Sveiki!
Koks prisirpęs iš arti šis agrastas. Pamačiau kažkur šią nuotrauką ir ilgai į ją žiūrėjau, tarsi pati vasara savo prisirpusia akimi iš to agrasto žiūrėtų atgal į mane.
Koks derlius ir dėkingumas, kai šilti vakarai, ilgas poilsis, ilgi pokaičiai, ilgos kelionės, ilgi skaitiniai ir visa tai galima sulėtinti iki sraigės šliaužimo. Manau, mūsų visuomenei reikia to neskubėjimo, lėtos gyvenimo tėkmės, kurioje rastųsi kokybė. Bet ar tikrai kokybė tinkamas žodis? Jis ateina iš naudos, iš ekonominės rinkos ir poilsiui netinka. Lėtam gyvenimui, įsikandus smilgą į dantis, reikia kartais iš naujo mokytis... gyventi lėtai. Nes lėtumas viską supaprastina, nuteikia pozityviam ir maloniam gyvenimui be įtampos ir dramų. Juk kas tas mūsų gyvenimas, jeigu ne tik vienas agrastų užderėjimo sezonas, viena vienintelė vasara, viena vienintelė akimirka, kuri čia apdovanoja mus, o čia – žiūrėk! – jau ir nebelieka.
Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą