Mitas apie Tantalą ("Tantalo kančia"). Pasakojimas apie Tantalo paaukotą sūnų Pelopą.

 

ANTIKOS MITAS APIE TANTALĄ

 

Graikų mitologijoje Tantalas yra viena labiausiai pasibaisėtinų, bet kartu ir giliausiai morališkai pamokančių figūrų, kurios vardas tapo amžino troškulio ir nepasiekiamos vilties sinonimu. Jis buvo Frigijos (dabartinės Turkijos teritorijos) karalius, o jo kilmė pabrėžė jo išskirtinį statusą pasaulyje – pagal vieną iš populiariausių mitinių linijų jis buvo paties vyriausiojo dievo Dzeuso ir nimfos Plutės sūnus. Dėl šio dieviškojo kraujo Tantalas turėjo išskirtinę privilegiją, kuria retai kas iš mirtingųjų galėjo pasigirti: jis buvo reguliariai kviečiamas į Olimpą gerti nektaro ir valgyti ambrozijos kartu su pačiais dievais, taip pat dalyvaudavo dangiškuosiuose pasitarimuose.

 

Tačiau ši didžiulė garbė ir dievų palankumas galiausiai aptemdė Tantalo protą ir sukėlė jo žlugimą, paskatintą tragiškos žmogiškojo proto ydos – puikybės (hybris). Tantalas pradėjo pernelyg pasitikėti savo padėtimi, imdamas manyti, kad jis yra lygus dievams arba kad gali nebaudžiamas manipuliuoti dieviškąja tvarka. Jis pradėjo piktnaudžiauti dievų svetingumu: pavyzdžiui, pasakojama, kad jis vogdavo ambroziją ir nektarą iš Olimpo puotų ir gabendavo juos savo mirtingiesiems draugams, taip bandydamas juos padaryti „dieviškais“, o vėliau išduodavo dievų paslaptis, kurias išgirsdavo dieviškuosiuose pasitarimuose.

 

Didžiausias ir baisiausias Tantalo nusikaltimas, užtraukęs jam neatleidžiamą rūstybę, buvo jo bandymas patikrinti dievų visagalybę ir visą žinojimą. Pakvietęs patį Dzeusą ir kitus dievus iškilmingų vaišių į savo rūmus ant Sipilo kalno, Tantalas nusprendė išmėginti, ar dangiškosios būtybės tikrai viską žino ir mato. Šiam ciniškam eksperimentui jis paaukojo savo sūnų Pelopą, supjaustęs berniuko kūną, Tantalas išvirė mėsą ir patiekė ją dievams ant stalo, norėdamas patikrinti, ar jie pastebės apgavystę.

 

Dievai akimirksniu suprato šį šventvagišką ir makabrišką poelgį bei pajuto gilų pasibjaurėjimą; tik viena deivė Demetra, tuo metu giliai sielvartavusi dėl prarastos dukros Persefonės, neatsargiai iš Sipylo mėsos suvalgė petį. Suvokę Tantalo išdavystę, dievai atsisakė paliesti patiekalą ir iškart ėmėsi atitinkamų veiksmų: dieviškosios galios dėka jie surinko Pelopo kūno dalis, sudėjo jas į katilą ir atgaivino jaunuolį, o prarastąjį petį Demetra pakeitė dramblio kaulo protezu. Pats Tantalas už šį kanibalistinį nusikaltimą ir bandymą apgauti visagalius buvo pasmerktas neatleistinu tėvažudystės bei šventvagystės nuosprendžiu.

 

Bausmė, kurią dievai skyrė Tantalui, buvo prapultis tamsoje – Hade – tapo viena vizualiausių ir žinomiausių metaforų visoje pasaulinėje literatūroje, vadinamąja Tantalo kančia. Jis buvo patalpintas viduryje skaidraus vandens baseino, kurio vanduo siekė jam smakrą, o virš jo galvos svyrojo sunokusių vaisių – granatų, figų, obuolių – šakos. Tačiau kai tik ištroškęs Tantalas lenkdavosi atsigerti, vanduo akimirksniu nuslūgdavo ir išdžiūdavo; o kai tik jis tiesdavo rankas nuskinti sultingo vaisiaus, vėjo gūsis pakeldavo šakas į viršų, neleidžiant jam numalšinti nei troškulio, nei alkio per amžių amžius.

 

Šis mitas turi gilų psichologinį bei kultūrinį kontekstą, kuris antikiniame pasaulyje simbolizavo amžiną žmogaus godumą, ribų peržengimą ir dieviškosios tvarkos nepaisymą. Tantalas taip pat tapo prakeiktos Atridų giminės, kurios nariai vėliau patys krito varguose, nusikaltimuose ir kraujo praliejimuose (įskaitant jo provaikaitį Agamemnoną) – pradininku, padėjusiu pamatą giminės nelaimei. Jo palikuonių gyvenimai ir toliau kartojo nusikaltimo, išdavystės ir tragiškos dievų bausmės ciklą, tarsi pratęsdami protėvio nuodėmės šešėlį.

 

Apibendrinant galima teigti, kad Tantalo mitas yra perspėjanti alegorija apie žmogiškąją puikybę, ribų nepažinimą ir moralinį nuopuolį, kai net didžiausios privilegijos ir dievų malonės yra iššvaistomos veltui. Jo istorija rodo, kad bandymas apgauti aukštesniąją tvarką ar pasinaudoti kitais savanaudiškais tikslais neišvengiamai atveda prie moralinės ir dvasinės pražūties. Tantalas išlieka amžinu simboliu žmogaus, kuriam viskas pasiekiama, bet dėl savo ydų jis amžinai lieka tuščias, alsuojantis nepasiekiamos ramybės ir kančios tinkle.

 

Kas nutiko atgaivintam Tantalo sūnui Pelopui?

 

Pelopo istorija po to, kai dievai jį atgaivino, prasidėjo nuo jo kelionės į Graikiją, kur jis užsitikrino šlovę ir valdžią per garsias lenktynes. Norėdamas vesti karaliaus Oinomajo dukrą Hipodamiją, Pelopas turėjo nugalėti jos tėvą mirtinuose vežimų lenktynėse – Oinomajus iki tol nužudė jau daugybę jaunikių, nes jo žirgai buvo dieviškojo greičio.

 

Pelopas pasitelkė klastą: jis padedamas karaliaus vežėjo Mirtilo slapta pakeitė bronzines Oinomajo vežimų ašis į vaškines. Lenktynių metu vežimas suiro, Oinomajus žuvo, o Pelopas laimėjo ir Hipodamiją, ir visą regioną, kuris nuo jo vardo buvo pavadintas Peloponesu (Pelopo sala). Tačiau vėliau Pelopas išdavė ir nužudė Mirtilą, numesdamas jį nuo uolos, o mirštantis Mirtilas spėjo prakeikti visą Pelopo giminę – šis prakeiksmas vėliau persekiojo jo sūnus Artėją ir Tiestą bei anūką Agamemnoną.

 

Kokiuose šaltiniuose galima rasti pasakojimus apie Tantalą ir Pelopą?

 

Antikiniai šaltiniai, pasakojantys apie Tantalą ir jo sūnų Pelopą, vystėsi palaipsniui nuo ankstyvųjų epinių iki vėlesnių mitografinių bei draminių tekstų. Viena seniausių išlikusių rašytinių užuominų yra aptinkama Homero poemoje „Odisėja“ (11 giesmė), kurioje Hado karalystėje pasirodo pats Tantalas, kenčiantis amžiną alkį ir troškulį vandens baseine bei po vaismedžių šakomis. Šią liniją V a. pr. m. e. tęsė graikų lyrikas Pindaras savo poemoje „Pirmoji Olimpinė oda“, kurioje išsamiai nagrinėjama Tantalo figūra ir kartu atskleidžiamas Pelopo mitas, įskaitant jo sugrąžinimą į gyvenimą su dramblio kaulo pečiu bei garsiąsias vežimų lenktynes.

 

Vėlesniame laikotarpyje graikų dramaturgai, tokie kaip Sofoklis ir Euripidas savo V a. pr. m. e. tragedijose (pavyzdžiui, „Orestas“, „Ifigenija Aulidoje“ ir „Ifigenija Tauridėje“), nuolat mini Pelopo bei Tantalo giminę ir jos persekiojantį prakeiksmą. Šiuos mitus sistemingai apibendrino antikinės mitografijos ir istorijos autoriai. Pavyzdžiui, Pseudo-Apolodoras savo veikale „Biblioteka“ (Epitomė) proza sekdamas nuosekliai aprašo Tantalo nusikaltimą, Pelopo atgaivinimą, lenktynes su Oinomajumi bei vežėjo Mirtilo išdavystę.

 

Galiausiai graikų istorikas Diodoras Sicilietis „Istorijos bibliotekos“ 4 knygoje atpasakoja Pelopo ir Tantalo kilmę bei pasakoja, kaip Pelopas užkariavo Peloponeso pusiasalį. Romėnų autorius Ovidijus savo „Metamorfozėse“ (6 knyga) rašo apie Tantalo giminės istorijas bei jo dukters Niobės likimą, o graikų geografas Pausanijus traktate „Graikijos aprašymas“ nurodo konkrečias geografines vietas, pavyzdžiui, Tantalo kapą ir ežerą ant Sipilo kalno.

 

Maištinga Siela