Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

 Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

 

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

 

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

 

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

 

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

 

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

 

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

 

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) "Apsiaustas" (Baubas ir kitos geriausios istorijos)

 Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip aš pasiilgau auksinės rusų literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau, nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų skaitytojui.

 

Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.

 

Apsakyme pasakojama apie Akakijų Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi, kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu (p. 480).“

 

Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl, įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“

Nikolajus Gogolis

 

Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją, kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą, kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas nusigręžia nuo jo...

 

Iš esmės Gogolis jautriai perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius, taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.

 

N. Gogolis garsėjo savo misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas, kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.

 

Šiame nesunkiai paskaitomame apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę kritiką.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Rašytoja Marina Stepnova. Interviu apie naujausią romaną "Sodas"

 Sveiki,

Prieš ruošdamasis kaip tik skaityti rusų rašytojos Marinos Stepnovos trečią lietuviškai pasirodžiusį romaną „Sodas“, kaip tyčia, pasirodė ir viešojoje erdvėje Audriaus Ožalo pokalbis su mano mėgstama rašytoja. „Lazario moterys“ ir „Italų pamokos“ buvo puikūs kūriniai. Nors galbūt pasakojimo maniera ir stilius labiau patiko „Italų pamokos“, bet savo užmoju – „Lazario moterys“. Apie M. Stepnovos „Sodą“ girdėjau tiek daug visokiausių atsiliepimų, kad tikriausiai jau nebegaliu atidėlioti skaityti.

Man ji nepaprastai šiltas žmogus, kiek skaičiau jos įvairius interviu, man visada patiko jos gebėjimas viską perteikti tarsi sėdėtų su drauge prie kavos eilinę dieną ir aptarinėtų savo kūrybos užkulisius. O kas begali būti įdomiau tokiuose interviu, jeigu ne kūrybos užkulisiai? Dalijuosi interviu:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amor Towles "Aristokratas Maskvoje"

Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. – Vilnius: Jotema, 2018 – 544 p.

Sveiki, knygų pasaulio žmonės,

Amerikiečių rašytojo Amor Towles romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje, laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur kas stipresnį įspūdį.

2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų bibliotekai.

Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje, įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.

Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas, betgi  tiesa tokia – įstatymiškai išbraukus aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.

Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt, jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo, nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems. Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją, nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.

Amor Towles

Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros, gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu, tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.

Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną, kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai, perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą, kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso amžiaus prozininkus.

Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“ viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“ su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos, Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam, konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį, neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek, ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks, turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.

Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja, o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai, dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes: „Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p. 457)“.

Aristokratas Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.

P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liudmila Ulickaja "Imagas"

Liudmila Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

Viena garsiausių ir gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014 Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba knyga pavadinta Žalioji palapinė. Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.

Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja, Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.

Romano pradžioje skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo, kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“ žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja emigruoja į Vakarus.

Iš esmės, kaip ir M. Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu, pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai, vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė rėžimas.

 Liudmila Ulickaja

L. Ulickaja nepakartojama pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę, paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje, regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų antitarybinis eilėraštis. 

Seniai neteko skaityti taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini – tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė, žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.

Imagas ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta. 

Kažkada skaityta L. Ulickajos Sonečka sužavėjo savo trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą, veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič dokumentinėje literatūroje Laikas iš antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Guzel Jachina "Zuleicha atmerkia akis"

Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Drąsus dar vienas mėginimas priminti, kad rusų kultūra nesibaigia vien tik Putinu ir politika, bet šioje galingoje šalyje yra dar ir turtinga kultūra, ypač literatūra. Kasmet šiuolaikinės rusų literatūros sulaukiame vertimų vos kelių knygą, tad smagu, kad Alma littera po Olgos Slavnikovos išversto romano 2017 nenukabino rankų ir pamažu grąžina rusų literatūrą į verstinės konkurencingus literatūros nišas. Tiesa, įtariu, kad Rusijoje Didžiosios knygos premija apdovanota Guzel Jachninos romanas Zuleicha atmerkia akis vertimą į lietuvių kalbą turėjo ne vien Liudmilos Ulickajos užnugaris, kiek nepamiršta tremties tema, kuri primena skolas Rusijos politinės santvarkoms tiek nuskriaustiems lietuviams, tiek G. Jachinos aprašomiems Kazanės srities gyventojams. Tokia „teisinga“ literatūra, kuri remiasi tautos potyriais ir vaizduoja Sovietų Sąjungos virsmą ne taip gražiai byloja ir apie šiuolaikinės literatūros tendencijas Rusijoje – visgi nesama tokios jau griežtos cenzūros, bet Ezopo kalbos nepamirštiems vyresniosios kartos skaitytojams Zuleicha atmerkia akis kūrinį be jokios abejonės gali suvokti ne vien kaip meninį potyrį, bet ir savotišką manifestinę, politiką kritikuojančią literatūrą.

Autorei vargu, ar rūpėjo kažką kritikuoti, menkinti ar įrodinėti, o tuo labiau atlikti misionierės funkciją, atkuriant istorinę tiesą. Istorijos atokiuose Rusijos miesteliuose nesumeluosi, žmonės turi atmintį, todėl autorė rėmėsi savo močiutės pasakojimais apie totorių išbuožinimą į Sibirą, nuvertus carinę imperiją ir į valdžią atėjus raudoniesiems. Toli gražu romanas ne biografinis, tačiau gyvų ir autentiškumą liudijančių detalių galima rasti nemažai, ypač romano pradžioje, kai tekstas pirmuosius 100 puslapių tiesiog įsiurbia akylųjį skaitytoją, panardindamas į juslių liūną. Pirmuosiuose šimtą puslapių randame atokaus kaimo gyvenimą, musulmonišką stepių gyvenimą ir jaunąją Zuleichą, praradusią ne vieną dukrą, todėl laikoma namuose ne kaip žmona, o kaip vergė, kuri nuo pat ryto dirba, bandydama įtikti vyrui ir aklai uošvei Vampyrei. Būtent „vienos trobos susigyvenimas“ ir buvo pati įtaigiausia ir įdomiausia knygos dalis, kuriame aidi ir senieji mitiniai pasakojimai, ir mistiniai folkloriniai elementai, žiaurūs tarpusavio žmonių santykiai.

Romaną galima „kaltinti“ netolygumu, nes ilgas tremties proceso aprašymas pakankamai užtęstas ir jau neblogai atpažįstamas kitose literatūrose, pavyzdžiui, Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų ar Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevo jūros, pastarosios, tikriausiai savo autentiškumu ir įtaigumu niekas nebepramuš, o štai Guzel Jachina leidžia sau literatūriškai įsikeroti, bandydama suderinti nuspėjamą meilės istoriją tarp Zuleichos ir komendanto Ignatovo, kuri man priminė iš esmės kitą skaitytą knygą apie susipriešinusių karo fronto meilę suomių rašytojas Katja Kattu Už nuodėmes bus atleista, kurioje absoliučiai užburiančiai perteikta moters aistra. G. Jachinos romanas „ramesnis“ ir šioji meilės istorija labiau veikiama veikėjų sąmonės ir Zuleichos kultūrinių ir moralinių įsitikinimų tramdymo. Kitą vertus – autorė akivaizdžiai norėjo žaisti taisykles laužančiais prigimtiniais žmonių jausmais, kas visada audrins skaitytoją.

 Guzel Jachina

Persiritus jau per šimtąjį auksinį puslapį, knyga išsikeroja dar ir dėl pasikeitusių žaidimo taisyklių, todėl joje tampa tremties literatūros puikiai atpažįstamų potyrių ir jau skaitytų aplinkybių, kas, bent man, kūrinį padarė nebe tokį stelbiantį ir ryjantį dėmesį. Pradedama pasakoti atskira Ignatovo istorija ir iš esmės įspūdingoji Zuleicha „susitraukia“ iki vargšės nėščiosios traukinyje, kuriai rūpi tik jos kūdikis. Išplėtojami ir kai kurie antraplaniai veikėjai, ypač vokiečių kilmės daktaras, jo beprotybės perteikimas išties keistas ir magiškas, kiek netikėtas ir peržengiantis realististinius kūrinio rėmus. Kitą vertus, kaip pavaizduoti sudėtingus pašlijusios sąmonės procesus, jeigu nemistifikuojant? Moksliniai terminai šiuo atveju tik atvertų romane vilkduobes.

Be knygos netolygumo galima paminėti, kad knyga ne tiek literatūriška, kiek kinematografiška, nors pirmoji pusė paveiki ir norisi žerti komplimentus vertėjai Zitai Marienei, kuri „pagraibė“ ir įdomesnių, senovinių žodžių formų, kad net kviptelėjo metų vertėjos krėslo pamušalu, bet likusi knygos dalis plaukė jau be didesnio įnykimo. Kinematografiškumą lemia ir tai, kad autorė kuria kiną (straipsnis: „Mėgstu paprastas istorijas“) ir šiuo metu palengva rašo dar vieną kūrinį. Romanas kaip filmas, konstruojamas tarsi atskiros scenos, bet tikriausiai rusų rašytoja Liudmila Ulickaja ne veltui parašė knygai įvadą, girdama autorę už grąžinančią rusų literatūrai kiek kitokį literatūrinį balsą. Manau, ji turėjo labiau galvoje turinį, ne tiek literatūrinę raišką, nes kinematografiškumu priminė Alvydo Šlepiko Mano vardas Marytė ir šis rašymo būdas, kai neišgyventos tiesiogiai rašytojų patirtys, labai tinka.

Minėjau, kad autorė žaidžia susipriešinusių frontų meile – išbuožintoji ir komendantas bolševikas, tačiau knyga kur kas įtaigiau ir jautriau užčiuopia Zuleichos motinystės instinktus ir juos perteikia kaip išgyvenimo ir gyvasties šaltinį – kraujas kalba už savąjį kraują, todėl knygos finalas tarp Zuleichos ir Sibire užaugusio sūnaus Juzufo išties jaudina labiau, nei Ignatovo gailestingumas ir jo nušalinimas iš pareigų. Motinos ir vaiko ryšys tampa kertiniu akmeniu tiems politiniams neteisybės vėjams virš Angaros upės ir revoliucijos ištiktos Rusijos. 

Kažkas klausė, ar verta skaityti Zuleicha atmerkia akis? Dabar neabejoju, kad tie, kurie praleido pro akis tremtinių literatūrą ir dar nesugraužė Tarp pilkų debesų, knyga padarysianti kur kas stipresnį įspūdį, nei tikriesiems skaitytojams veteranams. Bet kokiu atveju, reikia džiaugtis, kad šiuolaikinė rusų literatūra neužmiršta ir retkarčiais blyksteli verčiamų kūrinių sraute.

Jūsų Maištinga Siela