Knyga: Richard Powers "Sutrikę"

Richard Powers. „Sutrikę“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus susipažinau su garsaus amerikiečių rašytojo Richard Powers (g. 1957) literatūrine kūryba, perskaitydamas jo bene garsiausią romaną Medžių istorija, kuris visame pasaulyje pelnė pačių įvairiausių apdovanojimų, o man asmeniškai paliko nemenką įspūdį. Naujausias jo romanas Amerikoje buvo viena tarp laukiamiausių knygų, kuri beregint pateko į ilgąjį Booker Prize sąrašą, o vėliau ir į trumpąją. Kalbu apie romaną Sutrikę (angl. Bewiderment), kurį itin greitai į lietuvių kalbą išvertė Ieva Venskevičiūtė, o išleido Alma litteros leidykla.

 

Autorius naujausioje savo knygoje pasakoja intymius tėvo Teo ir sūnaus Robino santykius. Po  motinos Alės mirties tėvas vienas augina sutrikusį ir traumą patyrusį sūnų, kuris turi, sakyčiau, gana ryškius autizmo bruožus (kalba, elgiasi ir mąsto kitaip nei jo bendraamžiai vaikai). Pasakojimas apima vienerius metus, tačiau į pasakojimą įsiterpia ir seni prisiminimai apie žmoną, kuriuos dažniausiai sužadina berniuko klausimai apie mamą. Teo yra astrofizikas, puikus gamtos pasaulio žinovas, jis tyrinėja galimas perspektyvas gyvybei megztis kosmose, todėl daug žinių perduoda savo sūnui, kurie drauge vakarais kalbasi apie galimas gyvybės pilnas planetas kosmose. Robinas itin domisi gamta ir biologija, šį smalsumą paveldėjo iš gamtosaugininkės ir aktyvistės už gamtą ir prieš klimato kaitą motinos Alės, bet Robinui sunku mokytis su bendraamžiais valstybinėse mokyklose, o tėvui gresia vaikų teisių tarnybos, nes Robino pykčio protrūkiai mokykloje vis labiau neprognozuojami...

 

Visgi atsiranda nauja technologija, prie kurios yra dirbusi Teo žmona, jos smegenų schemos įrašytos įrenginyje, pastarosios pritaikomos Robinui gydyti. Prieš šios įrangos prieigą turi Alės buvęs geras draugas, kuriam stačiai Teo pavydėjo ir pavydi net po mirties. Nors romane konkrečiai tai neįvardyta, bet Teo galvoja, jog Alė su juo buvo meilužiai, o Robinas galbūt yra ne jo sūnus, tačiau tos minties neprisileidžia ir viską daro Robino labui. Galiausiai kopijuodamas mamos smegenis, Robinas ima ne tik gerėti, bet ir nepataisomai keistis, perimdamas kitas manieras, kaip atrodo Teui, jog pamažu Alė grįžta per sūnaus kūną.

 

Iš tikrųjų romanas Sutrikę gvildena gana aktualias temas ir problemas. Iš vienos pusės naratyvas pasakoja apie šeimos netektį ir santykių kūrimą, turint ypatingo likimo vaiką, iš kitos romanas mokslinės fantastikos žanro, nes pasakoja apie technologijas, kurios koreguoja ne tik žmogaus emocijas, bet ir atmintį. Galiausiai visa tai Richard Powers apgaubia šiuo metu itin pasaulyje daug diskusijų sulaukiančiomis klimato kaitos problemomis. Robinas vis bando turguje ir mokykloje parduoti savo rankomis pieštus nykstančius gyvūnėlius, kad gautus pinigus galėtų paaukoti aplinką gerinančioms organizacijoms. Knygoje net minima mergaitė, kurios prototipas tikriausiai būtų garsioji aplinkos aktyvistės Greta Thunberg. Fone pasakotojas, kuris yra pats Teo, nesibodi kritiškai paminėti JAV politikos gyvūnų ir aplinkos išsaugojimo klausimais, kurie ryškiai turi sąsajų su Donaldo Trumpo valdymo politika.

Richard Powers

 

Knyga persmelkta aktualijų, tačiau autorius nesubanalina ir knygos neiškelia kaip manifesto, o jautriai per tėvo ir sūnaus istoriją išskleidžia šias aktualijas kontekste. Kalbant apie kalbinį romano lygmenį, greitai pastebėsite, kad berniuko tiesioginė kalba skirtinga, ji išskirta pasvyruoju šriftu. Atrodo, kad tai dėl jo ypatingumo, bet galiausiai berniuko balsas įgauna ir simboliškos metaforos, kuri išryškėja romano pabaigoje, kai naujausiomis technologijomis ima naudotis pats Teo. Kalbant apie prozos struktūrą, trumpi skyreliai primena novelių dėlionę, knyga nors ir fragmentuota, joje netrūksta naratyvinės dinamikos, nes įvykis veja įvykį. Autorius bando išgauti natūralų tėvišką švelnumą kalbiniu lygmeniu, tačiau retkarčiais atrodo, kad tai romanui trukdo, nes nepaliekama aštrumo ir galimybės pačiam skaitytojui „surikiuoti“ veikėjų emocijas, kurias pasakotojas romane pernelyg erzinančiai reflektuoja: „Mėgstamiausias mano tėvo gydymas buvo diržu. Štai kaip tapau pavyzdiniu prieš tave sėdinčiu suaugusiuoju. Nusijuokiau ir pasijutau geriau. Gudrus žingsnis ir jo pusės (p. 114).“

 

Įdomiausias, bent man kaip skaitytojui, dalykas romane buvo išgauta keista ir nejauki mistika. Skaitytojui akivaizdu, jog Robinas sutrikęs, tačiau visai kitaip sutrinka tėvas, kai ima stebėti besikeičiantį sūnų, kuris ima byloti mirusios motinos atmintimi, ima išmanyti tai, ką išmanė Alė. Tai baugina, nes technologijos ir smegenų kopijavimas spartina kolektyvinės sąmonės susidvejinimą, todėl berniukas užsimindamas užuominomis, jog jo galvoje lankosi svečiai, tampa baugu ir kyla klausimas: kas tie svečiai ir ar jie gerai elgiasi? Iš esmės autorius kalba apie dirbtinio simuliaktinio intelekto įsiskverbimą į biologinę rūšį. Šalia plėtojami fantastiniai pasakojimai apie įvairių rūšių galimus ateivius ir jų invaziją į Žemės planetą tik padidina tą mistinę atmosferą ir jaudina, kuria linkme autorius plėtos šį iš dalies mokslinės fantastikos pasakojimą.

 

Galiausiai mistinis-filosofinis balansas išgaunamas iki galo nepažinus, pasakotojas palieka daug klausimų apie berniuko antgamtinius gebėjimus, kuris man labai priminė J. M. Coetzee romanų trilogijos Jėzaus vaikystė pasakojimais išgautus sunkiai nusakomą mistiką apie nepažintą vaiko protą ir tyrą širdį. Visgi Sutrikę skaitosi įtraukiančiai, tačiau istorijos pabaiga šaltoje upėje atrodo pernelyg dirbtina ir melodramatiška. Taigi, jeigu šį romaną atsiminsiu dar ilgai, tai dėl romano idėjos ir atmosferos. Akivaizdu, kad Richardui Powersui svarbu yra kalbėti šių dienų aktualijomis, kalbėti taip, kaip kalbėjo romane Medžių istorijoje apie globalius dalykus, jog kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už kitą, nesvarbu, ar tu žmogus, ar medis, ar gyvūnas, dulkė kosmose, viskas yra susieta vienovėje. Galiausiai, kaip sakė Robinas, „viskas yra visame (p. 222).“

 

Jūsų maištinga Siela

The 2021 Booker Prize laimėjo Damon Galgut iš Pietų Afrikos respublikos su romanu "Pažadas"

 

Sveiki,

 

Šie metai man kažkokie stebuklingi dėl sužydėjusios literatūros iš Afrikos tiek pasauliniu, tiek lietuviškais vertimais mastu. Nevardinsiu, kiek šiemet perskaičiau šio kontinento knygų ir kiek jų pasirodė, tačiau akivaizdu, kad Tarptautinę Booker premiją laimėjęs šiųmetis rašytojas David Diop iš Senegalo turi kompanioną – Damon Galgut (g. 1963), kuris už savo romaną „Pažadas“ (angl. The Promise) laimėjo pagrindinį 2021 Booker Prize titulą. Rašytojas iš Pietų Afrikos Respublikos.

 

Kiek pavėluotai, nes negalėjau padaryti šio įrašo, dalijuosi šia žinia. Tiesą sakant, gal kiek labiau palaikiau Richard Powers romaną, kurio idėjos man atrodė ne tokios politizuotos ir kur kas psichologiškai įdomesnės, tačiau nė kiek nenustebino D. Galgut laimėjimas, nes knygų ekspertai jam prognozavo laimėjimą vos tik jis atsidūrė ilgajame Bookerio literatūriniame sąraše. Romane pasakojama istorija apie baltųjų elgesį su vietos tamsiaodžiais Pietų Afrikos Respublikoje, besikeičiant rasinei nelygybei.

 

Kiek man žinoma, į lietuvių kalbą verčiamas pernykščio Douglas Stuart romanas „Shuggie Bain“, tad neabejoju, kad mūsų leidyklos konkuruos ir dėl šiųmečio laimėjimo leidimo.

 

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo knygų apžvalgininko ir Booker Prize stebėtojo pastebėjimais, stebint ceremoniją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: "Atminties policija", "Orfėjas", "Činos Airon kelionės", "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 

Sveiki,

 

Naujos rudeninis knygų derlius. Norisi tik pačios pačiausios. Booker Internacional finalininkės japonų rašytoja Yoko Ogawa „Atminties policija“ ir Gabriela Caberon Camara „Činos Airon kelionės“ – jau laukia lentynoje. Ilgajame Booker sąraše buvęs Richard Powers su kūriniu „Orfėjas“ ir absoliučiai netikėtas ir neplanuotas skaitinys iš paties Kaukazo – Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai.“

 

Kas pasakys, kad ruduo nuobodus?

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas / The 2021 Booker Prize Shortlist

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien, rugsėjo 14 dieną, paskelbtas vienas labiausiai pasaulyje aptariamų knygų literatūros sąrašų The Booker Prize 2021. Daugiau kaip kelis mėnesius specialiai sudaryta rašytojų komisija skaitė ilgąjį sąrašą, iš kurio vėliau balsavimo būdu buvo išrinktas šis trumpasis sąrašas. Visas 13 ilgojo sąrašo knygas esu aptaręs ČIA. Džiugu, kad į šį sąrašą pateko toks veteranas kaip amerikiečių rašytojas Richard Power (Medžių istorija, Orfėjas). Dalijuosi trumpuoju sąrašu ir kaip visada Eric Karl Anderson, užkietėjusio knygų maniako, komentaru YouTube kanale.

 

Trumpasis The Boooker Prize 2021 sąrašas:

 

Anuk Arudpragasam - A Passage North

Damon Galgut - The Promise

Patricia Lockwood - No One Is Talking About This

Richard Powers – Bewilderment

Maggie Shipstead - Great Circle

Nadifa Mohamed - The Fortune Men

 

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize sąrašas 2021 / The Booker Prize 2021 longlist

Sveiki, skaitytojai,

Visai neseniai, liepos 27 dieną, buvo paskelbtas mano labai laukiamas The Booker Prize 2021 ilgasis knygų sąrašas. Šiais metais Booker literatūriniam apdovanojimui iš viso buvo pasiūlyti 158 kūriniai, išleistų Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje tarp 2020 spalio 1 d. iki 2021 rugsėjo 30 d. anglų kalba. Tiek Internacional Booker, tiek klasikinis Booker man visada kelia smalsumą, kadangi dažniausiai būna įdomiausi skaitiniai, kuriuos mūsų lietuviškos leidyklos vis labiau suinteresuotos išversti į lietuvių kalbą. Kam darau šį įrašą? Ogi tam, kad būtų paskatinimas tiek leidykloms, tiek vertėjams pasidomėti pačia įdomiausia ir prestižiškiausia šių dienų grožine literatūra.

Kuo šiemet įdomus šis sąrašas? Kaip pažymi vertintojai 158 teiktų knygų sąraše būta pačių įvairiausių literatūrinių formų ir turinio knygų, tačiau Bookerio literatūros rengėjai pažymi, kad visgi laimėtojas turi visų pirma patikti patiems skaitytojams, nes eksperimentinės literatūros knyga dažniausiai netampa bestseleriu. Nugalėtojų knygos daugiau ar mažiau išlaiko universalumą, klasikinio pasakojimo formų rėmus, cituoju Delfi:

„Bukerio premiją turėtų pelnyti tokia knyga, kuri patinka žmonėms. Galite vadinti mane kiek senamadišku, tačiau nesu tikras, ar daugelis apsidžiaugtų, jei būtų išrinktas eksperimentinis, vien autorių ir keletą itin rafinuotų kritikų tenkinantis kūrinys. Turi laimėti tokia knyga, kurios puslapių skaitytojas tiesiog negalėtų nustoti vartyti“, – theguardian.com kalbėjo vienas komisijos narių R. Williamsas.

Visgi pastarųjų metų ilgieji Booker sąrašai vis labiau įsileidžia novatoriškų žanrų, pavyzdžiui, komiksus, fragmentinius eiliuotus pasakojimas, bet jie dažniausiai neperšoka į trumpąjį Booker sąrašą. Visgi siūlau pasižiūrėti, kokios temos šiemet dominuoja Bookerio sąraše ir kurios knygos galimai būtų skaitomos Lietuvoje ir įdomios (bent man).

ILGASIS THE 2021 BOOKER PRIZE SĄRAŠAS.

Anuk Arudpragasam „A Passage North“ (psl. 304).

Iš Šri Lankos kilusio rašytojo romanas „Pravažiavimas į šiaurę“ pasakoja apie pagrindinį veikėją Krišaną, kuris netikėtai gauna žinią, kad jo ligotos močiutės slaugytojas Rani mirė įkritęs į šulinį. Krišanas vyksta traukiniu į Šri Lankos šiaurę ir apmąsto savo santykį su gimine ir 30 metų trukusį Šri Lankos pilietinį karą, pro langą regi nuniokotą šalį... Anot kritikų, tai įspūdingi giliamintiški literatūriniai pasažai, kurie pasakoja apie žmogaus ir jo šalies santykį, o kartu tai literatūrinis paminklas tiems, kurie pražuvo šiame siaubingame kare.

Goodreads reitingas yra: 4.16 (74 balsai)

Sunku, pasakyti, ar tokia literatūra būtų paklausi Lietuvoje, tačiau knyga žada gurmanišką ir universalų pasakojimą. Įdomu, kokie tie pasažai ir pasakojimo stilius, nes nuo to priklausytų, ar knyga literatūriškai paveiki.

Rachel Cusk „Secound Place“ (p. 186)

Ne vieną gerai įvertintą romaną parašiusi kanadiečių rašytoja Rachel Cusk su „Antroji vieta“ pateko į ilgąjį sąrašą, o knyga yra viena iš trilogijos dalių. Knygoje pasakojama apie moterį, kuri pasikviečia į savo miestelį prie jūros garsų menininką. Tai vyro ir moterų santykių geometrinė analizė, kurioje susiduria skirtingi vyrų ir moterų stereotipai ir įsitikinimai. Menininkas leidžiasi į kelionę pas menkai pažįstamą moterį, kad galėtų pasižiūrėti, kokį jis geba sudaryti poveikį jos gyvenimui ir aplinkai. Knygoje subtiliai perteikiamas moters likimas ir vyro privilegija, geometriškai atskleidžiami vidiniai ir išoriniai moraliniai įsitikinimai ir jų pasireiškimas... Ir šie susikirtimai yra žmogaus sielos demonų žaidimas.

Goodreads reitingas yra: 3.90 (3070 balsai)

Laibai įdomu ir intriguoja. Man patinka tirštos istorijose, kuriose santykiai atskleidžiami, pavyzdžiui, kaip danų literatūroje „Spalio tylėjimas“. Vis laukiu, kada galėsiu kada nors perskaityti labai panašų romaną, tačiau dar nieko panašaus neaptikau. Kažkodėl įtariu, kad galbūt šis romanas būtų kažkuo panašus.

Damon Galgut „The Promise“ (p. 304)

Pietų Afrikos rašytojas Damon Galgut romanas „Pažadas“ kritikų apibūdinamas kaip „įtaigus, staigus ir tylus“ romanas, kuris pasakoja apie Pietų Afrikoje gyvenančią baltosios rasės šeimą. Vaikai sužino apie motinos laidotuves, į kurias atvyksta, tačiau apie šeimą nenori nieko girdėti, atžaloms šeimos reikalai yra atgrasūs, todėl jie šalti ir formalūs laidotuvėse. Po motinos mirties buvo pažadėtas namas ir žemės sklypas jų namų prižiūrėtojai Salomei, tačiau po motinos mirties atžalos pamiršta šį pažadą ir Salomė nieko negauna... Kartu tai istorija apie senąją baltųjų ir juodųjų Pietų Afrikoje buvusią santvarką ir atsinaujinusią politiką, kuri siekia lygybės tarp šių rasių. Visgi naujajai santvarkai įsitvirtinti reikėjo daugel dešimtmečių, per kuriuos duotas lygybės pažadas buvo arba pamirštas, arba tyčia ignoruojamas. Autorius derina intymius šeimos moralinius įsipareigojimus ir šalies sistemines klaidas.

Goodreads reitingas: 4.17 (404 balsų)

YouTube kanale užkietėję skaitytojai prognozuoja, jog „Pažadas“ yra potencialiausias Booker laimėtojas. Man asmeniškai Afrikos literatūra, nepriklausomai nuo to, kokios rasės žmogaus buvo parašytas, yra įdomi. O dar tokia sudėtinga moralės tema, manau, būti geras lietuviškas skaitymas.

Nathan Harris „The Sweetness of Water“

Amerikiečių rašytojas Nathan Harris neseniai debiutavo romanu „Saldusis vanduo“, kuriame nagrinėja amerikiečių juodaodžių išsilaisvinimą iš rasinės priespaudos epochą, kai po JAV Pilietinio karo du broliai Pretisas ir Landris, išsilaisvinę nuo vergijos ir tapę nepriklausomi, įsidarbina Džordžijos valstijoje esančiame baltaodžių ūkyje. Ūkio savininkai neseniai neteko vaiko ir manydami, kad priimdami nuskriaustuosius tuo pačiu kažin kaip atpirks ar bent jau numalšins širdgėlą, imasi to meto, jeigu taip galima sakyti, labdaringos veiklos. Broliai tikisi susitaupyti pinigų ir išvykti į Kanadą, kurioje jau seniai pabėgo jųjų motina. Tačiau tuo metu miestelyje, miške, vyksta dar dviejų priešingų konfederacijų su skirtingais įsitikinimais karinės pratybos, į kurias įsipainioja broliai, todėl netrukus miestelyje kyla sąmyšis, kurio numalšinimui lyderio poziciją imasi būtent to ūkio šeimininkė. Pastaroji iškelia bendruomenei seniai primirštas protėvių svajones apie vieningą žemę ir taikingus žmones. Bet ar pavyks naujoms vertybėms įsigalėti, kai žmonių tamsumas ir prietarai bei įsitikinimai trukdo?

Goodreads reitingas: 4.39 (2636 balai)

Manau, tokia apie Pilietinį karą XIX amžiuje ypač susisieja su nūdienos suskaldyta Lietuva. Šią knygą, įsivaizduoju, labai tiktų Šeimų maršo neapykantos akcijoms prieš LGBT ar imigrantų bangą. Nes tas „žinojimas“, kokie yra kitos socialinės terpės ar grupės žmonių blogi ketinimai, tiesiog užburia savo gyvulišku siauraprotiškumu, todėl tokie truputėlį kitame žemyne ir nutolusiame, bet analogiškame kontekste, atvejai labai leidžia pasižiūrėti į save iš šalies.

Kazuo Ishiguro „Klara and the Sun“

Jau tikriausiai knygų gurnamas nebereikia pristatyti Nobelio laureato Kazuo Ishiguro. Jo pirmasis romanas po Nobelio įvertinimo „Klara ir saulė“ buvo kuo puikiausiai įvertintas kritikų. Istorija gana nesudėtinga, bet, kaip suprantu, ji labai įtikinama ir aktuali. Istorija pasakojama iš dirbtinės Klaros pozicijos. Klara – vitrinoje laukiantis dirbtinis intelektas su dirbtiniu kūnu, ji stebi pro vitriną pasaulį ir jį apmąsto. Nemirtingumas ir trapumo suvokimas, bet esminis knygoje keliamas klausimas išlieka: ką reiškia mylėti?

Goodreads reitingas: 3.85 (69286 balai)

Manau, kad anksčiau ar vėliau šioji knyga tikrai pasirodys lietuviškai. Gal ji jau net verčiama. Paskutiniuoju metu su Ishiguro neišverstais kūriniais dirba „Baltų lankų“ leidykla. Iš trumpo aprašo man knyga šiek tiek dvelkia Samantos Schweblin „Stiklo akys“ idėjomis, bet galiu ir klysti.

Karen Jennings „An Island“ (p. 119)

Dar vienos Pietų Afrikos rašytojos, kilusios iš sostinės Keiptauno, romanas „Sala“, kuriame pasakojama istorija apie jauną vyruką, kuris nusprendžia mesti iššūkį jūrai. Galiausiai vyrukas atsiduria tam tikroje negyvenamoje saloje, kurioje jį atrandą vienintelis salos gyventojas Samuelis, salos švyturio prižiūrėtojas. Jiedu užmezga ryšį. Vyrukas Samueliui ima pasakoti apie pasikeitusį pasaulį, tačiau Samuelis vėlei prisimena karus, nesantaiką ir tą baimę, nuo kurios bėgo ir buvo ją užmiršęs. Skaitytojai šią knygą apibūdina kaip įtraukiančią, siaubingą ir nepamirštamą istoriją.

Goodreads reitingas: 3.82 (33 balsai)

Kol kas mažiausiai mane sudominusi knyga. Nežinau, aprašas neįtraukė, nieko nebeik neužsiminta apie rašymo pobūdį, bet gal ji ir ne šiaip sau Booker ilgajame sąraše?

Mary Lawson „A Town Colled Solace“

Garsi amerikiečių rašytoja Anne Tyler apie kanadiečių rašytoją veteranę Mary Lawson sakė, kad kiekviena jos knyga yra tikras stebuklas. Naujausiame romane „Miestas pavadinimu Paguoda“ pasakojama kaip tikrame trileryje: mažame miestelyje Paguoda dingsta septynmetė Klara, jos tėvai iš kailio neriasi jos visur ieškodami. Šalia jų neseniai pradėjo sukiotis Liamas, kuris atsikraustė į paveldėtą namą. Liamas jau kuris laikas maloniai pakalbindavo Klarą, kuri mėgo maitinti savo katę... Liamą taip pat slegia praeitis, jis įsikrausto į apšepusį namą, kurio šeimininkės nematė nuo penkerių metukų, Liamą gaubia šių namų istorija... Visais atžvilgiais čia galėtų būti plėtoja pedofilijos istorija, tačiau knygoje šie įvykiai kitokie, čia vaizduojama, kaip sugriautų gyvenimo žmonės tikisi iš gyvenimo paguodos ir vilties, jų istorijos persipina ir pasakojimas perteikia paraleliais vaikystės portretus, o vaikystės tyrinėjimai, persmelkti paguodos ir žmogiškųjų ryšių svarbumu.

Goodreads reitingas: 4.16 (2545 balsai)

Net nežinau, ką manyti apie šią knygą. Jeigu ji dvelkia melodramatiškumu, neskaityčiau, bet retsykiais iš to išplaukia netikėtai įspūdinga literatūra su skirtingomis perspektyvomis. Nemažas goodreads.com reitingas rodo, kad autorė turi ištisą būrį gerbėjų.

Patricia Lockwood „No One Is Talking About This“ (p. 210)

Ambicingu pavadinimu pavadintas 39 metų amerikiečių romanistės, poetės ir eseistės Patricios Lockwood knyga „Niekas nekalba apie tai“, kuriame pasakojama apie influencerę, kuri keliauja per pasaulį ir susitinka įvairiose šalyse su gerbėjais. Netrukus moteris, apsvaigusi nuo gerbėjų, kelionių, ima abejoti pačiu gyvenimu. Jai kyla daugybe klausimų nuo klimato kaitą ir apie jai nežinomus ir neįvardytus iškilius dabarties diktatorius, pasaulis rodos pertekęs visokiom problemom (dirbtinom ir nelabai), todėl veikėja neria toliau į gilumą ir bando atsieti tai, kas ji yra socialiniuose tinkluose ir kas yra tikrasis pasaulis, kuris gąsdina. „Ar mes pragare?“ klausia vienas iš knygos veikėjų. Galiausiai knygą ima papildyti susirūpinusios motinos laiškai apie dukters dvasinę savijautą ir atveria paauglių ir jaunuolių tapatybės susivokimo problemas nūdienos pasaulyje... Knyga parašyta netradiciškai, labai fragmentiškai, vietomis primena meditaciją, kelionę po žmogaus kasdienybę.

Goodreads reitingas: 3.72 (9232 balai)

Nuostabiai aktuali knyga, tačiau mane baugina pasirinkta knygos fabula ir fragmentiškumas. Ar būtina apie būties šiuolaikišką ar ateities pasaulį kalbėti itin fragmentuotais pseudonovarotiškomis literatūros formomis? Visgi knyga mane vilioja, manau, tikimybė didesnė, kad tokią knygą skaityčiau, nei neskaityčiau. 

Nadifa Mohamed „The Fortune Men“ (p. 372)

Iš Somalio Nadifa Mohamed į Didžiąją Britaniją atvyko, kai ji dar buvo mergytė, tačiau jos kilmė nesutrukdė tapti viena įdomiausių ir perspektyviausių britų rašytojų. Naujausias jos romanas „Likimo žmogus“ nukelia mus į Somalio pakrantę 1952-uosius, kur įsikūrusios žydų, indų, maltiečių, britų ir somaliečių šeimos. Tikra tautų mišrainė. Dėmesio centre – lošimo aistra kamuojamas Mahmudas, kuris pasižymi vikrumu, iškalbingumu ir yra nuolat ujamas žmonos už lošimą, nes jis itin prasiskolinęs. Galiausiai vietiniame rajone įvyksta parduotuvės savininko nužudymas ir Mahmudas suimamas kaip pagrindinis įtariamasis. Mahmudas yra įsitikinęs, kad jį tuoj paleis, nes jis tikrai nekaltas, tačiau atsiranda liudytojų, kurie tvirtina matę, kaip jis įeina į parduotuvę, tačiau Mahmudas vis tiek mano, kad jį tuoj paleis, tačiau vietos bendruomenė vis labiau linksta perpiešti jo biografiją ir Mahmudas nežino, kad pamažu teisėsauga, kuria jis neabejotinai tiki, jį patį tuoj sudoros... Tai knyga apie tikėjimą teisingumo sistema, kai iš tiesų ji neatstovauja teisingumui. Knygą kritikai apibūdina kaip žiaurumo ir poetikos derinį.

Goodreads reitingas: 3.81 (53 balai)

Sudominusi knyga, bet jeigu ji labiau detektyvinio pobūdžio, nemanau, kad ją skaityčiau. Iš aprašo supratau, kad ji nagrinėja paprasto patiklaus žmogaus santykį su teisėsauga, o tai visada įdomu. Viskas vėlgi priklauso nuo žanrų maišaties ir pasakojimo pobūdžio, gali būti, kad tai išties gera knyga.

Richard Powers „Bewilderment“ (p. 288)

Amerikiečių rašytojas Richard Powers naujausias romanas „Sutrikimas“ iškart pateko į aukščiausius knygų topus, įskaitant ir Booker Prize sąrašą. Naujausiame savo romane autorius pasakoja apie tėvą astrobiologą, kuris nagrinėja dangaus kūnus ir  jo devynmetį sūnų Robiną. Robinas keistas berniukas, kuris nuolat piešia nykstančių gyvūnų paveikslus ir jam gresia išmetimas iš trečios klasės, kadangi tvojo į veidą bendraklasiui. Akivaizdu, kad Robinas turi sutrikimą, dėl kurio tėvas stipriai išgyvena. Jis pradeda galvoti apie keistą novatorišką gydymą, kuris knygoje vadinamas „neuro grįžtamasis ryšys“. Pagal mirusios žmonos smegenų modelius taikomas berniukui gydymas, kuris turėtų sukontroliuoti jo agresiją...

Goodreads reitingas: 4.46 (54 balai)

Na, šį rašytoją esu jau skaitęs, jo „Medžių istorija“ išties buvo įspūdingai parašyta. Neseniai lietuviškai pasirodė jo romanas „Orfėjas“, kuris jau giriamas lietuvių skaitytojų, todėl beveik neabejoju, kad Alma littera imsis ir „Sutrikimo“, juolab, kad istorija išties provokuoja. Apie nuožmius tėvo ir sūnaus santykius, norą susigrąžinti ar sukurti tai, kas neįmanoma, pasitelkiant šiuolaikinio mokslo pranašystes išties vilioja mane patį laukti šios knygos.

Sunjeev Sahota „China Room“ (p. 256)

Indų kilmės britų rašytojas Sunjeev Sahota ir jo naujausias romanas „Kinų kambarys“ arba galbūt tiksliau verčiant „Porceliano kambarys“ iš tikrųjų nieko bendro su Kinija neturi. Tai dvi skirtingos ir viena kitą papildančios itin sodrios pasakojimo gijos. Viena istorija pasakoja įvykius apie 1929-uosius vykusias Indijos Pandžabo regione kaimo tuoktuves. Apie moterų priespaudą, santuoką, šeimos galią kontroliuoti jaunavedžius, luošinančias tradicijas. Kita istorija nukelia mus į 1999-uosius, kur pasakojama apie Indijon grįžusį emigrantą iš Britanijos į Pandžabos regiono kaimą, kur veikėjas susiduria su rasizmu, įsitikinimais ir pan. Dvi istorijos iš esmės pasakoja apie galios per primestas taisykles ir tradicijas valdymo žaidimus. Knyga savo „tirštumu“ lyginama su Salman Rushdie kūryba, o šią istoriją įkvėpė paties rašytojo giminės istorijos.

Goodreads reitingas: 3.87 (567 balai)

Vienu metu itin mėgau tokias indiškas istorijas, kurios dvelkia egzotika, veikėjų gausa, man sunkiai suvokiamomis tradicijomis. Esu didelis Salman Rushdie ir Arundhati Roy gerbėjas, o jeigu ir šio romanisto literatūra yra tokia pat giliamintė, manau, su malonumu ją perskaityčiau.

Maggie Shipstead „Great Circle“ (p. 608)

Amerikiečių rašytoja ir jos naujasis romanas „Puikusis ratas“ yra storiausia šio Booker Prize sąrašo knyga. Joje pasakojama itin ambicinga dvisluoksnė istorija. Istorija prasideda pasakojimu apie 1914-uosius, kai iš skęstančio laivo išgelbėjami du kūdikiai, kuriuos priglaudžia gyventi vienas iš Montanoje gyvenančių dėdžių. Po keturiolikos metų, vienas iš kūdikių Miriana kasdien kenčia aplinkinių patyčias dėl to, kas ji yra, o tai paskatina ją domėtis lakūnės profesija. Galiausiai ji susidraugauja su pasiturinčiu globėju, kuris finansuoja piloto mokymus ir ji įsigyja lėktuvą. Jos pasiryžimas apskristi visą pasaulį stebina visko mačiusius, tačiau didžiausias jos troškimas perskristi Šiaurės ir Pietų polius. Galiausiai Miriana skrisdama virš Antarktidos dingsta ir niekada nebeatsiranda... Po 100 metų apie ją statomas kino filmas, o pagrindinį vaidmenį atlieka Hadley, kuri išgyvena aktorės krizę. Ji – itin populiarių filmų aktorė, kuri nori nusimesti Holivudo šabloninį spindesį ir įrodyti, kad yra kur kas daugiau, nei vieno vaidmens atlikėja. Ji pasineria į Mirianos istoriją ir čia atsiranda tiek analogiškų pasikartojimų, kuriais skaitytojais gali žavėtis šioje dideliame daug ką aprėpiančiame kūrinyje.

Goodreads reitingas: 4.15 (6593 balai)

Taip! Šitos knygos norėčiau ir aš. Labai tikiuosi, kad tai ne koks pop romanas, o iš tikrųjų kruopšti ir jautri knyga, persipynusi pasikartojančių įvykių ratilais skirtingose epochose.

Francis Spufford „Light Perpetual“ (p. 336)

Britų rašytojo Francio Spuffordo romanas „Amžinoji šviesa“ nusakomas kaip itin gilus, jautrus ir gražus pasakojimas apie 5 vaikus, kurie galėjo gyventi, tačiau žuvo. Tai kelionė per XX amžių Londone, kuri realiai prasideda 1944 skurdokame Londono pietvakariniame regione, kur didelė minia sueina pasižiūrėti į naujus kaimynų aliuminius puodus. Tai buvo didelė retenybė, kadangi daugelis dalykų buvo išlydyti karo reikalams, todėl nauji aliuminiai puodai kėlė nuostabą. Netrukus atsitinka nelaimingas incidentas – gaisras, kuriame sudega penki vaikai. Toliau istorija plėtojama iš perspektyvos, kas galėjo nutikti su tais vaikais, jeigu jie būtų išgyvenę. Pasakotojas tęsia jų gyvenimas, bėga per XX amžių, pasakoja socialinę, seksualinę ir technologijų revoliuciją ir jų kontekste šių potencialiai galėjusių gyventi vaikų istorijas: kaip jie tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi, kaip jų vaikų vaikai gyvena... Tai istorija nepavaldi mirčiai ir brėžia galimos realybės perspektyvas ir iškleidžia gyvenimo grožį.

Goodreads reitingas: 3.83 (977 balai)

Nuostabi knyga, galiu jau pasakyti, kad skaitant jos anotaciją jau ėmė piestu stotis gyvaplaukiai. Labai labai norėčiau, kad tokia istorija rastųsi ir lietuviškai. Daugelis ją spėjusių booker‘istų perskaityti prognozuoja, kad ji turėtų būtinai atsidurti trumpajame Booker Prize sąraše ir yra viena iš potencialiųjų knygų laimėti šį apdovanojimą.

Na, štai ir baigėsi visos 13 knygų. Labiausiai lietuviškai norėčiau skaityti Francis Spuffrdo „Light Perpetual“, Richard Powers „Bewilderment“, Maggie Shipstead „Great Circle“, Damon Galgut „The Promise“ ir Rachel Cusk „Secound Place“. O kokie jūsų pasirinkimai?

Kaip visada dalijuosi aistringo Booker Prize apžvalgininko Eric Karl Anderson komentarais apie visas 13 knygų ir jo spėjimus dėl laimėtojo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Richard Powers "Medžių istorija"

Richard Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Nežinau gero būdo

gyventi ir negaliu

liautis klaidžiojęs savo

mintyse, savo sengirėse...

Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl krenta?

Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“

Amerikiečių garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory), kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.

Šiame didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja, iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą, Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.

Autorius suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.

Ne kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų, kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.

Be jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia, Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.  

Akivaizdu, kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo, rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo, kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.

Richard Powers

Kur kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms. Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis, tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.

Taip pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą, jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.

„Stebėdama tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį, nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves mūsų į pergalę.

Žinoma, pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo, kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo tendencijos.

Bet kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu, knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate pagalbos ranką?

Galite pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela