Lina Simutytė. Apsakymas "Semper Idem": upė nebūtinai žudikė

Sveiki,

Taip ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“ (iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“ (Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.

Nežinau, ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti. Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį, netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.

Iš pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį, pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo, plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas, neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos Tumasonytės tekstais.

Jutui labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.

Lina Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis. Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t. Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu, tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu. Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno suvokimo, prie kito. Visada taip pat.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas"

 César Aira. „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naujoji Rara leidykla itin nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros, kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri, beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti, kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių kalbą Aistė Kučinskienė.

 

Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis, todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną dukart nukeliauja arkliais ir mulais.

 

Knygos autorius yra argentinietis, todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma priartėti prie tuštumos?

 

Iš pradžių naivūs eksperimentiniai kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir genialumą.

 

Autorius lengvais poetiniais štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą, į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas, tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri, galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios, kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.

César Aira

„Stambus randas kaktos viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių, iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn monstriškumą.

 

Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą, dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“ Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas. „Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“

 

Skaitant žavi knygos pasakojimo polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti, ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas, kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios, negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“

Johano Moricos Rugendos paveikslai iš šios kelionės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) "Apsiaustas" (Baubas ir kitos geriausios istorijos)

 Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip aš pasiilgau auksinės rusų literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau, nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų skaitytojui.

 

Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.

 

Apsakyme pasakojama apie Akakijų Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi, kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu (p. 480).“

 

Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl, įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“

Nikolajus Gogolis

 

Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją, kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą, kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas nusigręžia nuo jo...

 

Iš esmės Gogolis jautriai perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius, taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.

 

N. Gogolis garsėjo savo misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas, kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.

 

Šiame nesunkiai paskaitomame apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę kritiką.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Apie Virginios Woolf apsakymą "Palikimas"

 

Sveiki,

 

Paprastai nieko nerašau apie atsitiktinius kūrinius, perskaitytus periodinėje spaudoje, bet šiandien darbe per pertrauką įveikiau Virginios Woolf apsakymą Palikimas, kuris buvo publikuotas leidinyje Literatūra ir menas (Nr. 3711) ir šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis. Perskaičiau ir nustėrau! Kaip talentingai ir gerai parašyta. Tai įprasta man manyti, kai skaitau Virginios Woolf kūrinius (paskutinis vertimas, kiek pamenu, buvo vienas paskutiniųjų autorės rankraščių Tarp veiksmų).

 

Palikime subtiliai pasakojama apie vyrą, kuris, palaidojęs žmoną, skaito paliktus jos dienoraščius, kurių žmona neleido jai gyvai esant skaityti. Kas pažįsta V. Woolf kūrybą ir asmenybę, tas žino, kad rašytoja nepakentė tiesmukaus literatūrinio sentimentalumo, todėl, kad to išvengtų kaip moteris rašytoja, ji įtvirtino modernios prozos manierą, rašymas tarsi sąmonės srautu, bet išlaikomi klasikinės prozos elementai. Esminis V. Woolf technikos elementas yra per buities detales byloti, ką mintija, jaučia ir vienas apie kitą mąsto veikėjai, bet mąsto ne šiaip sau dabarties kategorijoje, bet aprėpia biografines praeities plotmes, todėl dienoraščio rašymas Palikime vyrui sužadina ir atskleidžia visą žmonos psichofizinių veiksmų analizę, taigi atskleidžiama ir žmonos didžioji paslaptis.

 

Daug trumpų ir tikslių sakinių, veržlus, tapus, bet neskurdus stilius smelkiasi per kelis lygmenis ir pabaigoje suskamba tai, ką galima pavadinti klasikine lietuvių novele – trumpa proza, mažai įvykių, netikėta pabaiga. Nežinau, kodėl tai vadinama apsakymu, man iš ritmo ir stiliaus, ir literatūros kanonų akivaizdu, jog tai novelė, tačiau ne žanras čia svarbiausia, o literatūrinis juvelyrinis malonumas.

 

Gal bus „Džeikobo knyga“ išversta į lietuvių kalbą? Arba „Bangos“?

 

Jūsų Maištinga Siela

Rimantas Černiauskas apsakymas "Jūra yra sūri"

Sveiki,

dalijuosi puikiu Rimanto Černiausko apsakymu „Jūra yra sūri“, kuris buvo publikuotas 1997 metais.

      Jūra yra sūri

     

      Mariaus senelis gyvena Karklėje, sename žvejų kaimelyje, kuris yra vos dvylika kilometrų nuo Klaipėdos. Senelis Edvinas bene seniausias to kaimo gyventojas, jis turi tikrą medinę valtį su ilgais irklais. Ramią dieną jiedu su Marium išplaukia į jūrą ir pastato tinklus.

      – Kodėl pastatom? – teiraujasi Marius. – Jei paprasčiausiai visu ilgiu paleidžiam tinklus į vandenį?

      – Todėl kad tinklai išsitempia ir stovi kaip kareiviai, juos ištempia švininiai pasvarėliai, – aiškina senelis.

      Kvailos žuvys, plaukiodamos palei krantą, įkiša galvą į tinklo akutę ir užsikabina už žiaunos. Nebepajuda nei pirmyn, nei atgal, tik uodegomis plaka vandenį.

      Kartą, kai senelis ištraukė tinklą, jie pusę valties privertė plokščių kaip keptuvė plekšnių, ilgų sidabrinių strimelių ir net vieną gelsvą lašišą. Ta žuvis labiausiai senelį nudžiugino.

      – Gražuole tu mano, – šypsojosi jis į barzdą, – ir kaip tu čia pakliuvai?

      Marius, jeigu galėtų, žiemą vasarą gyventų pas senelį ir gaudytų žuvį. Bet žiemą jis eina į mokyklą, o ir vasarą ne kiekvieną dieną gali statyti tinklus. Gal net atvirkščiai, dažniausiai jūra pyksta. Ji riaumoja, urzgia ir šniokščia, versdama į krantą putotas bangas. Tokiu oru neišplauksi medine valtele. Net žuvys audros metu neria toliau į gelmes slėptis nuo bangų mūšos.

      Tačiau Mariaus senelis žino ką veikti net pačią blogiausią dieną. Jis vienintelis visam kaime įsirengė mažą žuvies rūkyklą. Bjauriomis dienomis jie vaikšto po mišką, rinkdami kankorėžius ir kadagių šakas, kurios labiausiai tinka žuviai rūkyti. O kada šilta, tylu, kai pučia pietų ar rytų vėjas, kai jūra snaudžia kaip kaimo tvenkinys, kai jie prigaudo daug skanios žuvies, senelis užkuria savo rūkyklą, ir visas kaimelis pakvimpa aitriais kadagio dūmais.

      – Edvinas vėl žuvį kabina, – kalba kaimelio žmonės. Ir visi nori pirkti. Būna, kad atvažiuoja iš paties Kauno, Vilniaus paragauti senelio žuvies. Dar šiltos, geltonos nuo kankorėžio ir kadagio dūmų.

      Tačiau šią vasarą daugiausiai pūtė šiaurys ir vakaris, risdami iš jūros aukštas kaip namas bangas. Vieną dieną senelis su Marium užtempė valtį iki pačių kopų, nes bangos laižė visą pakrantę, nusinešdamos į gelmes neatsargiai žmonių paliktus daiktus: kepures, akinius, batus.

      Kai vėjas įsisiautėja, ir bangos lipa per kopas, Marius su seneliu apsiauna ilgus iki pilvo žvejo batus ir lėtai žingsniuoja pakrante, ieškodami gintaro. Tie saulėti akmenėliai nevienodai išbarstyti ant kranto. Kai kur jų nematyti, o kai kur tiltais verčiasi iš jūros. Gal toje vietoje stovėjo sudaužytų Jūratės rūmų kolonos? Senelis Edvinas gali net užsimerkęs nuvesti į tas vietas, kur guli gintaro tiltai.

      Vaikštinėdami pajūriu, jie prisirenka visokių netikėčiausių daiktų: medinių dėžių, skardinių, plūdurų, batų, skrybėlių, o jau butelių, didelių ir mažų, baltų ir spalvotų, su margiausiomis etiketėmis senelis prisikrovė pilną palėpę. Kartą Marius surado butelį, kuriame buvo laiškas nesuprantama jam kalba. Tą laišką jis atidavė klasės draugei Birutei, nes ten buvo adresas su kažkokia bobiška pavarde, o pats parašė naują laiškelį, įkišo į butelį, užkimšo ir įmetė į jūrą. Bet bangos jį greitai parrito atgal. Marius vos nepravirko.

      – Ne tas vėjas, – paaiškino jam senelis, – palauk ryto, kai vėjas ims pūsti nuo kranto arba paprašyk Juliaus tėčio, kad išmestų tą butelį, išplaukęs toli į jūrą.

      Marius taip ir padarė. Pabudo anksti ryte, kol senelis miegojo, įsibrido į jūrą beveik iki smakro, apsuko butelį virš galvos ir sviedė į patį vidurį. Paskui dar ilgai žiūrėjo, kaip tolsta, mažėja ir nyksta butelio kaklelis. Dabar būtinai jo laišką ras kokio latvio, švedo ar vokiečio vaikas, labai apsidžiaugs ir žinos, kad yra tokia šalis Lietuva, kur gyvena Marius ir jo senelis Edvinas, kuris turi tikrą medinę valtį.

      Staiga kažkas stipriai suspaudė jo petį. Marius net pritūpė iš baimės ir užspringo sūriu jūros vandeniu.

      – Lauk iš jūros! – piktai suriko senelis, tempdamas jį į krantą.

      Senelis buvo įsiutęs, net baltas nuo piktumo. Tokio pikto senelio Marius nebuvo matęs.

      – Kas nutiko? – suinkštė jis.

      – Jūra yra žiauri, – pakartojo senelis, – niekada vienas nelįsk į vandenį. Ar maža skenduolių Karklės kapinėse?

      – Bet, seneli, – bandė tiesintis Marius, – aš norėjau išsiųsti laišką.

      – O jeigu audra, – pasakė senelis ir parodė pirštu juodą debesį, kuris stebėtinai greitai plėtėsi danguje. – Jūra nėra saldi.

      – Tai teisybė, – atsikosėjo Marius sūriu neskaniu jūros vandeniu.

      Šitą nuotykį jis prisiminė vakar rišliosios kalbos pamokoje, kai mokytoja paprašė papasakoti, ką jie žino apie Baltijos jūrą.

      Julius kalbėjo, kad jūra – tai daugybė gardžių žuvų, kurias gaudo jo tėtis. Robertas pasakojo, kad jūroje plauko laivai, didesni už trijų aukštų namą, Evelina prisiminė legendą apie Jūratę ir Kastytį. Raselė, kurios senelis gyvena Palangoje, prisiminė Gintaro muziejų – Baltijos jūros dovaną pamario žmonėms. Viena mergaitė, pirmūnė Viktorija, sugalvojo, kad jūra – tai kelias į kitas pasaulio šalis: Švediją, Daniją, Vokietiją. Mat jos tėvelis verslininkas ir dažnai važinėja į užsienį.

      – O tu? – staiga paklausė mokytoja. – Ką tu pasakysi, Mariuk?

      Marius atsistojo, apsižvalgė. Ką dar jis galėjo pridėti? Viskas seniai draugų pasakyta. Ir staiga jis prisiminė savo įpykusį senelį Edviną, juodą debesį, kuris plėtėsi danguje ir prapliupo tokiu smarkiu lietumi, kad permerkė juos nuo galvos iki kojų.

      – Jūra yra sūri, – išpyškino Marius.

      Didesnės teisybės – galvok nesugalvosi.

Pabaiga

Gailė Garnelytė "Ramybės diena" (apsakymas publikuotas žurnale "Metai", 2018 Nr. 7)

Sveiki,

Netikėtai perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia kūrybinio rašymo kursus.

Perskaitęs „Ramybės dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties, kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti, atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F. Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.

Kitą vertus pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui, kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.

Apsakyme sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma istorija apie susifeilinimą, menkniekį, iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus laikrodukas tiksės Berto širdis.

Sveikinu autorę su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.

Jūsų Maištinga Siela

Laura Sintija Černiauskaitė "Išoperuota meilė" (apsakymas)

Laura Sintija Černiauskaitė

„Išoperuota meilė“

(Apsakymas publikuotas vaikų žurnale „Genys“ 1999 m.)

Meilė atsėlina tyliai kaip vagis ir susirango kurioje nors vietoje. Suaugusiųjų knygose rašoma, kad ji mėgsta šmurkštelėti krūtinėn ir ten dilgčioti. Arba įsigauna į galvą ir priverčia ją svaigti. Tuomet įsimylėjėlis gyvena lyg laive per audrą – žemė taip siūbuoja po kojomis, kad jis niekaip negali įkišti rankos į marškinių rankovę, amžinai išlieja arbatą, o nusitaikęs pabučiuoti mylimąją į lūpas, pakšteli kažkur pro šalį... Žinodamas šiuos meilės simptomus, kantriai laukiau savo eilės. Ir mano eilė atėjo. Kaip tik tą dieną, kai man sukako dešimt metų. Atėjo ir įsitaisė... pilve.

Ankstyvą pirmadienio rytą lyg kamštis iššoviau laukan su sumuštiniu dantyse, aplink koją apsivyniojusia striuke ir iš prasegtos kuprinės byrančiais pieštukais. (Nepagalvokite, kad esu koks pankas ar apsileidėlis! Toks netvarkingas atrodau tik tuomet, kai kur nors vėluoju. Tiesa, vėluoju kiekvieną rytą... Bet tie, kurie lanko mokyklą, patys supras, kad iki tos įstaigos sunku nusigauti laiku: tai žadintuvas nuskamba per vėlai, tai nejučia užsnūsti šveisdamas dantis, kad tai pakeliui įsiveli į kokį nuotykį.) Taigi išmoviau iš namų nei šioks, nei toks, o ant laiptelių – sėdi Ji... Tokia sustirusi liūdna čigoniukė karamelės rudumo akimis, o ant jos kelių miauksi toks pat liūdnas kačiukas. Sustojau kaip įbestas. Negalėjau toliau nė žingsnio žengti – visai kaip tas sprangus sumuštinis dantyse. O čigoniukė žvelgia į mane alkanom akim ir sako:

– Pirksi kačiuką?

– Kiek?

– Dešimt litų.

Įtartinai dilgtelėjo dešinį šoną. Išverčiau visas kišenes, nors ramų rudens rytą beveik galėjai išgirsti, kaip jose vėjai švilpauja. Juk paskutinius centus išleidau vakar prie žaidimų automatų! Čigoniukė godžiai sekė kiekvieną mano judesį. Ak, kaip tą akimirką troškau tapti iliuzionistu, kuriam dešimties litų kupiūros iš ausų byra!

– Tai ką, nesukrapštai? Galiu nusileisti iki penkių. Bet nusipirkčiau kioske du karštus sumuštinius, – sumurmėjo čigoniūkštė.

– Tu alkana?

– Ahm…

Žaibiškai išstūmiau iš burnos apkramtytą sumuštinį ir ištiesiau jai. Kaip sakoma, dalinkis su kitais tuo, ką turi. Čigoniukė gražiai mirksėdama suleido savo aštrius dantukus į duoną su sūriu. Tada skausmas šone mane taip surietė, kad jau nekilo jokių abejonių – tai Meilė. Ir kokia stipri! Be analgino neapsieisi. Tik kodėl ji sumanė įsimesti į pilvą? Nejučia ėmiau trauktis atatupstas, galų gale apsigręžiau ir kad dėjau į kojas... Pats nesuprantu, kodėl.

– Ei, kur tu! O kačiukas? – šūktelėjo mergaičiukė.

Kačiukas? Koks kačiukas?.. A, kačiukas! Bet nematė. Nors lėkiau kaip vėjas, Meilė neatsiliko nė per žingsnį. Ir vis smūgiavo į dešinįjį šoną, tarsi erzintų: kavalieriau, nuo manęs nepabėgsi! Ilgai negalėjau sau atleisti, kad taip kvailai pasielgiau. O per pamoką rašydamas diktantą, vis klausiausi savo pilvo. Tikrai tikrai, dešiniajame mano šone krebždėjo Meilė. Jos tylūs žingsneliai užgožė net mokytojos balsą.

Taigi tą dieną Meilė apsigyveno mano dešiniajame šone. Ji kuždėjo: „Neleisk centų pramogai, verčiau pataupyk. Gal rytoj vėl sutiksi čigoniukę?“ Arba ,,Netingėk atsikelti anksčiau, kad spėtum padaryti ne vieną sumuštinį, o du! Ką gali žinoti, kas laukia ant laiptelių?“ Kiekvieną rytą užtepdavau didelę šviežio pyrago riekę šokoladiniu sviestu. Tokiu saldžiu ir rudu kaip čigoniūkštės akys. Tačiau pravėręs duris, rasdavau ant laiptų tik pageltusių lapų krūvelę...

Nepaisant to, Meilė nesiliovė dursčiusi dešiniojo šono. Priešingai – jos kaupėsi vis daugiau ir daugiau. O vieną vakarą ji taip įsišėlo, kad mama puolė į paniką ir iškvietė greitąją. Gydytoja pasibalnojo nosį akiniais (tarsi Meilę būtų galima įžvelgti per padidinamąjį stiklą), pamaigė mano nelaimingą pilvą ir rimtai, labai rimtai pasakė:

– Apendicitas.

Su gydytojais susišnekėti sunku, ta žino net mano močiutė. Viską jie iškraipo, vadinasi kitais vardais. Apendicitas, tai apendicitas... Nesiginčysiu. Jeigu net mokytojai pravardžiuojami, tai argi apsaugosi Meilę?

Teko gultis į ligoninę. Nelabai malonu, kai tavo pilvą krapšto lyg automobilio variklį. Tačiau kur kas liūdniau, kai atsikėlęs rytą užtepi šokolado ant kvapnios riekės, o paskui supranti, kad neturi ką tuo sumuštiniu pavaišinti...

Trupiau šnekant, Meilę išoperavo. Skausmais nesiskundžiu. Kol kas guliu baltoje ligoninės palatoje ir žiūriu, kaip lubomis vaikšto musės. Rytoj mane žada išleisti namo. O šiandien į gretimą palatą paguldė naujokę. Jos kaselė plona lyg pelės uodegėlė, o skruostai net švyti nuo strazdanų. Tik kodėl, kai į ją žiūriu, taip dilgčioja paširdžius?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Romualdas Granauskas "Trys vienatvės"

Sveiki, knygų skaitytojai, 

Šiemet netekome Romualdo Granausko, kuris vadinamas paskutiniu literatūros Mohikanu, tas „senasis“ arba „iš tos garsiosios“ kartos, kur glaudžiasi ąžuolo šakomis prie Radzevičiaus, Apučio, Martinaičio, Dirgėlos ir kitų lietuvių literatūros prozos galiūnų. Paskutiniaisiais metais Romualdas Granauskas buvo neįtikėtinai produktyvus pasirodydavo kasmet po knygą: Trys vienatvės (2011), Kai reikės nebebūti (2012), Šventųjų gyvenimai (2012), Išvarytieji (2013), Trečias gyvenimas (2014). Paskutinioji knyga šiemet įtraukta į geriausiųjų penketuką ir galimas daiktas taps metų knyga.

Didelis produktyvumas gyvenimo pabaigoje tapo neatsitiktinis. R. Granauskas ėmė jausti žodžių srautą, nenumaldomą norą dar pasakyti kažką svarbaus, kažką „nuo savęs“, todėl jo paskutinieji kūriniai pasižymi autobiografiškumu. Trys vienatvės yra viena iš geriausių jų paskutiniojo srauto kūrinių, kuris įvardijamas kaip novelių romanas. Visų pirma R. Granauskas yra apsakymų rašytojas ir tik vėliau romanistas, o štai Trys vienatvės autorius cikliškai ir chronologiškai apjungia šiuos du žanrus ir išlydo gana įdomų, istorinių ir dokumentinių liudijimų turintį turtingą pasakojimą.

Gyvenimas po klevu autorius yra statistiniais duomenimis skaitomiausias šių dienų lietuvių rašytojas. Aišku, dėl mokyklinės programos, kuri R. Granausko kūrybos nesubanalina, nenunešioja, jaunimui ir kitoms kartoms jis įdomus iki šiol, jį lengva skaityti, jis konkretus, kalba esminė. Trys vienatvės tikriausiai taip pat taps klasika, tuo beveik neabejoju, ypač paskutinioji romano novelė.

Trys vienatvės – tai autentiškas, empirinis Romualdo Granausko pasakojimo koliažas. Autorius nuo vaikystės keliauja po esmingus savo praeities įvykius, po šiaurės Žemaitijos vietoves ir sutelkia į tuos svarbiausius įvykius, kurie iš esmės lėmė jo charakterį ir polinkį į rašymą. Jau nuo pat pirmosios novelės Teroristai rašytojas prikausto skaitytojo dėmesį. Kalba apie sovietinę vaikystę atokioje nuo didmiesčių Žemaitijoje, apie tai, kokį „kraitį“ paliko Antrais Pasaulinis karas ir kokia kartais pilna pavojų ir nuotykių būna mūsų visų vaikystė. Nuo pirmųjų pasakotojo intonacijų aišku, kad ryškėja seno žmogaus kalbėsena, kuri yra linkusi šiek tiek šviesiau prisiminti vaikystę, įvykius, kai ką nutylėti, o kai ką pagražinti – to reikalauja pats autobiografinis patosas. Panašią tonaciją galima rasti Žemaitės Autobiografijoje, kuri pasižymi laiko šuoliais ir baltosiomis dėmėmis. 

Senolio pasakotojo įspūdį sustiprina žemaitiška kalbėsena, kai kurios primirštos žodžių formos, archainiai žodžiai, tiesioginėje kalboje neišvengiama žemaitybių bei rusiškos šnekos, kurie beveik nebesutinkami kitų rašytojų kūriniuose, todėl kūrinys dar turtingas ir leksine prasme bei kitoniška sintakse, kuri būdinga šiandien jau tik Granausko kūrybai. Aukštaitiška leksika ir sintaksė, sakinių struktūra būtų švelnesnė, lyriškesnė, o štai Granauskas, kuris, kaip ne kartą novelėse mini, neturėjo aukštojo išsilavinimo, nors dirbo ir korespondentu ir dėstytoju, ir statybininku, ir mokytoju (mokėsi iš gyvenimo), bet tai toli gražu nesugadino jo kaip rašytojo, priešingai – sukūrė jo išskirtinę egzistencinę pajautą, kuri veriasi per žemaitišką sąmonę. Jo prozos struktūra klasikinė – saikingi aprašymai, tiesioginės kalbos intarpai, būdinga retrospekcija. R. Granauskas negaišta laiko polemikai ir nė neketina teksto „papuošti“ autoterapiniais filosofiniais samprotavimais, neanalizuoja ir nedetalizuoja savęs kaip asmenybės, jis susitelkia plunksną į veiksmus ir įvykius, kurie savaime charakterizuoja jį, istorinę situaciją, tarpusavio žmonių santykius.

Rašytojas Romualdas Granauskas.

Kūrinyje svarbus tapsmas tuo, kas esi, tapsmas ne tiek išskirtine asmenybe, kiek garbingu žmogumi, nesibaidant ir nuopuolių. Rašytojas labiau akcentuoja save, savo poelgius, pomėgius, santykius su sovietine tvarka ir nutolsta nuo susipažinimo su žmona ir tarsi tyčia vengia kalbėti apie šeimyninius santykius, savo dukras, kurios tampa tik kūrinio kontekstiniais peizažais. Priešingai, apie vaikystę, apie savo motiną ir tėvą, autorius nebijo pasakoti savo „tarp dviejų ugnių“ situaciją, savo kelionę nuo motinos iki tėvo namų slenksčio. 

„Vidurinės“ knygos novelės iš esmės pasakoja kolchozo laikus ir kreipia dėmesį į Gyvenimas po klevu problemas – nykstančio kaimo kultūrą, kuri uzurpuota, paveikta sovietizacijos ima merdėti ir pūdyti žmogų. Žmonės čia dirba „dėl akių“, nuolat geria, prasigeria, nes tokį palankią terpę suformavo laikmečio tendencijos. Pasakotojas neišsiplėsdamas pasakoja apie žemaitiškus papročius, paperkamą miliciją, pilstuko fabrikėlius, „vienos tiesos“ spaudą, apie darbą sovietinės valdžios struktūrose, kuris net ne į darbą panašus, o tiesiog kažkokia inercinė funkcija, kuri veikia tik dėl to, kad kažkas liepė „iš aukščiau“, todėl suklesti kyšiai ir žlugdoma visuomenės moralė, kuri pamažu tampa norminiu reiškiniu. 

Bene įdomiausia autobiografiniai momentai buvo R. Granauskui susidūrus su Jaučio aukojimo kūrimo intensyvumu, kūrybinės formos ieškojimais. Taip pat faktai, kurių tikriausiai daugelis iš mūsų nežinojome – rašytojas buvo suimtas ir uždarytas mėnesį į beprotnamį, stebimas dėl Jaučio aukojimo propagandos, bet neabejotinai rašytojų tarpe buvo užsitarnavęs pagarbą. Jo nuolatinis konfliktas su Vilniumi, ilgesys gimtosios Žemaitijos, bet visa tai pasakojama su humoro gaidele, nevengiant šaržuoti kai kuriuos veikėjus, žaisti su detalėmis, pvz., raudoną automobilį vadinti Pomidoru ir kalbėti su juo tarsi su žmogumi, ironiškai personifikuojant ne tik transporto priemonę, bet ir katiną, kuris išliejo pieną, ypač šaržuoti sovietinės tvarkos organus, ideologijos aspektus, kurie prasilenkė ne tik su morale, bet ir sveiku protu, kaip antai pasakojimas Tankų manevrai, kai su žmonėmis buvo elgiamasi kaip su moliu, neatsižvelgiant į technikos galimybes ir kitus dalykus.

Trys vienatvės – taip vadinasi paskutinioji romano novelė, kuri iš esmės iškrenta iš bendros knygos sąrangos, čia pasikeičia ne tik pasakotojo intonacija, bet ir apskritai išnyksta empirinė jausena, autobiografiškumo niuansai, lieka tik itin subtili egzistencinio konstrukcijų ir sąsajų pajauta, todėl novelė atrodo tarsi „prisiūta“ prie viso šio pasakojimo, bet iš esmės ji apvainikuoja visos žemaitiškos provincialios būties lygmenį. Tai „literatūriškiausia“ grožinės literatūros atžvilgiu šios knygos novelė, nes joje nuo pa pradžių per menines priemones veriasi magiškas, cikliškas, harmoningas, vienas nuo kito elementų priklausantis pasaulis. R. Granauskas pasirenka gamtą, šiuo atžvilgiu seną varną, ir jo akimis tyrinėja žmonių gyvenimą, pats maitinasi iš atliekų ir dalyvauja kasdieninio gyvenimo vyksme. Čia svarbi varno personifikuota sąmonė, pasakotojo žvilgsnis, peizažo rakursas. Svarbi ir novelės kompozicija, visi pakilimai į tuopą, nusileidimai prie šuns būdos, orų prognozė, kuri atliepia trijų vienatėvių savotišką kamertoną: varno, šuns ir Šeimininko. Trys vienatvės: varnas, netekęs savo patelės, šuo, kuris visą savo gyvenimą praleido prie grandinės ir laukia, kol bus pakastas šalia motinos ir vienišo žmogaus, galimas daiktas našlio, kuris rūpinasi ūkio darbais tik tiek, kiek reikia palaikyti jo būčiai, jo egzistencijai.

Tai itin subtili, įdomi, meniška novelė, kuri galėtų greta stoti tokių Granausko apsakymų kaip Su peteliške ant lūpų ar Gyvenimas po klevu, kur eina pamatiniai egzistenciniai parametrai, kur mirtis ir gyvenimas yra viename kieme, kur vienatvės tiek daug, tiek daug lietaus, rūko, košiančių tankias egles, kad ji tampa nepakeliama, ji tampa visko persmelkta iki gyvo kaulo. Be jokios abejonės, tai geriausia šio romano novelė, kuri vėl įtvirtina ir įprasminą tradicinį kalbėjimą, bet formuoja netradicinį ir tik Granausko rašytojų kartai, ypač Juozui Apučiui ir Broniui Radzevičiui, būdingą egzistencinę pajautą, kuri turi buitinį, gamtinę ir metafizinį klodus.

Jūsų Maištinga Siela