Pienė, kiaulpienė – augalo istorija, evoliucija, paplitimas, maistingumas ir gydomosios savybės

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale), liaudyje dažnai tiesiog piene vadinama, yra vienas iš labiausiai atpažįstamų, gyvybingiausių ir kartu labiausiai neįvertintų mūsų planetos augalų. Nors sodininkai ją dažnai laiko įkyria piktžole, šis astrinių šeimos augalas yra tikras evoliucijos šedevras ir neįkainojamas gamtos turtas. Švelniai geltoni jos žiedai, pavasarį nuspalvinantys ištisas pievas, ir lengvi, vėjo nešiojami pūkai slepia tūkstantmetę istoriją, turtingą cheminę sudėtį ir gilų kultūrinį pėdsaką žmonijos civilizacijoje.
 
Evoliuciniu požiūriu kiaulpienės yra palyginti jaunas, tačiau neįtikėtinai sėkmingai prisitaikęs augalas. Moksliniai tyrimai rodo, kad šis genties tipas išsivystė Eurazijoje, o seniausios kiaulpienių fosilijos ir žiedadulkių pėdsakai datuojami plioceno bei pleistoceno epochomis, maždaug prieš kelis milijonus metų. Jų evoliucinę sėkmę lėmė unikalus dauginimosi mechanizmas, vadinamas apomiksija – daugelis kiaulpienių rūšių sugeba subrandinti sėklas be apvaisinimo. Tai leido augalui sparčiai kolonizuoti naujas teritorijas po ledynmečių, išlaikant stabilias genetines savybes net ir nepalankiausiose aplinkose.
 
Šiandien kiaulpienių gentis pasižymi stulbinančiu paplitimu ir kosmopolitine prigimtimi – jos auga beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Natūraliai kilusios iš vidutinių platumų Eurazijos regionų, kartu su žmonių migracija ir prekyba jos nukeliavo į Šiaurės bei Pietų Ameriką, Afriką, Australiją ir Naująją Zelandiją. Kiaulpienės yra pionieriniai augalai, gebantys įsikurti ten, kur kiti augalai negyvuoja: pakelėse, šaligatvių plyšių sandūrose, mindomose vejose ir nualintuose dirvožemiuose, taip demonstruodamos neeilinį plastiškumą.
 
Botanikai kiaulpienių gentį (Taraxacum) laiko vienu didžiausių iššūkių taksonomijoje, nes dėl minėtos apomiksijos ji yra suskilusi į tūkstančius smulkių rūšių ir porūšių, vadinamų mikrorūšimis. Priklausomai nuo klasifikacijos sistemos, pasaulyje skaičiuojama nuo kelių šimtų iki daugiau nei dviejų tūkstančių kiaulpienių formų. Jos skirstomos į sekcijas, iš kurių žinomiausia yra paprastosios kiaulpienės, tačiau esama ir labai retų, endeminių porūšių, augančių tik specifinėse kalnų grandinėse ar druskingose pajūrio pievose, kurios yra saugomos valstybės.
 
Kiaulpienės sandara yra puikiai pritaikyta išlikimui, o jos pagrindinė stiprybė – ilga, mėsinga liemeninė šaknis. Ši šaknis gali pasiekti net iki vieno ar dviejų metrų gylį, kas leidžia augalui siurbti vandenį ir maistines medžiagas iš giliųjų dirvožemio sluoksnių net per didžiausias vasaros sausras. Be to, pažeidus antžeminę dalį, iš galingos šaknies augalas sugeba akimirksniu ataugti iš naujo. Lapai, išsidėstę skrotele prie pat žemės, efektyviai sugauna saulės šviesą ir nustelbia aplinkinius konkurentus, o jų dantyta forma lotyniškai pelnė „liūto danties“ (dent-de-lion) pavadinimą.
 
Geltonasis kiaulpienės žiedas iš tikrųjų yra ne vienas žiedas, o sudėtinis graižas, susidedantis iš šimtų mažų liežuviškų žiedelių, kurių kiekvienas gamina nektarą ir žiedadulkes. Pavasarį kiaulpienės tampa vienu svarbiausių ankstyvųjų maisto šaltinių bitėms, kamanėms ir kitiems prabundantiems vabzdžiams pollinatoriams. Žiedai pasižymi niktinastija – jie jautriai reaguoja į šviesą ir drėgmę, todėl atsiveria tekant saulei ir užsiveria vakare arba prieš lietų, taip apsaugodami brangų nektarą nuo išplovimo.
 
Po žydėjimo graižas virsta trapia, balta, pūkuota sfera, kurią sudaro sėklos su parašiutėliais (skristukais). Šis aerodinaminis dizainas yra neprilygstamas: lengvas vėjo gūsis gali pakelti sėklą į kelių šimtų metrų aukštį ir nunešti ją dešimtis kilometrų tolyn nuo motininio augalo. Įdomu tai, kad skristuko plaukeliai reaguoja į oro drėgmę – sausu oru jie išsiskleidžia, skatindami skrydį, o esant didelei drėgmei susiglaudžia, kad sėkla nukristų į sudrėkusią, dygimui palankią žemę.
 
Žmonijos kultūroje ir mitologijoje kiaulpienė užima romantišką ir simbolinę vietą, dažnai siejamą su saule, transformacija ir norų išsipildymu. Dėl savo ryškiai geltonos spalvos ir apvalios formos senosiose Europos kultūrose ji buvo laikoma saulės mikrokosmosu žemėje, o jos virtimas pūkuotu rutuliu simbolizavo mėnulį ir laiko tėkmę. Skraidantys pūkai pagimdė populiarų ritualą: tikima, kad sugalvojus norą ir vienu pūstelėjimu nupūtus visus pūkus, noras pasieks dvasinį pasaulį ir išsipildys. Krikščioniškojoje ikonografijoje dėl savo kartumo kiaulpienė kartais simbolizavo Kristaus kančią, tačiau kartu ir ištikimybę bei dvasinį atgimimą.

 
Gydomosios kiaulpienės savybės buvo žinomos ir vertinamos nuo seniausių laikų, pradedant tradicine kinų medicina ir baigiant arabų gydytojais bei Europos žolininkais. Botaninis pavadinimas officinale tiesiogiai nurodo, kad šis augalas buvo oficialiai pripažintas vaistine žaliava vaistinėse. Visos augalo dalys – šaknys, lapai ir žiedai – turi gydomąjį poveikį. Lapuose gausu vitaminų A, C, K, geležies, kalcio ir kalio, o šaknys pasižymi stipriomis kartumyninėmis medžiagomis (taraksacinu), kurios stimuliuoja virškinimo traktą, kepenų veiklą ir tulžies išsiskyrimą.
 
Šiuolaikinė medicina ir fitoterapija patvirtina stiprų kiaulpienės organizmą valantį ir šlapimą varantį poveikį. Skirtingai nuo sintetinių diuretikų, kurie išplauna iš organizmo kalį, kiaulpienė pati natūraliai papildo organizmą šiuo mineralu, nes jos lapuose kalio koncentracija yra neįtikėtinai didelė. Moksliniai tyrimai taip pat nagrinėja kiaulpienių šaknų ekstraktų antioksidacines, priešuždegimines ir netgi priešvėžines savybes, ypač ieškant natūralių būdų imuninei sistemai stiprinti ir cukraus kiekiui kraujyje reguliuoti.
 
Be medicinos, kiaulpienė pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena tikrą kulinarinį renesansą kaip vertingas maistinis augalas. Ankstyvą pavasarį surinkti jauni kiaulpienių lapai, kol dar nespėjo sukaupti per daug kartumo, yra puikus ingredientas salotoms, savo skoniu primenantis gražgarstes (rukolą). Iš geltonų žiedų graižų verdamas aromatingas, tirštas kiaulpienių medus (sirupas) ir gaminamas tradicinis kiaulpienių vynas, išpopuliarintas rašytojo Ray Bradbury kūryboje. Tuo tarpu skrudintos ir sumaltos kiaulpienių šaknys tarnauja kaip puiki, sveika, tonizuojanti ir kofeino neturinti kavos alternatyva.
 
Galiausiai, kiaulpienė atranda savo vietą ir moderniojoje pramonėje bei ekologinėje inžinerijoje kaip tvari žaliava. Tam tikros kiaulpienių rūšys, ypač koksagyzis (Kazachstano kiaulpienė), savo baltoje pieniškoje suloje turi didelį kiekį aukštos kokybės natūralaus kaučiuko. Šiuo metu stambios automobilių padangų korporacijos investuoja į šių augalų pramoninį auginimą, siekdamos pakeisti tradicinį, deficitinį kaučiukmedžio lateksą ekologiškesne alternatyva. Taip šis paprastas, mindomas ir vejų šeimininkų nemėgstamas augalas įrodo esąs tikras gamtos stebuklas, jungiantis praeities legendas, sveikatą ir ateities technologijas.
 
Maištinga Siela

Makadamijos riešutai, aliejus, medis: makadamijos aliejaus ir riešutų nauda sveikatai ir gydomosios savybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kadangi ką tik pristačiau straipsnį apie Maroko auksą – argano medį ir iš jo sėklų išgaunamą aliejų, šiandien pratęsiu šią temą ir pristatysiu Jums makadamijos medį, riešutus ir aliejų, kalbėsiu apie istoriją ir šio augalo teikiamų produktų naudą ir ypatumus.

 

Makadamijos kilmė ir paplitimas

 

Makadamijos medis (Macadamia) yra kilęs iš Australijos rytinės pakrantės, ypač Kvinslando ir Naujojo Pietų Velso regionų subtropinių atogrąžų miškų. Būtent ten šis medis auga natūraliai. Australijos vietiniai gyventojai, aborigenai, riešutus vartojo tūkstančius metų, vadindami juos įvairiais vardais, tokiais kaip kindal kindal ar gyndl. Į Vakarų pasaulį medis pateko 1857 m., kai jį pavadino škotų chemikas Johnas Macadamas. Makadamijos medis užauga gana didelis, pasiekdamas 12–15 metrų aukštį. Jis pasižymi blizgančiais, tamsiai žaliais lapais ir gražiais baltais arba rausvais, kvapniais žiedais. Šis medis yra itin ilgaamžis – palankiomis sąlygomis jis gali gyventi ilgiau nei 100 metų, o pirmasis derlius pasirodo tik po 7–10 metų nuo pasodinimo.

 

Makadamijos medžio vaisius yra kieta, apvali, žalia, pluoštinė luobelė, kuri sunokusi skyla ir atidengia itin kietą, rudą, sėklos apvalkalą. Būtent viduje, šiame apvalkale, slypi valgomasis riešutas, išskirtinis dėl savo švelnios ir kreminės tekstūros. Makadamijos riešutas yra plačiai žinomas kaip vienas brangiausių ir labiausiai vertinamų riešutų pasaulyje. Nors medis yra natūraliai paplitęs Australijoje, šiandien jis auginamas komerciniuose soduose visame pasaulyje: Jungtinėse Amerikos Valstijose (Havajai), Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Kenijoje, ir Kosta Rikoje. Didelė dalis pasaulinio derliaus gaunama būtent iš šių plantacijų, kadangi Australijos klimatas ir dirvožemis idealiai tinka jo natūraliam augimui.

 

Senieji pasakojimai apie makadamijos medį ir regioninė kultūrinė reikšmė

 

Vietiniai Australijos gyventojai, aborigenai, makadamijos riešutus laikė itin vertingu ir šventu maistu. Aborigenų gentys, gyvenančios Kvinslando atogrąžų miškuose, turėjo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, susijusius su riešutų derliaus nuėmimu. Šie riešutai buvo naudojami ne tik maistui, bet ir per ritualus bei mainus. Jų pasakojimuose makadamijos medžiai dažnai buvo siejami su žemės vaisingumu, derliumi ir kaip dovanos, gautos iš gamtos. Kadangi riešutai buvo labai sunkiai išlukštenami, bet turėjo didelę maistinę vertę, jie tapo retumo ir ištvermės simboliu, pabrėžiant, kad didžiausias grožis ir nauda slypi po kietu paviršiumi.

 

Makadamijos riešutų aliejus: poveikis, sveikata, nauda, svaybės

 

Makadamijos aliejus, gaunamas iš makadamijos medžio sėklų, yra vertinamas dėl savo švelnumo ir unikalios sudėties. Nors vietinės Australijos gentys riešutus vartojo tūkstančius metų, aliejus pasaulinei rinkai išpopuliarėjo palyginti neseniai, ypač po to, kai XX a. antroje pusėje prasidėjo intensyvus komercinis makadamijos medžių auginimas, visų pirma Havajų salose. Aliejus išgaunamas riešutus spaudžiant, dažniausiai šalto spaudimo metodu, kuris padeda išsaugoti visas naudingas savybes, skonį ir aromatą. Šis procesas yra itin efektyvus, tačiau dėl riešutų kainos ir gamybos sąnaudų aliejus yra brangus. Palyginimui: makadamijos aliejaus išeiga yra didesnė nei argano aliejaus: vienam litrui aliejaus pagaminti reikia maždaug 2–3 kilogramų riešutų branduolių, tuo tarpu argano aliejui reikia apie 30 kg vaisių.

 

Makadamijos aliejus pasižymi švelniu, gelsvu atspalviu, subtiliu riešutų kvapu ir sviestiniu, saldžiu skoniu, o tai leidžia jį naudoti tiek kulinarijoje, tiek kosmetikoje. Dėl didelio mononesočiųjų riebalų rūgščių (ypač oleino ir palmitoleino rūgščių) kiekio, jis yra itin naudingas sveikatai: gerina širdies veiklą, padeda reguliuoti cholesterolio lygį. Palmitoleino rūgštis yra reta ir vertinga savybė, nes ji natūraliai randama žmogaus odoje, todėl aliejus puikiai tinka odos priežiūrai, drėkinimui ir regeneracijai. Dėl šios priežasties kosmetikos pramonė jį naudoja kremais, losjonams ir ypač plaukų priežiūros priemonėms gaminti, kur jis padeda atkurti pažeistus plaukus.

 

Ekonomiškai makadamijos aliejus priklauso prabangos kategorijai, o jo kaina rinkoje yra aukšta, tačiau jis paprastai yra šiek tiek pigesnis nei argano aliejus. Kaina priklauso nuo aliejaus kokybės (šalto spaudimo ar rafinuotas) ir rinkos. Svarbu paminėti, kad makadamijos medžiai tiesiogiai nenukenčia dėl aliejaus pramonės. Priešingai, aliejaus gavybos pelnas skatina tvarų medžių auginimą specializuotose plantacijose visame pasaulyje, užtikrinant rūšies paplitimą ir genetinės įvairovės išsaugojimą, nors ir už natūralaus arealo ribų. Pramonė palaiko tvarų auginimo modelį, kuris yra ekonomiškesnis ir labiau kontroliuojamas, o tai leidžia patenkinti pasaulinę paklausą be neigiamo poveikio natūralioms populiacijoms Australijos miškuose.

 

Maištinga Siela

Arganas. Argano aliejus. Argano medis Maroke. Aliejaus poveikis, nauda, sveikata odai, plaukams.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nusprendžiau pasidomėti Maroko įdomiu medžiu, kuris žinomas arganu ir jo gydomaisiais aliejais. Šiame įraše sužinosite apie šio ypatingo medžio kilmę, mitologiją, paplitimo arealą, o antrojoje teksto dalyje – apie vieną brangiausių ir labiausiai vertino argano aliejaus poveikį sveikatai.

 

Arganas: Maroko Aukso Medis – Endeminis Gamtos Paveldas

 

Arganas (Argania spinosa), vietinių Maroko gyventojų, ypač berberų, vadinamas „gyvybės medžiu“, yra viena iš išskirtiniausių ir labiausiai saugomų gamtos gėrybių šalyje. Šio medžio pavadinimas kildinamas iš vietinės berberų kalbos žodžio, kuriuo jis vadinamas. Arganas yra endeminis – tai reiškia, kad jis natūraliai auga tik labai ribotoje teritorijoje: daugiausia Maroko pietvakariuose (Sous slėnyje ir Atlanto vandenyno pakrantės lygumose) ir labai nedidelėje Alžyro dalyje. Dėl šio itin riboto paplitimo arealo ir ekologinės svarbos, argano medis yra toks retas ir saugomas. Siekiant užtikrinti jo išsaugojimą ir tvarią naudojimą, UNESCO dar 1998 metais jo augimo teritoriją paskelbė biosferos rezervatu.

 

Unikalios savybės ir išvaizda

 

Argano medis puikiai prisitaikęs prie atšiauraus, sausringo Maroko klimato. Jis pasižymi tvirta, gumbuota ir dygliuota išvaizda, kuri yra savotiška apsauga nuo gyvūnų. Viena svarbiausių savybių – jo itin gilios šaknys, kurios padeda jam pasiekti požeminį vandenį, taip pat efektyviai sustabdo dykumėjimą ir tvirtina dirvą. Arganas yra įspūdingai ilgaamžis – jis gali gyventi nuo 150 iki 200 metų, o kai kurie pavyzdžiai siekia ir ilgesnį amžių. Medis užauga iki 8–10 metrų aukščio ir išaugina platų, išsišakojusį vainiką. Jo vaisius – maža, žalia, alyvuogę primenanti uoga, brandinanti ypač kietame kevale esančias sėklas, iš kurių gaunamas vertingasis argano aliejus.

 

Argano medis berberų bendruomenėms yra socialinės ir ekonominės gerovės pagrindas. Jis aprūpina vietinius gyventojus viskuo – nuo maisto iki pastogės. Medis yra apipintas ir kultūriniais pasakojimais. Viena iš ikoniškiausių Maroko scenų, sukūrusi savotišką legendą, yra ožkos, kabančios medžio šakose. Šios ožkos realiai lipa, kad pasiektų lapus ir vaisius. Pasakojama, kad ožkų virškinimo sistemos palengvintas sėklų atskyrimas anksčiau buvo vienas iš tradicinių, archajiškų gavybos būdų, pabrėžiant medžio ir vietinės faunos simbiozę. Ši ekonominė, ekologinė ir kultūrinė reikšmė dar kartą patvirtina, kodėl arganas yra ne tik medis, bet ir gyvybiškai svarbi Maroko paveldo dalis.

 

Argano aliejus: nuo Maroko branduolio iki pasaulinės kosmetikos

 

Argano aliejus – dažnai vadinamas „skystu Maroko auksu“ – yra neabejotinai pats svarbiausias argano medžio produktas, turintis milžinišką reikšmę tiek vietos ekonomikai, tiek pasaulinei kosmetikos ir kulinarijos industrijai. Aliejus tradiciškai išgaunamas rankiniu būdu, o šį darbą atlieka berberų moterų kooperatyvai. Ši unikali gamybos grandinė ne tik išlaiko autentiškus metodus, bet ir yra svarbus vietos moterų įgalinimo ir ekonominio savarankiškumo šaltinis. Gamybos procesas yra ilgas ir reikalauja kruopštumo: iš pradžių vaisiai džiovinami, minkštimai pašalinami, o sėklos išimamos iš ypač kieto, rankomis skeliamo kevalo. Sėklos spaudžiamos rankinėmis girnomis arba moderniomis mašinomis.

 

Išgaunamas aliejus yra skirstomas į dvi pagrindines rūšis. Iš neskrudintų sėklų gaunamas šviesesnis, kosmetikai skirtas aliejus, o iš skrudintų sėklų – tamsesnis, riešuto skonio maistinis aliejus, kuris yra neatsiejama Maroko virtuvės dalis (pvz., gaminant amlou užtepą). Aliejaus išeiga yra labai maža, o tai lemia jo retumą ir aukštą kainą: norint pagaminti vieną litrą aliejaus, reikia apie 30–35 kilogramus argano vaisių, arba maždaug 2.5–3 kilogramus sėklų. Dėl šio mažo derlingumo ir didelės tarptautinės paklausos, argano aliejaus eksporto rodikliai yra aukšti, o jo prekyba tapo svarbiausiu pajamų šaltiniu regionui.

Pasaulinėje rinkoje argano aliejus labiausiai žinomas dėl savo naudojimo kosmetikos industrijoje. Jis vertinamas dėl didelio kiekio vitamino E, antioksidantų ir nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, kurios pasižymi puikiomis odos ir plaukų drėkinimo, regeneravimo bei senėjimo stabdymo savybėmis. Šios savybės lėmė, kad aliejus tapo prabangos ir natūralios grožio priežiūros simboliu, o jo pavadinimas tapo sinonimu aukščiausios kokybės plaukų ir odos priežiūros priemonėms visame pasaulyje. Nors vietos gyventojams jis ilgus šimtmečius buvo tiesiog gyvybiškai svarbus maisto ir tradicinės medicinos šaltinis, tarptautinė prekyba pavertė jį vienu sėkmingiausių etiško ir tvaraus verslo modelių, derinant vietos tradicijas su pasauline rinka.

 

Maištinga Siela

Lietuvos gamtos grožis fotografijose (fotografas – V. Stumbrys)

Sveiki,

 

Pamačiau fotografo Virginijaus Stumbrio šias nuotraukas ir... tiesiog negaliu nepasidalyti! Jos buvo patalpintos viename iš socialinių tinklų, tad prieinamos viešai, vadinasi, galima ir visiems pasidžiaugti.

 

Šiaip dažnai ir daug fotografijų talpinama apie Lietuvos grožį, bet šitas (ir kitose) iškart pajutau kaip savas. Lietuvos gamtos peizažai, spalvos, kompozicija – tris kartus VAU!

 

Galima pasižiūrėti daugiau, eFoto.lt autorius turi paskyrą, galite atrasti daugiau neįtikėtinų nuotraukų: https://www.efoto.lt/user/virginijus_stumbrys

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 126: viskas labai paprasta, todėl labai šventa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vakar per Lietuvą praėjo didžiuliai karščiai ir aš jų išvengiau, nes nuo mano namų iki jūrų marių koks kilometras, tad vėjas neša gaivą ir vėsumą, kurį labai vertinu, nes vaikščioti išpiltam prakaito ir galvoti apie tai, kaip atsivėsinti – ne man. Su metais imu vertinti ne kaštas vasaras, o atgaivinančias ir vėsias.

 

Po langais – didžiulis klevas, visas sudreba ir šlama, kai vėjas su jūriniais paukščiais įsisuka į kampinį kiemo pusę. Prisimenu vis dažniau vaikystės vasaras, kada kaime ant kalakutžolės sode pasitiesdavome pledus ir nesibaimindami nei kokių žalčių, nei erkių (ar kas išvis anuomet kaime sirgdavo kas nors kokia Laimo liga? Nesu girdėjęs!), skaitydavome knygas. Prisimenu labiausiai kažkodėl Edgaro Barauzo „Tarzanas džiunglėse“ ir to paties autoriaus „Užmirštoji sala“. Žinoma, po to atėjo laikas ir „Hario Poterio“ knygoms... Taip, tas laikas su knyga sode ir visas pasaulio laikas sutelpa ir plečiasi per vaizduotę. Kaip viskas, atrodo, buvo paprasta ir elementaru!

 

Dabar paskaitau kokį 30 puslapių – žiūrėkit jau beveik valandos ir nebėra, laikas jau kitus dalykus daryti. Taigi tam tikra prasme vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje laikas bėga išties kitaip nei suaugus, gal dėl to taip simpatizuojame išnykusiam laikui? Marcel Proust rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ tikrai turėjo vaizduotės pagalba rekonstruoti šį bei tą iš savųjų prisiminimų. Kitaip sakant, argi visas likęs laikas nėra tik pastangos susigrąžinti prabėgusį laiką? Vis dažniau pagalvoju, kaip greitai bėga laikas, viską jau galima nuo kalno pamatyti ir suskaičiuoti visas blusas ir žvaigždes. Susitaikyti su tuo, kad kokių 2099-ųjų jau nebesulauksime, kad visko liko tik proporcingai dešimtmečiais, gal net ligoms ir nuotykiams, kurie dar tik bus ir praeis. Jau viskas daugmaž aišku, kad nebūsime didūs prezidentai ir kosmonautai, kad užtenka tiek smėlio, kiek jo yra saujoje, nereikia būti kolumbais ir panerti į Mariano įdubą, kad patirtum, kokia ta planeta... Jos irgi nenusineši į 2099-uosius. Viskas tėra... Kaip čia pasakius? Paprasta ir dėl to labai šventa.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: gamtininkas Henrikas Gudavičius apie gamtą, harmoniją ir teisingo gyvenimo požiūrį

 

Sveiki,

Pagalvojau, kokie teisingi gamtininko Henriko Gudavičiaus (g. 1943) pasakyti žodžiai. Dalijuosi.

„Žemė yra gyva, ir viskas, kas iš jos atsiranda, taip pat yra gyvas. Todėl ir nusipelno pagarbos. Negalima žemės sliekų dusinti trąšomis ir pesticidais. Ne tiktai sliekai, bet ir visa nesuskaičiuojama dirvožemio mikrofauna dirba mūsų labui, reikia tai pastebėti ir įvertinti. Štai tada kiekviena žolelė , žvelgianti į save, bus gyduolė. Gydo ne tiktai žolelė, bet ir tas bandymas pamatyti, ta nuolanki pagarba.ir tada, kai matome šalia tako žaliuojančią kerėčiažolę, ir tada, kai žvelgiame į laisvėje gyvenantį tigrą.“ Hendrikas Gudavičius

Maištinga Siela

Europos šalių ir Lietuvos miškingumas procentais (lentelė, reitingas) / Forest area in the EU

 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr.41: gulėti tarp samanų ir susilieti su gamta

Sveiki,

 

Jeigu šiandien būtų šilta pavasario diena, nueičiau į mišką ten, kur auga drėgnos samanos, atsigulčiau į jų patalus ir klausyčiausi miško garsų. Ir nei erkės, nei kiti gyviai nebūtų baisūs, vien tik miško paklotė, drėgnas žemės ir augmenijos kvapas. Toks prisiminimas iš vaikystės grybaujant arba uogaujant, kai būdami vaikai, prisiskindavome prie upelio tarp medžių pilnas saujas baltųjų plukių ir viskas buvo daugiau ar mažiau aišku, kas teikia džiaugsmo, o kas galėtų nuliūdinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Koks didžiausias Lietuvos miškų paukštis? Kurtinys, Bubių herbas

 

Sveiki,

 

Taip, didžiausias Lietuvos miškų paukštis yra kurtinys, labiau paplitęs Azijos Rusijoje, tačiau sutinkamas ir Lietuvoje. Gana retas. Įdomu būtų sužinoti šių dienų populiaciją mūsuose. Šiaulių rajone esantis Bubių kaimas (seniūnija) savo herbe vaizduoja kurtinį.

Bubių herbas

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Romain Gary skverelio medžių išsaugojimo protestai ir politika

Nuotr. D. Umbraso.

 Sveiki,

 

„Rytas perone, laukiu aš tavęs...“ Prisiminiau šią Rolando Janavičiaus dainą, o mano rytas prie kavos puodelio apmąstant vakarykštę dieną. Vakar per Vilnių ir lietuvių socialinius tinklus praūžė tiesiog didžiulis kiekis protestinių nuotraukų ir pasisakymų prieš prancūzų rašytojo Romain Gary skverelio medžių kitimą. Apie tai, kad žmonės vis labiau pamišę dėl medžių, jau rašiau labai seniai, nes tai labai sveikintina. Ar kas nors pastebėjo, kad atsodinami dekoratyviniai medžiai jau antras dešimtmetis užauga stebėtinai nykūs, nutriušę ir net ne į parko medžius panašūs, o į kažkokius hibridinius modifikuotus nualintus krūmokšnius, mažai kuo besiskiriančius nuo beskonių kapų plastikinių gėlių kompozicijų? Kaip tikras medis gaivina miestą karštą vasaros dieną, aš nepasakosiu, atskiri moksliniai tyrimai prieinami kiekvienam, kuris gali ir geba sumaigyti penkis žudžius į googlę.

 

Visgi, atrodo, kad vakarykštis susirinkimas, kuriame pasirodė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Laima Kreivytė bei kiti žymūs visuomenės veikėjai, nebeatrodo kaip anuomet, kai vien tik žiniasklaidos nupiešti marginalai, dar ir vadinami vatninkais, sąmokslo teorijų šalininkais, kai susikabinę gelbėdavo kokį nors ąžuolą. Mielieji, rimtas reikalas ta miesto žalioji zona, tad man smagu, jog tas žalias kampelis susilaukė tiek dėmesio, nes visa ši situacija apie bendrai pakitusį vilniečių suvokimą apie miestą ir jo paveldą. Smagu, kad ir klaipėdiečiams per Danės upės krantinės renovaciją prieš kelerius metus tik protestuojant pavyko apsaugoti parko alėjos medžius ir dabar ten taip gražu ir vėsu karštą dieną, ir absoliučiai netrukdo dainuojantiems fontanams bei vaizdui į „Meridianą“.  

 

Kaip bus su tais medžiais prie R. Gary paminklo, sunku pasakyti, tačiau piliečiai padarė tai, ką galėjo. Jų valia išgirsta, o ar verslas darys pagal save, sunku pasakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Richard Powers apie nematomus medžius ir kas svarbiausia

Sveiki,

Pabaigęs skaityti amerikiečių rašytojo Richard Powers romaną „Medžių istorija“, ėmiau atmetinėti tas istorijos dalis, kurios man nepatiko ar neįtikino ir liko išties įstabaus ir reikalingo kūrinio įspūdis. Jis nustelbė mane savo šiandieninėmis aktualijomis, jog medžiai itin sudėtingos būtybės ir kiekvienas medžio nupjovimas iš esmės įsirašo į kolektyvinę emocinę medžių istoriją, kuri tęsiasi 400 milijonų metų.

Rašytojas ilgai tyrinėjo ir rinko medžiagą šiai knygai (netrukus padarysiu knygos recenzijos įrašą). Tačiau stabtelėjau prie šios citatos. Medžiai paskutiniu metu nebėra nepastebimi, kai juos raute rauna iš Lietuvos didmiesčių, o aktyvistai nieko nebegali padaryti, miestų merai tyli užbetonuotomis burnomis. Medžiai matomi visur! O labiausiai jų genocidas. O ką jau sakyti apie kertamus miškus. Bet ši citata labiau apibūdina mūsų žmonių požiūrį į gyvybę ir jos vertę, kai mes grožimės rudeniu, juk iš tikrųjų negalvojame apie medį kaip asmenį, kuris ruošiasi žiemoti, todėl atsisako lapų... Mes matome tik lapus, mes matome kliūtis, baimė, grėsmę, kad medis užvirs ant automobilio, kad uraganas išvers ir įlinks tūkstantį kainavusi tvora, mes galvojame ir matome daug ką, bet ne subtilų medį, jame pasireiškusią sudėtingą sąmonę. Jeigu galėtume po tokios knygos kiek kitaip žiūrėti į medžius, pagalvokite, o kas jeigu ne tik medis, bet viskas aplinkui turi sąmonę?

O kas, jeigu negalime pamatyti Dievo?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepatogi tiesa" / "An Incovenient truth"

Sveiki,

Žmonės vis labiau atsigręžta į globalines problemas, o dokumentinių filmų, kurie iš pažiūros supažindina su Žemės planetos trapia pusiausvyra, kasmet pasirodo dešimtimis – vieniems ši dokumentika įdomi, kitiems – geriau pažiūrėti naująją „Sostų karų“ seriją... Štai vienas iš tokių jau senesnių dokumentinių filmų yra „Nepatogi tiesa“ (angl. An Incovenient Truth) (2006), kurį režisavo žemės aplinkai neabejingas įtakingasis Al Gore.

Kalbant apie filmą, atrodo, kad jis pasaldintas. Nors jame vaizduojamas Al Gorės kelias į politiką, kad galėtų rūpintis globaliniais dalykais – ir jo pralaimėjimas, iš kitos pusės jis supažindina su Žemės pusiausvyros dėsniais ir grafiškai bei vizualiai pristato, kas nutiks (jau vyksta), kai ištirps ledynai, pasikeis vandenynų srovės ir t. t. Iš esmės filmas mažabiudžetis, todėl didžioji jo dalis visgi man primena ne išsamią dokumentinę studiją, bet auditorijoje nufilmuotą paskaitą, kuri turi dokumentinių filmo intarpų su atskiromis šalutinėmis istorijomis. Jeigu filmą žiūrėčiau ir žinočiau labai mažai apie Žemės klimato kaitą, filmas būtų padaręs kur kas didesnį įspūdį.

Filmas didelio įspūdžio nepadarė, tačiau neabejoju, kad savu metu, kai filmas vos tik pasirodė, jis turėjo lemiamos įtakos, kalbant apie klimato kaitą. Šiandien retrospektyvoje regiu ir kokybiškesnių ir aštriau sukaltų dokumentinių filmų šiomis problemomis. Ypač kažkada labai sukrėtė „Namai“ (2009), na, o šiandien „Nepatogi tiesa“ jau yra sulaukusi ir naujojo tęsinio, kurį galbūt vieną dieną pažiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela