Spektaklis "Revizorius", režisierius Aidas Giniotis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai. Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“ iššlavė viską.

 

Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m., tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai dalykai.

 

Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto, tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją, teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų, perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19, moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.

 

Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno Ašmono pasirodymas.  Ši pjesė ir charakteringas sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa, spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai, labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“ man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.

 

Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė, ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“ spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jhumpa Lahiri "Bendravardis"

 Jhumpa Lahiri. „Bendravardis“ – Vilnius: Vaga, 2015. – 304 p.

 

„Nėra tobulo vardo. Manau, kad žmonėms turėtų būti leidžiama patiems išsirinkti vardą sulaukus aštuoniolikos metų, – pridūrė jis. – O iki tol vadinti juos įvardžiais (p. 258).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių autorės, pastaruoju metu rašančios ir itališkai, Jhumpa Lahiri (g. 1967) romaną Bendravardis (angl. The Namesake) įsigijau prieš kelerius metus ir tik visai neseniai prisiverčiau atidėti literatūrines naujienas ir skaityti tai, ką iš tikrųjų norėjau perskaityti labai seniai. Jhumpa Lahiri lietuviams pristatoma kaip Pulitzerio premijos nugalėtoja už kūrinį Negalavimų vertėjas (angl. Interpreter of Maladies), tačiau lietuviškai turime tik šį romaną, kurį į lietuvių kalbą išvertė Antanina Banelytė. Pagal pastarąjį yra sukurtas tuo pačiu pavadinimu vaidybinis filmas.

 

Romanas pasakoja dviejų šeimos bengalų kartų istoriją, kuri prasideda 1968-aisiais, kai jauna mergina vardu Ašima išteka už Ašoko ir iškart po vestuvių atvyksta gyventi į JAV. Po to mes sužinome asmeninę Ašoko dramą, kai jis dar būdamas jaunuolis vyko traukiniu, kuris nudardėjo nuo bėgių ir žuvo daugybė žmonių, tačiau Ašoko per stebuklą išgyveno savo rankoje turėdamas rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio apsakymų rinkinį. Kaip po to Ašokas visą likusį gyvenimą manė, ši knyga padėjo jam išgyventi ir pakeisti savo likimą: būtinai išvykti kuo toliau nuo gimtosios Indijos, vesti ir susilaukti vaikų. Amerikoje gimusiam pirmagimiui prosenelė iš Indijos laišku turėjo atsiųsti berniukui vardą (toks paprotys), tačiau laiškas netikėtai pasimeta, o JAV įstatymai reikalauja, kad bevardžiai iš ligoninės nebūtų išrašomi. Galiausiai Ašokas, spontaniškai susiejęs sūnaus gimimo stebuklą su savo išgyvenimu per traukinio katastrofą stebuklu, sūnui duoda Gogolio vardą t. y. Gogolio rašytojo pavardę ir taip sūnui suteikia paspirtį visą gyvenimą nekęsti savo kitoniško vardo, iš dalies bėgti nuo savo bengališkos kilmės.

 

Iš tikrųjų Bendravardis gerai parašyta knyga, kuri perima rusų nuoseklaus ir sklandaus pasakojamosios istorijos klasikinį braižą. Autorė susikoncentravusi į epinį pasakojimą, kurio svarbiausia užduotis – perteikti prabėgančio gyvenimo įspūdį. Nemažai kas šią knygą bando šlieti prie Salman Rushdie, Arundhati Roy literatūros, nes pasakojama apie Indiją. Iš dalies būtų galima sutikti, kad Bendravardis kažkiek panašus į šių rašytojų pasakojimus, tačiau kartu jis ir labai savitas, nes perteikia emigracijos ir imigracijos patirtis, Vakarų ir Rytų kultūros adaptacijos problemas, kryžmina bengalų ir amerikietiškos kultūros elementus.

 

Pirmoji pasakojimo dalis skirta tėvų likimo perteikimui. Didelis dėmesys žmonai Ašimai, kuriai iš pradžių itin sunkiai sekėsi prisitaikyti JAV-jose. Knygoje jaučiama amžinoji Rytų ir Vakarų civilizacijos priešprieša. Priešingai nei Ašima, jos vyras, pasinėręs į akademinį gyvenimą, nejaučia priešpriešos. Tą šeimos ilgesį galiausiai kitokiu lygmeniu perima Gogolis, vėliau pakeitęs vardą į Nikhilą, kitaip sakant, perimdamas Nikolajaus Gogolio vardą su indiška tartimi. Esminė Gogolio paauglystės ir studijų metų problema yra gėdos jausmas dėl keisto savo vardo, po kuriuo slepiasi ir knygoje neįvardijama, bet nujaučiama Gogolio indiška kilmė. Visur susidūręs su Gogoliu, vaikinas jaučiasi tapatus su juo, ar tai būtų tėvo per gimtadienį dovanotas Nikolajaus Gogolio apsakymų tomas, ar per literatūros pamokas nagrinėjamas apsakymas Apsiaustas: „Pažvelgęs į turinį, jis pamatė Gogolio pavardę, atspausdintą didžiosiomis raidėmis tarp Folknerio ir Hemingvėjaus, ir nuliūdo, kad ji ant susiraukšlėjusio popieriaus, jam pasirodė, kad toji pavardė būtų momentinė, nepagražinta jo paties nuotrauka, verčianti gintis: Tai – ne aš (p. 100).“

Jhumpa Lahiri

 

Pradinėje mokykloje neatsiliepęs į Nikhilo vardą, o tik į Gogolio, jaunuolis paneigia savo vardą ir ima nemėgti savo indiškos kilmės, ilgų ir varginančių kelionių į Kalkutą su tėvais. Visą savo likusį gyvenimą amerikietiškoje aplinkoje jis vadina save Nikhilu tarsi atskirdamas dvi tapatybes. Galiausiai Nikhilas susitikinėdamas su moterimis, bandydamas užmegzti ilgalaikius santykius ir netgi vesdamas moterį nuolat susiduria su savo vardų dvilypumu, kas iš dalies vaikinui sukelia tam tikrą kaltės jausmą, jog pasikeisdamas vardą pakeitė ne tik savo likimą, kaip anuomet tėvas, išgyvenęs katastrofą, bet ir tam tikrą išsižadėjimo ar netgi išdavystės kaltės jausmą. Gogolis atsisako skaityti Apsiaustą ir kitus rusų rašytojo kūrinius. Ilgą laiką nesuprantamas šitoks veikėjo užsispyrimas, tačiau akivaizdu, jog Gogolis bėga nuo rašytojo tam, kad nesusitapatintų ir nesužinotų, kokia jo kūryba panaši į jo gyvenimą. „...vienintelis žmogus, kuris rimtai nevertino Gogolio, jį kankino, liguistai reagavo ir kaskart sutrikdavo išgirdęs tą vardą, niekaip nenurimo ir nenorėjo kitokio vardo, buvo pats Gogolis (p. 111).“

 

Kalbant apie pasakojimo pobūdį, tekstas itin nuoseklus ir atitinka klasikinį epinį pasakojimą. Autorė derina veikėjų buitį su veikėjų charakteriais. Nemažai pasakojime yra aprašymo tipo pastraipų, kurie sodriai perteikia veikėjų kultūrinius kontekstus, todėl atrodo, kad erdvė ir aplinka yra neatsiejamos veikėjų charakterio sudedamosios dalys. Rašytoja per stebuklą išvengia meilės romanų lėkštų pasažų, nors vietomis labai priartėja prie seksualinių banalių aprašymų, tačiau pasakotojos talentas leidžia surasti esmines detales, kurios tampa estetiškos ir gyvos, pvz.: „Jaunuolis sužinojo, kad ji miega visada ištiesusi kairę koją, o dešinę sulenkusi per kelią taip, kad abi jos atrodė lyg skaičius „4“. Jis pastebėjo, kad ji knarkia, nors labai tyliai, tarsi javapjovė, kuri niekaip neužsiveda, o kartais griežia dantimis – tada Gogolis, merginai miegant, pamasažuodavo jos žandikaulius (p. 224).“

 

Bendravardis, originaliai ir netikėtai „surištas“ su Nikolajumi Gogoliu, perteikia dviejų kartų likimo istoriją. Pasakojime, kuris iš esmės atspindi daugelį iš mūsų gyvenimus – meilę, simpatiją, šeimos ir vaikų santykius, santuoką ir skaudžias skyrybas, nusivylimus – ir visa tai nėra vien tik indiškai egzotiškas šios knygos įvalkalas. Per Gogolio gyvenimą atpažįstame save vakarietiškos kultūros gyvenimo ritme, kuriame dažnai, kaip ir didžiąją dalį savo gyvenimo Gogolis galvojo, yra vien tik atsitiktinumai. Dažniausiai mums nematomi ir nesuvokiami, tačiau tokios istorijos kaip Gogolio Bendravardyje, leidžia permąstyti mūsų likimo programas ir iš naujo įvertinti tariamus atsitiktinumus, kurie nulėmė mūsų visų gyvenimo vingius. Pamanykite, vaikui suteikė tik Gogolio vardą, pamanykite, kažkas traukinyje seniau skaitė Gogolio knygą, kuri išgelbėjo gyvybę... Knyga tarsi pilna atsitiktinumų, kurie tampa ne-atsitiktinumais, o kažkieno valia valdomu likimu. Gal tikrai, kaip išmintingieji sako, be Dievo žinios nuo mūsų galvos nė plaukas negali nukristi, todėl verta skaityti ir apmąstyti tik iš pažiūros spontaniškai priimtus sprendimus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) "Apsiaustas" (Baubas ir kitos geriausios istorijos)

 Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip aš pasiilgau auksinės rusų literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau, nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų skaitytojui.

 

Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.

 

Apsakyme pasakojama apie Akakijų Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi, kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu (p. 480).“

 

Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl, įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“

Nikolajus Gogolis

 

Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją, kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą, kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas nusigręžia nuo jo...

 

Iš esmės Gogolis jautriai perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius, taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.

 

N. Gogolis garsėjo savo misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas, kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.

 

Šiame nesunkiai paskaitomame apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę kritiką.

 

Jūsų Maištinga Siela