Serialas: "Laukinė rožė" / "Rosa Salvaje" (TV 1987–1988)

 

Sveiki, mielieji!
 
Tikriausiai šį įrašą apie meksikiečių serialą „Laukinė rožė“ (isp. Rosa Salvaje) skaitys tie, kuriems per 50 metų, nes jį rodė labai seniai. Tęsiu senų serialų apžvalgas, kurios formavo žiūrovų madas 90-ųjų nacionalinė ir pirmieji nepriklausomi Lietuvos televizijos kanalai.
 
Bandau asmeniškai prisiminti, kada „Laukinė rožė“ buvo transliuojama Lietuvoje. Vaikystėje jį mamos ir močiutės žiūrėjo. Tikriausiai žiūrėjo ir vyrai, nes tai buvo vienas pirmųjų TV serialų iš Lotynų Amerikos, kuris buvo parodytas, kaip teigia kai kurie šaltiniai, per LTV (dabar LRT) kanalą. Iki tol meksikietišką produkciją lietuviai žiūrėdavo per tuo metu dar rodomą „Ostankino“ Maskvos televiziją, įgarsintą rusų kalba, tačiau po 1990-ųjų daug kas ėmė keistis. Man tik keista, kad LVT rodė muilo operas, nes jas daugiausia, kiek pamenu, transliuodavo nepriklausomi komerciniai kanalai, bet, matyt, buvo ir taip. Kada serialas buvo rodomas, sunku atsekti, reiktų pasirausti popieriniuose TV programos archyvuose, tačiau serialas pradėtas rodyti Lietuvoje apie 1993-uosius ir buvo rodomas iki tam tikro 1994-ųjų laikotarpio jau įgarsintas lietuviškai. Nors nepamenu beveik nieko (buvau per mažas), tačiau puikiai iš vaikystės pamenu pirmąją seriją, nes namiškiai visi „sutūpę“ laukė pirmosios serijos kaip kokio kalėdinio stebuklo, nes seriale pasirodė anuomet visoje Tarybų Sąjungoje žinoma aktorė Veronica Castro iš serialo „Ir turtuoliai verkia“. Anuomet tai buvo didžiulis fenomenas, kaip kad kokie „Sostų karai“, tik nepalyginamai rimčiau. Pamenu, kad televizorius buvo nespalvotas ir šį serialą suaugusieji žiūrėjo nespalvotai. Čia apžvelgsiu šio serialo ištakas, produkciją ir siužetus.
 
MUILO OPEROS „LAUKINĖ ROŽĖ“ PRODUKCIJA, IDĖJA  IR POPULIARUMAS
 
Meksikietiška telenovelė „Laukinė rožė“, tapusi tikra 9-ojo dešimtmečio pabaigos televizijos ikona, buvo pradėta filmuoti 1987 metais Meksikoje. Šį kultinį projektą prodiusavo legendinis telenovelėms skirtų programų kūrėjas Valentinas Pimsteinas, dirbęs didžiausioje Lotynų Amerikos medijų korporacijoje „Televisa“. Serialo idėja rėmėsi klasikinio „Pelenės“ archetipo variacija, kurioje vargšė, gatvėje augusi ir „laukinio“ būdo mergina Rosa Garcia, gyvenanti su savo močiute lūšnyne, netikėtai įsiveržia į turtingos ir aristokratiškos Linaresų šeimos gyvenimą. Siužetas vystėsi aplink jos pažintį ir vėlesnę santuoką su Ricardo Linaresu, kuriam ši santuoka iš pradžių tebuvo būdas paerzinti savo arogantiškas seseris, tačiau laikui bėgant virto tikru jausmų išbandymu.
 
Scenarijaus pagrindu tapo Ines Rodenos kūryba, kurios darbai „La Gata“ ir „La Indomable“ buvo adaptuoti šiam serialui, tačiau „Laukinė rožė“ toli gražu nebuvo tiesioginė literatūrinio šaltinio kopija. Lietuvoje 1994 metais leidykla „Rosma“ išleido su aktorės atvaizdu ant viršelio knygą „Laukinė rožė“, tačiau autorinių teisių pati knyga neturi, nes kūrinys adaptuotas pagal serialo scenarijų komerciniais tikslais ir jos neparašė vienas autorius. Nors pagrindinė dramatinė linija apie skurdo ir prabangos susidūrimą išliko, televizijos adaptacija buvo gerokai išplėsta, pripildyta hiperbolizuotų intrigų, netikėtų siužetinių vingių ir melodrama persmelktų dialogų, kurie kartais net nutoldavo nuo pradinių literatūrinių užuomazgų, kad atitiktų kasdienės televizijos dramaturgijos reikalavimus bei išlaikytų žiūrovų susidomėjimą per daugybę epizodų.
 
Serialo aktorių ansambliui vadovavo neprilygstama to meto Meksikos telenovelių žvaigždė Veronica Castro, įkūnijusi pagrindinę heroję Rosą ir atlikusi visame pasaulyje išpopuliarėjusį titulinį garso takelį, kuris tapo neatsiejama serialo tapatybės dalimi. Jos partneriu tapo aktorius Guillermo Capetillo, atlikęs dvigubą vaidmenį – Ricardo ir jo brolio Leonardo, kas dar labiau sustiprino melodraminį siužetą. Greta jų vaidmenis kūrė Laura Zapata, įkūnijusi neapykantą keliančią piktadarę Dulciną, bei daugybė kitų žinomų to meto Meksikos televizijos talentų, kurių vaidybos stilius buvo itin emocingas ir teatrališkas, idealiai atitikęs to meto telenovelės žanro kanonus.
 
Iš viso buvo sukurta 199 serija, kurios žiūrovus laikė įtampoje daugiau nei metus. Serialo produkcijos kokybė, nors vertinant šių dienų standartais atrodo kukli, buvo viena pažangiausių to meto Meksikos televizijos industrijoje, pasižymėjusi ryškia scenografija, intensyviu filmavimu studijose ir gebėjimu sukurti autentišką kontrastą tarp skurdaus kvartalo ir prabangių dvarų aplinkos. Techninis atlikimas, kartu su įtraukiančia istorija, leido serialui tapti tikru eksporto fenomenu, kuris peržengė Meksikos sienas ir pasiekė milžinišką auditoriją visame pasaulyje.
 
Populiarumo banga itin stipriai užliejo Lotynų Ameriką, o vėliau, griūvant geležinei uždangai, serialas pasiekė ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas bei Rytų Europą, kur tapo tarsi „vakarietiško“ gyvenimo būdo ir egzotiškos emocinės laisvės simboliu. Lietuvoje „Laukinė rožė“ pasirodė, kaip jau minėjau, 1993 metais per Lietuvos televiziją ir sulaukė neregėto pasisekimo – gatvės ištuštėdavo rodymo metu, kaimuose liko tą valandą nemelžtos karvės, o Rosos personažas tapo pokalbių tema kiekvienoje šeimoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų masinės kultūros importo pavyzdžių, kuris kartu su kitais serialais formavo lietuvių televizijos žiūrėjimo įpročius atkurtos nepriklausomybės aušroje.
 
Žiūrovams serialas išliko šiltu nostalgijos objektu, simbolizuojančiu paprastesnių, emocijomis grįstų pramogų erą, nors kritikai dažnai negailestingai vertino jo scenarijaus logiką ir perdėtą sentimentalumą. Profesionalioje televizijos kritikoje „Laukinė rožė“ dažnai minima kaip klasikinio, „grynakraujo“ melodramos žanro pavyzdys, kuris sąmoningai nesiekė būti realistišku socialiniu atvaizdu, o veikiau siekė suteikti žiūrovui eskapistinę patirtį, pilną stiprių aistrų ir moralinių kontrastų.
 
Nepaisant praėjusių dešimtmečių, serialas išlaiko savo vietą populiariosios kultūros istorijoje, būdamas vienu ryškiausių įrodymų, kaip lotynų amerikietiška produkcija sugebėjo užkariauti pasaulį ir tapti globaliu reiškiniu. Jo platinimas tapo etalonu, kaip per santykinai nebrangią, bet emociškai paveikią produkciją galima pasiekti visiškai skirtingų kultūrų žiūrovus. Net ir šiandien, peržiūrint fragmentus ar klausantis garsiosios dainos, „Laukinė rožė“ daugeliui žmonių sukelia stiprias nostalgijos bangas, primenančias laikus, kai televizija buvo pagrindinis langas į pasaulį.

Nepaisant, kad aktorės nesutarė, 2025 metais Laura Zapata ir Veronica Castro vėl susitiko.

 
SERIALO „LAUKINĖ ROŽĖ“ KŪRINO UŽKULISIAI, AKTORIŲ ATSILIEPIMAI, SKANDALAI
 
„Laukinės rožės“ užkulisiai buvo ne mažiau dramatiški nei pats serialo siužetas, o pagrindinė ašis sukosi aplink ne visada sklandžius santykius filmavimo aikštelėje. Didžiausias įtampas kėlė Veronicos Castro ir Lauros Zapatos asmenybės, kurios, nepaisant ekrane puikiai suvaidintos aršios neapykantos, turėjo ir realių, už kadro kilusių nesutarimų. Laura Zapata, garsėjanti savo perfekcionizmu ir griežtu požiūriu į kolegų profesionalumą, ne kartą yra kritikavusi kitų aktorių darbo etiką, o Castro buvo laikoma nenuginčijama „Televisa“ karaliene, kurios statusas dažnai sukeldavo trintį. Jų tarpusavio konkurencija buvo tapusi vieša paslaptimi, o kartais ir tiesioginiu konfliktų šaltiniu, trukdžiusiu darbų eigai, tačiau būtent ši dinamika – realus priešiškumas – padėjo sukurti itin įtikinamą Dulcinos ir Rosos priešpriešą, tapusią serialo vizitine kortele.
 
Aktorė Laura Zapata (priminsiu, kad ji yra garsiosios aktorės „Marija la del Barrio“ („Marija iš lūšnynų“) Thalios vyresnioji sesuo) ne kartą viešai yra pabrėžusi, kad Castro buvo „lepūnė“, kuriai dėl jos statuso „Televisa“ kanale buvo daromos nuolaidos, kurių kiti aktoriai niekada nesulaukdavo. Ji yra teigusi, kad Castro dažnai vėluodavo į filmavimus, nesilaikydavo grafiko ir ne visada išmokdavo tekstą, todėl kiti aktoriai – ypač profesionalai, tokie kaip pati Zapata – turėdavo laukti jos valandų valandas. Zapata yra ne kartą užsiminusi, kad Castro sėkmė buvo paremta ne tiek aktoriniu talentu, kiek „išvaizda ir charizma“. Interviu metu ji yra palyginusi save ir Castro kaip dvi skirtingas mokyklas: save laikydama „išsilavinusia, teatro scenoje užaugusia profesionalia aktore“, o Castro – „televizijos suformuotu produktu“, kuriam svarbiausia buvo tiesiog gerai atrodyti kadre. Kalbėdama apie „Laukinę rožę“, Zapata atvirai pasakojo, kad asmeninė įtampa tarp jųdviejų buvo tokia didelė, jog filmavimo aikštelėje jos beveik nebendraudavo, išskyrus tas akimirkas, kai tekdavo vaidinti kartu. Zapata yra citavusi: „Mes nebuvome draugės. Mes buvome kolegės, kurios turėjo atlikti savo darbą, ir tiek. Aš atėjau dirbti, o ne ieškoti draugysčių su tais, kurie nemoka vertinti kitų laiko.“
 
Kita vertus, santykiai tarp Veronicos Castro ir Guillermo Capetillo buvo labiau profesionalūs, tačiau taip pat neapsiėjo be keblumų. Castro ne kartą viešai kalbėjo apie „Laukinę rožę“ kaip apie „per daug ištemptą“ projektą, kuriame ji jautėsi įkalinta savo personažo įvaizdyje. Viename interviu ji yra taikliai pastebėjusi, kad „Rosa buvo kaip prakeiksmas ir palaima viename – ji suteikė man pasaulinę šlovę, kurios negalėjau nė susapnuoti, bet kartu amžiams priklijavo man „vargšės merginos“ etiketę, nuo kurios išsivaduoti aktorinei karjerai buvo itin sunku“. Ši citata puikiai atspindi aktorių dviprasmišką požiūrį: jie buvo dėkingi už neįtikėtiną žinomumą, tačiau jautėsi „susargdinti“ savo personažų, kurie tapo svarbesni už pačius atlikėjus.
 
Reitingai Meksikoje 1987–1988 metais buvo tiesiog fenomenalūs – serialas ne tik dominavo televizijoje, bet ir pasiekė daugiau nei 40-50 proc. žiūrimumo dalį, kas tais laikais buvo neįtikėtinas pasiekimas net didžiausios korporacijos „Televisa“ standartais. Meksikos kultūrai „Laukinė rožė“ tapo socialiniu reiškiniu, kuris, anot sociologų, leido viduriniosios klasės žiūrovams identifikuotis su Rosos kova už socialinį teisingumą. Tai nebuvo tiesiog pramoga; tai buvo kolektyvinis patyrimas, sujungęs šalį, kurioje ryškūs klasių skirtumai visada buvo jautri tema. Serialas sugebėjo transformuoti „skurdo romantizavimą“ į nacionalinę sporto šaką, kurioje kiekviena namų šeimininkė ar darbininkas galėjo bent valandai patikėti, jog stebuklai egzistuoja.
 
Kalbant apie techninius nesutarimus, garsus yra epizodas, kai aktoriai buvo priversti filmuoti serijas be aiškaus scenarijaus pabaigos, nes scenaristai nespėjo rašyti tempo, kurį diktavo neįtikėtinas serialo populiarumas. Tai privedė prie improvizacijų, kurios kartais peržengdavo sveiko proto ribas, tačiau žiūrovams tai tik labiau patiko. Šis „konvejerio“ metodas, kai serialas buvo „kepamas“ tiesiog eterio metu, šiandien yra nagrinėjamas kaip vienas efektyviausių, nors ir kūrybiškai abejotinų, televizijos produkcijos modelių. Aktoriai dažnai skųsdavosi nuovargiu dėl 12–14 valandų darbo dienų, tačiau sutartis su „Televisa“ buvo itin griežta, todėl viešai apie tai kalbėti buvo rizikinga.
 
Žiūrovų meilė serialui buvo tokia stipri, kad daugelis aktorių po „Laukinės rožės“ tapo įkaitais savo vaidmenų. Laura Zapata, paklausta apie savo įvaizdį, yra sakiusi: „Aš visą gyvenimą vaidinu piktadares, nes publika mane taip įsimylėjo kaip Dulciną, kad niekas kitas jų nebedomino“. Tai rodo, kaip stipriai serialas įsirėžė į kolektyvinę pasąmonę – aktoriai prarado savo tikruosius veidus, virsdami archetipais. Šis fenomenas Meksikoje buvo toks stiprus, kad net šiandien, praėjus dešimtmečiams, gatvėje atpažįstami aktoriai dažnai kreipiami serialo personažų vardais, o ne savo tikraisiais vardais, kas yra geriausias įrodymas, jog serialo įtaka viršijo ekranų ribas.
 
Serialo kūrėjas Valentinas Pimsteinas savo memuaruose „Laukinę rožę“ įvardijo kaip „telenovelių žanro tobuląją formulę“, kurioje buvo viskas: aistra, klasinė nelygybė, intrigos ir nepamainoma pagrindinė žvaigždė. Nors kritikai vadino jį „kitsch“ pavyzdžiu, jis niekada neteikė pretenzijų į aukštąjį meną. Tai buvo televizija, skirta masėms, ir ji tą funkciją atliko tobulai. Galima daryti išvadą, kad šio serialo „sėkmės paslaptis“ nebuvo scenarijaus gilumas, o būtent emocinis aktorių atsidavimas, kuris, nepaisant vidinių konfliktų, aikštelėje pavirsdavo tokia sprogstama jėga, kad žiūrovai visame pasaulyje – nuo Meksikos iki Lietuvos – tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo ekranų.
 
Tikiuosi, kad buvo ką prisiminti.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Tikroji meilė / "Amor real" (2003)

Sveiki!
 
Serialo pristatymas „Tikroji meilė“ pas mane „kabėjo“ keleri metai. Jau gerai nebepamenu, kas buvo iš skaitytojų pasiprašęs ar pasiprašiusi apžvelgti. Kadangi esu pradėjęs 90-ųjų serialų apžvalgas, galiu retkarčiais įterpti ir Jūsų mylimas ir jau kadaise matytas per televiziją muilo operas. Serialą „Tikroji meilė“ (bandau atgaminti kažką žiūrėjęs), bet pamenu miglotai, nes serialą rodė LNK ir tik savaitgaliais, todėl 95 serijų serialą turėjo rodyti maždaug metus. Bedarydamas šį įrašą, ėmiau ir prisiminiau, kad visgi esu keletą fragmentų matęs, nes buvo labai puošnus serialas, daug investuota į kokybiškus ir įspūdingus kostiumus, o pats serialas galėjo tuo metu potencialiai konkuruoti su brazilų muilo operos tradicija vaizduoti konkistadorų ar XIX amžiaus meilės istorijas, kurioms reikėjo daug dekoracijų ir specialių kostiumų. Tokios telenovelės vadinamos istorinėmis muilo operomis.
 
MEKSIKIETIŠKOS PRODUKCIJOS GARANTAS
 
„Tikroji meilė“ (isp. Amor real) Lietuvos televizijos eteryje, konkrečiai per LNK kanalą, buvo rodomas daugmaž 2004 metais. Tai buvo vienas ambicingiausių „Televisa“ studijos projektų, kurio prodiuserė Carla Estrada siekė pakelti muilo operų kartelę iki aukščiausio gamybinio lygio. Serialas yra ne originalus kūrinys, o 1983 m. telenovelės „Bodas de odio“ adaptacija, sukurta remiantis to paties pavadinimo Caridad Bravo Adams romanu. Prie šios versijos scenarijaus adaptavimo prisidėjo italų scenaristė María Zarattini, kurios profesionalumas užtikrino literatūrinį kūrinio svorį, neįprastą tokio žanro projektams.
 
Gamybinis serialo mastas buvo beprecedentis: filmavimas truko aštuonis mėnesius Hidalgo valstijoje, o kūrybinė grupė įtraukė daugiau nei 1 000 aktorių, statistikų, techninio personalo narių bei amatininkų. Siekiant maksimalaus autentiškumo atkuriant XIX a. vidurio Meksikos atmosferą, egzistuojančiame Tetlapayac dvare ir jo apylinkėse buvo pastatyti ištisi statinių kompleksai bei aikštės. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vizualiniams elementams: apšvietimui, kameros darbui bei specialiai šiam laikotarpiui pasiūtiems kostiumams, kurie tapo vizitine projekto kortele ir leido žiūrovams visiškai pasinerti į kitą epochą.
 
Atrankos į šį serialą procesas buvo itin kruopštus, nes prodiuserė siekė suburti ne tik populiarius, bet ir techniškai stiprius aktorius, gebančius įkūnyti istorinius personažus su reikiama laikmečio dvasia. Šis atrankos griežtumas atsipirko su kaupu – serialas buvo neįtikėtinai palankiai sutiktas Meksikoje, kur 2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose pelnė geriausios metų telenovelės titulą. Sėkmė neapsiribojo gimtąja šalimi: kūrinys tapo globaliu eksportu, rodomu JAV, Ispanijoje, Rusijoje bei daugelyje kitų pasaulio valstybių.
 
Išskirtiniu produkcijos įvertinimu tapo 2005 metais išleistas DVD formatas, kuris į istoriją įėjo kaip pirmoji telenovelė, turinti angliškus subtitrus, taip atveriant kelią šiam žanrui į anglakalbę rinką. Prodiuserė Carla Estrada pabrėždavo, kad būtent atsidavusi kūrybinė komanda ir vizualinė estetika leido žiūrovams patirti personažų emocijas per visiškai kitokią, rafinuotą prizmę. „Tikroji meilė“ iki šiol yra minima kaip pavyzdys, kaip muilo opera gali transformuotis į aukštos kokybės istorinę dramą, išlaikydama didelį populiarumą ir ilgą išliekamąją vertę.
 
SERIALO „TIKROJI MEILĖ“ SIUŽETAS IR SUMANYMAS
 
Šis serialas yra sukonstruota XIX a. vidurio Meksikos drama, kurioje „Viktorijos laikų“ moralės normos susiduria su asmenine laisve ir aistra. Siužetas prasideda nuo Matildos Peñalver y Beristáin, jaunos aristokratės, kuri puoselėja šiltus jausmus neturtingam, tačiau doro būdo kareiviui Adolfui Solísui. Matildos tėvas yra linkęs pritarti šiai sąjungai, tačiau viską sugriauna jos motina Augusta ir brolis Umbertas. Siekdami išgelbėti šeimą nuo bankroto ir išsaugoti socialinį statusą, jie griebiasi gausybės intrigų: suklastoja informaciją apie Adolfo „šeimą“, įkalina jį ir priverčia Matildą tekėti už turtingo žemvaldžio Manuelio Fuentes Guerra. Šis vyras – geros širdies, bet svetimas Matildei žmogus, kuris paveldėjo didžiulį turtą tik mirties patale tėvo pripažintas kaip teisėtas įpėdinis.
 
Įvyksta priverstinė santuoka, kuri iš pradžių tampa tikra kančia. Matilda persikelia į Manuelio ūkį, kur jos laukia ne tik atstumas nuo mylimojo, bet ir priešiška aplinka, ypač dvaro administratoriaus dukra Antonija, kuri pati trokšta užkariauti Manuelio širdį. Tuo tarpu Adolfas, ištrūkęs iš kalėjimo, neketina pasiduoti ir, pasinaudojęs priedanga, įsidarbina Manuelio ūkio administratoriumi. Tai sukuria įtampą ir paradoksalią situaciją: Manuelis, nežinodamas apie „administratoriaus“ tikrąją tapatybę, ima juo pasitikėti ir net puoselėti draugiškus ryšius. Vėliau tiesa apie intrigantų klastą išaiškėja, tačiau džiaugsmą aptemdo vis stiprėjantis, natūralus ir netikėtas Matildos jausmas savo vyrui.

 
Serialo dinamika keičiasi, kai Matilda suvokia, kad meilė Adolfui blėsta, o jos širdį užkariauja Manuelio taurumas ir atsidavimas. Kai ji galiausiai pasiryžta atverti tiesą ir nutraukti santykius su praeitimi, lemtingas atsitiktinumas atskleidžia Manueliui, kas iš tikrųjų buvo jo „administratorius“. Paskutinę akimirką, kai Matilda praneša apie nėštumą, vyro pasitikėjimas sugriūva – jis pasijunta dvigubai išduotas. Apimtas įniršio ir abejonių dėl vaiko tėvystės, Manuelis išvaro žmoną iš namų, taip pradėdamas ilgą, skausmingą ir sudėtingą susitaikymo bei atpirkimo kelią, kuriame persipina civiliniai neramumai, socialiniai barjerai ir nuolatinės politinės intrigos.
 
Lyginant šį kūrinį su ankstesne 1983-ųjų versija („Bodas de odio“), „Tikroji meilė“ išsiskiria ne tiek siužeto vingiais, kurie iš esmės išlieka ištikimi literatūriniam originalui, kiek gilesniu psichologiniu portretavimu. Ankstesnėse ekranizacijose daugiausia dėmesio būdavo skiriama „aukos“ ir „piktadario“ archetipams, tačiau 2003 m. versija visus veikėjus nudažo pilkomis spalvomis. Čia nėra vienpusiškų personažų – net ir tie, kurie daro klaidas, turi motyvaciją, o pagrindinis herojus Manuelis pateikiamas kaip vyras, kurio vidinė kova tarp meilės ir įžeisto orumo yra itin žmogiška. Ši versija meistriškai transformuoja priverstinės santuokos tropą iš melodramatiškos kančios į lėtą, brandžią transformaciją, kurioje meilė tampa ne likimo dovana, o sunkaus darbo ir abipusio supratimo vaisiumi.
 
Finaliniame serialo etape akcentuojama esminė idėja: tikra meilė nėra aklas jausmas ar socialinis sandoris, o gebėjimas atleisti ir priimti kito žmogaus tiesą net tada, kai viskas aplinkui skatina nepasitikėjimą. „Tikroji meilė“ nagrinėja „realaus“ jausmo prigimtį – ji nėra ideali, ji sužeista išdavysčių, politinių suiručių ir žmogaus egoizmo, tačiau būtent per šias krizes ji tampa „tikra“. Serialas pabaigoje reziumuoja, kad meilė reikalauja ne tik aistros, bet ir principingo pasirinkimo likti kartu net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Tai kūrinys apie tai, kaip du žmonės, suvesti aplinkybių ir klastos, per kančią atranda stipresnį tarpusavio ryšį, nei galėjo pasvajoti savo pirminio naivumo stadijoje.
 
SERIALO „TIKROJI MEILĖ“ AKTORIAI IR VEIKĖJAI
 
Aktorių atranka į „Tikrąją meilę“ buvo, kaip minėjau, kruopščiai suplanuotas prodiuserės Carlas Estrados procesas. Ji siekė sukurti ansamblį, kuris ne tik atitiktų istorinį kontekstą, bet ir turėtų pakankamai charizmos išlaikyti žiūrovų dėmesį per 95 serijas. Fernando Colunga ir Adela Noriega tuo metu jau buvo „Televisa“ žvaigždės, tačiau Estrada norėjo iš jų išspausti kitokią, brandesnę vaidybą, nei buvo įprasta to meto melodramose. Aktoriai savo interviu vėliau pripažino, kad darbas prie šio projekto buvo kitoks dėl griežtos drausmės, kostiumų sudėtingumo ir režisierės reikalavimo viską vaidinti su „istorine tiesa“, o ne „muilo operų“ perdėtumu.
 
Fernando Colunga (Manuelis) buvo pasirinktas dėl savo gebėjimo perteikti orumą ir jėgą, o ne tik „gražaus vyruko“ įvaizdį, (o man asmeniškai atrodo, kad būtent dėl to, kad jis buvo tuo metu populiariausias). Interviu jis dažnai pabrėždavo, kad Manuelio personažas jam buvo vienas didžiausių iššūkių karjeroje, nes reikėjo išmokti valdyti žirgus, dėvėti sunkius XIX a. kostiumus ir derinti agresyvią užsispyrimą su gilia vidine kančia. Aktorius atviravo, kad filmavimo sąlygos Hidalgo dvare buvo fiziškai varginančios – karštis, dulkės ir ilgos darbo valandos, tačiau būtent šis asketiškas fonas padėjo jam sukurti personažo vientisumą, kuris žiūrovams atrodė neįtikėtinai autentiškas.

 
Matilda (Adela Noriega) buvo pasirinkta dėl savo gebėjimo perteikti tyrumą, kuris palaipsniui virsta moteriška stiprybe. Aktorė savo pasisakymuose pabrėždavo, kad Matilda jai buvo pati mylimiausia rolė, nes personažas keitėsi: nuo naivios mergaitės iki moters, kuri išdrįsta pasipriešinti patriarchalinei motinos Augustos valdžiai. Tuo tarpu Helena Rojo, vaidinusi Augustą, buvo pasirinkta kaip „ledinė“ antagonistė, kurios charizma buvo būtina, kad žiūrovai jaustų tikrą grėsmę Matildai. Rojo interviu dažnai pabrėždavo, kad jai buvo įdomu tirti „motinos meilės, virtusios tironija“, psichologiją, o jos ir Adelos chemija filmavimo aikštelėje buvo itin įtempta, kas padėjo sukurti tikroviškus konfliktus.
 
Chantal Andere (Antonija) atranka buvo strateginis žingsnis, nes ji jau turėjo reputaciją kaip geriausia „muilo operų blogietė“. Aktorei vaidmuo buvo malonus iššūkis – ji stengėsi Antoniją pavaizduoti ne kaip karikatūrišką piktadarę, o kaip nelaimingą, meilės ištroškusią moterį, kurios veiksmai kyla iš nevilties. Visa aktorių komanda dažnai akcentuodavo „šeimyninę“ atmosferą filmavimo aikštelėje: nepaisant griežtų reikalavimų, Estrada sugebėjo suburti kolektyvą, kuriame patyrę aktoriai (kaip Ricardo Blume ar Ana Martín) dalijosi patirtimi su jaunesniais kolegomis. Būtent šis aktorių tarpusavio profesionalumas ir pagarba sudėtingam projektui tapo pagrindine priežastimi, kodėl serialas išlaikė tokią aukštą meninę kokybę.

 
10 MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „TIKROJI MEILĖ“
 
1. Prieš pasirenkant „Tikroji meilė“, buvo svarstomi kiti variantai serialo pavadinimo variantai. Kūrėjai bijojo, kad pavadinimas „Bodas de odio“ (originalaus 1983 m. serialo pavadinimas) atrodys pernelyg neigiamas šiuolaikiniam žiūrovui, todėl buvo pasirinktas „Tikroji meilė“, pabrėžiant meilės tikrumą, o ne vestuvių neapykantą.
 
2. Adelos Noriegos sugrįžimas. Adela Noriega tuo metu buvo viena brangiausių Meksikos aktorių. Po šio vaidmens ji ilgą laiką nesifilmavo jokiuose projektuose, todėl daugelis gerbėjų šį serialą laiko jos karjeros kulminacija.
 
3. Fernando Colungos žirgai. Aktorius, vaidinęs Manuelį, pats buvo patyręs raitelis. Tačiau prodiuserė Carla Estrada reikalavo, kad jis mokytųsi specifinio XIX a. jojimo stiliaus, tad aktorius praleido kelias savaites treniruotėse, kad įgautų tikro aristokratiško laikytojo laikyseną.
 
4. Specialiai sukurta „Hacienda“. Nors filmavimas vyko istoriniame Tetlapayac dvare, dauguma interjerų buvo atkurti studijoje, nes tikri dvaro kambariai buvo per maži apšvietimo įrangai ir kameroms – serialas reikalavo specifinio, kiek tamsaus ir dramatiško apšvietimo, būdingo kino filmams.
 
5. Kostiumų autentiškumas. Aktoriai nešiojo autentiškus XIX a. stiliaus drabužius, kurie buvo itin nepatogūs. Moterys privalėjo dėvėti tikrus korsetus, kurie fiziškai ribojo kvėpavimą, todėl tarp scenų filmavimo aikštelėje aktorės dažnai turėdavo juos atsilaisvinti, kad galėtų normaliai pailsėti.
 
6. Adolfo Solís vaidmens svarba. Mauricio Islas (Adolfas) buvo toks populiarus, kad scenaristai turėjo rimtai apsvarstyti, ar nužudyti jo personažą serialo pabaigoje, ar leisti jam laimingai išvykti. Buvo sukurti keli scenarijaus variantai, kad žiūrovai per daug neįsižeistų dėl finalo.
 
7. Slaptas ryšys su kitais projektais. Tame pačiame Tetlapayac dvare, kuriame buvo filmuojama „Tikroji meilė“, vėliau buvo filmuojami ir kiti žinomi projektai bei muzikiniai klipai, nes filmavimo aikštelė tapo ikonine dėl savo unikalios architektūros.
 
8. Didžiausias statistų skaičius. Vienoje iš vestuvių scenų filmavime dalyvavo daugiau nei 200 žmonių – tai buvo viena brangiausių scenų visoje Meksikos televizijos istorijoje tuo metu, nes kiekvienas žmogus turėjo būti aprengtas, nugrimuotas ir apmokytas elgtis kaip XIX a. žmogus.
 
9. Garso takelio populiarumas. Titulinė daina „Tikroji meilė“, kurią atliko duetas „Sin Bandera“, tapo hitu net radijo stotyse, kurios įprastai negrojo muilo operų muzikos. Tai buvo retas atvejis, kai serialo daina gyveno savo atskirą, sėkmingą gyvenimą.
 
10. 2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose serialas laimėjo praktiškai visose pagrindinėse kategorijose (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausia piktadarė, geriausia drama). Tai buvo pirmas kartas, kai viena telenovelė nušlavė visą apdovanojimų ceremoniją.

 
Maištinga Siela