Sveiki! Serialo
pristatymas „Tikroji meilė“ pas mane „kabėjo“ keleri metai. Jau gerai
nebepamenu, kas buvo iš skaitytojų pasiprašęs ar pasiprašiusi apžvelgti.
Kadangi esu pradėjęs 90-ųjų serialų apžvalgas, galiu retkarčiais įterpti ir Jūsų
mylimas ir jau kadaise matytas per televiziją muilo operas. Serialą „Tikroji
meilė“ (bandau atgaminti kažką žiūrėjęs), bet pamenu miglotai, nes serialą rodė
LNK ir tik savaitgaliais, todėl 95 serijų serialą turėjo rodyti maždaug metus.
Bedarydamas šį įrašą, ėmiau ir prisiminiau, kad visgi esu keletą fragmentų
matęs, nes buvo labai puošnus serialas, daug investuota į kokybiškus ir
įspūdingus kostiumus, o pats serialas galėjo tuo metu potencialiai konkuruoti
su brazilų muilo operos tradicija vaizduoti konkistadorų ar XIX amžiaus meilės
istorijas, kurioms reikėjo daug dekoracijų ir specialių kostiumų. Tokios
telenovelės vadinamos istorinėmis muilo operomis. MEKSIKIETIŠKOS
PRODUKCIJOS GARANTAS „Tikroji
meilė“ (isp. Amor real) Lietuvos televizijos
eteryje, konkrečiai per LNK kanalą, buvo rodomas daugmaž 2004 metais. Tai buvo
vienas ambicingiausių „Televisa“ studijos projektų, kurio prodiuserė Carla
Estrada siekė pakelti muilo operų kartelę iki aukščiausio gamybinio lygio.
Serialas yra ne originalus kūrinys, o 1983 m. telenovelės „Bodas de odio“
adaptacija, sukurta remiantis to paties pavadinimo Caridad Bravo Adams romanu.
Prie šios versijos scenarijaus adaptavimo prisidėjo italų scenaristė María
Zarattini, kurios profesionalumas užtikrino literatūrinį kūrinio svorį,
neįprastą tokio žanro projektams. Gamybinis
serialo mastas buvo beprecedentis: filmavimas truko aštuonis mėnesius Hidalgo
valstijoje, o kūrybinė grupė įtraukė daugiau nei 1 000 aktorių, statistikų,
techninio personalo narių bei amatininkų. Siekiant maksimalaus autentiškumo
atkuriant XIX a. vidurio Meksikos atmosferą, egzistuojančiame Tetlapayac
dvare ir jo apylinkėse buvo pastatyti ištisi statinių kompleksai bei aikštės.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vizualiniams elementams: apšvietimui, kameros
darbui bei specialiai šiam laikotarpiui pasiūtiems kostiumams, kurie tapo
vizitine projekto kortele ir leido žiūrovams visiškai pasinerti į kitą epochą. Atrankos
į šį serialą procesas buvo itin kruopštus, nes prodiuserė siekė suburti ne tik
populiarius, bet ir techniškai stiprius aktorius, gebančius įkūnyti istorinius
personažus su reikiama laikmečio dvasia. Šis atrankos griežtumas atsipirko su
kaupu – serialas buvo neįtikėtinai palankiai sutiktas Meksikoje, kur 2004 m.
„TVyNovelas“ apdovanojimuose pelnė geriausios metų telenovelės titulą. Sėkmė
neapsiribojo gimtąja šalimi: kūrinys tapo globaliu eksportu, rodomu JAV,
Ispanijoje, Rusijoje bei daugelyje kitų pasaulio valstybių. Išskirtiniu
produkcijos įvertinimu tapo 2005 metais išleistas DVD formatas, kuris į
istoriją įėjo kaip pirmoji telenovelė, turinti angliškus subtitrus, taip
atveriant kelią šiam žanrui į anglakalbę rinką. Prodiuserė Carla Estrada
pabrėždavo, kad būtent atsidavusi kūrybinė komanda ir vizualinė estetika leido
žiūrovams patirti personažų emocijas per visiškai kitokią, rafinuotą prizmę.
„Tikroji meilė“ iki šiol yra minima kaip pavyzdys, kaip muilo opera gali
transformuotis į aukštos kokybės istorinę dramą, išlaikydama didelį populiarumą
ir ilgą išliekamąją vertę. SERIALO
„TIKROJI MEILĖ“ SIUŽETAS IR SUMANYMAS Šis
serialas yra sukonstruota XIX a. vidurio Meksikos drama, kurioje „Viktorijos
laikų“ moralės normos susiduria su asmenine laisve ir aistra. Siužetas
prasideda nuo Matildos Peñalver y Beristáin, jaunos aristokratės, kuri
puoselėja šiltus jausmus neturtingam, tačiau doro būdo kareiviui Adolfui
Solísui. Matildos tėvas yra linkęs pritarti šiai sąjungai, tačiau viską
sugriauna jos motina Augusta ir brolis Umbertas. Siekdami išgelbėti šeimą nuo
bankroto ir išsaugoti socialinį statusą, jie griebiasi gausybės intrigų:
suklastoja informaciją apie Adolfo „šeimą“, įkalina jį ir priverčia Matildą
tekėti už turtingo žemvaldžio Manuelio Fuentes Guerra. Šis vyras – geros
širdies, bet svetimas Matildei žmogus, kuris paveldėjo didžiulį turtą tik
mirties patale tėvo pripažintas kaip teisėtas įpėdinis. Įvyksta
priverstinė santuoka, kuri iš pradžių tampa tikra kančia. Matilda persikelia į
Manuelio ūkį, kur jos laukia ne tik atstumas nuo mylimojo, bet ir priešiška
aplinka, ypač dvaro administratoriaus dukra Antonija, kuri pati trokšta
užkariauti Manuelio širdį. Tuo tarpu Adolfas, ištrūkęs iš kalėjimo, neketina
pasiduoti ir, pasinaudojęs priedanga, įsidarbina Manuelio ūkio
administratoriumi. Tai sukuria įtampą ir paradoksalią situaciją: Manuelis,
nežinodamas apie „administratoriaus“ tikrąją tapatybę, ima juo pasitikėti ir
net puoselėti draugiškus ryšius. Vėliau tiesa apie intrigantų klastą išaiškėja,
tačiau džiaugsmą aptemdo vis stiprėjantis, natūralus ir netikėtas Matildos
jausmas savo vyrui.
Serialo
dinamika keičiasi, kai Matilda suvokia, kad meilė Adolfui blėsta, o jos širdį
užkariauja Manuelio taurumas ir atsidavimas. Kai ji galiausiai pasiryžta
atverti tiesą ir nutraukti santykius su praeitimi, lemtingas atsitiktinumas
atskleidžia Manueliui, kas iš tikrųjų buvo jo „administratorius“. Paskutinę
akimirką, kai Matilda praneša apie nėštumą, vyro pasitikėjimas sugriūva – jis
pasijunta dvigubai išduotas. Apimtas įniršio ir abejonių dėl vaiko tėvystės,
Manuelis išvaro žmoną iš namų, taip pradėdamas ilgą, skausmingą ir sudėtingą
susitaikymo bei atpirkimo kelią, kuriame persipina civiliniai neramumai,
socialiniai barjerai ir nuolatinės politinės intrigos. Lyginant
šį kūrinį su ankstesne 1983-ųjų versija („Bodas de odio“), „Tikroji meilė“
išsiskiria ne tiek siužeto vingiais, kurie iš esmės išlieka ištikimi
literatūriniam originalui, kiek gilesniu psichologiniu portretavimu.
Ankstesnėse ekranizacijose daugiausia dėmesio būdavo skiriama „aukos“ ir
„piktadario“ archetipams, tačiau 2003 m. versija visus veikėjus nudažo
pilkomis spalvomis. Čia nėra vienpusiškų personažų – net ir tie, kurie daro
klaidas, turi motyvaciją, o pagrindinis herojus Manuelis pateikiamas kaip
vyras, kurio vidinė kova tarp meilės ir įžeisto orumo yra itin žmogiška. Ši
versija meistriškai transformuoja priverstinės santuokos tropą iš
melodramatiškos kančios į lėtą, brandžią transformaciją, kurioje meilė tampa ne
likimo dovana, o sunkaus darbo ir abipusio supratimo vaisiumi. Finaliniame
serialo etape akcentuojama esminė idėja: tikra meilė nėra aklas jausmas ar
socialinis sandoris, o gebėjimas atleisti ir priimti kito žmogaus tiesą net
tada, kai viskas aplinkui skatina nepasitikėjimą. „Tikroji meilė“ nagrinėja
„realaus“ jausmo prigimtį – ji nėra ideali, ji sužeista išdavysčių, politinių
suiručių ir žmogaus egoizmo, tačiau būtent per šias krizes ji tampa „tikra“.
Serialas pabaigoje reziumuoja, kad meilė reikalauja ne tik aistros, bet ir
principingo pasirinkimo likti kartu net tada, kai praeities šešėliai grasina
sugriauti viską, kas sukurta. Tai kūrinys apie tai, kaip du žmonės, suvesti
aplinkybių ir klastos, per kančią atranda stipresnį tarpusavio ryšį, nei galėjo
pasvajoti savo pirminio naivumo stadijoje. SERIALO
„TIKROJI MEILĖ“ AKTORIAI IR VEIKĖJAI Aktorių
atranka į „Tikrąją meilę“ buvo, kaip minėjau, kruopščiai suplanuotas
prodiuserės Carlas Estrados procesas. Ji siekė sukurti ansamblį, kuris ne tik
atitiktų istorinį kontekstą, bet ir turėtų pakankamai charizmos išlaikyti
žiūrovų dėmesį per 95 serijas. Fernando Colunga ir Adela Noriega
tuo metu jau buvo „Televisa“ žvaigždės, tačiau Estrada norėjo iš jų išspausti
kitokią, brandesnę vaidybą, nei buvo įprasta to meto melodramose. Aktoriai savo
interviu vėliau pripažino, kad darbas prie šio projekto buvo kitoks dėl
griežtos drausmės, kostiumų sudėtingumo ir režisierės reikalavimo viską
vaidinti su „istorine tiesa“, o ne „muilo operų“ perdėtumu. Fernando
Colunga (Manuelis) buvo pasirinktas dėl savo gebėjimo
perteikti orumą ir jėgą, o ne tik „gražaus vyruko“ įvaizdį, (o man asmeniškai
atrodo, kad būtent dėl to, kad jis buvo tuo metu populiariausias). Interviu jis
dažnai pabrėždavo, kad Manuelio personažas jam buvo vienas didžiausių iššūkių
karjeroje, nes reikėjo išmokti valdyti žirgus, dėvėti sunkius XIX a. kostiumus
ir derinti agresyvią užsispyrimą su gilia vidine kančia. Aktorius atviravo, kad
filmavimo sąlygos Hidalgo dvare buvo fiziškai varginančios – karštis, dulkės ir
ilgos darbo valandos, tačiau būtent šis asketiškas fonas padėjo jam sukurti
personažo vientisumą, kuris žiūrovams atrodė neįtikėtinai autentiškas.
Matilda
(Adela Noriega) buvo pasirinkta dėl savo gebėjimo perteikti tyrumą,
kuris palaipsniui virsta moteriška stiprybe. Aktorė savo pasisakymuose
pabrėždavo, kad Matilda jai buvo pati mylimiausia rolė, nes personažas keitėsi:
nuo naivios mergaitės iki moters, kuri išdrįsta pasipriešinti patriarchalinei
motinos Augustos valdžiai. Tuo tarpu Helena Rojo, vaidinusi Augustą,
buvo pasirinkta kaip „ledinė“ antagonistė, kurios charizma buvo būtina, kad
žiūrovai jaustų tikrą grėsmę Matildai. Rojo interviu dažnai pabrėždavo, kad jai
buvo įdomu tirti „motinos meilės, virtusios tironija“, psichologiją, o jos ir
Adelos chemija filmavimo aikštelėje buvo itin įtempta, kas padėjo sukurti
tikroviškus konfliktus. Chantal
Andere (Antonija) atranka buvo strateginis žingsnis, nes ji
jau turėjo reputaciją kaip geriausia „muilo operų blogietė“. Aktorei vaidmuo
buvo malonus iššūkis – ji stengėsi Antoniją pavaizduoti ne kaip karikatūrišką
piktadarę, o kaip nelaimingą, meilės ištroškusią moterį, kurios veiksmai kyla
iš nevilties. Visa aktorių komanda dažnai akcentuodavo „šeimyninę“ atmosferą
filmavimo aikštelėje: nepaisant griežtų reikalavimų, Estrada sugebėjo suburti
kolektyvą, kuriame patyrę aktoriai (kaip Ricardo Blume ar Ana Martín) dalijosi
patirtimi su jaunesniais kolegomis. Būtent šis aktorių tarpusavio
profesionalumas ir pagarba sudėtingam projektui tapo pagrindine priežastimi,
kodėl serialas išlaikė tokią aukštą meninę kokybę.
10
MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „TIKROJI MEILĖ“ 1.
Prieš pasirenkant „Tikroji meilė“, buvo svarstomi kiti variantai serialo
pavadinimo variantai. Kūrėjai bijojo, kad pavadinimas „Bodas de odio“
(originalaus 1983 m. serialo pavadinimas) atrodys pernelyg neigiamas
šiuolaikiniam žiūrovui, todėl buvo pasirinktas „Tikroji meilė“, pabrėžiant
meilės tikrumą, o ne vestuvių neapykantą. 2.
Adelos Noriegos sugrįžimas. Adela Noriega tuo metu buvo viena brangiausių
Meksikos aktorių. Po šio vaidmens ji ilgą laiką nesifilmavo jokiuose
projektuose, todėl daugelis gerbėjų šį serialą laiko jos karjeros kulminacija. 3.
Fernando Colungos žirgai. Aktorius, vaidinęs Manuelį, pats buvo patyręs
raitelis. Tačiau prodiuserė Carla Estrada reikalavo, kad jis mokytųsi
specifinio XIX a. jojimo stiliaus, tad aktorius praleido kelias savaites
treniruotėse, kad įgautų tikro aristokratiško laikytojo laikyseną. 4.
Specialiai sukurta „Hacienda“. Nors filmavimas vyko istoriniame Tetlapayac
dvare, dauguma interjerų buvo atkurti studijoje, nes tikri dvaro kambariai buvo
per maži apšvietimo įrangai ir kameroms – serialas reikalavo specifinio, kiek
tamsaus ir dramatiško apšvietimo, būdingo kino filmams. 5.
Kostiumų autentiškumas. Aktoriai nešiojo autentiškus XIX a. stiliaus drabužius,
kurie buvo itin nepatogūs. Moterys privalėjo dėvėti tikrus korsetus, kurie
fiziškai ribojo kvėpavimą, todėl tarp scenų filmavimo aikštelėje aktorės dažnai
turėdavo juos atsilaisvinti, kad galėtų normaliai pailsėti. 6.
Adolfo Solís vaidmens svarba. Mauricio Islas (Adolfas) buvo toks populiarus,
kad scenaristai turėjo rimtai apsvarstyti, ar nužudyti jo personažą serialo
pabaigoje, ar leisti jam laimingai išvykti. Buvo sukurti keli scenarijaus
variantai, kad žiūrovai per daug neįsižeistų dėl finalo. 7.
Slaptas ryšys su kitais projektais. Tame pačiame Tetlapayac dvare, kuriame buvo
filmuojama „Tikroji meilė“, vėliau buvo filmuojami ir kiti žinomi projektai bei
muzikiniai klipai, nes filmavimo aikštelė tapo ikonine dėl savo unikalios
architektūros. 8.
Didžiausias statistų skaičius. Vienoje iš vestuvių scenų filmavime dalyvavo
daugiau nei 200 žmonių – tai buvo viena brangiausių scenų visoje Meksikos
televizijos istorijoje tuo metu, nes kiekvienas žmogus turėjo būti aprengtas,
nugrimuotas ir apmokytas elgtis kaip XIX a. žmogus. 9.
Garso takelio populiarumas. Titulinė daina „Tikroji meilė“, kurią atliko duetas
„Sin Bandera“, tapo hitu net radijo stotyse, kurios įprastai negrojo muilo
operų muzikos. Tai buvo retas atvejis, kai serialo daina gyveno savo atskirą,
sėkmingą gyvenimą. 10.
2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose serialas laimėjo praktiškai visose
pagrindinėse kategorijose (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausia
piktadarė, geriausia drama). Tai buvo pirmas kartas, kai viena telenovelė
nušlavė visą apdovanojimų ceremoniją.
Turiu kelis užsakymus, t.
y. Jūsų asmeninius prašymus aprašyti ir kaip nors susisteminti informaciją apie
senus serialus, rodytus prieš daugel metų per Lietuvos televizijos kanalus.
Pirmasis prašymas – meksikiečių telenovelė, kitaip sakant, muilo opera „Teisė
mylėti“ (ispan. El privilegio de amar), kuri buvo Meksikoje
filmuojama 1998-1999 metais ir sulaukė 155 serijų. Serialas, kiek aptikau, buvo
rodomas per LNK išskirtinai tik savaitgaliais ir jį dėl serijų kiekio rodė
netgi kelerius metus. Man regis, pats pamenu šiek tiek tą siužetą ir aktorius,
tad bus įdomu pasižvalgyti, kas čia per serialas, atkapstyti įdomybes ir
faktus.
TRUMPAS SERIALO „TEISĖ
MYLĖTI“ SIUŽETAS
Meksikiečių telenovelė „Teisė
mylėti“ pasakoja sudėtingą ir dramatišką meilės, praradimo ir atleidimo
istoriją, kurios centre – dvi pagrindinės moterys: garsi dizainerė ir
verslininkė Luciana Duval ir jaunoji, ambicinga modelis Cristina Miranda.
Serialo siužetas sukasi apie ilgus metus slėptą praeitį, kuri netikėtai iškyla
į paviršių ir sujungia abiejų moterų likimus.
Praeities klaidos
ir skaudus likimas
Luciana, būdama jauna ir
naivi mergaitė, buvo įsimylėjusi kunigų seminarijos studentą Juaną de la Cruzą.
Jų meilė baigėsi netikėtu nėštumu. Išsigandusi ir palikta viena, Luciana buvo
priversta atiduoti savo ką tik gimusią dukterį į našlaičių namus. Šis
skausmingas įvykis tapo jos didžiausia paslaptimi ir nuolatiniu kaltės jausmu.
Bėgant metams, Luciana tapo sėkminga ir įtakinga moterimi, ištekėjo už žinomo
aktoriaus Andréso Duvalio ir susilaukė sūnaus Victoro Manuelio. Nors ji turi
viską – turtus, šlovę ir mylinčią šeimą – praeities vaiduokliai nuolat
persekioja jos sielą.
Likimo vingiai ir
netikėtas susitikimas
Tuo tarpu jauna ir graži
Cristina Miranda siekia modelio karjeros. Ji atvyksta dirbti į Lucianos Duval
mados namus, nežinodama apie jokių sąsajų su jomis. Luciana iš karto pajunta
antipatiją Cristinai, matydama joje tarsi save jaunystėje, ir jaučia nepaaiškinamą
pyktį. Tačiau ironiška, kad Cristina įsimyli Lucianos sūnų Victorą Manuelį. Jų
meilei išbandymai prasideda iškart – Luciana griežtai priešinasi šiam ryšiui, o
Victoras Manuelis turi buvusią merginą Tamarą, kuri pasiryžusi bet kam, kad
atgautų jo dėmesį.
Tiesos
išaiškėjimas ir atleidimas
Pagrindinis siužeto
posūkis įvyksta, kai paaiškėja šokiruojanti tiesa: Cristina yra Lucianos dukra,
kurią ji atidavė prieš daugelį metų. Ši tiesa išaiškėja padedant tėvui Juanui
de la Cruzui, kuris, tapęs kunigu, nuolat gailėjosi dėl savo jaunystės klaidų
ir visą gyvenimą ieškojo Lucianos ir jų dukters. Tiesai iškilus į paviršių,
Lucianai tenka susidurti su savo praeitimi, o Cristinai – su skaudžia tiesa
apie savo gimimą. Seriale nagrinėjamos temos kaip motinos ir dukters ryšys,
atleidimas, nuodėmės ir atgaila, meilės galia nugalėti visas kliūtis. Lucianos
ir Cristinos santykiai iš neapykantos ir priešiškumo pamažu virsta įprastu
motinos ir dukters ryšiu, pilnu meilės ir atleidimo. Galiausiai, serialas
baigiasi pagrindinių veikėjų susitaikymu ir laime, įrodančia, kad net ir
didžiausios klaidos gali būti atleistos, o meilė iš tiesų turi privilegiją
triumfuoti.
SERIALO „TEISĖ MYLĖTI“ ATSIRADIMO
ISTORIJA, KITOS SERIALO VERSIJOS, ĮVERTINIMAS IR ŽIŪROVŲ REAKCIJA
Serialas iš tiesų buvo
sukurtas Lilianos Abud (Liliana Abud), Ricardo Fiallegos ir Martos Jurado pagal
venesuelietės rašytojos Delios Fiallo originalią istoriją „Cristal“
(1985 m.), tai buvo jau antroji šios istorijos adaptacija. Pati Delia Fiallo (1924-2021)
yra viena žinomiausių Lotynų Amerikos telenovelės rašytojų, sukūrusi daugybę
populiarių istorijų, kurios buvo adaptuotos į įvairius serialus.
Filmuojama aplinka
ir produkcija
Serialą „Teisė mylėti“
režisavo Miguelis Córcega ir Mónica Miguel. Kaip ir dauguma „Televisa“
produkcijų, jis buvo filmuojamas Meksikoje, daugiausia studijose, bet ir lauko
lokacijose, siekiant suteikti istorijai autentiškumo ir vizualinio patrauklumo.
Mados namų tema leido įtraukti prabangius drabužius, interjerus ir spalvingas
mados pristatymų scenas, kurios prisidėjo prie serialo vizualinės kokybės ir
populiarumo. Aktorių ansamblį sudarė ryškios Lotynų Amerikos žvaigždės, tokios
kaip Adela Noriega. Apie aktorius bus atskiras skyrelis.
Kitos versijos ir
adaptacijos
Kaip minėta, „Teisė
mylėti“ yra venesuelietiško serialo „Cristal“ (1985 m.) adaptacija. Tačiau tai
nebuvo paskutinė šios istorijos versija. 2010 m. „Televisa“ sukūrė dar vieną
adaptaciją pavadinimu „Triunfo del amor“ (liet. „Meilės triumfas“), kurioje pagrindinius
vaidmenis atliko Maite Perroni ir Williamas Levy bei Victoria Ruffo. Beje, „Meilės
triumfas“ taip pat buvo rodomas Lietuvoje, tačiau neteko matyti nė vienos
serijos. Ši versija taip pat sulaukė didelio populiarumo. Be to, 2025 m.
balandžio mėnesį pradėta filmuoti nauja „El privilegio de amar“ adaptacija,
kurią prodiusuoja José Alberto Castro, jis bus kur kas dinamiškesnė ir
šiuolaikiškesnė, kai kurios scenos filmuojamos netgi Niujorke, Milane bei Paryžiuje.
Tai rodo, kad Delios Fiallo sukurta istorija apie prarastą dukterį ir atgimusią
meilę išlieka aktuali ir patraukli kūrėjams bei žiūrovams.
Priėmimas ir
apdovanojimai
Antroji versija, apie
kurią dabar ir rašau, „Teisė mylėti“ sulaukė milžiniško populiarumo Meksikoje
ir visame pasaulyje. Meksikoje tai buvo vienas žiūrimiausių visų laikų
televizijos programų, užfiksavęs vidutiniškai 34,8 procento televizijos
auditorijos. Serialas buvo priimamas labai entuziastingai dėl savo įtraukiančio
siužeto, stiprių emocijų, puikių aktorių pasirodymų ir atpažįstamų temų –
meilės, išdavystės, atleidimo ir šeimos vertybių.
Šis populiarumas
atsispindėjo ir pelnytuose apdovanojimuose. 1999 m. „Teisė mylėti“ gavo
prestižinį „TVyNovelas“ apdovanojimą už geriausią telenovelę. Iš viso serialas
laimėjo 12 „TVyNovelas“ apdovanojimų iš 13 nominacijų, tapdamas vakaro
nugalėtoju. Tarp svarbiausių apdovanojimų – geriausia aktorė (Helena Rojo),
geriausia jaunoji pagrindinė aktorė (Adela Noriega), geriausia antagonistė
(Cynthia Klitbo), geriausia vyresnio amžiaus aktorė (Marga López), geriausias
režisierius (Miguel Córcega ir Mónica Miguel) ir geriausia dainos tema („El
privilegio de amar“, atlikta Mijares ir Lucero). Šie apdovanojimai patvirtina
serialo sėkmę ir pripažinimą tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų tarpe. „Teisė
mylėti“ tapo klasikine telenovele, kuri iki šiol prisimenama ir mylima visame
pasaulyje.
SERIALO „TEISĖ MYLĖTI“
AKTORIAI
Cristinos Mirandos
vaidmenį atliko Adela Amalia Noriega Méndez, gimusi 1969 m. spalio 24 d.
Meksiko mieste, pastaroji yra viena žymiausių ir mylimiausių Meksikos
televizijos aktorių, dažnai vadinama „telenovelių karaliene“, tiesa, karjerą ji
nutraukė prieš daugiau nei 15 metų ir nieko apie ją nebežinoma. Jos karjera
prasidėjo ankstyvoje paauglystėje – būdama vos 12 metų, ji buvo pastebėta
talentų ieškotojo prekybos centre. Netrukus ji pradėjo dirbti vaikų modeliu, o
vėliau pasirodė reklamose ir muzikiniuose vaizdo klipuose. Būdama 14 metų,
Adela debiutavo televizijoje telenovelėje „Principessa“, o netrukus po to gavo
savo pirmuosius pagrindinius vaidmenis, sparčiai kildama į šlovę. Jos
populiarumas ypač išaugo po vaidmenų jaunimo telenovelėse „Quinceañera“ (1987)
ir „Dulce Desafío“ (1989), kurios nagrinėjo jaunimo problemas.
Kaip Adela Noriega
gavo Kristinos vaidmenį ir kodėl ji buvo pasirinkta
Apie tai, kaip Adela
Noriega gavo Cristinos Mirandos vaidmenį seriale „Teisė mylėti“, nėra daug
viešai prieinamos detalių, tačiau galima daryti išvadas, remiantis jos
ankstesne karjera ir statusu. Iki 1998 m., kai buvo kuriama „Teisė mylėti“,
Adela Noriega jau buvo įsitvirtinusi kaip viena geidžiamiausių ir sėkmingiausių
pagrindinių aktorių Lotynų Amerikos telenovelėse. Jos ankstesni vaidmenys, ypač
„Marija Izabelė“ (1997), demonstravo jos gebėjimą perteikti sudėtingas ir
emocingas dramas.
Prodiuserei Carla Estrada
(kuri dažnai dirbdavo su Adela Noriega ir kitomis žymiausiomis žvaigždėmis)
ieškant aktorės Kristinos vaidmeniui – jaunos, talentingos, bet kartu
pažeidžiamos ir ieškančios savo šaknų merginos, Adela Noriega buvo akivaizdus
pasirinkimas. Jos gebėjimas įtikinamai vaidinti nekaltumą, ryžtą ir vidinę
stiprybę puikiai tiko šiam personažui. Be to, jos jau turima didžiulė gerbėjų
bazė garantavo didelius serialo reitingus.
Ką jai reiškė
vaidmuo „Teisėje mylėti“ ir ką ji mano apie Kristiną
Vaidmuo Cristinos
Mirandos seriale „Teisė mylėti“ tapo vienu reikšmingiausių Adelos Noriegos
karjeroje. Šis serialas ne tik sulaužė reitingų rekordus Meksikoje, bet ir tapo
pasauliniu hitu, įtvirtindamas jos, kaip tarptautinės žvaigždės, statusą. Už šį
vaidmenį ji pelnė „TVyNovelas“ apdovanojimą kaip geriausia jaunoji pagrindinė
aktorė, nors iš tiesų ji jau buvo patyrusi ir pripažinta. Šis apdovanojimas
rodo jos išskirtinį pasirodymą ir gebėjimą sužavėti publiką.
Nors Adela Noriega yra
žinoma dėl savo privatumo ir vengia viešumo, todėl nėra daug tiesioginių jos
citatų apie Cristinos vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad šis personažas jai leido
atskleisti platų emocinį spektrą. Cristina yra mergina, kuri auga nežinodama
savo tėvų, susiduria su diskriminacija ir kliūtimis, tačiau išlieka morališkai
stipri ir atkakli. Jos kelionė nuo kuklios, bet talentingos merginos iki
sėkmingos moters, ieškančios savo tapatybės ir motinos meilės, leido Adelei
Noriegai pademonstruoti savo aktorinius gebėjimus, užtikrinant, kad žiūrovai
įsijaustų ir palaikytų jos personažą. Šis vaidmuo ne tik patvirtino jos, kaip
talentingos dramos aktorės, reputaciją, bet ir prisidėjo prie jos „telenovelių
karalienės“ statuso įtvirtinimo.
Helenos Rojo įkūnyta
Luciana Duval
María Elena Lamadrid
Ruiz, geriau žinoma sceniniu vardu Helena Rojo, gimė Meksike 1944 m. rugpjūčio
18 d. ir mirė 2024 m. vasario 3 d., būdama 79 metų nuo kepenų vėžio. Jos ilga
ir įspūdinga karjera apėmė kelis dešimtmečius kine, televizijoje ir teatre,
įtvirtindama jos, kaip vienos iškiliausių Meksikos aktorių, statusą. Helena
Rojo savo profesinį kelią pradėjo 1961 m. kaip modelis. Dešimtmečio pabaigoje
ji pradėjo gilintis į dramos studijas, mokydamasi pas žinomus Meksikos
režisierius Carlosą Ancira ir José Luisą Ibáñezą. Jos debiutas kine įvyko 1968
m. filme „El Club de los suicidas“, žymintis sėkmingos aktorės kelio pradžią.
Helena Rojo, viena
labiausiai gerbiamų ir apdovanotų Meksikos aktorių, seriale „Teisė mylėti“
įkūnijo pagrindinę moters vaidmenį – Lucianą Duval. Jos personažas – tai
sėkminga ir galinga mados namų savininkė, kurią persekioja praeities klaida:
prieš daugelį metų ji atidavė savo kūdikį, dukrą Cristiną. Lucianos charakteris
yra nepaprastai sudėtingas – išoriškai ji atrodo šalta, valdinga ir
nepalenkiama, tačiau viduje ją nuolat kankina kaltė, gailestis ir
neišmatuojamas skausmas dėl prarasto vaiko. Jos kelias link savęs atleidimo ir
susitaikymo su dukra yra viena iš pagrindinių ir labiausiai jaudinančių serialo
siužeto linijų. Už šį įspūdingą pasirodymą Helena Rojo pelnė „TVyNovelas“
apdovanojimą už geriausią pagrindinę aktorę, o tai pabrėžė jos išskirtinį gebėjimą
perteikti giliausius emocinius niuansus ir priversti žiūrovus jausti empatiją,
nepaisant pradinių Lucianos neteisingų sprendimų ir atšiaurumo.
Andrés García kaip Andrés
Duval
Legendinis Meksikos
aktorius Andrés García, garsėjantis savo charizma ir vyriškumu, „Teisėje
mylėti“ atliko Andrés Duval – Lucianos vyro, žinomo aktoriaus, vaidmenį. Andrés
yra palaikantis ir mylintis sutuoktinis, tačiau, kaip ir daugelis serialo
veikėjų, jis turi savo praeities paslapčių ir santykių. Jo personažas dažnai
tampa Lucianos emocinės dramos liudininku ir tvirtu ramščiu, suteikiančiu jai
atramos sunkiomis akimirkomis. Andreso ištikimybė ir atsidavimas šeimai yra
svarbi šeimos dinamikos dalis, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą chaoso
apsuptyje. Šiame seriale Andrés García pademonstravo aktorinę brandą,
atlikdamas subrendusio ir patikimo vyro vaidmenį, kuris skyrėsi nuo jo
ankstesnių „mačo“ įvaizdžių, ir jo pasirodymas buvo labai teigiamai įvertintas
žiūrovų.
René Strickleris kaip
Víctor Manuel Duval
René Strickler,
aktorius iš Argentinos, savo karjerą pradėjo kaip modelis, o vėliau tapo vienu
sėkmingiausių telenovelės aktorių. „Teisėje mylėti“ jis įkūnijo Víctorą Manuelį
Duval – Lucianos ir Andreso sūnų, pagrindinį herojų, kuris karštai įsimyli Cristiną.
Víctor Manuelis yra geras, teisingas ir atviras jaunuolis, atsidūręs
sudėtingoje padėtyje tarp dviejų moterų – savo motinos Lucianos, kuri niekina
Cristiną, ir meilės Cristinai. Jo kova už meilę ir nuolatiniai bandymai
įtikinti motiną priimti jo pasirinkimą yra esminė ir emociškai stipri serialo
dalis. „Teisė mylėti“ buvo vienas iš pirmųjų didelių ir sėkmingų René
Stricklerio vaidmenų, kuris jį pavertė Lotynų Amerikos žvaigžde. Jo chemija su
Adela Noriega ekrane buvo nepaprastai stipri ir patraukė milijonus žiūrovų. Šis
vaidmuo atvėrė jam duris į daugybę kitų pagrindinių vaidmenų tarptautinėje
telenovelės industrijoje.
Cynthia Klitbo kaip
Tamara
Cynthia Klitbo yra žinoma
dėl savo išskirtinio gebėjimo puikiai atlikti antagonisčių vaidmenis, ir
seriale „Teisė mylėti“ ji tai įrodė su kaupu, įkūnydama Tamarą. Tamara yra
pagrindinė serialo antagonistė, obsesiškai įsimylėjusi Víctorą Manuelį, savo
buvusį vaikiną. Ji pasiryžusi bet kam, kad atskirtų jį nuo Cristinos,
naudodamasi manipuliacija, melu ir grasinimais. Jos personažas yra piktas,
nuolat kuriantis intrigas ir sukeliantis daugybę dramos bei nelaimių
pagrindiniams veikėjams. Cynthia Klitbo intensyvus ir įtikinamas Tamaros
personažas pelnė jai „TVyNovelas“ apdovanojimą už geriausią antagonistę. Ji
sugebėjo priversti žiūrovus nekęsti jos personažo, kas yra didelis aktoriaus
pasiekimas. Jos pasirodymas buvo ryškus ir nepamirštamas, o jos sukurta įtampa
prisidėjo prie serialo populiarumo ir intrigos.
SERIALO PAGRINDINĖ TITULINĖ
DAINA
Meksikiečių telenovelės
„Teisė mylėti“ pagrindinė daina, tapusi neatsiejama serialo dalimi ir ypač
atpažįstama visame pasaulyje, yra „El privilegio de amar“, skamba taip pat kaip
ir serialo originalo pavadinimas ispanų kalba. Šią ikoninę dainą sukūrė garsus
ispanų kompozitorius ir prodiuseris Jorge Avendaño Lürs. Jis yra žinomas dėl
savo darbo kuriant muziką daugybei Lotynų Amerikos telenovelų, o jo kūryba
dažnai pasižymi stipriomis emocijomis ir melodingumu, puikiai atspindinčiu
serialų siužetus.
Pagrindinę dainą atliko
du Lotynų Amerikos muzikos grandai: meksikiečių dainininkas Mijares ir
meksikiečių dainininkė bei aktorė Lucero. Jų balsų derinys sukūrė
galingą ir jaudinančią baladę, kuri puikiai atspindėjo serialo meilės, aistros
ir dramos temas. Mijaresas, tikrasis vardas José Manuel Mijares Morán, yra
žinomas dėl savo baladžių ir išskirtinio balso tembro. Lucero, tikrasis vardas
Lucero Hogaza León, yra viena sėkmingiausių Lotynų Amerikos artistų, kurios
karjera apima dainavimą, aktorystę ir televizijos laidų vedimą. Jų duetas šiai
dainai tapo vienu sėkmingiausių ir labiausiai atpažįstamų telenovelės garso
takelių istorijoje.
Čia galite išklausyti
visą atliekamą kūrinį:
Vienas iš labiausiai
netikėtų faktų yra tai, kad Lucero, kuri vėliau atliko pagrindinės dainos
vokalą, iš pradžių buvo siūloma Cristinos Mirandos vaidmeniui. Tačiau ji
atsisakė šio pasiūlymo, motyvuodama tuo, kad norėjo skirti daugiau laiko savo
muzikos karjerai. Vėliau, matydama milžinišką serialo sėkmę ir Adelos Noriegos
triumfą, Lucero prisipažino, kad gailėjosi priėmusi tokį sprendimą.
Dar įdomus faktas! Nors
tai tiesiogiai nesusiję su 1998 m. „Teisė mylėti“ filmavimu, verta paminėti,
kad Victoria Ruffo, kuri pati vaidino 2010 m. adaptacijoje „Triunfo del amor“
(Meilės triumfas) Lucianos Duval vaidmenį (Victoria Sandoval), buvo pirminis
pasirinkimas Lucienos Duval vaidmeniui originalioje 1998 m. „Teisė mylėti“
versijoje. Tačiau dėl įvairių priežasčių (gali būti ir honoraro klausimai, ir
scenarijaus niuansai) vaidmuo atiteko Helenai Rojo.
