryškia scenografija, intensyviu filmavimu studijose ir gebėjimu sukurti autentišką kontrastą tarp skurdaus kvartalo ir prabangių dvarų aplinkos. Techninis atlikimas, kartu su įtraukiančia istorija, leido serialui tapti tikru eksporto fenomenu, kuris peržengė Meksikos sienas ir pasiekė milžinišką auditoriją visame pasaulyje.
 
Populiarumo banga itin stipriai užliejo Lotynų Ameriką, o vėliau, griūvant geležinei uždangai, serialas pasiekė ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas bei Rytų Europą, kur tapo tarsi „vakarietiško“ gyvenimo būdo ir egzotiškos emocinės laisvės simboliu. Lietuvoje „Laukinė rožė“ pasirodė, kaip jau minėjau, 1993 metais per Lietuvos televiziją ir sulaukė neregėto pasisekimo – gatvės ištuštėdavo rodymo metu, kaimuose liko tą valandą nemelžtos karvės, o Rosos personažas tapo pokalbių tema kiekvienoje šeimoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų masinės kultūros importo pavyzdžių, kuris kartu su kitais serialais formavo lietuvių televizijos žiūrėjimo įpročius atkurtos nepriklausomybės aušroje.
 
Žiūrovams serialas išliko šiltu nostalgijos objektu, simbolizuojančiu paprastesnių, emocijomis grįstų pramogų erą, nors kritikai dažnai negailestingai vertino jo scenarijaus logiką ir perdėtą sentimentalumą. Profesionalioje televizijos kritikoje „Laukinė rožė“ dažnai minima kaip klasikinio, „grynakraujo“ melodramos žanro pavyzdys, kuris sąmoningai nesiekė būti realistišku socialiniu atvaizdu, o veikiau siekė suteikti žiūrovui eskapistinę patirtį, pilną stiprių aistrų ir moralinių kontrastų.
 
Nepaisant praėjusių dešimtmečių, serialas išlaiko savo vietą populiariosios kultūros istorijoje, būdamas vienu ryškiausių įrodymų, kaip lotynų amerikietiška produkcija sugebėjo užkariauti pasaulį ir tapti globaliu reiškiniu. Jo platinimas tapo etalonu, kaip per santykinai nebrangią, bet emociškai paveikią produkciją galima pasiekti visiškai skirtingų kultūrų žiūrovus. Net ir šiandien, peržiūrint fragmentus ar klausantis garsiosios dainos, „Laukinė rožė“ daugeliui žmonių sukelia stiprias nostalgijos bangas, primenančias laikus, kai televizija buvo pagrindinis langas į pasaulį.

Nepaisant, kad aktorės nesutarė, 2025 metais Laura Zapata ir Veronica Castro vėl susitiko.

 
SERIALO „LAUKINĖ ROŽĖ“ KŪRINO UŽKULISIAI, AKTORIŲ ATSILIEPIMAI, SKANDALAI
 
„Laukinės rožės“ užkulisiai buvo ne mažiau dramatiški nei pats serialo siužetas, o pagrindinė ašis sukosi aplink ne visada sklandžius santykius filmavimo aikštelėje. Didžiausias įtampas kėlė Veronicos Castro ir Lauros Zapatos asmenybės, kurios, nepaisant ekrane puikiai suvaidintos aršios neapykantos, turėjo ir realių, už kadro kilusių nesutarimų. Laura Zapata, garsėjanti savo perfekcionizmu ir griežtu požiūriu į kolegų profesionalumą, ne kartą yra kritikavusi kitų aktorių darbo etiką, o Castro buvo laikoma nenuginčijama „Televisa“ karaliene, kurios statusas dažnai sukeldavo trintį. Jų tarpusavio konkurencija buvo tapusi vieša paslaptimi, o kartais ir tiesioginiu konfliktų šaltiniu, trukdžiusiu darbų eigai, tačiau būtent ši dinamika – realus priešiškumas – padėjo sukurti itin įtikinamą Dulcinos ir Rosos priešpriešą, tapusią serialo vizitine kortele.
 
Aktorė Laura Zapata (priminsiu, kad ji yra garsiosios aktorės „Marija la del Barrio“ („Marija iš lūšnynų“) Thalios vyresnioji sesuo) ne kartą viešai yra pabrėžusi, kad Castro buvo „lepūnė“, kuriai dėl jos statuso „Televisa“ kanale buvo daromos nuolaidos, kurių kiti aktoriai niekada nesulaukdavo. Ji yra teigusi, kad Castro dažnai vėluodavo į filmavimus, nesilaikydavo grafiko ir ne visada išmokdavo tekstą, todėl kiti aktoriai – ypač profesionalai, tokie kaip pati Zapata – turėdavo laukti jos valandų valandas. Zapata yra ne kartą užsiminusi, kad Castro sėkmė buvo paremta ne tiek aktoriniu talentu, kiek „išvaizda ir charizma“. Interviu metu ji yra palyginusi save ir Castro kaip dvi skirtingas mokyklas: save laikydama „išsilavinusia, teatro scenoje užaugusia profesionalia aktore“, o Castro – „televizijos suformuotu produktu“, kuriam svarbiausia buvo tiesiog gerai atrodyti kadre. Kalbėdama apie „Laukinę rožę“, Zapata atvirai pasakojo, kad asmeninė įtampa tarp jųdviejų buvo tokia didelė, jog filmavimo aikštelėje jos beveik nebendraudavo, išskyrus tas akimirkas, kai tekdavo vaidinti kartu. Zapata yra citavusi: „Mes nebuvome draugės. Mes buvome kolegės, kurios turėjo atlikti savo darbą, ir tiek. Aš atėjau dirbti, o ne ieškoti draugysčių su tais, kurie nemoka vertinti kitų laiko.“
 
Kita vertus, santykiai tarp Veronicos Castro ir Guillermo Capetillo buvo labiau profesionalūs, tačiau taip pat neapsiėjo be keblumų. Castro ne kartą viešai kalbėjo apie „Laukinę rožę“ kaip apie „per daug ištemptą“ projektą, kuriame ji jautėsi įkalinta savo personažo įvaizdyje. Viename interviu ji yra taikliai pastebėjusi, kad „Rosa buvo kaip prakeiksmas ir palaima viename – ji suteikė man pasaulinę šlovę, kurios negalėjau nė susapnuoti, bet kartu amžiams priklijavo man „vargšės merginos“ etiketę, nuo kurios išsivaduoti aktorinei karjerai buvo itin sunku“. Ši citata puikiai atspindi aktorių dviprasmišką požiūrį: jie buvo dėkingi už neįtikėtiną žinomumą, tačiau jautėsi „susargdinti“ savo personažų, kurie tapo svarbesni už pačius atlikėjus.
 
Reitingai Meksikoje 1987–1988 metais buvo tiesiog fenomenalūs – serialas ne tik dominavo televizijoje, bet ir pasiekė daugiau nei 40-50 proc. žiūrimumo dalį, kas tais laikais buvo neįtikėtinas pasiekimas net didžiausios korporacijos „Televisa“ standartais. Meksikos kultūrai „Laukinė rožė“ tapo socialiniu reiškiniu, kuris, anot sociologų, leido viduriniosios klasės žiūrovams identifikuotis su Rosos kova už socialinį teisingumą. Tai nebuvo tiesiog pramoga; tai buvo kolektyvinis patyrimas, sujungęs šalį, kurioje ryškūs klasių skirtumai visada buvo jautri tema. Serialas sugebėjo transformuoti „skurdo romantizavimą“ į nacionalinę sporto šaką, kurioje kiekviena namų šeimininkė ar darbininkas galėjo bent valandai patikėti, jog stebuklai egzistuoja.
 
Kalbant apie techninius nesutarimus, garsus yra epizodas, kai aktoriai buvo priversti filmuoti serijas be aiškaus scenarijaus pabaigos, nes scenaristai nespėjo rašyti tempo, kurį diktavo neįtikėtinas serialo populiarumas. Tai privedė prie improvizacijų, kurios kartais peržengdavo sveiko proto ribas, tačiau žiūrovams tai tik labiau patiko. Šis „konvejerio“ metodas, kai serialas buvo „kepamas“ tiesiog eterio metu, šiandien yra nagrinėjamas kaip vienas efektyviausių, nors ir kūrybiškai abejotinų, televizijos produkcijos modelių. Aktoriai dažnai skųsdavosi nuovargiu dėl 12–14 valandų darbo dienų, tačiau sutartis su „Televisa“ buvo itin griežta, todėl viešai apie tai kalbėti buvo rizikinga.
 
Žiūrovų meilė serialui buvo tokia stipri, kad daugelis aktorių po „Laukinės rožės“ tapo įkaitais savo vaidmenų. Laura Zapata, paklausta apie savo įvaizdį, yra sakiusi: „Aš visą gyvenimą vaidinu piktadares, nes publika mane taip įsimylėjo kaip Dulciną, kad niekas kitas jų nebedomino“. Tai rodo, kaip stipriai serialas įsirėžė į kolektyvinę pasąmonę – aktoriai prarado savo tikruosius veidus, virsdami archetipais. Šis fenomenas Meksikoje buvo toks stiprus, kad net šiandien, praėjus dešimtmečiams, gatvėje atpažįstami aktoriai dažnai kreipiami serialo personažų vardais, o ne savo tikraisiais vardais, kas yra geriausias įrodymas, jog serialo įtaka viršijo ekranų ribas.
 
Serialo kūrėjas Valentinas Pimsteinas savo memuaruose „Laukinę rožę“ įvardijo kaip „telenovelių žanro tobuląją formulę“, kurioje buvo viskas: aistra, klasinė nelygybė, intrigos ir nepamainoma pagrindinė žvaigždė. Nors kritikai vadino jį „kitsch“ pavyzdžiu, jis niekada neteikė pretenzijų į aukštąjį meną. Tai buvo televizija, skirta masėms, ir ji tą funkciją atliko tobulai. Galima daryti išvadą, kad šio serialo „sėkmės paslaptis“ nebuvo scenarijaus gilumas, o būtent emocinis aktorių atsidavimas, kuris, nepaisant vidinių konfliktų, aikštelėje pavirsdavo tokia sprogstama jėga, kad žiūrovai visame pasaulyje – nuo Meksikos iki Lietuvos – tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo ekranų.
 
Tikiuosi, kad buvo ką prisiminti.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Laukinis angelas" / "Muñeca Brava" (TV serialas 1998-1999)

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu 10 dešimtmečio Lietuvoje rodytus TV serialus. Ir šįkart apie argentiniečių telenovelę „Laukinis angelas“, rodytą per BTV kanalą daugmaž iškart po 2000-ųjų, kurio, tiesą sakant, nežiūrėjau, bet šiek tiek atsimenu dėl atmosferos, dainų ir dėl to, kad namiškiai jį šiek tiek žiūrėjo. Šiame įraše sužinosite daugiau apie šį serialą, jo aktorius, produkciją, populiarumą ir t. t.

 

Argentinos televizijos istorijoje mažai kūrinių paliko tokį gilų pėdsaką kaip 1998–1999 metais kurta telenovelė „Laukinis angelas“ (ispn. Muñeca Brava), tapusi ne tik vietiniu fenomenu, bet ir viena sėkmingiausių visų laikų Lotynų Amerikos eksporto prekių. Šio kultinio serialo idėja ir scenarijus priklauso talentingajam Enrique Estevanezui, kuris sugebėjo meistriškai sujungti klasikinę Pelenės istoriją su tuo metu revoliucingu humoru bei stiprios, savarankiškos moters paveikslu. Serialas buvo kuriamas Buenos Airėse, o jo pasirodymas eteryje sutapo su didžiuliais pokyčiais Argentinos visuomenėje, todėl pagrindinės herojės Milagros maištingas būdas tapo gaiviu oro gūsiu tradiciniame, dažnai itin dramatiškame ir konservatyviame telenovelų žanre.

 

Pasirinkimas pagrindiniam Milagros vaidmeniui kviesti jauną urugvajietę Natalią Oreiro nebuvo atsitiktinis, mat kūrybinė grupė ieškojo aktorės, kuri spinduliuotų ne tik grožį, bet ir begalinę energiją bei berniukišką chuliganiškumą. Natalia tuo metu jau buvo kylanti žvaigždė, tačiau būtent „Laukinis angelas“ jai suteikė progą ne tik vaidinti, bet ir tiesiogiai prisidėti prie savo personažo kūrimo – sakoma, kad aktorė pati sugalvojo daugelį Milagros detalių, pavyzdžiui, raudoną kepuraitę su snapeliu atgal. Priešais ją iškilo Facundo Arana, vaidinantis turtuolį Ivo Di Karlo, kurio kandidatūra patvirtinta dėl jo romantiško žvilgsnio ir gebėjimo perteikti vidinį konfliktą tarp šeimos vertybių bei meilės merginai iš žemesnio socialinio sluoksnio.

 

Natalios Oreiro ir Facundo Aranos duetas ekrane pasižymėjo tokia neįtikėtina chemija, kad žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai tikėjo jų meilės istorija, nors realiame gyvenime aktoriai tebuvo geriausi draugai. Natalia įkūnijo Milagros, našlaitę, užaugusią vienuolyne ir dievinančią futbolą, o Facundo tapo įsimylėjusiu pleibojumi, kuriam teko perlipti per savo egoizmą. Ši pagrindinė pora tapo serialo stuburu, sugebėjusiu išlaikyti žiūrovų dėmesį per visas 270 serijų, kurios Argentinoje buvo rodomos kasdien, o kitose šalyse kartais skaidomos į dar smulkesnius fragmentus priklausomai nuo transliacijos tinklelio.

 

Siužetas sukasi aplink Milagros, pravarde Čoli, kuri įsidarbina tarnaite prabangiuose Di Karlo namuose, net nenumanydama, kad šio namo šeimininkas yra jos tikrasis tėvas. Tai klasikinė paslaptis, tačiau „Laukinis angelas“ išsiskyrė tuo, kad veiksmas vyko ne tik ašarų pakalnėse, bet ir diskotekose, futbolo aikštėse bei lūšnynuose, kur Milė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Serialas drąsiai laužė stereotipus, rodydamas pagrindinę heroję ne kaip auką, o kaip kovotoją, kuri neleidžia savęs žeminti nei turtingoms ponioms, nei pasipūtusiems vyrams, o tai pakerėjo ne tik namų šeimininkes, bet ir jaunąją auditoriją.

 

Kritikai „Laukinį angelą“ priėmė neįprastai palankiai, pabrėždami, kad tai nėra tiesiog „muilo opera“, o savotiška komedija su dramos elementais, pasižyminti greitu tempu ir šmaikščiais dialogais. Visuomenė Argentinoje ir už jos ribų tiesiog pamišo dėl serialo: gatvės ištuštėdavo transliacijų metu, o merginos masiškai pradėjo kopijuoti Milagros stilių – languotus marškinius, rišamus ant juosmens, ir tas pačias kepuraites. Populiarumas buvo toks milžiniškas, kad serialas buvo parduotas daugiau nei 80 šalių, tapdamas fenomenu tokiose vietose kaip Rusija, Izraelis, Lenkija, Čekija ir, žinoma, Lietuva.

 

Serialo sėkmė buvo neatsiejama nuo Natalios Oreiro muzikinės karjeros, nes būtent „Laukinis angelas“ tapo tramplinu jos debiutiniam albumui, pavadintam tiesiog „Natalia Oreiro“. Pagrindinė daina „Cambio Dolor“ tapo serialo vizitine kortele ir pasauliniu hitu, o jos vaizdo klipas, kuriame aktorė šoka su spalvingais kostiumais, nuolat sukosi muzikos kanaluose. Kitos dainos, tokios kaip „Me Muero de Amor“, taip pat buvo naudojamos romantiškiausioms scenoms įgarsinti, o tai leido aktorei per kelis mėnesius tapti tarptautine popmuzikos ikona, parduodančia milijonus albumų egzempliorių.

 

Lietuvoje šis serialas pasirodė kiek vėliau, 2000-ųjų pradžioje, ir buvo rodomas per BTV televiziją, kur greitai sumušė visus reitingų rekordus bei tapo neatsiejama popietės dalimi tūkstančiams lietuvių šeimų. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad Natalia Oreiro tapo bene dažniausiai minimu vardu Lietuvos pramogų spaudoje, o jos plakatai puošė daugelio paauglių kambarius. Serialo populiarumas skatino žmones mokytis ispanų kalbos, o diskotekose „Cambio Dolor“ tapo privalomu kūriniu, įrodančiu, kad tolima Argentinos kultūra lietuviams pasirodė netikėtai artima ir suprantama.

 

Įdomu tai, kad „Laukinis angelas“ turėjo didžiulę įtaką net ir vietiniam Argentinos verslui, nes seriale naudoti prekių ženklai, drabužiai ir net vietovės tapo turistų traukos objektais. Pavyzdžiui, prabangioji vila „Angelica“, kurioje buvo filmuojama didžioji dalis scenų, sulaukdavo minios gerbėjų iš viso pasaulio, norinčių bent akies krašteliu pamatyti vietą, kurioje Milė plovė grindis ir ginčijosi su Ivo. Be to, serialas buvo toks populiarus Izraelyje, kad ten netgi buvo sukurtas specialus žurnalas, skirtas tik „Laukiniam angelui“, o aktoriai buvo priimami su valstybinio lygio delegacijų pagarba.

 

Viena iš mažiau žinomų detalių yra tai, kad Facundo Arana serialo filmavimo pradžioje vis dar intensyviai grojo saksofonu metro stotyse ir mažuose klubuose, nes nebuvo tikras, ar aktoriaus karjera jam bus sėkminga. „Laukinis angelas“ galutinai išsprendė jo abejones, paversdamas jį vienu geidžiamiausių aktorių, tačiau meilę muzikai jis išlaikė visą gyvenimą. Taip pat kalbama, kad Natalios Oreiro personažas Milagros turėjo būti kur kas rimtesnis, tačiau pati aktorė įtikino režisierių leisti jai improvizuoti, todėl seriale atsirado tiek daug linksmų, kartais net absurdiškų situacijų, kurios suteikė kūriniui unikalų skonį.

 

Sąsajos su Lietuva tęsėsi ir po serialo pabaigos, kai Natalia Oreiro surengė koncertus kaimyninėse šalyse, o lietuviai organizuotai vyko į Rygą ar Varšuvą pamatyti savo dievaitės gyvai. Net ir prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo pirmosios serijos, vyresnė karta puikiai prisimena Milagros juoką, o jaunimas vis dar atranda šį serialą interneto platformose, žavėdamiesi jo paprastumu ir nuoširdumu. Galima teigti, kad „Laukinis angelas“ Lietuvoje buvo daugiau nei serialas – tai buvo tam tikros eros simbolis, atnešęs į pilką kasdienybę ryškių Argentinos spalvų ir aistros.

 

Telenovelės finalas buvo vienas žiūrimiausių įvykių Argentinos televizijoje, o paskutinė scena, kurioje Milė ir Ivo susituokia futbolo aikštėje, tapo legendine, nes ji puikiai atspindėjo visą serialo dvasią – meilės pergalę prieš visus socialinius barjerus. Nors vėliau buvo bandoma kurti perdirbinius įvairiose šalyse (Meksikoje, Indijoje, Portugalijoje), nė vienas iš jų nesugebėjo pakartoti originalo sėkmės, nes trūko tos unikalios Natalios Oreiro ir Facundo Aranos magijos. Serialas paliko neišdildomą pėdsaką ne tik televizijoje, bet ir muzikoje, madoje bei tūkstančių žmonių širdyse visame pasaulyje.

 

Galiausiai, „Laukinis angelas“ išlieka pavyzdžiu, kaip paprasta istorija, papildyta charizmatiškais aktoriais ir puikiu garso takeliu, gali suvienyti skirtingas kultūras ir tautas. Milagros personažas tapo emancipacijos simboliu, įrodžiusiu, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima išlikti savimi, neprarasti humoro jausmo ir rasti tikrąją meilę. Šis serialas visada bus prisimenamas kaip auksinis telenovelų amžiaus kūrinys, kuris net ir šiandien, žiūrint senus įrašus, sugeba sukelti šypseną ir malonų nostalgijos jausmą kiekvienam, kuris bent kartą gyvenime girdėjo „Cambio Dolor“ akordus.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Apkabink mane" / "Abrázame muy fuerte" (2000-2001 versija)

 

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu Jūsų pageidavimus apie kadaise rodytus TV serialus ir šįkart sulaukiau net kelių prašymų pateikti kuo plaresnį pasakojimą apie serialą „Apkabink mane“ arba „Apkabink mane stipriai“ (ispan. Ambrazame muy fuerte), kurį kelis kartus rodė per Lietuvos televizijos kanalus. Apie šio serialo siužetus, aktorius, nematytus ir tikras intrigas bei serialo įdomybes šiandien kviečiu ir susipažinti.

SERIALO „APKABINK MANE“ SIUŽETAS

„Apkabink mane stipriai“ turėtų verstis į lietuvių kalbą, tačiau vertėjai supaprastino iki „Apkabink mane“ (Abrázame muy fuerte) – tai 2000–2001 metais filmuota meksikiečių su 135 serijomis telenovelė, kurios siužetas – tai sudėtingas meilės, paslapčių, socialinių skirtumų ir atpirkimo audinys. Istorija prasideda turtingoje ir įtakingoje Rivos šeimoje, kuriai priklauso didžiulės „Alaus dvaro“ žemės, kurioje auginami bananai. Jos centre – jauna, graži ir geraširdė Kristina Rivos (Cristina Rivera), kuri beprotiškai įsimyli vieną iš savo tėvo darbininkų – jėzuitų mokyklos mokytoją Diegą Ernandesą (Diego Hernandez).

Kristinos ir Diego meilė yra aistringa, tačiau pasmerkta nuo pat pradžių dėl didelių socialinių skirtumų. Kristinos tėvas, donas Severianas, yra despotiškas ir valdingas vyras, kuris niekada neleistų savo dukrai susituokti su „paprastu“ darbininku. Sužinojęs apie jų santykius, jis įsikiša ir per prievartą išskiria įsimylėjėlius. Jis nužudo Diegą, o Kristinai praneša, kad šis tiesiog dingo. Sužinojęs apie Kristinos nėštumą, donas Severianas įkalina dukrą užmiestyje, kad paslėptų šeimos „gėdą“. Ten Kristina pagimdo dukrą, kuriai duoda Marijos del Karmen (Maria del Carmen) vardą. Tačiau donas Severianas klastoja dukters mirtį ir atiduoda Mariją del Karmen auginti savo ištikimai tarnaitei Rakelai. Jis įtikina Kristiną, kad jos kūdikis mirė.

Po šio sukrečiančio įvykio donas Severianas suplanuoja, kad Kristina ištekėtų už jo valdytojo, ambicingo ir klastingo Federiko Rivero (Federico Rivero), kuris slapta trokšta Rivos šeimos turto. Nors Kristina išteka už Federiko, jų santuoka yra be meilės, o Federikas išlieka šaltas ir negailestingas vyras. Tuo tarpu Marija del Karmen auga nežinodama savo tikrosios kilmės, manydama, kad Rakela yra jos motina, o Kristina – teta. Ji auga kartu su Karloso Manueliu Rivero (Carlos Manuel Rivero), Federiko sūnėnu, kuris taip pat gyvena dvare. Tarp Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio užsimezga stiprus ryšys, kuris ilgainiui perauga į meilę, tačiau ir ji, atrodo, yra pasmerkta.

Telenovelės siužetas pasisuka dramatiška linkme, kai donas Severianas miršta, o Kristina netikėtai apanka per keistą incidentą, kurį sukėlė Federikas. Federikas, siekdamas užvaldyti Kristiną ir jos turtus, manipuliuoja ja ir bando ją izoliuoti. Jis taip pat planuoja vesti Mariją del Karmen, manydamas, kad ji yra Kristinos sesuo, ir taip dar labiau įtvirtinti savo pozicijas Rivos dvare. Vis dėlto, Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis priešinasi šiam planui, o jų meilė stiprėja, nepaisant Federiko ir jo pusseserės Deboros Faljer (Deborah Falier) piktų kėslų. Debora, klastinga ir pavydi moteris, taip pat trokšta Karloso Manuelio ir stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams.

Istorijai besivystant, paslaptingas žmogus, Chuanas Kortesas (Juan Cristobal), pasirodo dvare ir tampa Kristinos patikėtiniu. Jis padeda Kristinai atgauti regėjimą ir palaipsniui sužino apie Federiko klastą ir tikrąsias Marijos del Karmen šaknis. Išaiškėja, kad Chuanas Kortesas yra ne kas kitas, o Diego Hernandezo brolis, atvykęs ieškoti tiesos ir keršyti už brolio mirtį. Sužinojęs, kad Marija del Karmen yra Diegoso dukra, jis prisiekia ją apsaugoti. Serialas kupinas intrigų, nes Marija del Karmen sužino apie savo tikrąją tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius. Jai tenka susidurti su Federiko ir Deboros piktumu, tačiau galiausiai meilė triumfuoja. Kristina atgauna regėjimą, tiesa išaiškėja, o blogis yra nubaudžiamas. Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis galiausiai gali būti kartu, o Kristina randa ramybę ir atleidimą. Maždaug toks siužetas, tiesa, sunku dėl tų vardų lietuvinti, gali būti, kad lietuviškame vertime kai kurie vardažodžiai buvo pakeisti arba sulietuvinti kitaip.

SERIALO „APKABINK MANE“ KILMĖ IR SERIALO VERSIJOS, POPULIARUMAS IR ŽIŪROVŲ NUOMONĖ

Visgi riektų žinoti, kad populiarioji versija (2000–2001) nėra originalus serialas. Jo siužetas paremtas garsios meksikiečių rašytojos Caridad Bravo Adams romanu, pavadinimu „Pecado Mortal“ (Mirtinoji nuodėmė). Ši knyga, išleista dar 1954 metais, tapo pagrindu keliems populiariems ekranizavimams. Pati Caridad Bravo Adams buvo nepaprastai produktyvi ir viena garsiausių telenovelės rašytojų pasaulyje, o jos kūryba dažnai priskiriama „telenovelių Margaret Mitchell“ stiliui, nagrinėjančiam meilės be meilės santuokos ir kitas gilias temas. Dėl savo gebėjimo pasiekti plačiąją auditoriją per radijo ir televizijos adaptacijas, jos romanai, įskaitant „Pecado Mortal“, sulaukė didelio atgarsio ir išliko populiarūs dešimtmečius.

Pirmasis šios istorijos perkėlimas į ekraną buvo filmas „Pecado Mortal“ (1955), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Silvia Pinal ir Víctor Junco. Vėliau, 2015 metais, „Televisa“ sukūrė dar vieną telenovelės versiją, pavadintą „Que te perdone Dios“. Šioje adaptacijoje vaidino tokie aktoriai kaip Zuria Vega, Mark Tacher ir Rebecca Jones, siekiant pritaikyti klasikinę istoriją šiuolaikinei auditorijai. Taigi, „Apkabink mane“ yra tik viena iš daugelio sėkmingų Caridad Bravo Adams kūrinio interpretacijų.

Serialas taip pat susilaukė didžiulės sėkmės reitinguose ir buvo vienas žiūrimiausių serialų savo transliacijos laikotarpiu. Nors konkrečių reitingų duomenų rasti sudėtinga, bendras atgarsis ir apdovanojimai rodo jo didelį populiarumą. Kritikai ir žiūrovai gyrė serialą už gerai sukurtą istoriją, puikius aktorių pasirodymus ir gebėjimą išlaikyti įtampą iki pat pabaigos. Ypač teigiamai buvo vertinamas serialo tempas, kuris buvo apibūdinamas kaip „greitas ir dramatiškas“. Net ir po daugelio metų, DVD leidimai sulaukė teigiamų atsiliepimų dėl kokybės ir galimybės peržiūrėti mėgstamiausias scenas.

Serialas pelnė daugybę apdovanojimų, patvirtinančių jo sėkmę. Tarp svarbiausių apdovanojimų yra „Premios TVyNovelas“, kurie yra vieni prestižiškiausių apdovanojimų Meksikos telenovelėms. „Abrázame muy fuerte“ laimėjo keletą kategorijų, įskaitant:

Geriausia telenovelė

Geriausia aktorė (Victoria Ruffo)

Geriausias aktorius (Fernando Colunga)

Geriausia piktadarė aktorė (Nailea Norvind)

Geriausias piktadarys aktorius (César Évora)

 

APIE SERIALO „APKABINK MANE“ FILMAVIMO LOKACIJĄ

 

Serialas „Apkabink mane“ pasižymėjo išskirtiniais ir vešliais peizažais, kurie puikiai papildė dramatišką siužetą. Nors „Televisa“ studijos Meksike, kaip ir daugeliu telenovelės atvejų, buvo naudojamos interjerų filmavimui, didžioji dalis išorės scenų, ypač su kriokliais ir sodriomis plantacijomis, buvo nufilmuotos Meksikos pietrytinėje dalyje.

 

Pagrindinės filmavimo lokacijos buvo Tabasko valstijoje, ypač jos sostinėje Viljahermosoje (Villahermosa) ir Teapos mieste. Tabaskas yra žinomas dėl savo atogrąžų klimato, vešlios augmenijos, upių ir įspūdingų krioklių, kas puikiai tiko „Alaus dvaro“ ir aplinkinių žemių atmosferai sukurti. Šios vietovės suteikė serialui autentiškumo ir vizualinio grožio, leidžiančio žiūrovams pasinerti į istorijos atmosferą.

 

Be Tabasko, kai kurios scenos buvo nufilmuotos ir Čiapaso valstijoje (Chiapas). Čiapasas taip pat garsėja savo nuostabia gamta, įskaitant kalnus, upes, krioklius ir atogrąžų miškus. Manoma, kad būtent šiose valstijose buvo nufilmuotos scenos su kriokliais ir didelėmis augalų plantacijomis, suteikusios serialui įspūdingo fono ir patrauklumo. Taip pat minima, kad kai kurios scenos galėjo būti filmuojamos Tlakotalpane, Verakruso valstijoje, ir Kankune (Cancún), nors pagrindinis dėmesys buvo skirtas Tabasko ir Čiapaso gamtos grožiui. Tokia lokacijų įvairovė padėjo sukurti turtingą ir vizualiai patrauklų pasaulį, kuris buvo neatsiejama „Apkabink mane“ sėkmės dalis.

 

APIE PAGRINDINIUS SERIALO AKTORIUS IR JŲ SANTYKĮ SU VAIDMENIMIS

 

María Victoria Eugenia Guadalupe Martínez del Río Moreno-Ruffo, geriau žinoma kaip Victoria Ruffo, yra viena žinomiausių ir gerbiamiausių Meksikos telenovelės aktorių. Gimusi 1962 m. gegužės 31 d. Meksikoje, ji per savo ilgametę karjerą, prasidėjusią 1979 metais, sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai „dramos karalienės“ titulą. Jos unikalus gebėjimas perteikti gilų skausmą, trapumą ir atsparumą pavertė ją viena mėgstamiausių žiūrovų aktorių. Tarp ryškiausių jos vaidmenų yra „Tiesiog Marija“ (1989), „Gyvenu dėl Elenos“ (1998), „Pamotė“ (2005) ir t. t. Šiaip beveik visi jos garsiausi darbai yra rodyti lietuviams.

 

Vienas iš reikšmingiausių Victoria Ruffo karjeros vaidmenų, neabejotinai, yra Kristinos Rivazos personažas telenovelėje „Apkabink mane“. Šis vaidmuo buvo ypač sudėtingas ir reikalavo didelio emocinio išgyvenimo. Kristina – tai moteris, kuri patiria neįtikėtiną skausmą: praranda savo mylimąjį, manosi netekusi kūdikio, apanka ir tampa klastingo vyro auka. Victoria Ruffo sugebėjo puikiai įkūnyti šią tragišką figūrą, perteikdama jos vidinį skausmą, neviltį, bet kartu ir nepaprastą stiprybę bei motinos meilę, kurią ji jautė savo dukrai, nors ir to nežinodama. Ypač įsimintinos buvo jos scenos, kuriose ji, būdama akla, bandė orientuotis pasaulyje ir kovoti už savo teisę į laimę.

 

Šis vaidmuo ir pats serialas Victoriai Ruffo atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau įtvirtino jos, kaip dramos ikonos, statusą. Už Kristinos vaidmenį ji pelnė prestižinį „Premios TVyNovelas“ apdovanojimą geriausios aktorės kategorijoje, kas tik patvirtino jos įtaką ir meistriškumą telenovelės žanre. Nors konkrečių citatų apie šį vaidmenį viešai yra nedaug, pats faktas, kad šis serialas ir jos pasirodymas jame yra nuolat minimi kaip vieni geriausių jos karjeroje, rodo, kokią svarbą jis turėjo jai pačiai ir jos aktorei. Kristinos personažas leido Victoriai Ruffo pademonstruoti visą savo aktorinį diapazoną, nuo jaunos įsimylėjusios merginos iki sužalotos, bet stiprios motinos. Šis vaidmuo neabejotinai prisidėjo prie to, kad ji išliko viena iš labiausiai gerbiamų ir mylimų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių.

 

Interviu yra minėjusi, kad serialas išties pareikalavo labai daug, nes aktorė kurį laiką sirgo, tad dalis scenų iš tikrųjų nufilmuoti ligoninėje. Serialas, kaip ji minėjo, pasižymėjo ypač dideliu intensyviu filmavimu, praktiškai 135 serijų nufilmuoti per kiek daugiau nei tris mėnesius, tad spaudimo viską daryti greitai ir gerai buvo.

 

Aracely Arámbula Jaques, gimusi 1975 m. kovo 6 d. Čihuahua mieste, Meksikoje, yra talentinga ir visuomenės mylima Meksikos aktorė, dainininkė ir modelis. Savo karjerą ji pradėjo jaunystėje, dalyvaudama grožio konkursuose, o vėliau, studijavusi Televisos aktorystės centre (CEA), debiutavo telenovelėse. Nuo pat pirmųjų vaidmenų Aracely išsiskyrė ne tik savo grožiu, bet ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Per ilgus metus ji sukūrė daugybę sėkmingų vaidmenų, pelniusių jai tarptautinį pripažinimą, o jos dainininkės karjera taip pat susilaukė sėkmės.

 

Vienas svarbiausių ir sudėtingiausių Aracely Arámbula karjeros vaidmenų, be abejonės, buvo du Marijos del Karmen. Tai buvo didelis iššūkis jaunai aktorei, nes jai teko įkūnyti tą pačią asmenybę skirtingais gyvenimo tarpsniais: paauglę, o vėliau jau subrendusią moterį. Marija del Karmen – tai jauna, naivi, bet stipri mergina, kovojanti už savo meilę ir tiesą, nežinanti savo tikrosios kilmės, o vėliau tampanti brandžia moterimi, susiduriančia su gyvenimo sunkumais. Aracely puikiai susidorojo su abiem vaidmenimis, perteikdama jų unikalumą ir emocinę gelmę, kas jai pelnė didelį pripažinimą ir įtvirtino jos, kaip talentingos aktorės, poziciją.

 

Pati Aracely Arámbula ne kartą yra pabrėžusi, kad „Apkabink mane“ buvo labai reikšmingas projektas jos karjeroje. Ji dažnai vadina jį savo sėkmės tramplinu ir vienu svarbiausių serialų, atvėrusių jai duris į tarptautinę šlovę. Apie darbą šiame seriale ir kolegas Aracely yra kalbėjusi su pagarba ir nostalgija. Ji yra minėjusi, kad darbas su patyrusiais aktoriais, tokiais kaip Victoria Ruffo ir Fernando Colunga, jai buvo puiki mokykla. Nors buvo gandų apie įtampą tarp jos ir Fernando Colunga užkulisiuose, Aracely viešai visada pabrėždavo profesionalumą. Ji yra minėjusi, kad „chemija“ ekrane dažnai yra aktorių darbo ir pastangų rezultatas, o ne būtinai asmeninės simpatijos. Taip pat ji yra kalbėjusi apie tai, kokią svarbią patirtį įgijo dirbdama su serialo režisieriais ir prodiuseriais. „Apkabink mane“ leido Aracely Arámbula pademonstruoti savo talentą platesnei auditorijai ir įtvirtinti jos poziciją kaip vienos populiariausių telenovelės žvaigždžių.

 

Fernando Colunga Olivares, gimęs 1966 m. kovo 3 d. Meksikoje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir populiariausių Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išvaizda, charizma ir gebėjimu įkūnyti romantiškus, stiprius, o kartais ir dramatiškus herojus. Savo karjerą jis pradėjo kaip modelis ir kaskadininkas, o vėliau, studijavęs Televisos aktorystės centre (CEA), perėjo prie aktorystės. Nuo 1990-ųjų vidurio jis tapo nuolatiniu pagrindinių vaidmenų atlikėju, pelnęs „telenovelių princas“ reputaciją. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „La Usurpadora“ (1998), „Amor Real“ (2003) ir „Soy tu dueña“ (2010).

 

Vienas iš reikšmingiausių Fernando Colunga vaidmenų buvo Karlo Manuelio Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“. Karlo Manuelis – tai geras, sąžiningas ir ištikimas vyras, įsimylėjęs Mariją del Karmen, bet nuolat susiduriantis su kliūtimis dėl savo piktavalio dėdės Federiko ir kitų intrigų. Fernando Colunga puikiai perteikė šio personažo tvirtybę, atsidavimą ir ryžtą kovoti už savo meilę ir teisingumą. Jis sukūrė klasikinį telenovelės herojaus paveikslą, kuris pavergė žiūrovų širdis.

 

Šis vaidmuo ir pats serialas turėjo didelę reikšmę Fernando Colunga karjerai, dar labiau įtvirtindami jo poziciją kaip vieno svarbiausių telenovelės vedančiųjų aktorių. Serialo sėkmė ir dideli reitingai prisidėjo prie jo populiarumo augimo ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje. Nors Fernando Colunga yra žinomas dėl savo privataus gyvenimo ir retai viešai kalba apie asmeninius dalykus, jis ne kartą yra pabrėžęs savo profesionalumą ir atsidavimą kiekvienam vaidmeniui.

 

Apie Karlo Manuelio vaidmenį ir darbą seriale Fernando Colunga yra minėjęs, kad jam visuomet svarbu nuodugniai suprasti savo personažą ir įdėti maksimalias pastangas jį įkūnyti. Jis vertina prodiuserės Salvadoro Mejia ir režisieriaus Migelio Korcegos profesionalumą ir bendradarbiavimą filmavimo aikštelėje. Nors viešai nebuvo detalių apie galimus nesutarimus su Aracely Arámbula ar Victoria Ruffo, Fernando Colunga visada pabrėžia profesionalius santykius su kolegomis. Jam svarbiausia – sukurti įtikinamą ir įsimintiną istoriją, kuri pasiektų žiūrovus. Karlo Manuelio vaidmuo leido jam dar kartą įrodyti savo gebėjimą vaidinti romantiškus, bet kartu ir stiprius, principingus personažus, kurie yra pasirengę kovoti už teisybę ir meilę.

 

César Évora, gimęs 1959 m. lapkričio 4 d. Havanoje, Kuboje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir gerbiamų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išskirtiniu gebėjimu įkūnyti tiek herojus, tiek, ypač, sudėtingus ir charizmatiškus piktadarius, kas jam pelnė didelį pripažinimą. Karjerą pradėjęs gimtojoje Kuboje, jis vėliau persikėlė į Meksiką, kur „Televisa“ telenovelėse įsitvirtino kaip nuolatinis pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Jo intensyvus žvilgsnis, tvirtas balsas ir gebėjimas perteikti personažo vidinius konfliktus padėjo jam tapti vienu labiausiai ieškomų aktorių šio žanro kūriniuose. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „El Privilegio de Amar“ (1998), „La Madrastra“ (2005) ir „Triunfo del amor“ (2010).

 

Vienas iš išskirtiniausių César Évora karjeros vaidmenų, neabejotinai, buvo Federiko Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte, 2000–2001). Federikas – tai pagrindinis serialo antagonistas, Kristinos vyras, kuris yra ambicingas, klastingas ir godus vyras, trokštantis užvaldyti Rivazos šeimos turtus. César Évora puikiai perteikė šio personažo piktumą, šaltumą ir manipuliavimo gebėjimus, tačiau kartu sugebėjo suteikti jam tam tikro žavesio, kas padarė jį itin įsimintinu piktadariu. Jo pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad jis sulaukė didelio žiūrovų „neapykantos“ ir susižavėjimo vienu metu.

 

„Apkabink mane“ vaidmuo ir pats serialas César Évora atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau sustiprino jo, kaip „geriausio piktadario“, reputaciją telenovelėse.

 

Nailea Norvind, gimusi 1970 m. vasario 16 d. Meksikoje, yra talentinga ir universali Meksikos aktorė, turinti norvegiškų šaknų. Ji išsiskiria savo gebėjimu įkūnyti sudėtingus ir dažnai kontroversiškus personažus, tiek herojes, tiek piktadares. Nailea aktorystės karjerą pradėjo dar vaikystėje, o vėliau, subrendusi, sugebėjo sėkmingai pereiti prie suaugusiųjų vaidmenų, įsitvirtindama telenovelėse, teatre ir kine. Jos išraiškingumas ir ryžtingumas ekrane padėjo jai tapti viena žinomiausių Meksikos televizijos figūrų.

 

Vienas iš labiausiai įsimintinų ir pripažintų Nailea Norvind vaidmenų yra Debora Faljer šioje telenovelėje. Debora – tai pagrindinė serialo antagonistė, piktavale ir klastinga moteris, kuri yra įsimylėjusi Karlosą Manuelį ir, vedina pavydo bei godumo, nuolat stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams. Nailea puikiai įkūnijo šį piktą ir manipuliuojantį personažą, perteikdama jo žiaurumą, melą ir neviltį.

 

TITUTINĖS SERIALO „APKABINK MANE“ DAINOS

 

Serialo „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte) titulinė daina, kurios pavadinimas toks pat kaip ir serialo, – tai nepaprastai svarbi jo dalis, tapusi neatsiejamu emocinio ir siužetinio audinio elementu. Ši daina, atliekama legendinio meksikiečių dainininko ir dainų autoriaus Juan Gabrielio (1950-2016), buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jos tekstas ir melodija idealiai atspindėjo telenovelės esmę: gilią, aistringą ir skausmingą meilę, išbandymus, pasiaukojimą ir viltį. Daina puikiai perteikė pagrindinių veikėjų, ypač Marijos del Karmen ir Karlo Manuelio, išgyvenimus ir jų troškimą išsaugoti savo meilę, nepaisant visų kliūčių. Ji kalbėjo apie prisirišimą, saugumą ir šilumą, kurią suteikia tikras apkabinimas sudėtingame pasaulyje.

 

Antra, Juan Gabrielio, kaip atlikėjo, populiarumas ir charizma garantavo dainos ir, atitinkamai, serialo sėkmę. Jis buvo ir tebėra viena didžiausių Lotynų Amerikos muzikos ikonų, o jo dainos sugebėjo paliesti milijonų širdis. Jo gebėjimas perteikti gilias emocijas per balsą ir dainų tekstus buvo neprilygstamas. Daina „Abrázame muy fuerte“ pati savaime jau buvo Juan Gabrielio kūrinys, kuris buvo išleistas jo albumu ir tapo dideliu hitu, tačiau serialo dėka ji pasiekė dar platesnę auditoriją ir tapo vienu žinomiausių jo kūrinių XXI amžiuje.

 

Pats Juan Gabrielis, kaip dainos autorius ir atlikėjas, labai vertino dainos pasirinkimą serialui. Jis puikiai suprato, kad daina tapo neatsiejama pasakojimo dalimi ir padėjo sustiprinti emocinį ryšį tarp žiūrovų ir personažų. Jam tai buvo puiki proga pristatyti savo kūrybą naujai auditorijai ir dar labiau įtvirtinti savo, kaip dainų autoriaus, talentą. Daina pelnė milžinišką populiarumą ir komercinę sėkmę, laimėjusi tokius apdovanojimus kaip „Billboard Latin Music Awards“ apdovanojimas už „Hot Latin Song of the Year“ 2002 metais. Tai patvirtino, kad dainos pasirinkimas serialui buvo puikus strateginis sprendimas, naudingas tiek pačiam serialui, tiek Juan Gabrielio muzikos karjerai. Daina tapo neatsiejama telenovelės dalimi ir viena iš priežasčių, kodėl „Apkabink mane stipriai“ yra prisimenama ir mylima iki šiol.

 

Nors Aracely Arámbula pirmiausia yra žinoma kaip aktorė, ji turi ir sėkmingą dainininkės karjerą. Daina „Niña y Mujer“ buvo svarbus žingsnis jos, kaip muzikos atlikėjos, kelyje, ši daina taip pat skambėjo kiekvienos serijos pabaigoje. Jos vokalinės galimybės apibūdinamos kaip švelnios ir melodingos, tinkamos romantiškoms baladėms. „Niña y Mujer“ parodė jos gebėjimą ne tik vaidinti, bet ir emociškai atlikti dainas, kas pridėjo dar vieną dimensiją jos, kaip menininkės, įvaizdžiui. Galite ir ją pasiklausyti.

 

Tai tiek apie serialą „Apkabink mane“, kuris buvo rodomas per TV3, tikiuosi, kad straipsnis patiko ir buvo naudingas.

 

Jūsų Maištinga Siela