Šie metai man kažkokie stebuklingi dėl sužydėjusios
literatūros iš Afrikos tiek pasauliniu, tiek lietuviškais vertimais mastu.
Nevardinsiu, kiek šiemet perskaičiau šio kontinento knygų ir kiek jų pasirodė,
tačiau akivaizdu, kad Tarptautinę Booker premiją laimėjęs šiųmetis rašytojas David
Diop iš Senegalo turi kompanioną – Damon Galgut (g. 1963), kuris už
savo romaną „Pažadas“ (angl. The Promise) laimėjo pagrindinį 2021 Booker
Prize titulą. Rašytojas iš Pietų Afrikos Respublikos.
Kiek pavėluotai, nes negalėjau padaryti šio įrašo,
dalijuosi šia žinia. Tiesą sakant, gal kiek labiau palaikiau Richard Powers
romaną, kurio idėjos man atrodė ne tokios politizuotos ir kur kas
psichologiškai įdomesnės, tačiau nė kiek nenustebino D. Galgut laimėjimas, nes knygų
ekspertai jam prognozavo laimėjimą vos tik jis atsidūrė ilgajame Bookerio
literatūriniame sąraše. Romane pasakojama istorija apie baltųjų elgesį su
vietos tamsiaodžiais Pietų Afrikos Respublikoje, besikeičiant rasinei
nelygybei.
Kiek man žinoma, į lietuvių kalbą verčiamas pernykščio
Douglas Stuart romanas „Shuggie Bain“, tad neabejoju, kad mūsų leidyklos
konkuruos ir dėl šiųmečio laimėjimo leidimo.
Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson,
aistringo knygų apžvalgininko ir Booker Prize stebėtojo pastebėjimais, stebint
ceremoniją.
Štai ir išaušo diena, kai
paskelbiamas trumpasis Booker Prize 2020 trumpasis sąrašas. Didžiausias šokas,
tikriausiai, visiems Hilary Mantel knygų gerbėjams. Su pirmosiomis dvejomis
dalimis „Vilko dvaras“, „Įveskite kaltinamuosius“ laimėjusi šį prestižinį
apdovanojimą, su trečiąja magnum opus dalimi „Šviesa ir veidrodis“
autorė nebebuvo įtraukta į trumpąjį sąrašą. Neriektų nusiminti, visgi šioji trilogijos
dalis rašytojai pelnė kitas literatūrines premijas.
Visas mano trumpai pristatomas
ilgojo Booker Prize 2020 knygas galite paskaityti ČIA.
Na, o atrinktųjų sąrašas štai
toks:
Avni Doshi, - Burnt
Sugar
Maaza Mengiste, -The
Shadow King
Douglas Stuart -
Shuggie Bain
Brandon Taylor - Real
Life
Diane Cook - The New
Wilderness
Tsitsi Dangarembga - This
Mournable Body
Labiausiai mane iš šio sąrašo
domina Douglas Stuart „Shuggie Bain“ ir Brandon Taylor „Real Life“. O kas jūsų favoritai?
Kaip visada kviečiu pasižiūrėti
aistringojo knygų ir Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson reakcijos
į šį sąrašą.
Atrodo, kad dar visai neseniai
džiaugėmės, jog pernai prestižinę Booker premiją pasidalino britų rašytoja
Bernardine Evaristo už knygą „Girl, Woman, Other“ bei kanadietė veteranė
Margaret Atwood „The Testaments“, kurios knyga ruošiama lietuviškam leidimui.
Įdomu, ar kas nors planuoja išversti ir B. Evaristo romaną?
Štai paralelinė premija –
Tarptautinis Bookeris šiek tiek įstrigo dėl koronaviruso, tačiau dar šį mėnesį
jau turėtume sužinoti, kam bus įteikta ši literatūrinė premija. Kol kas siūlau
labai trumpai susipažinti su ilguoju 2020 metų Booker literatūros premijos
pretendentų sąrašu. Visų literatų ir skaitytojų akys krypsta į Hilary Mental,
kuri trečiąkart pretenduoja tapti Booker laimėtoja. Tiesą sakant, būtų labai
neįdomu, bent man, jeigu Bookerio teisėjai vėl ką nors sumanytų „dvigubo“, o
taip norėtųsi naujų vardų ir vertimų į lietuvių kalbą. Manau, H. Mantel ir taip
su paskutine trilogijos dalimi prasimuš pro daugelį skaitytojų. Bet spręsti ne
man, juolab kad pats neskaičiau naujausios H. Mantel knygos.
Tad siūlau susipažinti su 13
naujų autorių ir jų kūriniais.
Diane Cook – The New
Wilderness
Amerikietės debiutinis romanas
priklausytų niūriems distopiniams romanams apie klimato kaitą. Wilderness‘o
valstijoje netolimoje ateityje gyvena motina ir dukra, kurios kasdien kovoja už
išgyvenimą. Didžiulė oro tarša ardo mažosios plaučius, todėl abi nusprendžia
bėgti iš miesto į gamtą, nors jaunoji dukrelė lengvai adaptuojasi prie naujų klajoklių
genties sąlygų, tačiau motina visa širdimi prisirišusi prie miesto kultūros ir
praeities. Tai knyga apie motiną ir dukrą, jų santykius, kuriems didžiausią
įtaką daro ne tiek kartų skirtumai, kiek gamtos ir miesto priešprieša. Knyga,
kuri apima kelis prasminius lygmenis ir pasakoja mums seną besikeičiančio
pasaulio ir žmonių istoriją...
„Šis gedulingas kūnas“ – tai jau
nebe pirmas T. Dangarembgos romanas, kuris tęsia autorės iš Zimbabvės pamėgtas
temas. Romane pasakojama apie pagyvenusią moterį, kuri yra aiškiaregė ir regi
ateitį, ji atsikrausto į šalies sostinę, nes provincijoje neturi darbo ir
vertėsi labai sunkiai. Čia ji apsigyvena pensionate, nes yra jau sena ir
nuvargusi. Gauna biologijos mokytojos darbo vietą ir bando atsistoti tiek
dvasiškai, tiek finansiškai ant kojų, tačiau niekaip nepavyksta. Ateities vizijos
persipina su karčia realybe ir staiga įgauna visos tautos likimo potekstę:
kapitalizmas įveikia humanizmą, o veikėja palūžta nuo „saldžių“ ateities
lūkesčių...
„Sudegęs cukrus“ – tai romanas
apie motiną ir dukrą, jų toksiškus santykius, pagrįstus išdavyste ir
nesirūpinimu. Anksčiau motina buvo patrakusi maištininkė, ji atsisakė tekėti ir
pabėgo iš turtingų tėvų, kad galėtų tiesiog elgetauti. Bėgiojo paskui šlykštų
menininką (irgi bėdžių) su maža dukrele ant rankų. Po daugel metų ją kamuoja
atminties liga, ji pradėjo pamiršti daiktus, neišjungia dujų, todėl jai nuolat
reikia dukters paramos ir priežiūros. Tačiau ar gali dukra pasirūpinti motina,
kai pati iš jos niekada nieko negavo? Kritikai ir skaitytojai šį romaną apibūdina
kaip itin tamsų, aštrų, skaudų ir šiek tiek cinišką.
Tai kol kas mažiausiai sudominęs
knygos aprašymas. Gal dėl to, kad labai abstraktus... Knygoje „Kas jie buvo“ britų
debiutantas rašytojas pasakoja iš šių dienų perspektyvos apie šiuolaikinį
Londoną, didmiestį, kur tarp betono namų berniukai nori tapti vyrais, o
mergaitės kuo dailiausiomis merginomis. Apie kančias ir troškimus, apie miestą
ir žmones. Kaip supratau, pasakojimai „išbirę“, jie vyksta po visą Londoną ir
veiksmas vyksta scenomis, pavyzdžiui, policijos areštinėje. Knyga pristatoma
kaip itin autobiografiška, vadinasi, autorius lyg ir apie save, tačiau kartu
viskas labai suliteratūrinta, kad atrodytų įtaigiau.
Nieko pernelyg neturiu ko
pridurti. Knyga jau yra bestseleris su įspūdingu goodreads reitingu. Leidykla „Sofoklis“
jau ruošia ir lietuvišką variantą. Tai trečioji „Vilko dvaras“ ir „Įveskite
kaltinamuosius“ trilogijos dalis. Už pirmąsias dvi autorė būtent ir pelnė
Booker Praze apdovanojimą. Romanas, kaip ir ankstesnieji, pasižymi įtaigingu
charakteriu ir smulkiais, pačios autorės ištyrinėtais istoriniais niuansais. Bet
kokiu atveju, tai istorinis romanas, sudėtingas, įtaigus.
Šis airių ir amerikiečių
rašytojas sukuria daugiasluoksnį romaną „Apeirogonas“ apie izraeliečio ir
palestiniečio vyrų draugystę. Romaną kritikai vadina itin muzikaliu, brandžiu,
ambicingu ir kinematografišku, jungiančiu meno, istorijos, kultūrų darinius į
vieną bendrą knygos audinį. Du skirtingi vyrukai netenka savo paauglių vaikų (vienas
žūsta nuo bombos, kitas nuo guminės kulkos) per religinę ir politinę
nesantaiką, todėl ieškodami paguodos, jie, būdami skirtingų tautų atstovai,
susivienija, kad galėtų pasidalyti savo skausmu... Tai kol kas ambicingiausias
ir, kaip kiti teigia, geriausias autoriaus kūrinys.
Ką reiškia būti moterimi kare?
Apie tai rašo jauna rašytoja iš Etiopijos savo romane „Šešėlių karalius“,
kuriame ji gręžiasi į savo šaliai 1935 permainingus metus, kada fašistinės Italijos
valdžia su priešakyje Mussolliniu įsiveržia į Etiopiją ir ją pavergi. Istorija pasakoja
apie šalies karalių, kuris paslapčia pabėga iš savo šalies, apie kare sužeistuosius
prižiūrinčias moterimis, kurios tampa italų okupantų naujaisiais įrankiais. Viena
pagrindinių veikėjų tampa pakvaišusio fašisto aistros subjektyvu, jis pradeda
ją fotografuoti, užuot ją nužudęs...
Amerikiečių rašytojos romanas „Toks
linksmas amžius“ pasakoja istoriją apie afroamerikietę, kuri neteisingai
apkaltinama baltosios rasės šeimos vaiko pagrobimu. Romane gvildenamos
manipuliacinės, rasinės nelygybės ir kitos temos, kurios paskutiniosiomis
dienomis itin krečia JAV visuomenę.
Dar vienas literatūrinis debiutas
Booker Prize sąraše! Šįkart škotų rašytojas D. Stuart vaizduoja Škotiją ano
amžiaus devintajame dešimtmetyje, kada dėl vietos valdžios sprendimų daug darbų
neteko vyrai ir sūnūs. Dėmesio centre – motina, kuri labai myli savo jaunėlį
Shuggie Bainą. Kiti jos vaikai nuo jos nusigręžia, ji prasta motina, kuri
labiau rūpinasi žurnalais, katalogais, bando nustumti rūškaną škotišką
kasdienybę, puošiasi ir kartais save įsivaizduoja kaip aktorę E. Taylor. Visgi
ji pamažu klimpsta į alkoholio liūną, vaikai ją palieka, kaip dažnai nutikdavo
tuo laikotarpiu Škotijoje. Jai lieka tik jaunėlis, kuris dar visai vaikas, bet
stengiasi ja pasirūpinti... Romanas apie darbininkų klasę, sunkus ir niūrus
romanas, apibendrinantis Škotijos istorinį klimatą. Šitą netgi aš norėčiau
paskaityti!
Štai ir pirmoji LGBT tema!
Amerikiečių autorius parašė „Tikras gyvenimas“ beveik apie save patį. Romane pasakojama
apie intravertą, kuris palieka savo šeimą ir spalvotojų bendruomenę, įstoja į universitetą
ir bando susikurti naują tapatybę ir gyvenimą. Čia jis labai atsargiai ima
susitikinėti su moterimis, vyrais ir save laikančiais heteroseksualais. Čia vyrukas
konfliktuoja, išgyvena įvairias patirtis, brandinančias jį kaip asmenybę. Knyga
apie rasinę nelygybę, apie savo bendruomenės išdavystę vardan tikrojo gyvenimo
ir savęs pažinimo, manau, daugelį nepaliks abejingų...
Garsi amerikiečių autorė Anne
Tyler žinoma jau ne dėl vienos knygos, bet šįkart, regis, anot kritikų, ji
pranoko pati save. Romanas „Raudonplaukė kitoje kelio pusėje“ pasakoja apie
itin kruopštų ir besisaugantį, labai savo gyvenimą mėgstantį kontroliuoti
vyruką, kuris negali pakęsti netvarkos. Jis dirba sąžiningai, prižiūri savo
namus ir save, atrodo, kad visas pasaulis sustyguotas pagal jo įsivaizduojamą
tvarką. Tokie žmonės labai tampa pažeidžiami, kai ateina chaosas... Vieną dieną
pas jį pasibeldžia paauglys ir sakosi, kad jis yra jo sūnus. Tai romanas apie
senojo pasaulio matymo sugriovimą ir naujus atradimus.
Dar viena LGBT temos knyga,
kurioje Reičel su Eliza, dvi moterys, itin kruopščiai planuoja ateitį. Jos trokšta
vaikelio per dirbtinį apvaisinimą, tačiau vieną dieną atsitinka keistas
dalykas. Reičel pabunda ir sako, jog į jos akį įrėpliojo vabzdys, o jos draugė
Eliza tuo netiki, nes yra mokslininkė. Galiausiai šis keistas incidentas tampa
tokio masto, kad išsiskleidžia ne tik sugyventinių skirtingi pasaulio matymai,
bet ir subraška santykiai... Knyga „Meilė ir kiti minčių eksperimentai“ išties
netipinė, ji remiasi filosofinėmis idėjomis, kurios atpažįstamos „tarp eilučių“.
Azijiečių kilmės amerikiečių
rašytoja parašė romaną „Kiek šiuose kalnuose yra aukso“ apie Aukso karštligės
laikotarpį. Šeima bėgdama nuo skurdo galiausiai išsibarsto: tėvai miršta, todėl
lieka tik broliai ir seserys. Galiausiai ir jie pasimeta, kol lieka tik brolis
ir sesuo, bandantys palaidoti savo tėvus, tyrinėjantis laukinius vakarus –
buivolus, plėšrūnų pėdsakus. Prasideda brolio ir sesers konkurencija, kuri
išnarplioja šeimos paslaptis... Naujas JAV literatūrinis balsas, pasakojantis
apie Laukinių vakarų laikų šeimą su kiniška mitologine aistra, tai dviejų
kultūrų literatūrinis lydinys, įdomiai ir kur kas platesne prasme nagrinėjantis
rasinius skirtumus ir panašumus.
Visai
neseniai, balandžio pradžioje, buvo paskelbtas trumpasis Tarptautinis Booker
premijos knygų sąrašas. Nemažai knygų iš ilgojo sąrašo atkrito. Maniau, kad „Serotoninas“
ir „Aštuoni gyvenimai“ pateks į trumpąjį sąrašą, bet pasirodo, kad komisijos
favoritai tapo kiti kūriniai. Kiek netikėta, bet malonu, kad į šį sąrašą pateko
argentiniečių autorė, taip pat labai mane sudominusi japonų rašytoja, daugeliui
žinoma dėl knygos „Begalinė lygtis“. Taip pat vilioja knyga „Uragano sezonas“.
Iš
tikrųjų man labai patinka pažiūrėti, ką apie šiuos sąrašus mano knygų
apžvalgininkas Eric Karl Anderson. Aistringas knygų fanas visada turi ką
pasakyti apie prestižiškiausius knygų apdovanojimus, šįkart jis aptaria visas
finalines knygas, tad kviečiu pasiklausyti.
Dar šiais
metais liepos pabaigoje atsinaujinusi Booker komisija paskelbė 13 kūrinių,
kurie sudarė Booker Prize 2019 ilgąjį literatūros sąrašą. Paprastai šios
knygos būna auksinės prabos ir atkreipia užsienių vertėjų rinką (tuo tarpu ir
Lietuvos). Apie tai buvau padaręs įrašą, kurį galite perskaityti ČIA.
Rugsėjo
pradžioje, užvakar, paskelbtas trumpasis šios premijos sąrašas. Norėčiau kažką
plačiau pakomentuoti, tačiau nei vieno kūrinio dar nesu perskaitęs, kad
galėčiau ką palyginti. Į trumpąjį sąrašą pateko Booker senbuviai, kurie iš
esmės kaip ir „Oskaruose“ kokia Meryl Streep, tikriausiai „išstumiami“ į priekį
dėl ankstesnių nuopelnų... Net neabejoju, kad tiek Margaret Atwood, tiek Salman
Rushdie kūriniai yra tikrai geri, tačiau netikiu, kad per tiek laiko iš
didžiulio literatūros srauto neatsiranda inovatyvių ir unikalių rašytojų...
Visgi
šis šešetukas daugiau ar mažiau man patinka. Labiausiai dėmesį traukia
amerikiečių rašytojos Lucy Alman su romanu „Ducks, Newburyport“, kuris pasakoja
apie negatyvios informacijos žalą žmonėms. Aktualu, atrodo, stipru ir nuojauta
rėkte rėkia, kad tai vienas geriausių šio sąrašo kūrinių. Labai viliuosi vien
iš smalsumo, kad kokia leidykla apsiims ir išvers šią knygą, nors paskutiniu
metu kažkodėl verčiami labiau britų autoriai...
Antrojoje
vietoje (pagal smalsumą) mane traukia veteranas Salman Rushdie. Iš anotacijos
šiek tiek susidaro įspūdis, kad knyga labai ne rušdiška, nes ji pasakoja
apie po Ameriką keliaujantį kvanktelėjusį keistuolį Kichotą – žadamas šiuolaikinis
kontekstas, problemos ir t. t. Trečiojoje pozicijoje – rašytojas iš Nigerijos Chigozie
Obioma su romanu „Minorinis orkestras“, kuris pasakoja ilgesingą ir skaudžią
brandos istoriją, tai istorija apie naivų vyruką, kuris išvyksta į Kiprą įgyvendinti
svajonės ir per ją sužlugdo save... Ketvirtojoje vietoje mano dėmesį patraukusi
turkų rašytojos Elif Shafak naujasis romanas. Nors nesu nė vienos knygos
skaitęs, visgi Bookerio nominacija verčia atsigręžti ir pagalvoti, ar nevertėtų
ką pagriebti, nes turime daug jos romanų lietuviškai.
Bernardine
Evaristo – britų rašytoja, garsi savo romanais jau ne vieną dešimtmetį. Jos
romanas tarsi skirtingų moterų dėlionė, nusidriekusi per epochas ir suraizgyta
panašiomis detalėmis. Įvairiais rakursais atskleidžiama, ką reiškia vienoje ir
kitoje vietoje būti moterimi. Apie tai jos romanas „Girl, Woman, Other“.
Mažiausiai
imponuoja šįkart mano mylima Margaret Atwood. Labai bijau, kad po serialo „Tarnaitės
pasakojimas“ šioji knyga tėra tik scenarijaus adaptacijos literatūriškai. Tai
būtų didžiulis nusiminimas, tačiau beveik net neabejoju, kad ji bus išversta
lietuviškai, o aš ją vis tiek skaitysiu ir būsiu nusivylęs, nes atsikartos
serialo siužetai...
Kas laimės?
Dalijuosi
nuolatinio aistringo Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson vaizdo
įrašą, kuriame jis apžvelgia visus šešis trumpojo Bookerio romanus.
