Laura Sintija
Černiauskaitė. „Avinėliškumas“ – Vilnius: Odilė, 2026. – p. 168.
Sveiki, mieli skaitytojai!
Pastaruoju metu mažai skaičiau lietuvių literatūros,
tad norėjosi grįžti prie jos ir patyrinėti, kokie tekstai šiuo metu skaitomi ir
plačiau aptarinėjami šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Štai Laura
Sintija Černiauskaitė (g. 1976) man labai puikiai pažįstama dar nuo
mokyklinių laikų (jau 20 metų!), o jos kūrybą galėčiau gana neblogai
klasifikuoti, aptarti tiek temiškai, tiek stilistiškai, nors paskutiniųjų jos
knygų ir neskaičiau. Naujausios rašytojos knyga labiau panaši į knygutę,
primenančią kone apimtimi ir minimalistiniu viršeliu katekizmą, pavadinimu Avinėliškumas,
pastarąją išleido leidykla Odilė. Atrodo, kad autorė nusigręžė galutinai
nuo stambiųjų prozos žanrų, susitraukė amžėdama tiek rašytojos ambicijos, tiek
knygų apimtys, tiek žanrai. Atsivėrė kažin koks infantiliškumas, kurį įsteigia
deminutyvų perteklius, ne aviniškumas, bet avinėliškumas, o esė
tekstai pavadinti esukais (pirmąkart aptinku tokį!). Dėl aviniškumo absoliučiai
juokauju, Avinėliškumas – tiesus simbolis į krikščioniško mąstymo,
gyvensenos ir pajautos lauką, kurio vienas iš pamatinių simbolinių prasmių yra
tyrumas, tyrumo pajautimas, dvasinė būsena.
Avinėliškumas –
tai 11 tekstų rinkinys, parašytas per pastaruosius trejus metus ir yra
savotiška ankstesnės knygos Džiaugsmynas tąsa, bet vėlgi kitaip. Autorė atvirauja,
kad rašydama ankstesnę knygą nelabai žinojo, ką iš tikrųjų rašo, o rašydama šią
knygą – jau žino. Pirmasis eseistinis tekstas Avinėliškumas atveria
autorės naujus gyvenimo prasmės suvokimus po motinos mirties, o netekties, savo
egzistencijos įprasminimas (nusiraminimas?), dvasinio ryšio ieškojimas ateina
per Bažnyčią, t. y. bendruomeniškumą, kuris galiausiai tampa ir asmenine,
sunkiai verbališkai perteikiama dvasine patirtimi, kurią autorė bando išreikšti
avinėlio simboliu: Jonas Krikštytojas pamatęs Jėzų ištarė: „Štai Dievo
Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). „Ne mintis, bet
patyrimas visa apimančios Tyrumo Dvasios, kuri dvelkia į mūsų pasaulį per
Kristų. Ji perliejo mane lyg nuginkluojanti banga, išvystė širdį ir paliko ją
visiškai nuogą, alpstančią nuo ją užgriuvusio artumo (p. 12).“ Autorė yra praktikuojanti katalikė, tad
nenuostabu, kad dvasiniai potyriai išreiškiami itin hiperbolizuotais
krikščioniškais įvaizdžiais: „Pats Avinėlis yra nepalyginamai tyresnis už
visus kartu sudėtus žemės vaikus. Bet šito neįmanoma įsivaizduoti, todėl tai
mums beveik nieko nesako. Jo tyrumo, kaip daugelio kitų dieviškų savybių, mes,
šios žemės jonvabaliai, tiesiog nepažįstame, todėl, likdamas už mūsų patirties
ribų, jis mūsų ir nepaliečia (p. 13).“
Krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiai paveikė ir L. S.
Černiauskaitės kalbėjimą. Jau ir ankstesniuose savo tekstuose ji buvo atidi
smulkmenoms, detalėms, gamtos motyvams, o ieškodama išraiškos per gausius
palyginimus, tampa nepaprastai juslinga ir kūniška. Avinilėškume jaučiamas
bažnytinis kalbėjimas, įsiterpia Biblijos šventraščių minties sugestija, būdingi
retoriniai niuansai kunigams per pamokslus. Autorė yra smarkiai veikiama savo religinio
tikėjimo praktikos. Švytėjimas, baltas avinėlis, nekaltas vaikas, jonvabalis,
sniegas, saulė ant bėgių... – vis šviesumą, skaistumą ir tyrumą lemiantys
šviesos simboliai, persismelkę eseistiniuose tekstuose.
Esė Paslėptoji autorė gvildena moteriškumo
temą. „Mano grožis pasireiškia per tai, kaip autentiškai esu šiame pasaulyje
– su savimi ir su visais, kuriuos sutinku. Jis neišvengiamai atsiskleidžia per
santykius, nes tik juose iš tiesų atsiveriu ir darausi pamatoma ir patiriama
(p. 20-21).“ Kol didžioji dauguma lietuviškų tekstų apie moters tapatybę
bando sugriauti moteriškumo stereotipus ir pasižymi gana feministiškomis
deklaracijomis, panašiomis į politines paraiškas, L. S. Černiauskaitė
moteriškumo paslapties ieško Marijos įvaizdyje, taigi per Bažnyčios įvaizdžius:
„Taigi būti moterimi man labiausiai reiškia būti netoli Marijos, gyventi
klausantis jos drabužio šnarėjimo, justi jo dvelksmą savo kasdienybėje.
<...> Tokia Ieva be Adomo, nes „tobulybė“ yra savipakankama, jai nereikia
kito (p. 31).“
Rinkinyje esama ir absoliučiai poetizuotų abstrakčių
tekstų, panašių į mantras ar maldas, pvz., tekstas Subtiliausia kalba,
kuriame pasižymi autorės novelistinis-eseistinis jautrumas, t. y. per daiktus
ir santykius su pasaulio elementais išgautas juslingumas: „Grožis yra
subtiliausia meilės kalba, ji nesibaigia, kol jos klausaisi (p. 41).“
Tekstas Jonvabalė man tapo vienas
įsimintiniausių. Autorė beveik novelistiškai perteikia keistos draugystės su
visiškai tyru, didelių ambicijų nekeliančiu, nesmerkiančiu žmogumi. Ji sutinka
suaugusią moterį, kuri tyra kaip avinėlis, grožisi ir mėgaujasi pasauliu tarsi dzenbudistė
buvimu čia ir dabar. Autorė neslepia, kad ji buvo apstulbinta, jog
žmogus gali nuolatos būti dabartyje, atvirai džiaugtis viskuo čia ir dabar.
Įtariu, kad tas žmogus turėjo šiokį tokį socialinio elgesio sutrikimą, tokie
nepritampa prie sociumo, tačiau besąlygiškai vertina dabarties akimirką ir nori
draugystės. Deja, pasakojimas nuveda prie to, kad autorė nebegalėdama pakelti
to tiesmukaus paprastumo, pripažįsta, kad tyrumas su laiku intelektualesniam
žmogui tampa erzinančiu primityvizmu. Tačiau ką skaitytojams sako šis tekstas? Galbūt
užgimęs tyras pranašas nė nebūtų per mūsų ambicijas, protą, tikslus ir kitus
gyvenimo variklius atpažintas ir pripažintas, mes jį tiesiog paliktume pakelėje
kaip tą, kuris negali eiti išvien su mumis. Šiai draugei rašytoja suteikė jonvabalės
pseudonimą, švytinčios ir greitai kaip viena vasara užgęstančios gyvybės
simbolį.
Patiko ir įtikino novelė apie Elmę Karvutės,
kurios pasikartojančius motyvus (pirtis, pasivaikščiojimai po gimtuosius miškus
ir t. t.) lengvai atsekami kaip leitmotyvai ir eseistiniuose autorės tekstuose.
„Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą
išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas
– o iš tiesų dar ir kaip gyvas. <...> Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tebėra
akmuo (p. 75-76).“ Už dvasinius krikščioniškuosius patyrimus mane kur kas
labiau jaudino atminties ir laiko temos Černiauskaitės kūryboje. Kaip amžėjanti
autorė nuolat tarsi bando susigrąžinti vaikystės vaizdinius, tačiau suvokia,
jog pasaulis pasikeitęs, nes pasikeitė ji pati. Argi ne taip dažnai būna mums
visiems? Vaikystės nežabotas krykštavimas, tyrumas susiteršia, kai užgriūva
atsakomybė, taisyklės, įsipareigojimai, kurie sudrumsčia, atima tą lengvumą ir
prigimtinį tyrumą, kurio ilgimės grįždami į savo vaikystės žaidimų aikšteles. „Visur
ir visada išmokstu būti namie, nes visur ir visada esu Viešpaties rankoje. Taip
prasideda laimė (p. 109).“ Tikėjimas įgalina kitokią savo būties suvokimą
konstantą.
Man nepatiko apsakymas Pilkoji musinukė, kuri
parašyta pasitelkiant Marijos Magdalietės įvaizdžius. Tekstas jautrus, puošnus,
tačiau drauge man buvo panašus į Vidmantės Jasukaitytės romaną Marija
Egiptietė. Moters artumas pranašui tampa ir liguistas, ir drauge jos
išsigelbėjimas, o paraleliai pasakojama kita moters atsiskyrėlės istorija,
kuriai pasirodo lapė, besitransformuojanti į merginą, alegorija. Šių
paralelinių istorijų sugretinimas primintų Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir
lietus techniką, nors akcentai, žinoma, pas Černiauskaitę sudėti visiškai
kitokie.
Manęs nenustebino Avinėliškumas. Autorė išlieka
nuoširdi savo asmeninėms patirtims, kurios tampo trumpojo prozos žanro
tekstais, bylojančiais apie išsiilgą ir patirtą tyrumą bei tikrumą, jog po
laikinu jonvabališku švytėjimu yra amžinoji dieviškumo kibirkštis – siela,
skriejanti į amžinybę, besimokanti per savo žemiškąsias patirtis. Tekstuose
pasakotoja nuolat veržiasi į gamtos pasaulį, ji vaikšto takeliais, stebi metų
kaitą, sutinka judėdama tai stotelėse, tai miške įvairius žmones, kurie
dažniausiai liudija krikščioniškąsias pamokas. Didaktika vos švyti tekstuose,
ji nėra primetama ar įkyri, veikiau tai savo išmoktų pamokų žymos, rekolekcijų išvestinės,
tampančios tekstiniu įsižeminimu apie pačią bendriausią gyvenimo pajautimą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą