Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Guzel Jachina "Zuleicha atmerkia akis"

Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Drąsus dar vienas mėginimas priminti, kad rusų kultūra nesibaigia vien tik Putinu ir politika, bet šioje galingoje šalyje yra dar ir turtinga kultūra, ypač literatūra. Kasmet šiuolaikinės rusų literatūros sulaukiame vertimų vos kelių knygą, tad smagu, kad Alma littera po Olgos Slavnikovos išversto romano 2017 nenukabino rankų ir pamažu grąžina rusų literatūrą į verstinės konkurencingus literatūros nišas. Tiesa, įtariu, kad Rusijoje Didžiosios knygos premija apdovanota Guzel Jachninos romanas Zuleicha atmerkia akis vertimą į lietuvių kalbą turėjo ne vien Liudmilos Ulickajos užnugaris, kiek nepamiršta tremties tema, kuri primena skolas Rusijos politinės santvarkoms tiek nuskriaustiems lietuviams, tiek G. Jachinos aprašomiems Kazanės srities gyventojams. Tokia „teisinga“ literatūra, kuri remiasi tautos potyriais ir vaizduoja Sovietų Sąjungos virsmą ne taip gražiai byloja ir apie šiuolaikinės literatūros tendencijas Rusijoje – visgi nesama tokios jau griežtos cenzūros, bet Ezopo kalbos nepamirštiems vyresniosios kartos skaitytojams Zuleicha atmerkia akis kūrinį be jokios abejonės gali suvokti ne vien kaip meninį potyrį, bet ir savotišką manifestinę, politiką kritikuojančią literatūrą.

Autorei vargu, ar rūpėjo kažką kritikuoti, menkinti ar įrodinėti, o tuo labiau atlikti misionierės funkciją, atkuriant istorinę tiesą. Istorijos atokiuose Rusijos miesteliuose nesumeluosi, žmonės turi atmintį, todėl autorė rėmėsi savo močiutės pasakojimais apie totorių išbuožinimą į Sibirą, nuvertus carinę imperiją ir į valdžią atėjus raudoniesiems. Toli gražu romanas ne biografinis, tačiau gyvų ir autentiškumą liudijančių detalių galima rasti nemažai, ypač romano pradžioje, kai tekstas pirmuosius 100 puslapių tiesiog įsiurbia akylųjį skaitytoją, panardindamas į juslių liūną. Pirmuosiuose šimtą puslapių randame atokaus kaimo gyvenimą, musulmonišką stepių gyvenimą ir jaunąją Zuleichą, praradusią ne vieną dukrą, todėl laikoma namuose ne kaip žmona, o kaip vergė, kuri nuo pat ryto dirba, bandydama įtikti vyrui ir aklai uošvei Vampyrei. Būtent „vienos trobos susigyvenimas“ ir buvo pati įtaigiausia ir įdomiausia knygos dalis, kuriame aidi ir senieji mitiniai pasakojimai, ir mistiniai folkloriniai elementai, žiaurūs tarpusavio žmonių santykiai.

Romaną galima „kaltinti“ netolygumu, nes ilgas tremties proceso aprašymas pakankamai užtęstas ir jau neblogai atpažįstamas kitose literatūrose, pavyzdžiui, Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų ar Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevo jūros, pastarosios, tikriausiai savo autentiškumu ir įtaigumu niekas nebepramuš, o štai Guzel Jachina leidžia sau literatūriškai įsikeroti, bandydama suderinti nuspėjamą meilės istoriją tarp Zuleichos ir komendanto Ignatovo, kuri man priminė iš esmės kitą skaitytą knygą apie susipriešinusių karo fronto meilę suomių rašytojas Katja Kattu Už nuodėmes bus atleista, kurioje absoliučiai užburiančiai perteikta moters aistra. G. Jachinos romanas „ramesnis“ ir šioji meilės istorija labiau veikiama veikėjų sąmonės ir Zuleichos kultūrinių ir moralinių įsitikinimų tramdymo. Kitą vertus – autorė akivaizdžiai norėjo žaisti taisykles laužančiais prigimtiniais žmonių jausmais, kas visada audrins skaitytoją.

 Guzel Jachina

Persiritus jau per šimtąjį auksinį puslapį, knyga išsikeroja dar ir dėl pasikeitusių žaidimo taisyklių, todėl joje tampa tremties literatūros puikiai atpažįstamų potyrių ir jau skaitytų aplinkybių, kas, bent man, kūrinį padarė nebe tokį stelbiantį ir ryjantį dėmesį. Pradedama pasakoti atskira Ignatovo istorija ir iš esmės įspūdingoji Zuleicha „susitraukia“ iki vargšės nėščiosios traukinyje, kuriai rūpi tik jos kūdikis. Išplėtojami ir kai kurie antraplaniai veikėjai, ypač vokiečių kilmės daktaras, jo beprotybės perteikimas išties keistas ir magiškas, kiek netikėtas ir peržengiantis realististinius kūrinio rėmus. Kitą vertus, kaip pavaizduoti sudėtingus pašlijusios sąmonės procesus, jeigu nemistifikuojant? Moksliniai terminai šiuo atveju tik atvertų romane vilkduobes.

Be knygos netolygumo galima paminėti, kad knyga ne tiek literatūriška, kiek kinematografiška, nors pirmoji pusė paveiki ir norisi žerti komplimentus vertėjai Zitai Marienei, kuri „pagraibė“ ir įdomesnių, senovinių žodžių formų, kad net kviptelėjo metų vertėjos krėslo pamušalu, bet likusi knygos dalis plaukė jau be didesnio įnykimo. Kinematografiškumą lemia ir tai, kad autorė kuria kiną (straipsnis: „Mėgstu paprastas istorijas“) ir šiuo metu palengva rašo dar vieną kūrinį. Romanas kaip filmas, konstruojamas tarsi atskiros scenos, bet tikriausiai rusų rašytoja Liudmila Ulickaja ne veltui parašė knygai įvadą, girdama autorę už grąžinančią rusų literatūrai kiek kitokį literatūrinį balsą. Manau, ji turėjo labiau galvoje turinį, ne tiek literatūrinę raišką, nes kinematografiškumu priminė Alvydo Šlepiko Mano vardas Marytė ir šis rašymo būdas, kai neišgyventos tiesiogiai rašytojų patirtys, labai tinka.

Minėjau, kad autorė žaidžia susipriešinusių frontų meile – išbuožintoji ir komendantas bolševikas, tačiau knyga kur kas įtaigiau ir jautriau užčiuopia Zuleichos motinystės instinktus ir juos perteikia kaip išgyvenimo ir gyvasties šaltinį – kraujas kalba už savąjį kraują, todėl knygos finalas tarp Zuleichos ir Sibire užaugusio sūnaus Juzufo išties jaudina labiau, nei Ignatovo gailestingumas ir jo nušalinimas iš pareigų. Motinos ir vaiko ryšys tampa kertiniu akmeniu tiems politiniams neteisybės vėjams virš Angaros upės ir revoliucijos ištiktos Rusijos. 

Kažkas klausė, ar verta skaityti Zuleicha atmerkia akis? Dabar neabejoju, kad tie, kurie praleido pro akis tremtinių literatūrą ir dar nesugraužė Tarp pilkų debesų, knyga padarysianti kur kas stipresnį įspūdį, nei tikriesiems skaitytojams veteranams. Bet kokiu atveju, reikia džiaugtis, kad šiuolaikinė rusų literatūra neužmiršta ir retkarčiais blyksteli verčiamų kūrinių sraute.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Katja Kettu "Už nuodėmes bus atleista"

Katja Kettu. „Už nuodėmes bus atleista“. – V.: Alma littera, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Suomiškas ir gaivališkas trileris Už nuodėmes bus atleista buvo įtrauktas į geriausių pernykščių verstinių knygų, o romano tiražas jau eina knygynuose į išpardavimų pabaigą. Apie skandinavišką literatūrą esu itin geros nuomonės, ją tiesiog norisi siurbti akimis. Per paskutiniuosius kelerius metus mus tiesiog užgriuvo lavina neblogų knygų būtent iš Suomijos. Nežinau, ar dėl atsiradusių vertėjų gausos, ar tiesiog sąmoningo leidyklos apsisprendimo skirti Suomijai daugiau dėmesio.

Pirmasis Katja Kettu romanas neliko nepastebėtas. Įvairiuose internetiniuose portaluose, įskaitant ir knygų „blogerius“, ši knyga sušmėžuoja kaip palikusi gana gerą įspūdį, todėl pats pasiryžau perskaityti. Prisipažinsiu, užkibau ant kabliuko dėl tų visų antraščių, kad knyga tikrai neskirta romantikams, kad ji gili, šiurkšti ir sukrečianti. Paskutiniu metu šiek tiek vengiu romanų, kuriuose vaizduojamas Antrasis pasaulinis karas – pernelyg jau angažuotas šis juodas Europos periodas literatūroje, tačiau Už nuodėmes bus atleista kažkaip patraukė savo keistu veikėjų apsisprendimu nepaisyti jokių konkrečių rasinių ir politinių to meto stereotipų, kas iškart romaną daro įdomiai eklektišką – vokiečių kilmės ariją įsimyli Skandinavijos šiaurės vietinė žvaira pribuvėja. 

Tiesą sakant, originalo kalba knyga vadinasi itin neoriginaliai – Pribuvėja, todėl tai viena iš nedaugelio išimčių, kada pakeistas verstinis pavadinimas pateisina lūkesčius, bent jau manuosius. Rašytoja kruopščiai rinko ir nagrinėjo istorinį Laplandijos kontekstą, įtraukdama Žiemos karo, koncentracijos stovyklų archyvų išlikusias bylas bei kitus dalykus. Iš esmės tai, kas dėjosi Vokietijai įžengus į Suomiją, skiriasi nuo to, ką mes turėjome Europos viduryje, – ten genocidas nebuvo toks masiškas, koks vyko pas mus, tačiau tai lėmė geografinė padėtis, tačiau Hitlerio ranka pasiekė net Arkties vandenyną. Keistas ir baugokas istorinis kontekstas šiame romane tampa įtikinama konclagerio aikštele, kur tvartuose uždarytas moteris prievartauja esesininkai, o vietiniai padeda tarnauti vokiečių okupantams, keikdami nelabuosius rusus. Skaitytojas yra priverčiamas pajusti, kad netrukus politinė situacija atsisuks ne tik prieš vokiečių karius, bet ir prieš pačią pagalbininkę pribuvėją.

Iš tikrųjų ši keistos meilės istorija net nepavadinsi meilės istorija, veikiau kažkokių emocinių krešulių lavina, iki galo nesuvoktų sveiku protu, veikiau nusakomas keistais gyvuliškais instinktais. Herojai netipiški ne vien dėl politinių ir rasinių skirtybių, bet savo biografijomis ir patirtimis. Pagrindinė veikėja konclagerio pribuvėja, augusi atšiauriuose Arkties regiono žemėse, jos mentalitetas paveiktas vietinės šamanų kultūros, o jos mylimasis Johanas – nestabilios psichikos karininkas, priklausomas nuo psichotropinių vaistų, nesugeba užgydyti psichologinių stigų, įgytų prieš kelerius metus Ukrainoje, kai šimtai žmonių jo akivaizdoje buvo sunaikinti. Jis tarsi pardavęs sielą, kartais atrodo, kad pagrindinė herojė skrodžia jo susigūžusią sielą ir myli ne jį dabartyje, bet kažkur palaidotą jo ankstesnį gyvenimą. Jų santykiai grįsti sveiku protu nesuvokiama kūnų kalba, nors viduje herojė viską apmąsto ir piešia ryškiomis aistros spalvomis, tačiau jos ir Johano išoriniai santykiai atrodo kažin kokie psichiškai nesveiki, netgi pavojingi. Tai tarsi įkalinta jauna mergina prostitucijai rūsyje, kurią prievartauja ir už tai ji jaučia malonumą.

Suomių rašytoja Katja Kettu sulaukė didelio pripažinimo savo šalyje, 2011 metais pristačiusi romaną "Už nuodėmes bus atleista".

Išties suluošintų veikėjų likimai nesibaigia taip lengvai. Ypač žvairosios pribuvėjos. Jos likimas ir patekimas į tvartą pareikalauja iš jos visko – sveikų dantų, plaukų, sveikatos. Užkietėjęs sadistinis užsispyrimas ir tvirtas it uola moters dvasios vaizdavimas – tai K. Kettu labiausiai ir žavi savo romane, o ką jau kalbėti apie tas atšiaurias tundras ir kvapą gniaužiančią šaltą jūrą, veikėjų kūnišką intymumą. Šaltis ir čia viduje tūnanti veikėjos aistra – du komponentai, iš kurių autorė meistriškai suplaka įtikinamą teksto audinį ir herojų likimus. Romanas skaitomas greitai, regis, ir puikus Aidos Krilavičienės vertimas užtikrina nenutrūkstamą skaitymą iki aušros, tačiau akivaizdu, kad tas lengvumas ne popsinės literatūros atributas, o meistriškumo padarinys. Besąlygiškai aistringa ne tik pribuvėja, bet ir romano teksto audinys. Labai gaivališkas stilius, naudojant šiaurietiškus mitinius niuansus, kultūrinius ir archetipinius gamtos simbolius, sukuria ištisą daugiasluoksnį meninio teksto raštą: veikėjai, gamta, archetipai, instinktai, sveikas protas, kultūriniai techtoniniai susidūrimai.

Graži ir tokia aistringa kalba, kad kai kurias vietas norėjosi perskaityti net keletą kartų, nes vietomis vertimas taip gerai suskamba, lyg jis būtų beprotės moters poezija apie neįmanomos meilės sudievinimą: „Čiulpiau pirštą, kol kraujas po nagu pradėjo tvinkčioti ir tu iš skausmo surikai. Bet aš nesilioviau. Ėmiau laižyti tavo pėdas ir kulnus, kurioje kvepėjo druska, titnagu, pažintu pasaulio kampeliu ir grybais“ (p. 105). Arba visokiausi gamtos ir veikėjos gaivališkos sąsajos, kurios driekiasi iš puslapio į puslapį: „Mėnesienoje išsisklaido vienumos niūkus šešėlis, valandėlę jaučiuosi kaip plunksną ir sklendžiu mėnulio nutviekstu fjordu, vandens paukščių aplinkui nematyti ir išsigąstu savo juoko, kurio niekas negirdi. Nes trobelė tamsuoja tyli kaip šašas ant Viešpaties odos“ (p. 297).  

Knyga išties pulsuojanti puikiai perteikta moteriška beprotiška aistra, peržengianti bet kokius Antrojo pasaulinio karo konteksto rėmus. Herojai yra bepročiai, perpūsti Arkties vėjų, tačiau nuo to tik dar geriau, nes knygoje šiurkščiai ir meistriškai rašytoja atveria kažin kokius suluošintų žmonių šviesiai sąmonei užgintus suvokti instinktus. Knygos veikėjai nepakaltinami, jų vertybės jau palaidotos po politiniu mėšlu, lieka tik vidiniai aistros čiuptuvai, kurie leidžia pratęsti egzistavimą net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, renkantis blogiausią variantą, kartais netgi išvirkščią mūsų moralės stabams. 2015 metų rudenį suomiai pagal šią knygą pastatė vaidybinį filmą, kurio, tiesa, kol kas nesiveržiu žiūrėti, nes noriu, kad kol kas nusėstų šios geros literatūros drumzlės.

Jūsų Maištinga Siela