Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 196: nesijausk kaltas, kad nieko nedarai, nes darai iš tikrųjų daug

 

Sveiki!
 
Šiandien jaučiu, kaip sugrįžta jėgos! Nieko nedarymas yra didelis veikimas, nes mes nuolat norime ir trokštame būti užimti, užsiėmę, judame net iš inercijos, nes esame užprogramuoti auklėjimo ir aplinkos, kad nieko nedarymas ir neveikimas yra tinginystė. Bet pabandyk tu, kuris esi įsiveiklinęs, dieną ar kitą nieko nedaryti! Gulėti pusdienį vonioje, skaityti malonią knygą ir tiesiog būti vienatvėje, tyloje... Bet balansą atrandančiam žmogui tai yra nuostabus dalykas, rasti vis dažniau šmirinėjimą.
 
Įkvėpk-iškvėpk, pasaulis vis tiek suksis ir be tavo pastangų. Ateities Romą vis tiek kas nors pastatys, o tau iš tikrųjų reikia tiek nedaug: įkvėpk-iškvėpk ir atsipalaiduok, nes iš tikrųjų nieko neveikimas ne tik sugrąžina jėgas, bet ir suteikia džiaugsmą vėlei ką nors imtis iš esmės įdomaus veikti naujai. Pauzės mūsų gyvenime itin reikšmingos, tad reiktų jas priimti kaip perkrovimo galimybę.
 
Keletas džiugių minčių apie tai, kad visiškai nereikia jausti jokios kaltės, kad nieko nedarai.
 
„Kartais pats naudingiausias dalykas, kurį galima padaryti, yra tiesiog nieko neveikti.“
— Winston Churchill
 
„Būti laisvam nuo užsiėmimų – tai didžiausia prabanga.“
— Sokratas
 
„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla dėl to, kad mes nesugebame tiesiog ramiai pasėdėti savo kambaryje.“
— Blaise Pascal
 
„Tai, kas atrodo kaip nieko neveikimas, dažnai yra laikas, kai mūsų protas iš tikrųjų dirba sunkiausiai, kurdamas naujas idėjas.“
— James Gleick
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 178: pasaulis nesustos suktis, todėl prisėsk ir pailsėk!

Sveiki, mieliausieji!

Artėja dar vienas intensyvus savaitgalis – koncertai, Knygų mugė, spektakliai, knygų skaitymai – kartais imu ir pagalvoju, ar tiek kultūros vartojimas atneša kokį nors malonumą, ar veikiau viskas vyksta iš nepasotinamo alkio neatsilikti, bėgti, įsisavinti kuo daugiau nuostabių patirčių, kaip žymi poetė kadaise rašė: „...nes prabėgs, nebegrįš jos“.

Visgi kaskart tuo džiaugiuosi. O juk dar ir „Kino pavasaris 2026“ ant nosies – tik spėk viską aplėkti ir pamatyti, bet iš tikrųjų, atvirai galvojant, kartais norėčiau sustingti ant saulės įkaitinto akmens ir išsitiesti prieš saulę kur nors Italijoje, kad oda sugertų kuo daugiau šviesos, kad nuo jūros atplauktų Eolo, Boro ir kitų vėjų genama Partenopė ir man padainuotų sirenų dainas, nuo kurių nugrimzčiau į ilgą ir kokybišką meditaciją.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 153: skubėk lėtai ir mėgaukis!

 

Sveiki!

 

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra gerai.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra nuostabu.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas puiku.

Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas ir... viskas su tuo gerai!

 

Svarbu skubėti lėtai. Vėl skaitau iš reikiamybės Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir pasakojime vaizduojamas pats Balys Sruoga, kuriam buvo priskirta 12 valandų rausti pelkėje didžiulį kelmą. Tame knygos skyriuje jis kalbėjo apie meną krutėti, bet nepersidirbti. Aišku, šis dalykas yra nesulyginamas su mūsų tikrove ir gyvenimu, tačiau filosofija ta pati: nori gyventi kokybiškai ir lengvai – skubėk lėtai, mėgaukis akimirkomis, laisva minute, nepersitempk, rezultatai nėra jau tokie svarbūs, kur kas svarbiau aistra ir įsitraukimas, kuris yra tikrojo malonumo pagrindas, tada, žinoma, apie laiką nė nereikia galvoti. Svarbiausia, tęsiant ankstesnių pozityviųjų įrašų potemę, – nepersidirbti ir gyventi akimirkoje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 152: rask laiko nieko neveikti ir nieko nedaryti!

Sveiki, skaitytojai,

 

Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike, kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 135: būk sau atlaidus ir švelnus!

 Nuotr.: Wiktor Studol by Loulou de la Falaise

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinėmis savaitėmis pastebėjau, kad vėl bandau iš savęs kažin ką išspausti: persistengiu, todėl labai pavargstu. Dėl ko? Gyvenimas toks trumpas ir neverta savęs laužyti. Mūsų visuomenė nuolat orientuota į rezultatą, į vis kokio nors kilnesnio, geresnio tikslo siekimą ir žmogus gali lengvai įtikėti, kad kasdien turi tą ir daryti.

 

Siūlyčiau nusirengti, nusimesti riterio šarvus, nusiridenti Sizifo sunkius akmenis ir pailsėti nuo nuolatinio savęs prievartavimo. Įtikėję, kad nuolat turime kažin ko siekti sunkiai dirbdami, galime greitai perdegti, palūžti, todėl, man regis, svarbiau yra pasiduoti, nekovoti, geriau prisėsti ir iš esmės pasimėgauti žavinga akimirka, ištiesti kojas ir sulėtinti save ir laiką. Pernelyg dažnai bėgame. Pastebėjote, kaip to laiko vis nėra? Atrodo, kad jis pernelyg greitai bėga: čia rytas, čia popietė, o čia – žiūrėk! – jau pavakarys ir nelabai belieka laiko, nes dar reikia tą ar aną padaryti ir... Gali imti darytis graudu, kad bėgi kaip žiurkėnas rateliu ir niekas nesikeičia. Jeigu jauti tą nenatūralų bėgimą, vadinasi, gali jį pristabdyti. Kaip? Ogi atsipalaiduoti ir nieko nedaryti.

 

Bėgantiems per veiklas nieko nedarymas gali pasirodyti itin sunkus. Bet verta išbandyti.

 

Maištinga Siela

Lovoje su Jon Fosse ir jo knyga "Trilogija"

 Sveiki,

 

Jeigu literatūra meilužė, jeigu visi rašytojai lipa pas tave į lovą, ir jeigu jų mintys ir idėjos kutena, tai šią liepos popietę su manomi intymiai laiką leidžia raštuotas puodelis, antklodė ir Jon Fosse. Jis puikus meilužis, įskaitant ir tai, kad puikiai rašo savo šaltas šiaurietiškas istorijas... Greitu metu jau pasistengsiu aprašyti visą knygos patyrimą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 126: viskas labai paprasta, todėl labai šventa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vakar per Lietuvą praėjo didžiuliai karščiai ir aš jų išvengiau, nes nuo mano namų iki jūrų marių koks kilometras, tad vėjas neša gaivą ir vėsumą, kurį labai vertinu, nes vaikščioti išpiltam prakaito ir galvoti apie tai, kaip atsivėsinti – ne man. Su metais imu vertinti ne kaštas vasaras, o atgaivinančias ir vėsias.

 

Po langais – didžiulis klevas, visas sudreba ir šlama, kai vėjas su jūriniais paukščiais įsisuka į kampinį kiemo pusę. Prisimenu vis dažniau vaikystės vasaras, kada kaime ant kalakutžolės sode pasitiesdavome pledus ir nesibaimindami nei kokių žalčių, nei erkių (ar kas išvis anuomet kaime sirgdavo kas nors kokia Laimo liga? Nesu girdėjęs!), skaitydavome knygas. Prisimenu labiausiai kažkodėl Edgaro Barauzo „Tarzanas džiunglėse“ ir to paties autoriaus „Užmirštoji sala“. Žinoma, po to atėjo laikas ir „Hario Poterio“ knygoms... Taip, tas laikas su knyga sode ir visas pasaulio laikas sutelpa ir plečiasi per vaizduotę. Kaip viskas, atrodo, buvo paprasta ir elementaru!

 

Dabar paskaitau kokį 30 puslapių – žiūrėkit jau beveik valandos ir nebėra, laikas jau kitus dalykus daryti. Taigi tam tikra prasme vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje laikas bėga išties kitaip nei suaugus, gal dėl to taip simpatizuojame išnykusiam laikui? Marcel Proust rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ tikrai turėjo vaizduotės pagalba rekonstruoti šį bei tą iš savųjų prisiminimų. Kitaip sakant, argi visas likęs laikas nėra tik pastangos susigrąžinti prabėgusį laiką? Vis dažniau pagalvoju, kaip greitai bėga laikas, viską jau galima nuo kalno pamatyti ir suskaičiuoti visas blusas ir žvaigždes. Susitaikyti su tuo, kad kokių 2099-ųjų jau nebesulauksime, kad visko liko tik proporcingai dešimtmečiais, gal net ligoms ir nuotykiams, kurie dar tik bus ir praeis. Jau viskas daugmaž aišku, kad nebūsime didūs prezidentai ir kosmonautai, kad užtenka tiek smėlio, kiek jo yra saujoje, nereikia būti kolumbais ir panerti į Mariano įdubą, kad patirtum, kokia ta planeta... Jos irgi nenusineši į 2099-uosius. Viskas tėra... Kaip čia pasakius? Paprasta ir dėl to labai šventa.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 118: kas iš tikrųjų yra reikšminga?

 

Sveiki,

 

Kaip seniai nepildžiau pozityvumo dienoraščio, nors įrašų visokiausių padariau! Svajoju apie tai, kad vieną dieną nustosiu rašyti „Maištinga Siela“ ir iš tikrųjų imsiu veikti ir rašyti ką nors reikšmingo. Bet gal tai ir yra reikšminga? Kai jauni žmonės „skrolina“ nuo ryto iki vakaro savo pasaulyje – gal tai ir yra reikšminga? Gulėti iki pietų lovoje ir skaityti pusėtiną knygą – gal tai ir yra reikšminga?

 

Mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra reikšminga ir nereikšminga, manau, labai ribotas. Jis paveiktas darbo ir socialinių santykių, spaudimo būti svarbiam, našiam ir atsakingam. Tai susieta su reiklumu. Nors mėgstu discipliną, bet pajaučiu, kad tas perdėtas reiklumas neleidžia atsigerti arbatos su savimi.

 

Budistai išvis sako, kad nieko čia reikšmingo nėra, viskas Maja, didelė iliuzija. Visgi taip nemanau, nes kitaip nebūtume savo fizinėje tikrovėje. Man regis, kad už viską svarbiausia yra patyrimai. Nebūtinai mums suprantami. Įdomu, ką veikia siela, kai iš tikrųjų protas sako: tavo diena praėjo bergždžiai. Kam ji praėjo bergždžiai? Kas slepiasi už to įsitikinimo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 107: gyvenimas ant lotoso lapo su perspektyva

 

Sveiki,

Prieš miegą geriu kmynų arbatą ir baiginėju skaityti knygą. Antroji šv. Velykų diena ir viskas turi būti šviesu ir gera. Visai kaip šiame vaikiškai guodžiančiame paveikslėlyje, primenančiame pasakų veikėją Coliukę.

Taip jau nutiko, kad jau pusmetis prie mano darbo stalo yra padėta Sal Rachele knyga „Sielos integracija“, bet tik šiandien ją atsiverčiau, tarsi, kaip sako kiti, iki tol reikėjo žinoti, kad šie raštai išversti į lietuvių kalbą egzistuoja (vertė Živilė Vazelytė, išleido Mijalba, 2023), o ranka pakels reikiamą momentą pati. Toje knygoje kalbama (skaičiau kol kas tik fragmentą) apie sielos dvynes liepsnas ir aukštesniųjų dimensijų būtybes, apie kurias jau žinau labai seniai iš kitų šaltinių.

Kartais atrodo, kada nieko negali pakeisti, tik žiūrėti kaip bėga iš čiaupo tas vanduo, matyti skalbimo mašiną, kriauklę, veidrodį, kuris niekaip nesikeičia, o šitie dalykai surašyti knygoje egzistuoja kažkur paslėpti, nematomi, neapčiuopiami, nepatiriami. Beprotiška, kai pagalvoji, kiek esame materialios ir įrėmintos būtybės; tokie akli ir kartais apleisti ir apsileidę savo ribotumu, kad net sunku patikėti, jog tai Maja, jog tai tik iliuzija, kurią sukūrė Sąmonė. Tokiomis akimirkomis, atrodo, imsi ir perskaitysi knygą „Sielos integracija“, imi tikėti, kad viskas ims ir kažkaip persivers, pasikeis, nušvis, nuskaidrės, susikurs situacijos, apsireiškimai, kurie visais varpais bylos, jog esi viso TO dalis. Taip jau būta ne karta, tas žinojimas, jog viską galima keisti, jeigu tik atsisakai to, kas tave riboja, kas tave daro mažą kaip Coliukę, kuri gyvena ant lotoso lapo su miniatiūrine varle.

Man regis, netgi patikėjimas, jog viskas yra įmanoma, bet niekas nevyksta, yra geriau, nei niekuo netikėti ir nesivilti.

Šiandien astronomai sako, kad danguje bus meteoritų lietus. Kai kurie teigia, jog iš tikrųjų gyvename po stikliniu didžiuliu kupolu ir meteoritai tėra tik liepsnojančios viso to atplaišos. Sako, kad Katy Perry pabuvojimas kosminėje erdvėje tik surežisuota vaidyba.

Netgi jeigu ir šitaip. Žinome, kad bent jau yra gyvenimas ir yra jo pabaiga. Tai turėtų irgi paguosti.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 80: jeigu gali bent kartą per dieną atsipalaiduoti – nepraleisk progos!

 

Sveiki!

 

Šį vakarą jaučiausi išsunktas. Fiziškai ir protiškai pavargęs, bet pamiegojau valandėlę, pamaniau sau, kad darbai palauks. Po to prisipyliau karšto vandens vonią ir skyriau pusvalandį skaitymui, o kitą pusvalandį ritualinei meditacijai. Negatyvių minčių, įsitikinimų ir visokių programų suvokimui ir paleidimui.

 

Maniau, kad nuspręsiu vėl dirbti, o vakare pažiūrėti iki išnaktų kokį filmą, nes kaip vakaras be kokio nors filmo? Bet tai man atima miego ir poilsio valandas, šiandien tiesiog leidau sau išmirkti su knyga karštoje vonioje ir jau tuoj eisiu miegoti į patalus, nes aš noriu rytoj būti dar geresnės energijos ir savijautos. Ir visai ne tam, kad energiją atiduočiau darbams ir kitiems, o tam, kad pasimėgaučiau sau gera būsena, dar labiau reflektuočiau ir sąmoningai suvokčiau, jog niekur šiame gyvenime nenuskubėsi, viskas gali suktis ir be tavo susireikšminusio degimo. Kartais pusvalandis su knyga vonioje, kaip nutiko šiandien, gali būti geriausia ir ramiausia dienos dalis, tik reikia nuspręsti ją skirti sau ir būti dėkingam, jog tiesiog gali be pretenzijų ilsėtis ir nieko nedaryti, kai visi tikisi, kad viską padarysi, o tiksliau kartais įsivaizduojame, jog kiti tikisi ir susireikšminame.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 12: didžiausias gyvenimo darbas – ilsėtis!

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien per eilines žinias žurnalistai klausė lietuvaičių, ar jie patiria liūdesį, kai baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Dažnas atsakė, kad taip, nes vasara asocijuojasi ne tik su šiltu oru ir saule, bet ir atostogomis, o ruduo su grįžimu į darbovietę. Daugelis mokinių irgi nenori grįžti į mokyklą. Mokytojai nenori. Tėvai nenori į darbą. Visi daro tai, ko nenori ir dėl to tas ruduo, kuris man iš esmės patinka kaip sezonas, tačiau jis ir įgalina, įrėmina, sulėtina ir uždaro tave į rutiną. Iš vienos pusės saugu, nes rutina; vieną darbą „atmuši“, parlekia dar trys, ir kartais atrodo, kad didžiausias gyvenimo darbas yra poilsis, nes niekaip prie jo negali prasibrauti, nes vis tas, šis, anas...

 

Man patiko, kaip juokauja Juodkalnijos gyventojai: „žmogus jau gimsta pavargęs, todėl visą likusį gyvenimą turi skirti poilsiui!“ Taigi juokas juokais, bet ir vėl kaip voras audžiu idėją, jog darysiu viską, kad kuo mažiau perdegčiau, o tiksliau – kiek įmanydamas pjausiu grybą, nes nuo jo priklauso tiek fizinės, tiek psichinės jėgos, tai kam tada įrodinėti, kad gali daugiau ir geriau, jeigu tai laimės neatneša? Geriau tyliai ir ramiai, kaip mus to išmokė ministrai, laukdami ketverių metų kadencijos pabaigos, kad nereikėtų spręsti nūdienos problemų ir rodyti tikros lyderystės. Pabūkime ir mes visi ponai ministrai, profesoriai ir skirkime laiko didžiausiam ir reikšmingiausiam savo gyvenimo tikslui – poilsiui. Te poilsis valdo, užvaldo ir tampa kasdieniu vitaminu, geros nuotaikos priežastimi, nes pernelyg dažnai jaučiame kaltę, kad nepadarėme to ar ano, kad reikėjo daugiau, smarkiau, kruopščiau, bet juk tai iliuzija. Gelbėkimės nuo iliuzijos poilsiu, mėgaukimės arbatėle ant kušetės, vaizdu pro langą, chilinkime telefonuose ir visaip kitaip poilsiaukime, o jeigu pamatote poilsiautojus – nedelsk, prisijunk, dirbančių netrukdykite, apeikite ir raskite gerą vietelę pailsėti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Juodkalnija, Taros kanjonas, Ulčinis, Kotoras, Ostrogo vienuolynas, Cetinje ir Lovčeno nacionalinis parkas

 

Sveiki,

 

Šią vasarą teko atostogauti Juodkalnijoje, mažoje Viduržemio jūros valstybėlėje, buvusioje Jugoslavijos dalyje. Tarptautinis Juodkalnijos pavadinimas tariamas kaip Montenegro, vietiniai juodkalniečiai savo šalį vadina slaviškai Црна Гора / Crna Gora, kas ir reiškia „juodas kalnas“, pastarojo pavadinimas kilo iš juodųjų lakių pušų, kurie iš toli nudažydavo kalnus juodai, pastarosios beveik išnykusios, nes iškirstos senų seniausiai laivų statybai. Šiuo metu šalis turi kiek daugiau nei 620 000 nuolatinių gyventojų, bet su turistas sezono metu tikriausiai siekia ir 2 milijonus, čionai pravažiuoja siaubingai daug albanų, kuriems Juodkalnija yra tranzitinė šalis. Tai labai sparčiai turizme besiplėtojanti šalis, kuri anksčiau (iki pandemijos) labai buvo pamėgta rusų, čia turtingieji oligarchai pirko namus ir sklypus, o, prasidėjus karui su Ukraina, rusų srautai gerokai apmenko, tačiau į Juodkalniją kaip išprotėję veržiasi lietuviai atostogauti ir pramogauti.

 

Šiandien apžvelgsiu savo kelionės įspūdžius po šią šalį, pasidalysiu asmeninėmis nuotraukomis ir iš jų padarytu reportažu, nes Juodkalniją vertą aplankyti, patikėkite manimi. Šios vasaros kelionė į Andorą, Prancūziją ir Ispaniją nublanko prieš Balkanų perlą Juodkalniją. Teko aplankyti ir šios šalies kaimynines valstybes, tačiau apie jas galbūt padarysiu kitą įrašą. Juodkalnijoje teko pabūti skirtinguose miestuose ir gamtos kampeliuose. Iš pradžių pamaniau, kad padarysiu apie kiekvieną miestą atskirą įrašą, bet dėl laiko stokos nutariau sutrumpinti ir padaryti vieną bendrą Juodkalnijos savitą apžvalgą.

Juodkalnijos plotas 13 812 kv. kilometrų (Lietuvos 65 300 kv. km.). Sostinė Podgorica, pro ją tik teko pravažiuoti.

Juodkalnijos vėliava patvirtinta 2004 m. Centre – herbas, vėliava labai panaši į istorinę Juodkalnijos vėliavą, naudotą karaliaus Nikola I-ojo valdymo metu.

Šalis unikali ir patogi lietuviams keliautojams, nes gyventojai, nors ir nepriklauso Europos Sąjungai, turi įsivedę eurą, gerai išvystytas (ko nepasakysi apie Albaniją bei Bosniją ir Hercegoviną) atsiskaitymas kortelėmis. Įsivedė netgi dar galutinai neatsiskyrusi nuo Serbijos. Dažniausiai užduodamas klausimas po šio – „ar verta ten vykti?“ – yra: „ar Juodkalnijoje brangu?“ Ir brangu, ir ne. Turistinėse vietose, įdomesniuose restoranuose yra pakankamai panašu kaip ir Lietuvoje, kainos svetimšalių zonose užkeltos, bet labai panašu į lietuviškas paprasto miesto užeigas (ne Palangos, jeigu jau skaičiuosime savo kosminius kurortus). Paprastuose prekybos centruose kainos, sakyčiau, irgi panašios kaip ir Lietuvoje. Kai kas brangiau, o kai kas pigiau, pavyzdžiui, dažnai pirkdavau didelį negazuoto šaldyto vandens butelį atsigaivinti, kuris siekė nuo 55 iki 90 euro centų, galite palyginti su mūsų, tačiau nusipirkti vietinio fasuoto kumpio 100 g. kainos svyruoja nuo 3 iki 6 eurų, labai panašu kaip ir pas mus. Pigesnis alkoholis, ypač vynas, kurio už ženkliai mažesnę kainą galite įsigyti netgi labai savito ir įdomaus. Importinės komercinės prekės brangesnės už vietinę Balkanų produkciją.

 

Visgi tai sparčiai brangstanti šalis, Juodkalnija buvo priklausoma nuo turistų, todėl labai sunkiai ekonomiškai atsigauna po pandemijos apribojimų, todėl ir kainos labai didelės. Labai pragyvenimo lygis skiriasi pakrančių miesteliuose, vienur už parą viešbutyje galite pakloti 1000 eurų, o už vakarienę 300 eurų, o už 20 kilometrų, kur viskas paprasčiau, kainos nukritusios dešimteriopai, tačiau gauni ir kitokią kokybę, bet nebūtinai prastą. Visgi netgi taupantys, priešingai nei Lietuvoje, gali rasti nuostabių kampelių už gerą kainą kad ir kokiame senamiestyje ant skardžio į Adrijos jūrą.

 

Labai skiriasi pajūrio ruožas nuo kalniečių zonos. Ypač gamtiškai. Tą pačią dieną jūs galite degintis +32C karštyje, o po pietų kalnuose vaikščioti +20-23C šilumoje, o kai kur dar ir vėsiau. Šalis turi keturias  klimato zonas pagal aukštį, o gamta labai įvairi ir turtinga. Tiesa, būkite atsargūs tie, kurie galvojate, jog atvykę išsinuomosite automobilį ir pakeliausite patys keliais, nes šalis nedidelė, atrodo, ranka viskas pasiekiama, bet tai iliuzija. Išsistudijuokite žemėlapį! Kartais 20 kilometrų serpantinais galite dėl nemokėjimo ir įgūdžių stokos (galioja vietiniai eismo prasilenkimo posūkyje taisyklės) verkti kruvinom ašarom, nes užkimšite kitiems kelią ir patirsite stresą, o lygiuose keliuose daugmaž viskas panašiai kaip ir pas mus. Keliauti Juodkalnijos serpantinais, ypač Lovčeno parke, yra chirurginio vairavimo reikalas, tai ne Lenkijos greitkeliai, kada gali prie pavaros ir užsnūsti. Kalnų keliai siauri, dažnai per kalnus lėtas greitis keliauti, bet užtat kokių vaizdų pamatai ir skardžių! Panašiai ir su jūros keliais, ypač prie Kotoro uosto, kur šiuo metu vilas, viešbučius pasistatę Holivudo aktoriai, šiaip turtingieji, įsirengę jachtas, tad yra ir vadinamasis turtuolių kurortinis kampas, kuris dažniausiai ne mūsų nosiai.

 

Sunku apibendrinti tautinį charakterį, jis skiriasi. Prie jūros beveik visi dirba aptarnavimo srityje, jie turtingesni, o kalnuose ekonomika sudėtingesnė, dažniausiai verčiamasi iš vyno, gyvulininkystės, pieno produktų. Man pasirodė, kad kai kur juodkalniečiai vis dar mokosi turizmo meno, nežino, kiek ir už ką prašyti, kas yra europiečiui kokybės garantas, o kas ne. Bet jau formuojasi ir verslusis juodkalnietis, kuris iš bet ko moka išgauti pinigą. Nori užlipti ir pamatyti – mokėk eurą, nori šio bei to, kas galbūt ir nemokama galėtų būti, jau žiūrėk kokia moterėlę tiesia ranką ir ima mokestį. Iš tikrųjų tikėjausi labiau laukinio krašto, turistų neišeikvoto ir nesukurtų oazių, bet galiu pasakyti, kad Juodkalnijoje pakankamai išsistatytos turizmo zonos, todėl jau netgi ir čia tenka ieškoto autentiškų restoranų, užeigų, vietinių kampelių, kurie nebūtų pritaikyti europiečių skoniui pagal liežuvį ir kišenę (čia tiems, kurie atvažiuoja į egzotišką šalį ir vietoj nacionalinių įdomybių darosi, kur McDonalde pavalgyti, o neišbandyti ką nors naujo). Tiesa, Juodkalnija už stalo vandenį, kaip pas mus iškvailėję verslininkai, iš čiaupo neprašo 4 eurų, o vaišina nemokamai. Pas juos, ypač kalnuose, vanduo be fluoro, tyrų tyriausias ir šalčiausias!

 

Toliau tegu kalba už mane šis nuotraukų reportažas.

Nė 100 km. nesiekianti Taros upė yra svarbi europinių lašišų nerštavietė. Vanduo akvamarino spalvos dėl vario ir nikelio, tiesiog švyti kaip elektra. Tai upė, kuri padarė aukščiausią tarpeklį Europoje (pasaulyje antra po Kolorado kanjono). Vaizdas labai žalias, įspūdingas, per jį nutiesti zip-line ekstremaliems. Teko išbandyti šį skrydį už 30 eurų. Įspūdis nepakartojamas. Aukščio bijantiems nerekomenduočiau.

Божидар Жугић (1915-1941)

Čia ta pati Taros upė, per kurią pervažiuoti galima per nuostabų Taros tiltą. Šis tiltas buvo suprojektuotas Božidar V. Žugić, kuris vėliau jį ir susprogdino, kad per karą nepasiektų priešai, vėliau atstatytas. Priešai vis tiek Žugič sučiupo ir nukankino. Šalia tilto pastatytas jam paminklas, jis šalies didvyris.

Kita aplankyta Juodkalnijos vieta – Ostrogo vienuolynas (serb. Манастир Острог), labai senas uoloje 900 metrų aukštyje įrengtas vienuolynas. Stačiatikių piligriminis traukos centras, kuriame mirė Šv. Vasilijus Ostrogžskis (1610-1671), o palaikai palaidoti pačiame vienuolyne, teko juos pamatyti. Jų neleidžia fotografuoti, bet jie permatomame sarkofage. Visa kita galima fotografuoti ir filmuoti. Šv. Vasilijus labai svarbus stačiatikiams, jis jiems šventasis, gydęs ir suteikęs tikėjimo jėgos. Kai kas teigia, kad apsilankius šioje vietoje, kai kam įvyksta stebuklai. Įdomu tai, kad tai viena iš nedaugelių vietų, į kurią keliauja ir musulmonai, ir katalikai. 

Ostrogo vienuolyno vartai mane pasitiko po lietaus su saule. Užvažiavimas į vienuolyną labai sudėtingas. Serpantinais ne kiekvienas autobusas gali užvežti, todėl dažniausiai turistus užveža nuomojami vietiniai įgudę vairuotojai (arba galite keliauti pėsčiomis), manau, užtruksite nemažą dienos dalį pasilsėdami. Čia pilna nemokamų pledų, piligrimai miega tiesiog po atviru dangumi su balandžiais, katėmis ir žvaigždėmis.

Tai garsiausia uolos niša, kurio, kaip teigiama, prieš būtent ir mirė Šventasis Vasilijus, o jo vietoje jau daugiau nei 300 metų auga vynmedis. Siena puošta panašaus amžiaus freska.

Vaizdas iš vienuolyno kiemo.

Dar viena to senyvo laikotarpio freska, sudėliota iš įvairiaspalvių mineralų. Priėjau arti, ir suabejojau jos senumu, nes glaistas atrodo kaip vakar dėtas. Prisiminiau pas mus 300 metų ir daugiau pastatus, jie suėsti senatvės, apgludę, o šis nė netrupėjęs. Gal perdėliotas, rekonstruotas?

Vienuolyno fasadas.

Einant prie šventojo kapo, vaizdą eilėje piligrimų galite stebėti pro štai tokias arkas. Ir apmąstyti savo nuodėmes arba... troškimus.

Tai vaizdas prie jūros, kur leisdavau laiką. Juodkalnijos pačiuose pietuose, Ulcinyje, bet daug kas sako ir rašo su priebalse č, Ulčinis. Kuriame gultą gausite už 8-10 eurų visai dienai su kurortiniu nendrių stogeliu ir dar vienu papildomu gultu. Smėlis neįprastai pilkšvas, tamsokas, bet švelnumas, kokio dar neteko patirti. Pėdoms tikras malonumas iki kol dėl tamsumos labai įkaista vidurdienį, tada jau be batų niekaip. Vanduo šiltas, šalia galima nusipirkti šalto alaus ar šaltos kavos su ledukais, užkąsti. Baigiant apie smėlį, jis toks, nes vulkaninės kilmės, turistai kasa duobes ryte, apsideda juo visą kūną, gydo sąnarius, sako, kad net šiek tiek radioaktyvus.

Pats Ulčinio centras (juodkal. Ulcinj, Улцињ; alb. Ulqini, it. Dulcigno, gr. Ολοκαίνιον, Olokénion) yra prie pat Adrijos jūros kranto. Man labai patiko šis mažas senamiesčio perliukas, kuriame susiduria senovės istorija ir pramoginis jaunimo naktinis gyvenimas. Čia skaniausia kepta žuvis! Būtinai pavakarieniaukite. Ulcinis anksčiau buvo laikomas piratų miestu, ilgus šimtmečius blaškomas Osmanų, venecijiečių ir savos nepriklausomybės šis miestas nuolat turėjo svarbią prieigą prie jūros. Šiuo metu labai didelę gyventojų dalį sudaro albanai, kaip supratau, jie turėjo pretenzijų dėl istorijos į šią teritoriją. Jūs matote vaizdą nuo tvirtovę griuvėsių pačioje senamiesčio širdyje, kur dabar galima apžvelgti apylinkes. Nuotraukomis to net neperteiksi.

Prieš lipant į tvirtovę, uosto įlankėlė.

Ulcinis (Ulčinis) iš jūros, plaukiant laivu.

Kai kurios tvirtovės arkos neblogai išsilaikiusios, pro jas galima stebėti saulėlydį.

Apačioje iškart barų barai, užeigos ir naktiniai klubai, senamiestyje naktį toli gražu nėra ramu ir tuščia, praeiti tiršta jaunų išsipuošusių žmonių.

Lipant į tvirtovę...

Naktinis Ulčinis tvankus, pilnas šviesų ir muzikos.

Tiesa, nesutalpinsiu viso archyvo, tačiau ant kalvos pilna tvirtovės griuvėsių, kurie mena istoriją.

Kas prisimena „Don Kichoto“ autorių iš baroko laikotarpio vardu Migelis de Servantesas Savedra (1547-1616)? Pasak kai kurių istorikų, būtent garsus rašytojos buvo kalinamas turkų karų metu Ulcinyje, čia jis ir sugalvojo istoriją apie „Don Kichotą“. Kiti šaltiniai nurodo jį kalėjus kitur. Nepaisant to, restoranų pavadinimai susieti daugelis būtent su Servanteso istorija. Čia matote viešbutį.

Ulcinis.

Taip ir nepavyko pabaigti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė II“ skaitymo (teks jau Lietuvoje), tačiau po dienos išvykos galima paskanauti Montenegro Wine, Juodkalnijos vyno, kuris, kaip teigia vietiniai, labai padeda širdžiai, turintys neįprastą granatų sulčių poskonį (Vranac, Pro Corde, 2019). Patiko net tiems, kurie nekenčia vyno.

Kita diena tikriausiai turistams labiausiai Juodkalnijos pažįstamas vaizdas – tai didžioji Kotoro įlanka su jos salomis ir bažnyčiomis. Laivas mane atpluktino į dirbtinę salą, kuria dar viduramžiais kūrė vietos tikintieji, čia mesdami laivų nuolaužas ir akmenis. Čia pastatyta 1452 m. pirmoji cerkvė, tačiau vietą perėmė katalikai ir 1632 m. atsirado šioji Uolų Dievo Motinos katalikų bažnyčia. Į jos vidų įėjimas nemokamas, bet pro ją įėjimas į muziejų atskiras jau mokamas.

Vaizdai iš Dievo motinos salos. Ši sala dar vadinama Gospa od Škrpela.

Praplaukiau ir šią jau pačios gamtos surėdytą Šv. Jurgio salą visai šalia dirbtinės. Joje taip pat pastatyta šventykla.

Laivu atplaukiu į Kotorą, kuriuo juodkalniečiai labai didžiuojasi. Tai vienas didžiausių šalies turistinių centrų ir tai iškart pasimatė. Žmonių labai daug, išlipę iš turistinių laivų, mindžikuoja didžiuliame karštyje. Tiesą sakant, sunku padaryti nors vieną normalią nuotrauką, nes viskas siaura, arti ir daug žmonių. Man atrodo, kad Kotoru reikia grožėtis labai anksti ryte arba iš tolo, nes būnant jo senamiestyje, kurį juosia gynybinė siena, o iš vakarų didžiulis kalno šlaitas, atrodo lyg iš tikrųjų būtum gete, uždarame mieste fiorde. Žinoma, galima sumokėjus lipti gynybine siena į kalną, bet sėkmės tai darant +34C. Čia vėsiame kiemelyje pavyko pabėgti nuo turistų.

XX amžiuje užgimė nauja Kotoro pavadinimas. Atseit iš katino. Deja, tai komercinis reikalas, bet miestui labai prigijo. Čia yra ir kačių muziejų, apie kurį, jei bus laiko, padarysiu kitą įrašą.

Miesto citadelėje neįprastai daug vidutinių bažnyčių (katalikų ir pravolavų), jos mažos, kompaktiškos, beveik remiasi viena į kitą.

Vakarop iš Kotoro atvykstu į mažytį miestelį vadinamą Stari Bar (Stari Baras), kuriame išlikusios istorinė tvirtovės, toliau nuo jūros, griuvėsiai. Miestas buvo strategiškai labai svarbus vietiniams. Tuose griuvėsiuose pilna dar romėnų laikų paliktų reliktų, taip pat Osmanų imperijos liekanų, turi turtingą istoriją. Nuo pačių griuvėsių atsiveria pasakiški kalnai. Yra išlikęs ir šis gražuolis tiltas, kurį matote pro arką. 

Po galingo XX amžiuje buvusio Balkanuose žemės drebėjimo viena siena čiuožtelėjo žemyn, tačiau dar laikosi. Šiaip šiose vietovėse stipresni drebėjimai kartojasi kas 20-40 metų.

Tai Stari Bar pasididžiavimas, vietinė vizitinė kortelė, panašiai kaip pas mus koks Gedimino bokštas Vilniuje.

Balkanuose lietuviai gyvūnų aktyvistai plaukus nusirautų klykdami, nes ant kiekvieno kampo tiek benamių kačių ir šunų, kad tiesiog fiziškai jiems neįmanoma padėti, bet jie jaukūs, vietiniai ir turistai maitina gyvūnus. Štai kokį kadriuką pavyko pagauti Stari Bar senamiestyje.

Išvažiavus iš Stari Bar į patį Barą stabtelėkite pasižiūrėti vieno seniausio alyvmedžio pasaulyje, kuris dar vadinamas Senuoju Mirovicos alyvmedžiu. Štai kokį kadrą pavyko nutraukti fotoaparatu saulei leidžiantis.

Ši gražiai apgyvendinta sala vadinasi Šv. Stefano (Sveti Stefan) sala, ji praktiškai išpirkta ir privatizuota Holivudo žvaigždžių (Marilyn Monroe, Princess Margaret, Carlo Ponti ir Elizabeth Taylor). Šiuo metu į salą patekimas labai ribojimas, bet gražiausia ji atrodo būtent iš toli. Man žiūrint iš ryto, ji atrodo kaip negyvenama...

Kotoro įlanką (apačioje būtent šis miestas). Vaizdas važiuojant 25 serpentinais į kalną siauručiu dviejų krypčių keliu tapo ne vienam išgąsčiu, nes atrodo, kad važiuojama asfalto pakraščiu ir tuoj nudardėsi į prarają. Nors esu važiavęs ir Graikijoje, ir Ispanijoje įmantriais serpantinais, bet šis išties įspūdingas reikalas. Nuostabūs vaizdai pro langą, bet kai pažiūri, kaip vairuotojas laviruoja posūkyje, atima dar labiau žadą. Visgi sustojus aukštikalnėje vaizdas atima žadą. Adrijos jūra, Kotoro didžiulė įlanka, kitoje pusėje besidriekiantys kalnai, už įlankos jau matyti Bosnijos ir Hercegovinos žemės... Vienas gražiausių vaizdų, kokių mačiau šioje kelionėje.

Toje pačio apžvalgoje matyti ir vietinių pramintas Dramblio kalnas. Įžiūrite jo iliuzinę užuominą?

Pagaliau užsiropščius į Lovčeno nacionalinio parko kalnus ir prieš aplankant Petaro II Petrovičiaus-Njegošo šalies didvyrio mauzoliejų, iki kurio kojytėmis dar stačių beveik 500 laiptelių, galima pasilepinti kalnuose įrengtos restorano ledais.  

Kelias į mauzoliejų.

Šiek tiek nusileidus nuo viršukalnių, kalnų mažame miestelyje galima pavalgyti nekomercinio, o vietinio maisto! Konoba Njeguška Sijela – miela rančą primenanti vietos užeiga, kuriame gausite juodkalniečių naminės rakijos, vyno. Rakijos nemėgstu, bet vynas buvo tikrai neblogas. Šiaip kelionėje buvau nusivylęs maistu, tačiau šioje užeigoje buvo verta paragauti „pršut“ – vytinto kumpio ir naminio sūrio, taip pat ėriuko troškinys padaže su bulvėmis buvau vau!  

Cetinje (Cetinė) – istorinė Juodkalnijos sostinė, labai nedidukas miesteliukas. Tikriausiai vienas iš mažiausiai įspūdžių palikusių miestų Juodkalnijoje, bet ji labai brangi ir svarbi šalies gyventojams. Tai miesto pagrindiniame bulvare esantis šulinys su gyvatės imitacija. Anksčiau čionai atgabendavo nukirsdintas moteris (nežinau tiksliai, kaip gyvatės simbolis siejasi su jomis).

Cetinje gausu liepų, kurios vis dar žydi karštyje. Jos didesnės už lietuviškas liepas, o žiedai milžiniški.

Cetinje centro vaizdiniai.

„Cetinės vienuolynas arba Švč. Mergelės Marijos gimimo vienuolynas, pastatytas 1484 m. Princo Ivano Crnojevičiaus įsakymu. Po dviejų šimtmečių vienuolynas buvo sugriautas beveik iki pagrindų ir vėl atstatytas. Šiandien vienuolyno sienose yra Šventojo Kryžiaus dalelė, Šv. Jono Krikštytojo dešinė ranka ir Filermo Švč. Mergelės Marijos ikona.“ Teko pamatyti šią ranką, vaizdelis nėra malonus, bet ir nebjaurus (palyginau, atleiskite tikintieji, su vytintos mėsos gabaliuku ir nepalioviau galvoti, ar tai nėra tikrų tikriausia stabmeldystė?). Neįtikėtina, kad tokias brangias Vatikanui relikvijas saugo toks mažas miestelis, o vienuolynas be apsaugos! Galvojau, juk bet kuris fanatikas beprotis gali iškrėsti nesąmonių, tad paklausiau, ar mokslininkai patvirtino daiktų autentiškumą, ir man buvo patvirtinta. Tai svarbiausias taškas, kurį reiktų aplankyti Cetinje. Man tai jau reportažo pabaiga. Žinoma, kad visko nesudėjau, tačiau svarbiausius savo atostogų momentus įprasminau su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela